Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos, Astos Vailionės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. O. skundą atsakovei Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Skundas grindžiamas šiais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

I. Dėl kilusio ginčo ir byloje nustatytų aplinkybių

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar Vilniaus rajono savivaldybės administracija pagrįstai atsisakė inicijuoti žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina šias bylai reikšmingas aplinkybes.

II. Dėl pareiškėjo teisinio suinteresuotumo

Kaip minėta, atsakovė abejoja pareiškėjo teisiniu suinteresuotumu ginčijant skundžiamą raštą, todėl pirmiausia spręstina, ar pagrįstai atsakovė nurodo, kad pareiškėjo ginčijamas sprendimas neturi įtakos jo teisinei padėčiai.

Kreiptis į administracinį teismą galima dėl neteisėto viešojo administravimo subjekto veiksmo, dėl įpareigojimo atlikti veiksmą, dėl sprendimo panaikinimo arba dėl įpareigojimo priimti administracinį sprendimą. Administracinis sprendimas – teisės aktų reglamentuotu būdu ir (ar) forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalis). Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4–6 punktuose nustatyta, kad administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos. Atsižvelgiant į paminėtas nuostatas, spręstina, kad esminis administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Taigi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes.

III. Dėl skundžiamo rašto teisėtumo

1. Dėl atsisakymo inicijuoti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą

Kaip minėta, pareiškėjas siekia, kad jam priklausantis kitos paskirties (susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijų) 0,0118 ha ploto ginčo žemės sklypas, patenkantis į Trakų gatvės raudonąsias linijas, būtų paimtas visuomenės poreikiams.

Pirmiausiai teismas pažymi, kad spręsti dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams yra savivaldybės diskrecija, kurią ji vykdo, nepažeisdama nustatyto teisinio reguliavimo.

Sutiktina su pareiškėju, kad remiantis Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 4 punktu žemė visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų gali būti paimama, jei ji reikalinga keliams, tačiau Žemės įstatymo kontekste, toks paėmimas nėra suprantamas kaip savivaldybės institucijos pareiga išpirkti šį žemės sklypą žemės sklypo savininko prašymu vien dėl žemės sklypo paskirties ar dėl to, kad žemės sklypas patenka į gatvės raudonąsias linijas. Iš Žemės įstatymo 46 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 924 patvirtintų Žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklių (toliau – Taisyklės) 2–3 punktų nuostatų matyti, kad žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija, siekdama pagrįsti tiek konkretaus visuomenės poreikio objektyvų egzistavimą, tiek tam poreikiui tenkinti reikalingo konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams būtinumą, Taisyklių 3 punkte nustatyta tvarka turi atlikti sąnaudų ir naudos analizę bei įgyvendinti kitas su žemės paėmimu visuomenės poreikiams įtvirtintas procedūras.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. sausio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-681-502/2024 aiškindama nurodytas teisės aktų nuostatas pabrėžė ypač precizišką žemės paėmimo visuomenės poreikiams nuostatų taikymą, pažymėdama, kad savivaldybės taryba, spręsdama dėl nuosavybės paėmimo, turi vadovautis visuomenės bei jos narių teisėtų interesų pusiausvyros išlaikymo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-699-822/2020). Akcentavo, kad teisinis reguliavimas suponuoja, jog visuomenės poreikiams paimama tik tiek privačios žemės, kiek yra būtina konkretaus objektyviai egzistuojančio visuomenės poreikio patenkinimui. Tai inter alia (be kita ko) įtvirtinta Žemės įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje, kurioje reikalaujama pagrįsti ne tik tą konkretų objektyviai egzistuojantį visuomenės poreikį paimti privačią žemę, bet ir tai, kad jis negalės būti patenkintas, jeigu nebus paimtas konkretus žemės sklypas, taip pat nurodyti konkrečius tikslus, kuriems numatoma panaudoti paimamą visuomenės poreikiams žemę. Išplėstinė teisėjų kolegija, atžvelgusi į aptartąsias nuostatas, taip pat įvertinusi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl nuosavybės teisių apsaugos bei pareigos užtikrinti sąžiningą individo ir visuomenės interesų pusiausvyrą, kad būtų laikomasi proporcingumo principo, pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog projektą įgyvendinanti institucija ne tik kad neturi diskrecijos nuspręsti paimti visą ar dalį privačios žemės sklypo visuomenės poreikiams, tačiau, priešingai, iš Konstitucijos ir įstatymų projektą įgyvendinančiai institucijai kyla pareiga kuo mažiau intervuoti į privačią nuosavybę, kad būtų užtikrinta sąžininga individo ir visuomenės interesų pusiausvyra, kad asmuo nepatirtų neproporcingos ir perdėtos naštos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5311-415/2019).

Minimame sprendime pažymėta, kad teisės aktai imperatyviai nenumato kokių nors konkretesnių teritorijų planavimo sprendinių, kurie turėtų būti įtvirtinti detaliajame plane siekiant žemės sklypus paimti visuomenės poreikiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1732-858/2015) ir kad nesant ginčo dėl teritorijų planavimo dokumento, negali būti vertinamas galiojančio teritorijų planavimo dokumento (detaliojo, specialiojo plano) teisėtumas, o teismas negali tirti aplinkybių, kodėl jame numatyti būtent vieni ar kiti sprendiniai, tačiau nurodytos aplinkybės nepaneigia pareigos tinkamai įvertinti egzistuojančias alternatyvas ir aiškiai bei išsamiai objektyviais duomenimis pagrįsti konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams būtinumą šio instituto taikymo išimtinumo kontekste.

Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio ginčuose yra vertinama, ar egzistuoja kitos alternatyvos, t. y. galimybė užtikrinti visuomenės poreikį nepaimant privačios nuosavybės, kadangi Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje numatytą žemės sklypo paėmimo išimtinumą pagrindžia būtent tai, jog konkretus visuomenės poreikis objektyviai egzistuoja ir jis negalės būti patenkintas, jeigu nebus paimtas ginčo žemės sklypas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1578/2014). Remiantis Žemės įstatymo 45 straipsnio 2 dalies nuostata, ne vien detalieji planai nulemia visuomenės poreikių konkretiems žemės sklypams vertinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2444-492/2017). Taigi pagal teisminę praktiką institucijai, inicijuojančiai žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, keliami aukšti reikalavimai pagrindžiant poreikio būtinumą.

Nagrinėjamoje byloje atsakovės atsisakymas pradėti pareiškėjo prašomą visuomenės paėmimo poreikiams procedūrą ginčo žemės sklypui pagrįstas tuo, kad šiuo atveju atsakovė negali pagrįsti visuomenės poreikio, kaip tai numatyta Žemės įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje.

Vertindamas šį atsakovės argumentą, teismas pažymi, kad ginčo žemės sklypas pagal Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialiojo plano, patvirtinto Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T3-571, sprendinius, kurie yra Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano, patvirtinto Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-393 (toliau – Bendrasis planas), sprendinių sudėtinė dalis, patenka į urbanistinių teritorijų kraštovaizdžio zonos gyvenamųjų vietovių grupę „U1“, kurioje neplanuojama prioritetinė plėtra. Iš atsakovės pozicijos matyti, kad Vilniaus rajono savivaldybė artimiausiu metu neketina planuoti inžinerinės infrastruktūros, kadangi ši teritorija pagal Bendrojo plano sprendinius ir Vilniaus rajono savivaldybės infrastruktūros teritorijos pripažinimo prioritetine kriterijus, patvirtintus Tarybos 2022 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. T3-311 „Dėl Vilniaus rajono savivaldybės infrastruktūros teritorijų pripažinimo prioritetine kriterijų patvirtinimo“, patenka į neprioritetinę plėtros teritoriją. Vilniaus rajono savivaldybės prioritetinės plėtros teritorija – Nemenčinės miesto teritorija, kuri nustatyta ir patvirtinta Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. T3-415 „Dėl savivaldybės infrastruktūros pripažinimo prioritetine kriterijų ir savivaldybės infrastruktūros pripažinimo prioritetine tvarkos aprašo patvirtinimo“.

Atsižvelgus į šias aplinkybes, į tai, kad ginčo žemės sklypo teritorijoje neplanuojama inžinerinės infrastruktūros plėtra, teismas neturi pagrindo nesutikti su atsakovės pozicija, kad pagal aukščiau aptartą teisinį reguliavimą ir formuojamą teisminę praktiką, nėra argumentų pagrįsti visuomenės poreikį vien pareiškėjui priklausančio 0,0118 ha ploto žemės sklypo paėmimui.

Pažymėtina, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis. Taigi, aptartame kontekste, nevertinant Vilniaus rajono savivaldybės prioritetų dėl infrastruktūros plėtros, teismas nemato pagrindo pripažinti, kad atsakovė, skundžiamu raštu atsisakydama inicijuoti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūras, kaip nors būtų pažeidusi teisės aktų nuostatas.

Skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalis). Skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais (ABTĮ 91 straipsnio 2 dalis).

Aptartame kontekste teismas sprendžia, kad nenustatyti ABTĮ 91 straipsnio 1–2 dalyje nurodyti pagrindai, kuriais remiantis būtų pagrindas ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti.

Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad vien tai, kad ginčo žemės sklypas patenka į Trakų gatvės raudonąsias linijas ir jam nustatyta susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijų paskirtis, reiškia, kad žemės sklypas iš pareiškėjo de facto (lot. faktiškai) paimtas. Kaip pagrįstai nurodo atsakovė, pareiškėjo nuosavybės teisės ginčo žemės sklypo atžvilgiu nėra ribojamos, jis šio turto atžvilgiu gali įgyvendinti visas nuosavybės teisės turinį sudarančias savininko teises.

Tai, kad pareiškėjui žinomas atvejis, kai Šilalės rajono savivaldybės tarybos sprendimu buvo pradėta žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo, nes žemės paėmimo visuomenės poreikiams tenkinti procedūrai pradėti vien fakto kitose savivaldybėse, nepakanka. Kaip minėta, Žemės įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje aiškiai įtvirtinti reikalavimai šiai procedūrai pradėti, o atsakovė skundžiamame rašte aiškiai nurodė aplinkybes ir pripažino, kad pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu negali pagrįsti objektyviai egzistuojančio poreikio dėl šio žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams perspektyvinei gatvei. Tai, kad pareiškėjui žinomu atveju Šilalės rajono savivaldybės tarybos priimtu sprendimu pradėta procedūra, o pagal pareiškėjo prašymą ne, nereiškia ir skirtingai taikomų teisės aktų nuostatų: šiuo atveju neatmestina, kad atsiradus poreikiui dėl infrastruktūros plėtros ginčo žemės sklypo teritorijoje, bus sprendžiamas klausimas ir dėl ginčo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams, jei tokį poreikį atsakovė galės pagrįsti. Taigi ir šie pareiškėjo argumentai, nesudaro pagrindo spręsti, kad skundžiamas atsakovės raštas yra neteisėtas.

2. Dėl atitikimo administraciniam sprendimui keliamiems reikalavimams

Teismas, skundžiamą raštą vertindamas kaip individualų administracinį aktą Viešojo administravimo įstatymo kontekste, pažymi, kad atsakovė, įgyvendindama jam priskirtas funkcijas, kaip ir bet kuri kita valdžios įstaiga, yra saistoma bendrųjų, inter alia (be kita ko) konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eR-1-968/2019).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015). Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą aiškino Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, nustatančias turinio reikalavimus individualiam administraciniam aktui. Šioje jurisprudencijoje nuosekliai pasisakoma, kad Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022; kt.). Administraciniame akte išdėstyto sprendimo motyvai turi būti nurodomi tokia apimtimi, kad besikreipiančiam subjektui konkrečiu individualiu atveju būtų aišku, kodėl jam nėra suteikiama prašoma teisė, kokios faktinės aplinkybės ir teisės normos tai lemia, kokius teisės aktuose numatytus veiksmus jis turėtų atlikti ar į kokius subjektus turėtų kreiptis, kad galėtų įgyvendinti savo teisėtus interesus. Kai administraciniame akte tai nėra nurodyta, motyvai negali būti vertinami kaip pakankami, o pats administracinis aktas teisėtas ir pagrįstas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-192-492/2022). Administracinio akto priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-676-502/2023). Ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015).Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1328-629/2023).

Aptartame kontekste teismas sprendžia, kad ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, jame detaliai nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateiktas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą, nurodytos ir priežastys, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą. Būtent dėl aiškių ir išsamių argumentų, pareiškėjas pateikė motyvuotą skundą teismui, jį pagrindė vertindamas ginčui aktualių teisės normų analize.

Atsižvelgęs į tai, teismas nemato pagrindo pripažinti, kad skundžiamas atsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatyme nustatytų reikalavimą ar pažeidžia gero administravimo principą.

IV. Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Taigi, byloje pripažinta, kad atsakovės skundžiamas raštas yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo reikalavimas – panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2024 m. kovo 15 d. atsakymą Nr. A33(1)-2830 „Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo vykdymo“, – atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Nustačius, kad skundžiamas raštas teisėtas, jo panaikinti nėra pagrindo, jokie papildomi įpareigojimai dėl pareiškėjo prašymo išnagrinėjimo iš naujo atsakovei taip pat negali būti nustatomi, todėl ir pareiškėjo antrasis reikalavimas – įpareigoti atsakovę Vilniaus rajono savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. gegužės 24 d. prašymo 2 punktą, atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėjas prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas: 23 Eur žyminio mokesčio ir 240 Eur atstovavimo išlaidų, kurias patvirtina sąskaita faktūra ir mokėjimo pavedimai.

Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (ABTĮ 40 straipsnio 3 dalis). Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas, aptartame kontekste netenkintinas ir jo prašymas priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais,88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. O. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.