- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-08-31
- Bylos Nr.
- eI3-10918-860/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07491-2023-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Saulius Jakaitis, Jolita Rasiukevičienė, Fausta Vitkienė
- Pareiškėjas
- U.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
- Advokatai
- Dainius Burdulis
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolitos Rasiukevičienės ir Faustos Vitkienės,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Elinai Petrauskaitei,
uždarame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo U.R (U.R) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas U.R. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 23S96964 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. birželio 15 d. paskesnį prašymą iš naujo.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu nesuteikė jam prieglobsčio dėl to, jog, įvertinus paskesnio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu jo pateiktą informaciją, konstatuota, kad ši informacija nesuponuoja skirtingų išvadų, negu buvo padarytos nagrinėjant jo pirmąjį prašymą suteikti prieglobstį. Teigia, kad jis 2023 m. birželio 15 d. paskesnį savo prašymą grindė šiomis aplinkybėmis: būnant Pabradės m. pabėgėlių stovykloje, su juo susisiekė pažįstamas J.P (J.P), kuris, pareiškėjo žiniomis, turi vaikystės draugą, einantį aukštas pareigas Baltarusijos specialiosiose tarnybose ir kuris nepalaiko A. Lukašenkos, bet atvirai to neišsako, ir nori bendradarbiauti su Lietuvos tarnybomis. Pareiškėjas susisiekė su Lietuvos saugumo tarnyba ir du mėnesius jos atstovui perduodavo J. P. teikiamą informaciją, kurią šis gaudavo iš aukštas pareigas einančių pareigūnų. Po kurio laiko Lietuvos spec. tarnybos nustojo su juo bendrauti, o teisme jos nurodė, kad, prieglobsčio prašytojui nenutuokiant, Baltarusijos spec. tarnybos žino, jog jis savanoriškai bendradarbiavo su Lietuvos tarnybomis, ir, jeigu pateks į Baltarusijos teritoriją, už tai jo laukia ilgas įkalinimas arba gali būti sušaudytas, kadangi tai tėvynės išdavystė. Be to, neseniai buvo paskelbta jo paieška Baltarusijoje. Prašyme suteikti prieglobstį jis taip pat nurodė, kad gyvendamas Lietuvoje dirba, moka mokesčius, „veda garbingą gyvenimo būdą“. Tačiau Migracijos departamentas priėmė nepalankų Sprendimą, jame nurodė, jog pareiškėjas nepateikė jokių procesinių dokumentų ar kitų objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo pasakojimą, kad yra ieškomas Baltarusijoje būtent dėl bendradarbiavimo su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentu (toliau – ir VSD), tačiau nurodytos aplinkybės savaime nepagrindžia pareiškėjo pasakojimo nepatikimumo ir savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjui negresia būti įkalintam už „tėvynės išdavimą“. Pareiškėjo nuomone, net jei jis nebūtų ieškomas kilmės valstybėje, nereiškia, jog tokios procedūros Baltarusijos valdžios nebūtų inicijuotos jam grįžus. Mano, kad tos aplinkybės, kurias nurodė prieglobsčio prašyme ir apklausose, atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau atsakovas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas savo paskesnį prašymą grindė tuo, kad atsirado naujų aplinkybių, t. y. jis bendradarbiavo su Lietuvos tarnybomis, buvo paskelbta jo paieška Baltarusijoje; papildomai buvo pateiktos dvi nuotraukos apie jo paiešką Baltarusijoje. Tačiau nebuvo nustatytos sąlygos ir pagrindai, kurie leistų pareiškėjui suteikti prieglobstį Lietuvoje, tad jo atžvilgiu buvo priimtas neigiamas sprendimas. Teigia, kad pareiškėjas nagrinėjant jo paskesnį prašymą nepateikė jokios naujos esminės informacijos ar duomenų, dėl kurių labai padidėtų tikimybė, kad prieglobsčio prašytojas gali atitikti Įstatymo 86 ar 87 straipsnyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Pažymi, kad aplinkybes, susijusias su bendradarbiavimu su VSD, pareiškėjas buvo nurodęs pirminėje apklausoje Migracijos departamente, taip pat nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Akcentuoja ir tai, kad papildomoje 2023 m. birželio 22 d. apklausoje Migracijos departamente pareiškėjas teikė nenuoseklią informaciją, kuri net prieštarauja Vilniaus apygardos administraciniame teisme (toliau – ir VAAT) bei pirminėje apklausoje duotiems jo paaiškinimams. Teigia, jog pareiškėjas nors ir pasakoja apie bendradarbiavimą su VSD, tačiau pasakojime nustatyta trūkumų (pasakojimas nenuoseklus, prieštaringas, atsiranda naujų detalių, kurios prieštarauja jau prieš tai duotiems paaiškinimams ir parodymams teisme). Tad padaryta išvada, kad pareiškėjo teiginys apie bendradarbiavimą su VSD neatitinka tikrovės. Pažymi, jog taip pat buvo išanalizuoti ir pareiškėjo paaiškinimai bei pateiktos nuotraukos dėl jo paieškos. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjo pateiktos nuotraukos nepatvirtina apie galimą jo paiešką dėl tariamo bendradarbiavimo su VSD. Atvirkščiai, paieškos skelbimas patvirtina, kad pareiškėjas buvo ieškomas dėl slapstymosi nuo teismo už padarytą nusikaltimą, nustatytą Baltarusijos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir Baltarusijos BK) 205 straipsnio 4 dalyje. Baltarusijos BK 205 straipsnis nustato atsakomybę už vagystę, o ne už tėvynės išdavystę. Pareiškėjas yra nurodę, kad jis Baltarusijoje buvo teistas. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip teigė prieglobsčio prašytojas, 2021 m. jis buvo apkaltintas autokrautuvo vagyste (vėliau šioje byloje buvo išteisintas), labai tikėtina, kad paieškos skelbimas yra susijęs su pareiškėjui inkriminuojamais / inkriminuotais turtiniais nusikaltimais. Teigia, kad iš to buvo padaryta pagrįsta ir motyvuota išvada, kad nuotraukos su jo paieškos skelbimu nepatvirtina, jog jis buvo paieškomas dėl bendradarbiavimo ar bendravimo su VSD, todėl nuotraukos vertinamos kaip turinčios žemą įrodomąją galią. Nurodo, kad prieglobsčio prašytojo abstraktūs, prielaidomis paremti samprotavimai, kad jis gali būti paieškomas dėl bendradarbiavimo su Lietuvos spec. tarnybomis, nelaikytini įrodomąją galią turinčiu įrodymu. Atitinkamai pareiškėjo paieška dėl bendradarbiavimo / bendravimo su Lietuvos VSD nelaikytina nustatytu faktu. Paaiškina, kad antrojo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu užsienietis taip pat nepateikė Migracijos departamentui jokių dokumentų, kurie galėtų padėti nustatyti visas reikšmingas aplinkybes bei tinkamai ir nuodugniai įvertinti baudžiamojoje byloje pareikštų įtarimų ir surinktos įrodomosios bazės turinį, todėl konstatuotina, kad tyrimo metu nenustatyta objektyvių faktų, pagrindžiančių ryšį tarp jo atžvilgiu vykdyto baudžiamojo persekiojimo bei konvencinių priežasčių – asmens rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Nurodo, kad, siekiant įvertinti prieglobsčio prašytojui galimai kylančias grėsmes, buvo patikrintas „Baltarusijos Respublikos piliečių, užsienio piliečių arba asmenų be pilietybės, dalyvaujančių ekstremistinėje veikloje sąrašas“, tačiau jokių įrašų apie pareiškėją nerasta. Interpolo duomenų bazėje nėra duomenų apie pareiškėjo paiešką. Nei nagrinėjant pirmąjį, nei antrąjį pareiškėjo prašymus suteikti prieglobstį, nenustatyta pagrįsta tikimybė, jog prieglobsčio prašytojo profilis (nebuvo politiškai aktyvus, socialiniuose tinkluose bei per kitas medijas neplatino kritiškos nuomonės apie Baltarusijos režimą) ir individualios aplinkybės lemtų realią persekiojimo riziką grįžimo į kilmės valstybę atveju. Nenustatyta, kad gali būti pagrindas daryti prielaidą, jog potencialus persekiotojas (Baltarusijos teisėsauga) identifikuoja pareiškėją kaip grėsmę valdančiajam režimui. Tikėtina, kad pareiškėjas pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį tik siekdamas sutrukdyti vykdyti įsiteisėjusį sprendimą jį išsiųsti; tad pareiškėjas turi svarų motyvą teikti klaidingą informaciją. Teigia, kad, atsižvelgus į surinktos informacijos visumą bei įvertinus pareiškėjo nurodytus motyvus, kuriais jis grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, konstatuotina, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, o „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata yra neįvykdyta, prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Taip pat teigia, kad be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, prieglobsčio prašytojas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės. Atsižvelgus į tai, atsakovo nuomone, nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Pažymi, kad, remiantis Migracijos departamento informacija, Baltarusijoje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl prieglobsčio prašytojas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
3. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD nustatyta tvarka ir terminu nepateikė atsiliepimo į skundą; vėliau pateikė tik rašytinius paaiškinimus.
4. Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas skundą palaikė.
Šalies argumentai
Atsakovo atstovė su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
5. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2023 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 23S96964, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui U.R prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
6. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas U.R dar 2021 m. kreipėsi į Migracijos departamentą su pirminiu prašymu suteikti jam prieglobstį Lietuvoje. Tačiau Migracijos departamentas, išnagrinėjęs minėtą pareiškėjo prašymą, 2022 m. gegužės 6 d. priėmė sprendimą Nr. 22S56825, kuriuo atsisakė pareiškėjui suteikti prieglobstį bei nusprendė jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos.
Pareiškėjas nesutikdamas su šiuo Migracijos departamento sprendimu kreipėsi į VAAT, tačiau Teismas 2022 m. liepos 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-4913-764/2022 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Tuomet pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT), šis teismas 2022 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3599-1047/2022 pareiškėjo (apelianto) apeliacinį skundą patenkino iš dalies, t. y. VAAT 2022 m. liepos 5 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas panaikinti Migracijos departamento 2022 m. gegužės 6 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, panaikino ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą VAAT 2022 m. liepos 5 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.
VAAT, iš naujo išnagrinėjęs grąžintą bylos dalį, 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-6128-1114/2022 pareiškėjo skundą, kuriame prašoma panaikinti Migracijos departamento 2022 m. gegužės 6 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, atmetė kaip nepagrįstą.
7. Pareiškėjas 2023 m. birželio 15 d. pateikė Migracijos departamentui paskesnį prieglobsčio prašymą. Pareiškėjas šį savo paskesnį prašymą grindė tuo, kad atsirado naujų aplinkybių, t. y. jis bendradarbiavo su Lietuvos tarnybomis, apie tai tapo žinoma Baltarusijos spec. tarnyboms, Baltarusijoje buvo paskelbta jo paieška; papildomai buvo pateiktos dvi nuotraukos.
8. Tačiau Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvoje.
9. Pareiškėjas nesutinka su tokiu jo atžvilgiu priimtu Sprendimu, todėl skundžia jį teismui.
10. Pagrindiniu dokumentu, reglamentuojančiu pabėgėlių teisės klausimus, laikoma 1951 m. Jungtinių Tautų konvencija dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija dėl pabėgėlių). Konvencijos dėl pabėgėlių 1 straipsnio A dalies 2 punkte nurodoma, kad pabėgėliu laikomas asmuo, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti.
Sąlygos, kurioms esant suteikiamas pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga, yra reglamentuotos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 87 straipsnio 1 dalyje.
Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.
Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
11. Administracinių teismų praktikoje aiškinant šių teisės normų nuostatas yra konstatuota, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, turi egzistuoti „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra nustatyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje (bus persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų) ar 87 straipsnio 1 dalyje (bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; jo, kaip žmogaus, teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos ir kt.). Minėtose teisės normose nustatyta sąlyga – „visiškai pagrįstos“ baimės buvimas – kaip teisinė kategorija reiškia, kad ši sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik asmens, prašančio prieglobsčio, suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta sąlyga – „visiškai pagrįsta baimė“ – apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-4949-520/2018; ir kt.).
Galimas persekiojimas dėl kurių nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A756-359/2014; 2018 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-4335-624/2018; 2019 m. sausio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2506-1062/2019).
12. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, prieglobsčio bylose turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą, priimtą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime H. L. R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad deportavimo atveju asmeniui kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
13. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju, ir kt.
Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).
Be to, LVAT 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-575-1054/2011 konstatuota, kad įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams.
14. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra pateikęs paskesnį prašymą suteikti prieglobstį.
Įstatymo 2 straipsnio 18¹ dalyje nustatyta, kad paskesnis prašymas suteikti prieglobstį – užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį, teikiamas po to, kai dėl jo ankstesnio prašymo suteikti prieglobstį priimtas galutinis sprendimas arba priimtas sprendimas nutraukti prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą ir nebėra galimybės atnaujinti prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi Įstatymo 76 straipsnio 4 dalies 5 punkto ir 77 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, sutinka su atsakovo pozicija, kad paskesnio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas siejamas išskirtinai tik su nauja informacija (motyvais) ar duomenimis, kurie nebuvo žinomi priimant sprendimą dėl ankstesnio prašymo.
15. Pareiškėjas savo paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, minėta, grindė tuo, kad atsirado naujų aplinkybių, t. y. jis bendradarbiavo su VSD, apie tai tapo žinoma Baltarusijos spec. tarnyboms, be to, Baltarusijoje buvo paskelbta jo paieška; papildomai buvo pateiktos dvi nuotraukos.
16. Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, Migracijos departamentas pakankamai išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų naujų duomenų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento atliktu vertinimu bei padarytomis išvadomis. Toliau teisėjų kolegija tik akcentuos kai kuriuos svarbius momentus.
17. Pareiškėjas paskesnį prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, nurodydamas minėtas aplinkybes, pateikė tik po to, kai jau buvo įsiteisėję teismų sprendimai dėl jam prieglobsčio nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką pagal pirminį jo prašymą suteikti prieglobstį; be to, kai jau buvo sulaikytas, siekiant įvykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką. Pareiškėjo nurodomos naujos aplinkybės (išskyrus naujai pateiktas dvi nuotraukas) iš esmės jau buvo žinomos seniai, beje, šios aplinkybės netgi buvo nagrinėjamos teisme, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką (VAAT 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-6128-1114/2022). Tad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį dėl minėtų priežasčių galėjo pateikti gerokai anksčiau, tačiau to nepadarė. Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindo manyti, kad paskesnis pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo pateiktas ne siekiant realios tarptautinės apsaugos, o siekiant sutrukdyti jo išsiuntimą į kilmės šalį.
18. Kaip matyti iš bylos, Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimo apie tariamą bendradarbiavimą su Lietuvos VSD trūkumus, t. y. jo pasakojimas buvo nenuoseklus, prieštaringas, tam tikros pasakojimo detalės keitėsi, bei kitus byloje esančius duomenis, padarė išvadą, kad jo pasakojimas dėl bendradarbiavimo su VSD nelaikomas atitinkančiu tikrovę. Teisėjų kolegija tokiam vertinimui visiškai pritaria, nėra abejonės, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės yra prieštaringos, tad jomis negalima tikėti. Juo labiau kad ir VSD pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose teismui aiškiai nurodė, jog Departamentas nebendradarbiavo ir nebendradarbiauja su pareiškėju, jis savo iniciatyva nesusitikinėjo su pareiškėju informacijos gavimo tikslais, jam klausimai ir (ar) užduotys dėl informacijos gavimo nebuvo pateikiami, atitinkamai pareiškėjo teiginiai, kad jis susiskambindavo su J. P., perduodavo Lietuvos saugumą dominančius klausimus, kai šis surinkdavo informaciją, paskambindavo ir taip jis bendradarbiavo su VSD, yra niekuo neparemti.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal bylos duomenis galima teigti, jog pareiškėjas savo iniciatyva galėjo bendrauti su VSD atstovais, tačiau apie bendradarbiavimą, kaip minėta, nėra jokių duomenų. Be to, pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, išskyrus savo paties samprotavimus, kad Baltarusijos teisėsauga jį būtų identifikavusi kaip bendradarbiavusį su VSD ir dėl to siekusi jį persekioti. Antra vertus, administracinėje byloje Nr. eI3-6128-1114/2022 nustatyta, kad egzistuoja pareiškėjo ryšys (tiesiogiai ar per J.P) su Baltarusijos Respublikos specialiosiomis saugumo tarnybomis, dėl to pripažinta, kad jis kelia grėsmę Lietuvos saugumui bei Migracijos departamento sprendimas išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Tad neatmestina, kad pareiškėjas būtent Baltarusijos Respublikos specialiųjų institucijų iniciatyva sąmoningai bandė užmegzti ryšį su VSD. Tad kalbėti apie tai, kad jam kyla persekiojimo grėsmė iš Baltarusijos saugumo tarnybų, nėra pagrindo.
19. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, pagal Įstatymo 83 straipsnio 4 dalį, jeigu prieglobsčio prašytojas pateikia paskesnį prašymą suteikti prieglobstį, kuriame persekiojimo baimė grindžiama aplinkybėmis, kurias prieglobsčio prašytojas po išvykimo iš kilmės valstybės sukūrė pats, pabėgėlio statusas jam paprastai nesuteikiamas.
Nagrinėjamu atveju būtent tokia situacija ir susiklostė: pareiškėjas jau išvykęs iš savo kilmės valstybės pats susikūrė tokią situaciją, t. y. galimai savo iniciatyva kreipėsi į VSD dėl bendradarbiavimo, o vėliau Migracijos departamentui teikė paskesnį prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, nurodydamas minėtas aplinkybes kaip prieglobsčio suteikimo pagrindą. Tad remiantis vien šiuo įstatyme nustatytu pagrindu pareiškėjui negali būti suteiktas prieglobstis.
20. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pareiškėjo pateiktos nuotraukos galimai patvirtina, jog jis yra ieškomas Baltarusijos Respublikoje, tačiau jis ieškomas dėl slapstymosi nuo teismo už padarytą nusikaltimą, nustatytą Baltarusijos BK 205 straipsnio 4 dalyje, t. y. kvalifikuotą vagystę. Taigi, pareiškėjas iš esmės yra ieškomas už kriminalinį (turtinio pobūdžio) nusikaltimą, o ne dėl politinių ar kitų konvencinių priežasčių. Tad šios nuotraukos niekaip nepatvirtina, kad jis yra ieškomas dėl bendradarbiavimo ar bendravimo su VSD. Kita vertus, bendradarbiavimas su kitos šalies saugumo tarnybomis, atitinkamai atliekant neteisėtus veiksmus, taip pat paprastai yra kriminalinis nusikaltimas. Tad vien šio fakto buvimas automatiškai asmeniui negali lemti palankaus sprendimo dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Kiekvienu atveju tai turi būti susiejama su konvencinėmis priežastimis, t. y. galimo persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo nurodomų naujų aplinkybių netgi niekaip nesusieja su konvencinėmis priežastimis.
21. Taigi, pareiškėjas realiai nėra pagrindęs jokių individualių persekiojimo aplinkybių, ypač siejamų su konvencinėmis priežastimis. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta. Tikėtina, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė paskesnį prašymą suteikti prieglobstį tik siekdamas sutrukdyti įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo paliktas nepakeistas Migracijos departamento sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką.
22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Migracijos departamentas pagrįstai padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą. Nors pareiškėjas yra už savo kilmės valstybės ribų, tačiau kitų pabėgėlio statuso nuostatų jis neatitinka. Taigi, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos dėl pabėgėlių 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.
23. Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu nesuteikė pareiškėjui ir papildomos apsaugos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas tai, jog jam reikalinga papildoma apsauga, iš esmės grindė tais pačiais argumentais kaip ir prašymą suteikti pabėgėlio statusą; kitų aplinkybių nenurodė ir jų nebuvo nustatyta. Tad tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste.
Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės ir, atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į prieglobsčio prašytojo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje (Baltarusijos Respublikoje) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
Taigi, nebuvo nustatyta, kad būtų pagrįsta tikimybė, jog pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų neigiamos pasekmės; kitaip tariant, pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo galimybe, bei pagrįstai padarė išvadą, jog tokia apsauga pareiškėjui nepriklauso. Pažymėtina, kad nors visuotinai žinoma, jog pareiškėjo kilmės valstybėje (Baltarusijos Respublikoje) neužtikrinamos žmogaus teisės, tačiau tai savaime nėra pagrindas pareiškėjui taikyti laikiną apsaugą. LVAT yra konstatavęs, kad aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, kad savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-138/2009). Šioje byloje nenustatyta, kad pareiškėjas realiai galėtų tapti Konvencijos pažeidimo auka.
24. Įvertinus pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, jo paaiškinimus, teiktus apklausose ir duotus teismo posėdyje, kitus byloje esančius duomenis, Migracijos departamento pateiktą užsieniečio bylos medžiagą, darytina išvada, kad Migracijos departamentas atliko pakankamai išsamų pareiškėjo paskesnio prieglobsčio prašymo tyrimą, o pareiškėjas realiai nepateikė duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Be to, minėta, pareiškėjo pasakojimas yra nenuoseklus ir prieštaringas.
Iš Migracijos departamento Sprendimo matyti, kad pareiškėjo situacija buvo įvertinta individualiai, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.
25. Taigi, Migracijos departamento Sprendimas, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga), yra teisėtas ir pagrįstas, tad jį panaikinti nėra jokio pagrindo; pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas; Įstatymo 140 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
26. Kadangi pareiškėjo skundas atmetamas, tad jis neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo U.R (U. R.) skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.