Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjai UAB „Laidotuvių rūmai“ ir UAB Vilniaus laidojimo rūmai „Ritualas“ padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2016 m. vasario 24 d. rezoliuciją „Dėl krematoriumo įrengimo UAB Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ valdomose patalpose, (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Rezoliucija); 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 1-366 „Dėl nepritarimo krematoriumo įrengimui žemės sklype, (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjai nurodė, kad UAB Vilniaus laidojimo rūmai „Ritualas“, siekdama žemės sklype (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas), esančiame laidojimo rūmų pastate pradėti vykdyti krematoriumo veiklą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatomis, priėmė sprendimą atlikti planuojamos krematoriumo veiklos poveikio aplinkai vertinimą teisės aktų nustatyta tvarka. UAB Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ užsakymu UAB „AF-Consult“ Įstatymo 8 straipsnio nustatyta tvarka parengė planuojamos ūkinės veiklos „Krematoriumo įrengimas Vilniaus laidotuvių rūmuose (duomenys neskelbtini)“ poveikio aplinkai vertinimo programą (toliau – ir programa). Įstatymo 8 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad atsakinga institucija, išnagrinėjusi programą, poveikio aplinkai vertinimo subjektų išvadas, patvirtina programą per 10 darbo dienų nuo jos gavimo dienos, tačiau dar iki parengtos ir pagal visuomenės pateiktus pasiūlymus pataisytos programos pateikimo Taryba, vadovaudamasi Įstatymo 8 straipsnio 9 dalimi, priėmė ginčijamą Sprendimą.Pareiškėjai pabrėžė, kad tuo atveju, jei savivaldybės tarybos sprendimas dėl ūkinės veiklos galimybių priimamas iki planuojamos ūkinės veikos programos patvirtinimo ir jei jis yra neigiamas, vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 9 dalimi, jis turi būti motyvuotas. Atsakovo priimtas ginčijamas Sprendimas grindžiamas teisės aktų nuostatomis, kurios tiesiogiai nedraudžia ir (ar) kitaip neriboja galimybės planuoti krematoriumo įrengimo veiklą ir ją vykdyti. Parengtoje programoje nurodyta, kad krematoriumas įrengiamas Vilniaus laidotuvių rūmų patalpose, įmontuojant krematoriumo eksploatacijai reikalingą įrangą šiuo metu nenaudojamose patalpose, planuojant naudoti esamą infrastruktūrą – esamas nenaudojamas patalpas, privažiavimo kelius, parkavimo aikšteles, inžinerines komunikacijas, nauja infrastruktūra neįrengiama. Taigi nenumatomi jokie naujos statybos darbai ir remiantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi ir 7 dalimi, siekiant vykdyti planuojamą veiklą, net nėra poreikio rengti teritorijų planavimo dokumentą, kadangi visos būtinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos gali būti nustatomos atliekant planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūras. Atsižvelgiant į tai, nebuvo padaryti jokie Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo 10 straipsnio pažeidimai. Pareiškėjai pažymėjo, kad žemės sklypas patenka į Pavilnių regioninio parko Lyglaukių geomorfologinį draustinį. Todėl šiam žemės sklypui taikytini veiklos reikalavimai, nustatyti galiojančiame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-341 patvirtintame Pavilnių regioninio parko tvarkymo plane (toliau – Tvarkymo planas). Remiantis Tvarkymo plano sprendiniais, žemės sklypas priskirtas sugriežtinto vizualinio reguliavimo zonai. Taigi programoje numatyta veikla – krematoriumo įrengimas esamose pastato patalpose – atitinka sugriežtinto vizualinio reguliavimo zonoje taikomus reikalavimus, t. y. išlaikomas esamas žemės sklypo užstatymo intensyvumas, plotas, nedidinamas pastato aukštis, nekeičiamas reljefas ir kiti saugomi kraštovaizdžio elementai. Pareiškėjai tvirtino, kad krematoriumas priskiriamas paslaugų paskirties pastatams, skirtiems paslaugoms (iš jų – buities) teikti, bet ne pramonės paskirties pastatams, todėl šiuo atveju negali būti taikomas Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 1 punktas (kuriuo vadovaudamasi Taryba priėmė ginčijamą Sprendimą), draudžiantis valstybiniuose parkuose statyti pramonės įmones, kurioms reikalingi taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai. Krematoriumo veiklai nėra reikalingas taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas, kadangi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-528 patvirtintų Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 1 priede nėra numatyta krematoriumo veikla. Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 1 punktu, krematoriumo veikla nepriskiriama jokiai kitai veiklai.Pareiškėjai pažymėjo, kad žemės sklypo dalis patenka į Vilniaus žydų senųjų kapinių teritoriją, tačiau ta dalis, kurioje yra laidojimo rūmų pastatas, yra už šių kapinių teritorijos ribų. Nors Lietuvos žydų bendruomenė pabrėžė simbolinę Vilniaus žydų senųjų kapinių vertę ir tai, kad jai turi būti teikiamas prioritetas, tačiau vien simbolinė, moralinė istorinio objekto reikšmė nėra pakankama ribojant ūkinę veiklą, kadangi bet kokie ūkinės veiklos ribojimai turi būti grindžiami įstatymų nuostatomis. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu nėra besąlygiškai draudžiama ūkinė veikla. Taip pat gyventojų bendruomenėms ir Tarybai nėra suteikta teisė spręsti, ar ūkinė veikla daro neigiamą poveikį kultūros vertybei ir ar ji galima. Taryba ginčijamame Sprendime nurodė, kad krematoriumo įrengimui nepritaria vietos bendruomenė, tačiau šių argumentų nepagrindė dokumentais ar kitais šaltiniais. Pareiškėjai pabrėžė, kad atsakovas nesilaikė gyventojų apklausos tvarkos, nustatytos Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. 1-1138 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės gyventojų apklausos tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 5 punkte, be to, apklausos rezultatai yra pritariamojo pobūdžio, todėl vien bendruomenės nuomonė negali būti pakankamas ir teisėtas pagrindas uždrausti ūkinę veiklą. UAB Vilniaus laidojimo rūmai „Ritualas“, siekdama išsiaiškinti bendruomenės nuomonę, nusprendė nutraukti planuojamos ūkinės veiklos vertinimą, apie tai informavo atsakovą, tačiau Taryba vis tiek priėmė ginčijamą Sprendimą. Taryba be jokio teisėto pagrindo vertino ūkinės veiklos (krematoriumo įrengimo) galimybę žemės sklype aplinkos apsaugos požiūriu, nors tokios veiklos vykdymo planavimas žemės sklype jau buvo nutrauktas paties planuojamos ūkinės veiklos organizatoriaus valia. Kadangi Taryba ginčijamą Sprendimą priėmė nesusipažinusi su galutine programa, Sprendimo priėmimo metu nežinojo konkrečių planuojamos ūkinės veiklos aplinkybių, galimo poveikio aplinkai bei poveikio kitoms saugomoms vertybėms, objektyviai negalėjo tinkamai bei motyvuotai įvertinti planuojamos ūkinės veiklos atitikimo teisės aktų nuostatoms. Todėl ginčijamas Sprendimas akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pareiškėjai nurodė, kad iš esmės analogiškais motyvais kaip ginčijamas Sprendimas yra grindžiama ir Rezoliucija. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad Tarybos nepritarimo krematoriumo įrengimui motyvai nepagrįsti, atsakovo Rezoliucija taip pat yra naikintina.Pareiškėjų nuomone, Įstatymo 8 straipsnio 9 dalis tiek, kiek ji nustato savivaldybės, kurios teritorijoje planuojama ūkinė veikla, tarybos teisę priimti neigiamą motyvuotą sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių dar iki ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ir nustatymo, ar ūkinė veikla darys neigiamą poveikį aplinkai, ar ne, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 46 straipsnio 1 daliai.Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą. Taryba paaiškino, kad ginčijamus sprendimus priėmė atsižvelgdama į jai Įstatymo 8 straipsnio 9 dalimi suteiktą teisę priimti neigiamą sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių iki programos patvirtinimo, t. y. nebaigus poveikio aplinkai vertinimo procedūrų. Taryba, įvertinusi ginčijamuose sprendimuose nurodytus argumentus, ypač atsižvelgdama į bendruomenės nuomonę dėl planuojamos ūkinės veiklos, išnagrinėjusi kitus įrodymus ir duomenis, pagrįstai, neperžengdama jai teisės aktais suteiktos kompetencijos ribų, nusprendė nepritarti planuojamai veiklai. Atsakovas pažymėjo, kad krematoriumo įrengimas UAB Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ valdomose patalpose nėra numatytas Tvarkymo plane, krematoriumo įrengimas neatitiktų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano (toliau – ir Bendrasis planas). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 patvirtinto Žemės naudojimo būdų turinio aprašo 20 punktu, žemės sklypai, skirti paslaugų paskirties pastatams, priskirtini kitai žemės naudojimo paskirčiai, o pagal žemės naudojimo būdą – komercinės paskirties objektų teritorijoms. Pagal Bendrąjį planą, žemės sklypas patenka į miškų ir miškingų teritorijų funkcinę zoną, kurioje kitos paskirties galimos tik inžinerinės infrastruktūros teritorijos, bendro naudojimo teritorijos, rekreacinės teritorijos, naudingųjų iškasenų teritorijos bei kitose esamose įvairios paskirties statinių teritorijose ir konversijos iš taršios veiklos srities į netaršią atveju – gyvenamosios teritorijos ir visuomeninės paskirties teritorijos. Todėl pagal Bendrąjį planą miškų ir miškingų teritorijų funkcinėje zonoje komercinės paskirties objektų teritorijų žemės naudojimo būdas nėra galimas, jau vykdoma komercinė ūkinė veikla negali būti plečiama, o esamų statinių vietoje galimi tik gyvenamosios teritorijos ir visuomeninės paskirties teritorijos naudojimo būdai. Dėl to planuojama veikla neatitinka teritorijų planavimo dokumentų. Atsižvelgdama į visuomenės susirūpinimą dėl netinkamos krematoriumo vietos, Taryba, kaip už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais atsakinga institucija, negalėjo ignoruoti bendruomenės nuomonės ir interesų bei turėjo užtikrinti viešojo intereso apsaugą. Įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad neigiamas motyvuotas sprendimas dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių turi būti priimtas iki programos patvirtinimo. Įstatymas nenustato, kokiu būdu turėtų būti įvertinta visuomenės nuomonė, ar kad sprendimas turi būti priimamas tik gavus programą. Atsakovas pabrėžė, kad Taryba iki ginčijamų sprendimų priėmimo nebuvo gavusi iš atsakingos institucijos informacijos apie poveikio aplinkai vertinimo procedūrų pabaigą. Tarybos nuomone, jeigu iki priimant ginčijamus sprendimus poveikio aplinkai vertinimo procesas buvo nutrauktas, tai reiškia, kad krematoriumo įrenginėti nebebuvo planuojama, todėl ginčijami sprendimai niekaip negali pažeisti pareiškėjų teisių. Poveikio aplinkai vertinimo procedūroms esant nutrauktoms, ginčijami sprendimai nebesukelia jokių pasekmių, todėl yra pagrindas šią bylą nutraukti.

Pareiškėjai UAB „Laidotuvių rūmai“ ir UAB Vilniaus laidojimo rūmai „Ritualas“ padavė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.Pareiškėjai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir neįvertino tos aplinkybės, kad ginčijami sprendimai buvo priimti jau po to, kai buvo nutrauktas pats planuojamos ūkinės veiklos – krematoriumo įrengimo žemės sklype esančiose patalpose – poveikio aplinkai vertinimo procesas. Teismui buvo pateikti įrodymai, kad UAB Vilniaus laidojimo rūmai „Ritualas“ nusprendė nutraukti krematoriumo įrengimo žemės sklype poveikio aplinkai vertinimo procesą ir apie šį sprendimą informavo atsakovą dar iki ginčijamų sprendimų priėmimo. Todėl Taryba net neturėjo procedūrinio teisinio pagrindo svarstyti planuojamos ūkinės veiklos vykdymo galimybės klausimo ir priimti ginčijamus sprendimus pagal Įstatymo 8 straipsnio 9 dalį, o šiuos sprendimus priėmusi užkirto galimybę iš naujo pradėti planuojamo ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procesą parengiant naują planuojamos ūkinės veiklos programą. Ginčijamų sprendimų priėmimas pažeidė ne tik Įstatymo 8 straipsnio 9 dalį, bet ir Įstatymo 4 straipsnyje numatytus poveikio aplinkai vertinimo tikslus, t. y. Taryba savo iniciatyva be jokio teisėto pagrindo vertino ūkinės veiklos (krematoriumo įrengimo) vykdymo žemės sklype galimybę aplinkos apsaugos požiūriu, nors tokios ūkinės veiklos vykdymo planavimas žemės sklype jau buvo nutrauktas paties planuojamos ūkinės veiklos organizatoriaus valia ir apie tai Tarybai buvo žinoma iki ginčijamų sprendimų priėmimo.Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino ir tos aplinkybės, kad Taryba net nesulaukė, kol poveikio aplinkai vertinimo dokumento rengėjas UAB „AF-Consult“ pabaigs programos viešinimo procedūras ir pagal visuomenės gautus pasiūlymus pataisys programą ir pateiks ją pačiai Tarybai susipažinti ir pateikti savo motyvuotas išvadas dėl šios programos turinio, t. y. pareiškėjai net nesikreipė į atsakovą dėl Tarybos nuomonės ar sprendimo priėmimo dėl ūkinės veiklos, t. y. krematoriumo įrengimo, galimybių žemės sklype. Įstatymo 8 straipsnio 5–8 dalyse numatyta konkreti programos nagrinėjimo tvarka. Tačiau Taryba priėmė ginčijamus sprendimus, negavusi jokio pareiškėjų prašymo ir nesusipažinusi su galutine programa, kadangi parengta ir po gautų visuomenės pasiūlymų pataisyta programa dar nebuvo pateikta poveikio aplinkai vertinimo subjektams, įskaitant ir Tarybą, motyvuotoms išvadoms pagal Įstatymo 8 straipsnio 6 dalį pateikti. Pareiškėjai pabrėžia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-107/2008, kadangi minėtos administracinės bylos faktinės aplinkybės nuo šios bylos skiriasi ir minėta teismo nutartimi nebuvo konstatuota, kad savivaldybės taryba gali priimti sprendimą, apskritai neparengus planuojamos ūkinės veiklos programos ir net nepateikus savivaldybės tarybai jokio prašymo įvertinti ir priimti sprendimą dėl ūkinės veiklos galimybių.Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė, ar Tarybos nurodytų teisės aktų pažeidimai yra padaryti ar ne, t. y. nevertino to, ar pagal ginčijamuose sprendimuose Tarybos išvardintų teisės aktų nuostatas planuojama ūkinė veikla yra galima ar ne. Pareiškėjai pažymi, kad planuojama ūkinė veikla – krematoriumo įrengimas žemės sklype – nepažeidžia jokių imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Šios pozicijos nepaneigė ir pirmosios instancijos teismas sprendime.Pareiškėjai pabrėžia, kad Taryba, prieš priimdama ginčijamus sprendimus, turėjo pareigą patikrinti, ar konkreti visuomeninių organizacijų ar visuomenės narių, jų grupių nuomonė yra pagrįsta, t. y. pagrįsta konkrečiais ir tikrais faktais ir teisės aktų nuostatomis bei neprieštarauja įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimams ir ar šios nuomonės palaikymas nepažeis kitų asmenų, šiuo atveju pareiškėjų, pagrįstų teisių ir teisėtų interesų, kurie taip pat yra įtvirtinti teisės aktuose ir yra ginami. Tačiau teismas visiškai nevertino minėtų aplinkybių ir tik konstatavo, kad visuomenės nuomonė, kokia ji bebūtų, savaime yra gintina. Tokia teismo išvada, pareiškėjų nuomone, yra visiškai nesuderinama su Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte numatyta pareiga, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje turi vadovautis įstatymo viršenybės principu. Taip pat teismo išvados dėl prioriteto suteikimo visuomenės nuomonei prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o ne visuomenės nuomonėmis. Pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir neįvertino jų nurodytų argumentų apie tai, kad nepagrįsta riboti krematoriumo įrengimą žemės sklypo dalyje, kuri net nepatenka į kultūros vertybės – Vilniaus žydų senųjų kapinių – teritoriją; nei Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, nei Taryba neturi kompetencijos priimti sprendimą, kad planuojama ūkinė veikla – krematoriumo įrengimas žemės sklype – pažeidžia Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatas ir dėl to yra neleistina; Taryba nenurodė jokių konkrečių dokumentų ar kitų šaltinių, kuriuose būtų išdėstyta vietos bendruomenės nuomonė teisės aktų nustatyta tvarka ir kuri būtų pagrįsta konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, ribojančiomis krematoriumo įrengimą žemės sklype.Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu prašo pareiškėjų apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.Taryba nurodo, kad Įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje nustatyta tik tai, kad neigiamas motyvuotas sprendimas dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių turi būti priimtas iki programos patvirtinimo, įstatymas nenustato, kad sprendimas gali būti priimamas tik gavus programą. Todėl teismas, vadovaudamasis Įstatymo 8 straipsnio 9 dalimi, skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje padarė teisingą išvadą, jog nagrinėjamu atveju Taryba turėjo teisę iki parengtos ir pagal visuomenės pateiktus pasiūlymus pataisytos programos pateikimo poveikio aplinkai vertinimo subjektams motyvuotoms išvadoms pateikti priimti sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių. Atsakovas pabrėžia, kad šiuo metu žemės sklypui komercinės paskirties objektų teritorijos naudojimo būdas yra nustatytas, atsižvelgiant į tai, kad šiame žemės sklype jau daug metų veikia laidojimo rūmai, tačiau vykdoma komercinė veikla negali būti plečiama. Dėl to planuojama krematoriumo veikla neatitiktų teritorijų planavimo dokumentų. Taryba, kaip už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais atsakinga institucija, bendruomenės nuomonės ir interesų ignoruoti negalėjo ir turėjo užtikrinti viešojo intereso apsaugą.Taryba pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne vienoje byloje yra išaiškinęs, kad Įstatymo 8 straipsnio 9 dalis suteikia teisę savivaldybės, kurios teritorijoje planuojama ūkinė veikla, tarybai priimti sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių ne pagal planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo rezultatus, o remiantis kitais motyvais. Dėl to Taryba nagrinėjamu atveju teisėtai pasinaudojo šia Įstatymo jai suteikta teise ir, įvertinusi ginčijamuose sprendimuose nurodytus argumentus, ypač atsižvelgdama į bendruomenės nuomonę dėl planuojamos veiklos, išnagrinėjusi kitus įrodymus ir duomenis, pagrįstai, neperžengdama jai teisės aktais suteiktos kompetencijos ribų, nusprendė nepritarti planuojamai ūkinei veiklai, t. y. krematoriumo įrengimui laidojimo rūmų pastate.Atsakovas nurodo, kad Taryba iki ginčijamų sprendimų priėmimo iš atsakingos institucijos nebuvo gavusi informacijos dėl poveikio aplinkai vertinimo procedūrų pabaigos. Krematoriumo įrenginėti nebebuvo planuojama, todėl ginčijami sprendimai niekaip negalėjo pažeisti pareiškėjų teisių, nes poveikio aplinkai vertinimo procedūroms esant nutrauktoms, ginčijami sprendimai pareiškėjams jokių pasekmių nesukeltų.