- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-13
- Bylos Nr.
- AS-602-69-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-990-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys, Veslava Ruskan (pran.)
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2010 m. rugpjūčio 3 d. (pagal gavimo teisme datą) skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas 1) panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Kauno VGTPT; atsakovas) 2010 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1951- 2416 (toliau – ir Kauno VGTPT 2010 m. liepos 26 d. sprendimas); 2) įpareigoti Kauno VGTPT paskirti pareiškėjui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą byloje dėl žalos iš Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos priteisimo pagal pareiškėjo 2010 m. liepos 19 d. prašymą; 3) priteisti 2000 litų turtinės ir 3000 litų neturtinės žalos.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. nutartimi Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. sprendimas buvo pakeistas, pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies – panaikintas Kauno VGTPT 2010 m. liepos 26 d. sprendimas, atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, kitoje dalyje skundas atmestas.
Teismo sprendimui įsiteisėjus, pareiškėjas įstatymo nustatytu terminu (2011 m. rugpjūčio 1 d. (pagal gavimo teisme datą)) ir tvarka padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą, kuriuo prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas – 38,94 litų dokumentų kopijavimo išlaidų, 24,15 litų pašto išlaidų ir 570 litų vertimo išlaidų, taigi iš viso – 633,09 litų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 28 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo pareiškėjo naudai 3 (tris) litus bylinėjimosi išlaidų, o pareiškėjo prašymą dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimo persiuntė nagrinėti Kauno apygardos administraciniam teismui.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 30 d. nutartimi pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkino iš dalies ir priteisė iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos jo naudai 16,04 litų (šešiolika litų ir keturis centus) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė priteisti išlaidas dokumentų siuntimui ir prie prašymo pridėjo 5 Lietuvos pašto kvitus (neįskaitant kvito, kuriuo teismui atsiųstas apeliacinis skundas), kuriuose nurodyta, kad gavėjas yra Kauno apygardos administracinis teismas. Atsižvelgus į tai, kad minėtos išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais, teismas jo prašymą priteisti 20,05 litų (4,50+4,15+4,15+3,80+3,45) pašto išlaidų įvertino esant pagrįstu. Pažymėjo, jog pareiškėjo pateikti įrodymai (sąskaitos-faktūros) nepatvirtina, kad išlaidas, susijusias su kopijavimo paslaugomis, pareiškėjas turėjo būtent dėl šios administracinės bylos nagrinėjimo, todėl prašymą dalyje dėl kopijavimo išlaidų priteisimo teismas atmetė. Nurodė ir tai, kad, kaip pareiškėjui išaiškino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pareiškėjo į bylą pateikti dokumentai yra parašyti lietuvių kalba be jokios žymos apie atliktą vertimą, o pateiktas 2011 m. liepos 29 d. pakvitavimas nelaikytinas tinkamu įrodymu, objektyviai atspindinčiu pareiškėjo galimai patirtas dokumentų vertimo išlaidas, todėl prašymas dalyje dėl vertimo išlaidų priteisimo taip pat atmestinas. Teismas pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad išsprendus bylą pareiškėjo skundas buvo patenkintas tik iš dalies, pastarasis įgijo teisę ne į visos, o tik į dalies patirtų bei įrodymais pagrįstų išlaidų atlyginimą. Konstatavo, jog įvertinus tai, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl Kauno VGTPT 2010 m. liepos 26 d. sprendimo panaikinimo laikytinas pagrindiniu, jam iš atsakovo priteistina 80 procentų patirtų išlaidų suma, taigi – 16,04 lito.
III.
Pareiškėjas 2011 m. gruodžio 12 d. (pagal gavimo teisme datą) atskiruoju skundu (II bylos tomas l. 2 – 3) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nutartį panaikinti.
Atskirajame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, jo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkindamas tik iš dalies, nepagrįstai atsisakė, kompensuoti teismo išlaidas, tokioje sudėtingoje dalyje, kaip pačių kreipimųsi į teismą vertimas. Mano, jog ta aplinkybė, kad dokumentus jis išversti paprašė savo pažįstamo V. A., tik patvirtina jo sunkią materialinę padėtį, nes jis neišgali mokėti firmoms, kurios turi patentus ir antspaudus. Priduria, jog teismas nurodytu atveju pasielgė labai biurokratiškai ir formaliai, bei ignoravo materialinę žmogaus teisę į teismo išlaidų kompensavimą, garantuojamą Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės normų. Akcentuoja, jog teismui buvo žinoma, kad šios vertimo išlaidos bei visi dokumentai byloje buvo, teismas taip pat žinojo, kad jis lietuvių kalbos nemoka, jam jis skirdavo vertėją bei pagal 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį ir 2010 m. rugpjūčio 8 d. nutartį teismas įpareigojo jį pateikti skundo vertimą į lietuvių kalbą. Pabrėžia, jog pažįstamas jam dokumentų vertimą atliko už protingą užmokestį, jo patirtos išlaidos yra minimalios ir faktiškai įrodytos, ką visiškai patvirtina teismui jo pateiktas 2011 m. liepos 29 d. skolos raštelis. Mano, jog jei teismui kilo abejonių dėl vertimo, jis galėjo apklausti skolos raštelyje įvardijamą vertimo darbų vykdytoją. Pažymi, jog jokie teisiniai aktai nenumato, kokia tvarka teismui pareiškėjas turi paduoti skundą, t. y. iškart išverstą, ar su pridėtu vertimu, o teismas, priimdamas jo skundą peržiūrėjimui, suprato visus faktus, ir nepateikė jokių pretenzijų vertimo kokybei, to nepadarė ir kita bylos šalis, todėl manytina, jog tokiu būdu vertėjo darbas įvykdytas kokybiškai, ir nusipelno didesnio atlygio, nei jis įsipareigojo sumokėti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pridurtina, jog teismui turi būti pateikiami įrodymai, patvirtinantys, kad asmuo, prašantis, jog jam iš kitos šalies būtų priteistas patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, realiai patyrė jo nurodytas išlaidas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-445/2010).
Pažymėtina, jog apskaičiuodamas priteistinų išlaidų dydį, kai nėra patenkinamas pareiškėjo reikalavimas visa apimtimi, teismas pagal įstatymo analogiją, taiko Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias ieškinį patenkinus iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS146 – 68/2010). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertindamas tai, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1951-2416 panaikinimo laikytinas pagrindiniu, pagrįstai pareiškėjui priteisė 80 procentų jo patirtų išlaidų sumos.
Kaip matyti iš atskirojo skundo motyvų, pareiškėjas, kurio naudai buvo priimtas sprendimas ir priteista dalis jo prašytų priteisti išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, neginčija Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nutarties toje dalyje, kuria jam atsisakyta priteisti jo nurodytas kopijavimo išlaidas, bei toje dalyje, kuria jam iš dalies priteistos jo turėtos pašto išlaidos, tačiau mano, kad teismas nepagrįstai atsisakė jo naudai priteisti 570 litų už dokumentų išvertimą į lietuvių kalbą.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka ir sprendžia, kad atlyginti pareiškėjo prašomus 570 litus už dokumentų vertimą į lietuvių kalbą nagrinėjamu atveju nėra pagrindo, todėl bylinėjimosi išlaidos šioje dalyje jam pagrįstai nepriteistos. Pažymėtina, jog šiuo aspektu, t. y. dėl išlaidų už dokumentų teismui vertimą priteisimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra iš esmės išdėstęs savo poziciją pareiškėjo byloje priimtoje 2011 m. spalio 28 d. nutartyje, kur jis sprendė klausimą dėl atlygintinų pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (I bylos tomas l. 187 – 190).
Teisėjų kolegija akcentuoja, jog byloje teismui teikti dokumentai buvo surašyti lietuvių kalba, pasirašyti paties pareiškėjo, o ant šių dokumentų jokių žymių ar kitų, nustatyta tvarka patvirtintų, dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti, jog šie dokumentai buvo išversti iš užsienio kalbos (ABTĮ 9 straipsnio 2 dalis), byloje nėra. Pridurtina, jog byloje esantį pakvitavimą (I bylos tomas l. 184), kuriame V. A., be kita ko, teigia išvertęs pareiškėjo teismui teiktą skundą, patikslintus skundus ir prašymą bei už tai iš pareiškėjo gavęs atlygį, minėtu objektyviu įrodymu laikomas būti negali, nes jis buvo surašytas po pasibaigusio apeliacinio proceso (2011 m. liepos 29 d.), kas duoda prielaidą teisėjų kolegijai šį dokumentą vertinti kritiškai, be to, byloje nėra jokių duomenų, kad V. A. įstatymų nustatyta tvarka turi teisę teikti vertimo paslaugas. Remiantis tuo, kas nustatyta, spręstina, jog pareiškėjo prašymas atlyginti jo turėtas vertimo išlaidas pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai.
Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai ir tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, įvertino byloje esančius įrodymus bei priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirajame skunde dėstomais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. S. atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.