- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-06-28
- Bylos Nr.
- I2-791-872/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01589-2022-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Fausta Vitkienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- P. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos
atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos, atstovėms Aridanai Jurčiukonienei ir Linai Stankevičienei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ir Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) priteisti iš akcinės bendrovės „Lietuvos pašto“ (toliau - ir Bendrovė) 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde teigia, jog Bendrovės veiksmai pristatant tarptautinę pašto siuntą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Siunta) buvo neteisėti. Paaiškina, jog Siunta buvo skirta Europos žmogaus teisių teismui (toliau ir EŽTT), tačiau ji adresato nepasiekė ir 2020 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjui buvo grąžinta. Pareiškėjo nuomone, Siunta net nebuvo išsiųsta iš Pravieniškių pašto, atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teigimu, jam buvo sutrukdyta kreiptis į EŽTT.
Teigia, jog ant voko pašto ženklų buvo Pravieniškių pašto 2020 m. birželio 16 d. spaudas, tačiau ant voko nebuvo jokios žymos, jog laiškas būtų pasiekęs adresatą Prancūzijoje. Kadangi ant voko abiejų pusių buvo uždėti Pravieniškių spaudai, jo teigimu, šios informacijos pakanka išvadai, jog laiškas iš Pravieniškių net nebuvo išsiųstas. Pažymi, jog kreipimosi į EŽTT terminas yra 6 mėnesiai po galutinio Lietuvos teismo sprendimo, todėl jis šį terminą praleidęs.
Paaiškina, jog 2020 m. rugpjūčio 6 d. rašęs skundą Bendrovei, tačiau teigia per mėnesį negavęs atsakymo. 2020 m. rugsėjo 16 d. parašė pakartotinį skundą, 2020 m. spalio 9 d. raštu jam buvo atsakyta, jog Prancūzijos pašto tarnyba neva tai pripažinusi, kad Siunta grąžinta nepagrįstai, tačiau nebuvo pateiktas joks įrodymas, kad iš viso buvo gautas iš Prancūzijos pašto tarnybos koks nors raštiškas paaiškinimas. Tuomet jis kreipėsi į Tarnybą, kuri prižiūri kaip laikomasi Pašto įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatų. Tarnyba jam atsakymą pateikusi 2020 m. lapkričio 20 d., tačiau jame nėra jokio įrodymo, kad jo laiškas buvo išsiųstas į Prancūziją, nėra nurodyta ir jo grąžinimo priežastis.
Pažymi, jog Tarnyba neatlieka savo, kaip valstybinės institucijos funkcijų, t. y. kontroliuoti kaip Bendrovė laikosi Lietuvos Respublikos įstatymų bei tarptautinių teisės aktų, reglamentuojančių pašto veiklą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat pateikė į bylą papildomus rašytinius paaiškinimus (b. l. 84-85).
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos (toliau – ir Ministerija), atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog pareiškėjo teiginiai, kad siunta nebuvo išsiųsta iš Lietuvos yra nepagrįsti ir atmestini. Siunta išsiuntimui iš Prancūzijos buvo priimta 2020 m. birželio 17 d. Pravieniškių pašte. Siunta iš Vilniaus logistikos centro į gavimo šalį buvo eksportuota 2020 m. birželio 18 d. Grąžinta Siunta Vilniaus logistikos centre buvo gauta 2020 m. liepos 29 d. ir 2020 m. liepos 31 d. įteikta Pravieniškių pataisos namų įgaliotam darbuotojui. Pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 6 d. skundas dėl Siuntos Bendrovėje buvo gautas ir, remdamasi pareiškėjo skunde nurodytais duomenimis, Bendrovė Prancūzijos pašto tarnybai pateikė užklausą dėl Siuntos paieškos. Prancūzijos pašto tarnyba 2020 m. spalio 6 d. atsakyme patvirtino, kad Siunta grąžinta nepagrįstai. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas Bendrovės 2020 m. spalio 9 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini).
Pažymi, jog Bendrovė organizuoja pašto siuntų siuntimą iki apkaltos punktų, tačiau už galutinį tarptautinės pašto siuntos pristatymą gavėjui yra atsakinga jos gavimo šalies pašto tarnyba. Kiekvienos šalies pašto tarnyba, vykdydama pašto siuntų pristatymą ir galutinį įteikimą gavėjams, vadovaujasi ne tik teisės aktais, reglamentuojančiais pašto paslaugų teikimą (Pasauline pašto konvencija bei Pašto korespondencijos ir pašto siuntinių reglamentais), bet ir tos šalies nacionalinės teisės aktuose nustatyta tvarka ar vidaus taisyklėmis.
Atkreipia dėmesį, jog Tarnyba savo 2020 m. lapkričio 13 d. rašte Nr. (64.4E)1B-3381 nurodė nustačiusi, jog Bendrovė teikdama pašto paslaugą ir sutikdama pareiškėjui atlyginti žalą už Prancūzijos pašto tarnybos be nurodytos priežasties grąžintą Siuntą (sumokėti pašto Siuntos siuntimo mokestį) nepažeidė imperatyvių teisės aktų reikalavimų, taip pat nustatė, kad atsakymas į pareiškėjo reklamaciją buvo pateiktas laikantis Pašto korespondencijos reglamento RL 154 straipsnio 2.6. papunkčio nuostatų.
Pažymi, jog remiantis Bendrovės interneto svetainėje skiltyje „Siuntų sekimas“ (duomenys neskelbtini) pareiškėjo pirminio skundo nagrinėjimo metu surinkta informacija apie Siuntos siuntimo eigą (tai patvirtina išrašas byloje), nustatyta, kad Siunta iš Lietuvos buvo išsiųsta 2020 m. birželio 18 d., 2020 m. liepos 24 d. nurodoma, kad „Siunta gauta gavėjo (arba tranzitinės) šalies skirstymo centre“ Prancūzijoje, 2020 m. liepos 29 d. Siunta iš Prancūzijos išsiųsta grąžinimui į Lietuvą, o 2020 m. rugpjūčio 5 d. grąžinta siuntėjui. Taip pat Bendrovė buvo pateikusi užklausos Prancūzijos pašto tarnybai bei Prancūzijos pašto tarnybos atsakymo kopijas, pagal kurias matyti, kad 2020 m. spalio 2 d. Bendrovė IPC tarptautinių pašto siuntų paieškos sistemoje inicijavo tyrimą ir Siuntos gavimo šalies (Prancūzijos) pašto tarnybai pateikė užklausą dėl Siuntos grąžinimo priežasties nurodymo, o 2020 m. spalio 6 d. Prancūzijos pašto tarnyba pateikė atsakymą. Todėl pareiškėjos teiginiai, kad Siunta net nebuvo išsiųsta iš Pravieniškių pašto dėl Bendrovės ar Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų, yra neatitinkantys tikrovės ir atmestini kaip nepagrįsti.
Teigia, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Bendrovė tinkamai vykdė visas jai pašto srityje pavestas funkcijas ir neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti laikomi neteisėtais pareiškėjo atžvilgiu, todėl darytina išvada, jog pareiškėjas neįrodė nei Bendrovės, nei valstybės institucijų neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Paaiškina, jog pareiškėjas Tarnybai buvo pateikęs pirminį skundą dėl Bendrovės veiksmų pristatant Siuntą, kuriame pareiškėjas nurodė, jog 2020 m. rugpjūčio 3 d. buvo grąžinta pareiškėjo Bendrovei pateikta siųsti Siunta. Pareiškėjo manymu, Siunta iš Pravieniškių pašto nebuvo išsiųsta Siuntos gavėjui (Europos žmogaus teisių teismui), motyvuodamas tuo, kad antspaudas ant Siuntos buvo Pravieniškių pašto, kurio data 2020 m. liepos 31 d. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Siunta nebuvo išsiųsta nurodytu Siuntos gavėjo adresu. Pažymi, jog Tarnyba pareiškėjo pirminį skundą išnagrinėjo VAĮ ir Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklėse nustatyta tvarka.
Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 6 dalyje yra įtvirtintas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas iš ryšių įmonių santykių su klientais atsirandantiems reikalavimams, jeigu siuntos buvo siunčiamos į užsienį. Tarnyba atsakymą pareiškėjui į jo 2020 m. spalio 15 d. skundą (toliau – pirminis skundas) dėl Bendrovės veiksmų pristatant Siuntą pateikė 2020 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), o pareiškėjas su Skundu į teismą kreipėsi tik 2022 m. balandžio 13 d., t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 6 dalyje nustatytą sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Teigia, jog Pašto įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Tarnyba yra Lietuvos Respublikos nacionalinė reguliavimo institucija pagal šio įstatymo priede nurodytą Direktyvą 97/67/EB. Tarnybos kompetencija apibrėžta Pašto įstatymo 6 straipsnyje, kurio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad Tarnyba prižiūri, kaip laikomasi Pašto įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatų. Pašto įstatymas reglamentuoja pašto paslaugos teikimo veiklą, pašto srities politikos formavimo ir pašto paslaugos teikimo veiklos reguliavimo institucijų sistemą, pašto paslaugos teikėjų ir naudotojų teises ir pareigas, pašto paslaugos teikėjų atsakomybę ir žalos atlyginimą (Pašto įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).
Tarnyba, siekdama visapusiškai įvertinti Pareiškėjo pirminiame skunde nurodytą situaciją, vadovaudamasi Pašto įstatymo 18 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 2020 m. spalio 20 d. raštu Nr. (64.4E)1B-3090 kreipėsi į Bendrovę, prašydama pateikti Tarnybai išsamius paaiškinimus dėl pirminiame skunde išdėstytų aplinkybių. Bendrovė 2020 m. spalio 22 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Bendrovės raštas) pateikė Tarnybai paaiškinimus. Įvertinusi visus Tarnybai pateiktus duomenis, Tarnyba P. T. raštu paaiškino, kad, remiantis faktinėmis aplinkybėmis nustatyta, jog Siunta išsiuntimui į Prancūziją buvo priimta 2020 m. birželio 17 d. Pravieniškių pašte, o iš Bendrovės Vilniaus logistikos centro į gavimo šalį (Prancūziją) buvo eksportuota 2020 m. birželio 18 d. Siunta Prancūzijoje gauta 2020 m. liepos 24 d. Tarnyba raštu taip pat informavo Pareiškėją, kad pagal Tarnybai pateiktą Prancūzijos pašto tarnybos Bendrovei pateiktą informaciją, nustatyta, kad Prancūzijos pašto tarnyba patvirtina, jog Siunta Prancūzijoje buvo gauta, bet dėl nenustatytos priežasties buvo išsiųsta grąžinimui į Lietuvą. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba nurodė nenustačiusi pagrindo konstatuoti, kad Siunta nebuvo išsiųsta iš Lietuvos.
Be kita ko, Tarnyba raštu atkreipė pareiškėjo dėmesį, kad Bendrovė organizuoja pašto siuntų siuntimą iki apskaitos punktų, tačiau už galutinį tarptautinės pašto siuntos pristatymą gavėjui yra atsakinga jos gavimo šalies pašto tarnyba. Kiekvienos šalies pašto tarnyba, vykdydama pašto siuntų pristatymą ir galutinį įteikimą gavėjams, vadovaujasi ne tik teisės aktais, reglamentuojančiais pašto paslaugų teikimą (Pasaulinės pašto sąjungos Pasauline pašto konvencija (toliau – Konvencija), Pasaulinės pašto sąjungos Pašto korespondencijos reglamentu (toliau – Reglamentas) bei Pasaulinės pašto sąjungos Pašto siuntinių reglamentu), bet ir tos šalies nacionalinės teisės aktuose nustatyta tvarka ar vidaus taisyklėmis. Reglamento RL 151 straipsnio, reglamentuojančio pašto siuntų grąžinimo į išsiuntimo šalį tvarką, 8.1 papunktyje nustatyta, kad „Prieš grąžindamas paskirtajam išsiuntimo operatoriui dėl kokios nors priežasties neįteiktas siuntas, gavimo paštas prancūzų kalba turi nurodyti jų neįteikimo priežastį. Ji turi būti nurodyta trumpai ir aiškiai, jei galima, priekinėje siuntos pusėje, tokiais žodžiais: „inconnu“ („nežinomas“), „refusé“ („atsisakė“), „déménagé“ („persikraustė“), „non réclamé“ („neatsiėmė“), „adresse insuffisante/inexistante“ („netikslus, neegzistuojantis adresas“), „refusé par la douane“ („nepriėme muitinė“) ir t. t. <...>“. Konvencijos 23 straipsnio 1.1.2 papunktyje įtvirtinta, kad paskirtieji operatoriai atsako už „registruotųjų, įvertintųjų siuntų ir paprastųjų siuntinių, kurių neįteikimo priežastis nėra pateikta, grąžinimą“. Bendrovė raštu informavo Tarnybą, o Tarnyba, atitinkamai, tai nurodė atsakydama pareiškėjui į pirminį jo skundą, jog, atsižvelgdama į Prancūzijos pašto tarnybos atsakymą, kuriame gavimo šalies pašto tarnyba nurodė negalinti nurodyti Siuntos grąžinimo priežasties, sutiko pareiškėjui atlyginti Siuntos siuntimo išlaidas.
Pamini, jog pagal Konvencijos 23 straipsnio 1.6 papunktį, netiesioginiai nuostoliai, negautos pajamos ar moralinė žala į žalos atlyginimo dydį neįskaitomi, o to paties straipsnio 1 dalies 1.3 papunktyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, jog „Bet kokiu kitu atveju, kuris nenustatytas šioje Konvencijoje, paskirtieji operatoriai atsakomybės neprisiima“. Be to, Konvencijos 23 straipsnio 1.7 papunktis numato, kad „Visos nuostatos, susijusios su paskirtųjų operatorių atsakomybe, yra griežtos, privalomos ir baigtinės. Paskirtieji operatoriai jokiu būdu neprisiima didesnės atsakomybės, net ir didelio apsirikimo (didelės klaidos) atveju, nei nustatyta šioje Konvencijoje ir reglamentuose“.
Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių Tarnybos (jos tarnautojų) neteisėtų veiksmų (neveikimo) buvimą pareiškėjo atžvilgiu. Vertinant pareiškėjo teisę į neturtinės žalos atlyginimą civilinės atsakomybės apimties požiūriu, nustatytina, ar pareiškėjo skunde yra nurodomi konkretūs Tarnybos (jos tarnautojų) veiksmai (neveikimas), kurie gali būti laikomi neteisėtais pareiškėjo atžvilgiu (neteisėtumas CK 6.246 straipsnio prasme), ar Tarnyba gali būti laikoma atsakinga už pareiškėjo patirtus dvasinius išgyvenimus (priežastinio ryšio buvimas CK 6.247 straipsnio prasme).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą jame išdėstytais motyvais ir prašė jį tenkinti.
Atsakovo atstovės teismo posėdyje nesutiko su pareiškėjo skundo reikalavimais atsiliepime išdėstytais argumentais ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Bendrovės veiksmų, pristatant tarptautinę pašto siuntą iš Pravieniškių pataisos namų į Prancūziją (EŽTT).
Pagal byloje esančius rašytinius duomenis nustatyta, jog pareiškėjo Siunta išsiuntimui iš Prancūzijos buvo priimta 2020 m. birželio 17 d. Pravieniškių pašte (b. l. 14). Siunta iš Vilniaus logistikos centro į gavimo šalį buvo eksportuota 2020 m. birželio 18 d. (b. l. 8). Grąžinta Siunta Vilniaus logistikos centre buvo gauta 2020 m. liepos 29 d. ir 2020 m. liepos 31 d. įteikta Pravieniškių pataisos namų įgaliotam darbuotojui (b. l. 8).
Pareiškėjas teigia, kadangi ant abiejų Siuntos voko pusių yra Pravieniškių pašto antspaudai, todėl, jo nuomone, tai rodo, kad Siunta nebuvo išsiųsta nurodytu Siuntos gavėjo adresu.
Teismas su šiuo pareiškėjo teiginiu nesutinka.
Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 6 d. skundas dėl Siuntos Bendrovėje buvo gautas ir, remdamasi pareiškėjo skunde nurodytais duomenimis, Bendrovė Prancūzijos pašto tarnybai pateikė užklausą dėl Siuntos paieškos. Prancūzijos pašto tarnyba 2020 m. spalio 6 d. atsakyme patvirtino, kad Siunta grąžinta nepagrįstai. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas Bendrovės 2020 m. spalio 9 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 6). Rašte nurodyta, jog baigtas nagrinėti pareiškėjo kreipimasis. Prancūzijos pašto tarnyba patvirtino, jog Siunta grąžinta nepagrįstai. Bendrovė nurodė, jog sutinka išmokėti kompensaciją pagal Lietuvos Respublikos pašto įstatymo 12 straipsnio 4 dalį, kurios suma 2,84 Eur. Prašė pateikti atsiskaitomosios sąskaitos numerį.
Be to, remiantis Bendrovės interneto svetainėje skiltyje „Siuntų sekimas“ (duomenys neskelbtini) informacija apie Siuntos siuntimo eigą (tai patvirtina išrašas byloje, b. l. 8), nustatyta, kad Siunta iš Lietuvos buvo išsiųsta 2020 m. birželio 18 d., 2020 m. liepos 24 d. nurodoma, kad „Siunta gauta gavėjo (arba tranzitinės) šalies skirstymo centre“ Prancūzijoje, 2020 m. liepos 29 d. Siunta iš Prancūzijos išsiųsta grąžinimui į Lietuvą, o 2020 m. rugpjūčio 5 d. grąžinta siuntėjui.
Taip pat byloje nustatyta, jog Bendrovė buvo pateikusi užklausos Prancūzijos pašto tarnybai bei Prancūzijos pašto tarnybos atsakymo kopijas, pagal kurias matyti, kad 2020 m. spalio 2 d. Bendrovė IPC tarptautinių pašto siuntų paieškos sistemoje inicijavo tyrimą ir Siuntos gavimo šalies (Prancūzijos) pašto tarnybai pateikė užklausą dėl Siuntos grąžinimo priežasties nurodymo, o 2020 m. spalio 6 d. Prancūzijos pašto tarnyba pateikė atsakymą. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad Siunta net nebuvo išsiųsta iš Pravieniškių pašto dėl Bendrovės ar Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų, yra atmestini kaip nepagrįsti.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT administracinėse bylose Nr. A-727-552/2017; Nr. eA-2205-575/2017).
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.250 straipsnį, neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, ir protingumo, teisingumo, proporcingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.
Kaip matyti iš bylos duomenų, Tarnyba, siekdama visapusiškai įvertinti pareiškėjo pirminiame skunde nurodytą situaciją, vadovaudamasi Pašto įstatymo 18 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 2020 m. spalio 20 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Bendrovę, prašydama pateikti Tarnybai išsamius paaiškinimus dėl pirminiame skunde išdėstytų aplinkybių. Bendrovė 2020 m. spalio 22 d. raštu Nr. 3-2020-04888 pateikė Tarnybai paaiškinimus. Įvertinusi visus Tarnybai pateiktus duomenis, Tarnyba pareiškėjui paaiškino, kad, remiantis faktinėmis aplinkybėmis nustatyta, jog Siunta išsiuntimui į Prancūziją buvo priimta 2020 m. birželio 17 d. Pravieniškių pašte, o iš Bendrovės Vilniaus logistikos centro į gavimo šalį (Prancūziją) buvo eksportuota 2020 m. birželio 18 d. Siunta Prancūzijoje gauta 2020 m. liepos 24 d. Tarnyba raštu taip pat informavo Pareiškėją, kad pagal Tarnybai pateiktą Prancūzijos pašto tarnybos Bendrovei pateiktą informaciją, nustatyta, kad Prancūzijos pašto tarnyba patvirtina, jog Siunta Prancūzijoje buvo gauta, bet dėl nenustatytos priežasties buvo išsiųsta grąžinimui į Lietuvą. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba nurodė nenustačiusi pagrindo konstatuoti, kad Siunta nebuvo išsiųsta iš Lietuvos.
Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas savo neturtinės žalos atsiradimą sieja su, jo manymu, neteisėtais Bendrovės veiksmais pristatant tarptautinę pašto siuntą. Teismas pažymi, jog Bendrovė organizuoja pašto siuntų siuntimą iki apkaltos punktų, tačiau už galutinį tarptautinės pašto siuntos pristatymą gavėjui yra atsakinga jos gavimo šalies pašto tarnyba. Kiekvienos šalies pašto tarnyba, vykdydama pašto siuntų pristatymą ir galutinį įteikimą gavėjams, vadovaujasi ne tik teisės aktais, reglamentuojančiais pašto paslaugų teikimą (Pasauline pašto konvencija bei Pašto korespondencijos ir pašto siuntinių reglamentais), bet ir tos šalies nacionalinės teisės aktuose nustatyta tvarka ar vidaus taisyklėmis. Bendrovė yra įpareigotasis universaliosios pašto paslaugos teikėjas Lietuvos Respublikoje. Bendrovės atsakomybės nustatymo ir žalos atlyginimo principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos pašto įstatyme ir tarptautinės teisės aktuose – 1999 m. rugsėjo 15 d. Pasaulinėje pašto konvencijoje (toliau - Konvencija) bei ją detalizuojančiuose Pašto korespondencijos ir Pašto siuntinių reglamentuose.
Vadovaujantis Pašto įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi, žala dėl universaliosios pašto paslaugos teikėjo (Bendrovės) prarastų, sugadintų ar nepagrįstai grąžintų tarptautinių pašto siuntų atlyginama vadovaujantis Pasaulinės pašto sąjungos teisės aktais.
Konvencijos 23 straipsnio 1.6 papunktyje nurodyta, kad atsakomybės prisiėmimo atveju į netiesioginius nuostolius, negautas pajamas ar moralinę žalą, apskaičiuojant išmokėtiną kompensacijos sumą, neatsižvelgiama. Konvencijos 23 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad registruotosios ar įvertintosios pašto korespondencijos siuntos grąžinimo atveju, kai neįteikimo priežastis nėra nurodyta, siuntėjas turi teisę atgauti tik mokesčius, sumokėtus už siuntos siuntimą.
Bylos duomenys patvirtina, jog Bendrovė, atsižvelgdama į Prancūzijos pašto tarnybos atsakymą, sutiko pareiškėjui atlyginti patirtą žalą, nurodytą Konvencijos 23 straipsnio 5 punkte – Siuntos siuntimo mokesčius, kuriuos sudaro 2,84 Eur. Nors Bendrovė pateikė šią informaciją pareiškėjui 2020 m. spalio 9 d. raštu, tačiau pareiškėjui nenurodžius savo atsiskaitomosios sąskaitos numerio, ši suma nebuvo išmokėta.
Pažymėtina, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti tenkinamas (visas ar jo dalis) nustačius visumą viešosios atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013; ir kt.). Pažymėtina, kad pareiga įrodyti minėtų būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų buvimą paprastai tenka reikalavimą dėl žalos atlyginimo reiškiančiam asmeniui, nagrinėjamu atveju – pareiškėjui.
Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A444-669/2011; Nr. A520-1673/2013; Nr. A525-3063/2011 ir kt.).
Taigi, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti, pareiškėjo nuomone, neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Konstatuotina, kad pareiškėjas aiškiai neįvardijo, kokiais konkrečiais neteisėtais veiksmais ar neveikimu Tarnyba (jos tarnautojai) sukėlė neturtinę žalą pareiškėjui, o pareiškėjo teiginys, kad Tarnyba neatliko savo funkcijų yra visiškai deklaratyvus ir nepagrįstas jokiais faktiniais įrodymais.
Kaip matyti iš bylos duomenų, Tarnyba, siekdama išsamiai ir tinkamai išnagrinėti pareiškėjo pirminį skundą atliko visus veiksmus pagal savo kompetenciją – kreipėsi į pašto paslaugos teikėją, išnagrinėjo ne tik Tarnybai pateiktą, bet ir viešai skelbiamą informaciją ir pateikė pareiškėjui išsamų atsakymą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Tarnyba tinkamai vykdė visas jai pašto srityje pavestas funkcijas, ir neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti laikomi neteisėtais pareiškėjo atžvilgiu. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme. Taigi, vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimas eliminuoja ir patį pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodytais abstrakčiais teiginiais apie galimai patirtą nepatogumą dėl galimai neteisėtų Bendrovės veiksmų, neįrodė Bendrovės ar Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų, kaltės, priežastinio ryšio tarp konkrečių neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo neturtinio pobūdžio išgyvenimų.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nesant visų civilinės atsakomybės sąlygų, taip pat įvertinus tai, jog neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas konkrečiais praradimais, darytina išvada, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą yra neįrodytas, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo P. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.