Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-07-28 · Administracinė byla Nr. A-575-2848-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-07-28
Bylos Nr.
A-575-2848-11
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-990-2010-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Pareiškėjas
V. S.
Atsakovas
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Administracinė byla Nr. A575-2848/2011Teisminio proceso Nr. 3-62-3-990-2010-5Procesinio sprendimo kategorija 24 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. liepos 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjui V. S.,vertėjai Gitanai Aleliūnaitei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2010 m. liepos 21 d. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje (toliau – ir Kauno VGTPT) gautas pareiškėjo V. S. 2010 m. liepos 19 d. prašymas (reg. Nr. TP-1-(2.1)-1951) suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl žalos, atsiradusios dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Vilniaus VGTPT) veiksmų, atlyginimo (b. l. 100-104).

Kauno VGTPT 2010 m. liepos 26 d. priėmė sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1951-2416 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakė pareiškėjui V. S. suteikti antrinę teisinę pagalbą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais, 18 straipsnio 2 ir 4 dalimis ir motyvuodama tuo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos, atsiradusios dėl Vilniaus VGTPT veiksmų, atlyginimo yra nepagrįstas, o atstovavimas šioje byloje yra neperspektyvus (b. l. 15-16).

II.

Pareiškėjas V. S. su skundu (b. l. 6-11), kurį vėliau patikslino (b. l. 31-36, 66-72, 84-91), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1951-2416 kaip nepagrįstą, neatitinkantį teisės normų ir nuostatų, pažeidžiantį pareiškėjo teisėtus interesus bei teises, įpareigoti Kauno VGTPT įvykdyti jos kompetencijai priklausančius veiksmus, t. y. paskirti pareiškėjui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą byloje dėl žalos iš Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos priteisimo pagal jo 2009 m. liepos 19 d. prašymą, priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno VGTPT, pareiškėjui padarytą 2 000,00 Lt materialinę ir 3 000,00 Lt nematerialinę žalą.

Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į Kauno VGTPT, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Vilniaus VGTPT sprendimais padarytos materialinės ir nematerialinės žalos atlyginimo, tačiau Kauno VGTPT, konstatavusi, kad pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą laikytinas akivaizdžiai nepagrįstu ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus, skundžiamu Sprendimu nusprendė atsisakyti teikti V. S. antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas teigė, jog Kauno VGTPT neteisingai įvertino bylos aplinkybes, ignoravo faktą, kad visi Vilniaus VGTPT nurodyti motyvai jau buvo peržiūrėti teisme ir atmesti kaip nepagrįsti. Pabrėžė, kad Kauno VGTPT direktorė piktnaudžiauja tarnybine padėtimi ir nevykdo teismo sprendimo. Nurodė, jog administracinių ginčų komisijos ir teismai ne kartą naikino panašius atsakovo aktus. Pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje yra pažeistos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio bei 19 straipsnio nuostatos, taip pat pareiškėjo konstitucinės teisės, nustatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnyje, 28 straipsnio 1 dalyje, 29 straipsnyje, 30 straipsnio 1 dalyje ir 33 straipsnio 2 dalyje. Nurodė, jog skundžiamo Sprendimo motyvacija juridiškai yra niekinė, nes grindžiama biurokratiniu solidarumu, atsakovas sistemingai atsisako nagrinėti pareiškėjo skundus Vilniaus VGTPT atžvilgiu ir siunčia formalius pasityčiojančio pobūdžio atsakymus. Pareiškėjo teigimu, tokiais veiksmais jam buvo padaryta materialinė ir nematerialinė žala, kadangi jis buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, tyčia ribojamos jam įstatymuose suteiktos teisės. Pabrėžė, jog civilinei atsakomybei taikyti yra visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245-6.250 straipsniuose numatytos sąlygos, atsakovo atsakomybė kyla VAĮ 39 straipsnio ir CK 6.271 straipsnio pagrindu. Atkreipė dėmesį, kad be teisinės pagalbos jis nemoka teisingai suformuluoti ir pagrįsti savo patirtos materialinės ir nematerialinės žalos. Teigė, kad materialinė žala atsirado dėl išlaidų, patirtų sprendžiant ginčą teisminėse ir neteisminėse institucijose nuo 2007 metų, todėl protinga išlaidų suma, sudaranti materialinę žalą, yra 2 000,00 Lt, o nematerialinė žala – 3 000,00 Lt.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į skundą (b. l. 95-99) atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašė pareiškėjo V. S. skundą atmesti ir palikti galioti Kauno VGTPT 2010 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1951-2416.

Pažymėjo, kad ginčijamu Sprendimu buvo pagrįstai atsisakyta suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą byloje dėl žalos, atsiradusios dėl Vilniaus VGTPT sprendimų, atlyginimo, nes, išnagrinėjus pareiškėjo prašymą ir kartu su juo pateiktus dokumentus, nustatyta, jog prašymas laikytinas akivaizdžiai nepagrįstu ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus. Nurodė, jog nėra visų CK 6.246-6.249 straipsniuose numatytų būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti. Taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas teigė, jog žala atsirado dėl Vilniaus VGTPT sprendimų, todėl jis neturi teisinio pagrindo reikalauti žalos atlyginimo iš Kauno VGTPT.

III.

Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 14 d. sprendimu (b. l. 142-145) pareiškėjo V. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčo dalykas yra Kauno VGTPT 2010 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1951-2416, kuriuo buvo atsisakyta teikti V. S. antrinę teisinę pagalbą byloje dėl Vilniaus VGTPT sprendimais padarytos žalos atlyginimo, teisėtumas ir pagrįstumas. Įvertinęs tai, kad dėl visų pareiškėjo nurodytų jo teises pažeidžiančių Vilniaus VGTPT sprendimų yra priimti įsiteisėję ikiteisminės institucijos ir teismo sprendimai, kuriais nenustatyta, jog Vilniaus VGTPT veiksmais pareiškėjui padaryta žala, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Kauno VGTPT 2010 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1951-2416 pagrįstai atsisakė V. S. suteikti antrinę teisinę pagalbą. Nurodė, jog pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Kauno VGTPT įvykdyti jos kompetencijai priklausančius veiksmus, t. y. paskirti jam valstybės garantuojamą teisinę pagalbą byloje dėl žalos iš Vilniaus VGTPT priteisimo, yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Kauno VGTPT 2010 m. liepos 26 d. sprendimą, todėl, atmetus pirmąjį reikalavimą, pripažinti pagrįstu pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus nėra pagrindo ir skundas šioje dalyje atmestinas. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nenustatyta viena iš esminių civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti atsakovo veiksmai, be to, pareiškėjas nepateikė jokių patirtą žalą patvirtinančių duomenų, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas.

IV.

Pareiškėjas V. S. apeliaciniu skundu (b. l. 148-151) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą, tenkinant pareiškėjo prašymą dėl materialinės ir nematerialinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas, be aplinkybių, nurodytų skunde pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad ginčijamas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas yra formalus, neobjektyvus, neteisėtas ir ciniškas, teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų bylos aplinkybių. Teigia, kad teismas, konstatavęs, jog pareiškėjas žalą grindžia Vilniaus VGTPT sprendimais, o pretenzijas reiškia dėl Kauno VGTPT Sprendimo, netinkamai suprato pareiškėjo skundą. Mano, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Nurodo, kad yra visos būtinos sąlygos civilinei atsakomybei taikyti. Teigia, jog buvo pažeistos Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatos, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio, 13 straipsnio ir 14 straipsnio nuostatos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 159) atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašo pareiškėjo V. S. skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. sprendimą nepakeistą.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymi, jog palaiko savo poziciją, motyvus bei argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, adresuotą Kauno apygardos administraciniam teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1951-2416 pagrįstumo ir teisėtumo, įpareigojimo Kauno VGTPT suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (byloje aktuali 2009 m. balandžio 16 d. įstatymo redakcija Nr. XI-223). Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 p.). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

Sprendžiant konkretų byloje kilusį ginčą aktualios Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatos, kuriomis grindžiamas Kauno VGTPT Sprendimas ir kuriose įtvirtinta, kad antrinė teisinė pagalba inter alia neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (1 p.), atstovavimas byloje yra neperspektyvus (2 p.).

Taigi, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo V. S. pagal jo 2010 m. liepos 21 d. prašymą (reg. Nr. TP-1-(2.1)-1951), turėjo teisę atlikti pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą bei spręsti dėl atstovavimo perspektyvumo tokioje byloje. Kita vertus, pažymėtina, kad Kauno VGTPT, spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, privalėjo laikytis VGTPĮ įtvirtintų nuostatų bei, veikdama kaip viešojo administravimo subjektas, vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz. 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis inter alia numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 str. 1 d. 2 d.). Pažymėtina, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-471/2009).

Kauno VGTPT 2010 m. liepos 26 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1951-2416 priimtas, kaip nurodyta pačiame Sprendime, atsakant į pareiškėjo 2010 m. liepos 21 d. prašymą (reg. Nr. TP-1-(2.1)-1951). Kaip matyti iš šio prašymo turinio, jame aiškiai įvardinta, jog į Kauno VGTPT tarnybą kreipiamasi, siekiant gauti antrinę teisinę pagalbą parengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant civilinėje byloje dėl Vilniaus VGTPT veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo faktą siejo su neteisėtais Vilniaus VGTPT 2008 m. gruodžio 2 d. ir 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimais dėl antrinės teisinės pagalbos nesuteikimo, kurie buvo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 23 d. sprendimu, ir dėl kurių, pareiškėjo teigimu, jis prarado galimybę kreiptis dėl žalos atlyginimo. Tokiu būdu prašyme buvo aiškiai išreikšta pareiškėjo valia dėl antrinės teisinės pagalbos jam suteikimo konkretiems veiksmams atlikti, apibrėžtas siekiamas teisinis rezultatas. Tačiau Kauno VGTPT Sprendimo turinys neatitinka pareiškėjo 2010 m. liepos 21 d. prašyme (reg. Nr. TP-1-(2.1)-1951) išdėstytų aplinkybių. Nurodyta, kad pareiškėjas minėtu prašymu siekia gauti antrinę teisinę pagalbą, pareiškiant reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą dėl Vilniaus VGTPT veiksmų, priimant šiuos sprendimus – 2006 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. I-291/06 atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2006 m. rugsėjo 1 d. prašymą dėl žalos atlyginimo iš UAB „Grifs AG“, 2008 m. sausio 4 d. sprendimą Nr. (1.9)-S-12-07 pareiškėjo 2008 m. sausio 3 d. prašymą palikti nenagrinėtu, 2008 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. S-824-08 pareiškėjo 2008 m. balandžio 22 d. prašymą palikti nenagrinėtu, 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. (1.9)-S-2430-08 atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2008 m. balandžio 22 d. prašymą, 2008 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr.(1.9)-S-2390-08 pareiškėjo 2008 m. lapkričio 27 d. prašymą palikti nenagrinėtu. Tačiau iš pareiškėjo 2010 m. liepos 21 d. prašymo (reg. Nr. TP-1-(2.1)-1951) nematyti, kad jis turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą būtų grindęs ir paminėtais pirmaisiais trejais Vilniaus VGTPT sprendimais. Pagal administracinės bylos duomenis Kauno VGTPT taip pat buvo gautas 2010 m. birželio 10 d. pareiškėjo prašymas (reg. Nr. (1.9)-ATP-1600-10) suteikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškiant reikalavimą dėl Vilniaus VGTPT veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Iš 2010 m. birželio 15 d. Vilniaus VGTPT rašto Nr. (1.9)-SD-2422-10 matyti, kad 2010 m. birželio 10 d. pareiškėjo prašyme (reg. Nr. (1.9)-ATP-1600-10) turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas galėjo būti grindžiamas skundžiamame Kauno VGTPT Sprendime nurodytais Vilniaus VGTPT sprendimais. Tačiau byloje pateiktas 2010 m. liepos 2 d. Kauno VGTPT raštas Nr. O-2-(1.5)-1949 patvirtina, kad 2010 m. birželio 10 d. pareiškėjo prašymas (reg. Nr. (1.9)-ATP-1600-10) nebuvo nagrinėjamas pareiškėjui nesilaikius VGTPĮ įtvirtintos prašymo padavimo tvarkos. Pačiame Kauno VGTPT Sprendime nenurodyta, kad juo išsprendžiamas ir 2010 m. birželio 10 d. pareiškėjo prašymas (reg. Nr. (1.9)-ATP-1600-10), o aiškiai teigiama, kad sprendimas priimamas pagal 2010 m. liepos 21 d. prašymą (reg. Nr. TP-1-(2.1)-1951). Toks dviprasmiškas ir neaiškus skundžiamas Kauno VGTPT Sprendimas neatitinka nei VGTPĮ, nei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo paminėtų nuostatų.

Vertinant pareiškėjo 2010 m. liepos 21 d. prašymo (reg. Nr. TP-1-(2.1)-1951) ribose Kauno VGTPT 2010 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1951-2416 argumentus dėl pareiškėjo reikalavimo akivaizdaus nepagrįstumo ir atstovavimo tokioje byloje neperspektyvumo, kiek tai susiję su Vilniaus VGTPT 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. (1.9)-S-2430-08 ir 2008 m. gruodžio 2 d. Nr.(1.9)-S-2390-08 sprendimais, matyti, kad Kauno VGTPT tokią išvadą padarė vadovaudamasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 23 d. sprendimu, kuriuo minėti Vilniaus VGTPT sprendimai buvo panaikinti, tačiau turtinės ir neturtinės žalos buvo nuspręsta nepriteisti. Pažymėtina, kad iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 23 d. sprendimo nematyti, kad turtinės ir neturtinės žalos atlygino klausimas buvo nagrinėjamas tuo aspektu, kad Vilniaus VGTPT 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. (1.9)-S-2430-08 ir 2008 m. gruodžio 2 d. Nr.(1.9)-S-2390-08 sprendimais nesuteiktus pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos, jis prarado galimybę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo iš UAB „Grifts AG“. Kauno VGTPT Sprendime nurodė, kad civilinė byla dėl žalos atlyginimo iš UAB „Grifts AG“ buvo užbaigta dėl paties pareiškėjo veiksmų, šiam netinkami padavus apeliacinį skundą ir nesumokėjus žyminio mokesčio. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. kovo 12 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo ir apeliacinį skundą, suėjus vieneriems metams nuo 2007 m. gruodžio 6 d. teismo sprendimo priėmimo dienos. Teisėjų kolegijos nuomone, minėtos civilinės bylos užbaigimo priežastys savo pobūdžiu negali būti laikomos akivaizdžiai nesusijusios su tuo faktu, kad Vilniaus VGTPT laiku nesuteikė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos. Kauno VGTPT Sprendimas šiuos aspektu teisiškai neargumentuotas, nepagrįstas teisės aktų normų ar teismų praktikos analize, o grindžiamas iš esmės išankstine subjektyvia nuomone.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar yra pagrindas atsisakyti suteikti (kaip ir nutraukti) antrinę teisinę pagalba negali būti nagrinėjami tokie klausimai, kuriuos spręsti yra priskirta teismo kompetencijai. Nors VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimui, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmę išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą. Tokia pozicija atitinka formuojamą teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio 2010 m. gruodžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame Kauno VGTPT Sprendime tinkamai nemotyvuota, kodėl pareiškėjo reikalavimas dėl Vilniaus VGTPT veiksmais (Vilniaus VGTPT 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. (1.9)-S-2430-08 ir 2008 m. gruodžio 2 d. Nr.(1.9)-S-2390-08 sprendimais) padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra akivaizdžiai nepagrįstas. Iš visų konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų nėra pakankamai akivaizdu, jog pareiškėjo siekiamas inicijuoti ginčas neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas pageidaujamas rezultatas). Nesant akivaizdžių pareiškėjo reikalavimų nepagrįstumo požymių, išankstinė nuomonė, kad atstovavimas tokioje byloje būtų neperspektyvus, yra negalima ir prieštarauja bendriesiems valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principams.

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno VGTPT 2010 m. liepos 26 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1951-2416 negali būti prižįstamas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra naikinamas kaip prieštaraujantis VGTPĮ ir VAĮ nuostatoms (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegija negali kištis į viešojo administravimo subjekto, Kauno VGTPT, veiklą pareiškėjo prašomu būdu, t. y. įpareigojant Kauno VGTPT suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, tačiau gali įpareigoti atsakovą Kauno VGTPT iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo.

Pareiškėjas, kreipdamasi į teismą, taip pat prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno VGTPT, 2000,00 Lt turtinę ir 3000,00 Lt neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimu šių reikalavimų netenkino. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas šioje bylos dalyje iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Kauno VGTPT veikė netinkamai, tačiau tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A146–1135/2010, Nr. A822–331/2011). Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta. Pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui. Pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo argumentus bei faktines bylos aplinkybes, sprendžia, jog pareiškėjas neįrodė padarytos turtinės žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, ir palaiko pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu išdėstytus motyvus. Pareiškėjas taip pat siekė neturtinės žalos atlyginimo. Savo patirtą neturtinę žalą grindė tuo, kad dėl Kauno VGTPT veiksmų buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo ribojamos daugiau nei numatyta įstatymuose, tačiau minėtos aplinkybės, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra pagrįstos objektyviais įrodymais. Teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007). Byloje, kaip minėta, nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas dėl Kauno VGTPT neteisėtų veiksmų patyrė išgyvenimus, kurie savo pobūdžiu ir intensyvumu patektų į atlygintinos neturtinės žalos sampratą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes dėl atsakovo Kauno VGTPT Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti turtinę ir neturtinę žalą. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas atitinkamai pakeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Pareiškėjo V. S. skundą tenkinti iš dalies. Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1951-2416 panaikinti ir įpareigoti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Kitoje dalyje skundą atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas JarukaitisRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius