Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Iki nusikalstamos veikos padarymo jis nebuvo teistas, charakterizuojamas tik teigiamai tiek kaimynų, tiek draugų. Nesislapstė nuo teisėsaugos institucijų, nemelavo, neišsisukinėjo. Savo pozicijos nekeitė, nesistengė suklaidinti teismo ar kitaip išvengti bausmės.

Nuosprendyje padarytos išvados apie tai, kad nuteistojo veikos subjektyvusis požymis – netiesioginė tyčia, nurodyta, kad nusikaltimą padarė netiesioginės tyčios kaltės forma. Nuteistojo manymu, tai neatitinka byloje nustatytų faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių.

Šioje baudžiamojoje byloje neginčijamai įrodyta, kad jo kalti veiksmai – vairuojant automobilį iš šalutinės gatvės įvažiuojant į sankryžą su pagrindine gatve, pažeidžiant KET reikalavimus, nepraleidus šia gatve važiavusio ir pirmumo teisę pravažiuoti sankryžą turėjusio automobilio, lėmė autoįvykio kilimą – jo vairuojamo automobilio atsitrenkimą į turėjusį pirmumo teisę pravažiuoti sankryžą automobilį. Šio automobilių kontakto metu trims žmonėms buvo padaryti mirtini ir dar dviems žmonėms – nesunkūs sužalojimai.

Taip pat neginčijama, kad jis KET reikalavimus pažeidė, o tuo pačiu ir nagrinėjamą autoįvykį sukėlė dėl to, kad automobilį vairavo būdamas girtas ir siekė pabėgti nuo jį „S“ prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini) stabdžiusių, o po to automobiliu (duomenys neskelbtini) A. B. gatve jam iš paskos važiavusių policijos pareigūnų, kol sankryžoje su U. gatve susidūrė su šia gatve, kuri yra pagrindinė A. B. gatvės atžvilgiu, važiavusiu G. T. vairuojamu automobiliu.

Jis neneigia, kad būdamas girtas tyčia vairavo automobilį ir bėgo nuo policijos pareigūnų, kurie jį persekiojo, tačiau Panevėžio apygardos teismas neatsižvelgė į jo, nusikalstamą veiką padariusio asmens požiūrį į pasekmes, jų atsiradimo galimybę, apsprendžiant kaltės rūšį. Nuteistojo manymu, jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281str. 6 d., kuri priskiriama prie neatsargių nusikaltimų. Jį persekiojo policijos automobilis su garsiniu signalu ir jo tikslas buvo nuo jo pabėgti. Tai, kad automobilį vairavo neblaivus asmuo, kaltės formos nekeičia (Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A -10 -107/2006).

BK 281 str. numatytas nusikaltimas padaromas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, kai kaltininkas suvokė rizikingą savo veikos pobūdį numatydamas, kad jo padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas gali sukelti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti BK 281 str. numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Pasitikėjimas yra lengvabūdiškas, jeigu kaltininkas netinkamai įvertino ar pervertino konkrečias objektyvias aplinkybes, kuriomis jis rėmėsi pažeisdamas kelių eismo taisykles ir kurios, jo manymu, turėjo užkirsti kelią padarinių atsiradimui (pvz., savo vairavimo patirtį, transporto priemonės technines galimybes, kitų eismo dalyvių veiksmus, palankias eismo sąlygas).

Turėjimas numatyti padarinius reiškia asmens pareigą būti atsargiam vairuojant transporto priemonę, kaip padidinto pavojaus šaltinį. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai teismas sprendžia įvertinęs eismo sąlygas konkrečiu atveju, kitų eismo dalyvių veiksmus, taip pat kaltininko asmenines savybes.

Padarinių kiekybinės išraiškos suvokimo klausimu yra pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-331/2006 Pažeisdamas KET reikalavimus kaltinamasis turėjo ir galėjo numatyti, kad dėl tokios jo veikos gali įvykti eismo įvykis, kurio metu, dalyvaujant judančiai transporto priemonei, žus ar bus sužeisti žmonės, arba bus sugadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas (KET 12 punktas), o ne konkrečius padarinius, numatytus BK 281 str. – žmonių mirtį, sužalojimus ir pan. Nusikaltimo padarymo motyvas - tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą

Panevėžio apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose apžvalgoje“ Nr. 30 pažymėta, kad BK 281 str., nustatančio baudžiamąją atsakomybę už kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimus, 7 dalyje nurodyta, kad asmuo pagal šio straipsnio 1-6 dalis atsako tik tais atvejais, kai jose numatytos veikos padarytos dėl neatsargumo, o jeigu vairuodamas transporto priemonę ir pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles asmuo numato, kad dėl jo veikos kils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir, nors padarinių nesiekia, bet sąmoningai leidžia jiems kilti, t.y. kada nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia, kaltininko veika kvalifikuojama pagal BK straipsnius, nustatančius baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamas veikas žmogaus gyvybei ar sveikatai“. Tačiau šioje apžvalgoje nėra paminėta Lietuvoje nei vieno nuosprendžio, kuriuo už autoavariją, sukėlusią žmonių žūtį, asmuo būtų nuteistas pagal BK 129 str. Teismų praktikoje pasitaiko tyčinės ir neatsargios kaltės atribojimo problemų, kai nusikalstama veika padaroma vairuojant transporto priemonę.

Baudžiamojoje byloje Nr. XXXXX visi byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, t. y. liudytojų parodymai, specialistų išvados, įvykio vietos apžiūros protokolas ir kiti bylos dokumentai, patvirtina jo parodymus, kad jis nesiekė nužudyti nukentėjusiųjų ir to nenorėjo; jis sutiko tik dėl savo neatsargios kaltės (Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1-71/2007). (2009 m. kovo 24 d., Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 str.) baudžiamųjų bylų apžvalga Nr. 30).

„Kaltės nustatymo aspektu svarbu ir tai, kad BK 281 str. numatytų nusikaltimų sudėtys yra materialiosios, todėl kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas (veika), nekilus BK 281 str. 1-6 d. numatytiems padariniams, laikytinas administracinės teisės pažeidimu. Pagal baudžiamąjį įstatymą abiejų neatsargios kaltės rūšių turinį sudaro kaltininko psichinis santykis su kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimu ir BK 281 str. numatytais padariniais. Taigi padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo suvokimas ar nesuvokimas gali būti laikomas tik vienu iš neatsargios kaltės turinio elementų, savaime neduodantis pagrindo išvadai dėl asmens kaltės padarius BK 281 str. numatytą nusikaltimą. Vadinasi, tai, ar kaltininkas pažeidžia kelių eismo taisykles tyčia ar dėl neatsargumo, turi reikšmės ne konstatuojant jo kaltę, bet tik nustatant neatsargios kaltės rūšį ir individualizuojant baudžiamąją atsakomybę“. (2009 m. kovo 24d., Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 str.) baudžiamųjų bylų apžvalga Nr. 30).

Klaipėdos apygardos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad jog tai, kad kaltinamasis būdamas girtas, tyčia vairavo automobilį, tačiau ne tai, o nusikalstamą veiką padariusio asmens požiūris į padarinius, jų atsiradimo galimybę lemia kaltės rūšį. Kaltinamojo nusikalstama veika (BK 281 str. 6 d.) priskiriama prie neatsargių nusikaltimų <...>. Faktas, kad kaltinamasis tyčia nusprendė vairuoti transporto priemonę neblaivus, nereiškia, kad, nesant kitų priežasčių, turėjo atsirasti tokios pasekmės, kokios atsirado. Tai, kad automobilį vairavo neblaivus asmuo, kaltės formos nekeičia (baudžiamoji byla Nr. 1A-10-107/2006).

Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje teismas akcentavo nuteistojo psichinį santykį su veika (kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimu) ir neanalizavo psichinio santykio su padariniais.

Nuteistojo manymu, Panevėžio apygardos teismas pradėjo formuoti ydingą teismų praktiką, nes asmenims, kurie bėgs nuo policijos ir sukels autoįvykį, reikalinga bus kelti baudžiamąsias bylas už pasikėsinimus nužudyti.

BK 54 str. 2 d. numato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 129 str. 1 d. numato, kad tas, kas nužudė kitą žmogų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo septynerių iki penkiolikos metų. Šio straipsnio 2 d. 5 p. numato, kad tas, kas nužudė du ir daugiau žmonių, baudžiamas laisvės atėmimu nuo aštuonių iki dvidešimt metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. BK 138 str. 2 d. 5 p. numato, kad tas, kas nesunkiai sužalojo du ir daugiau žmonių, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.

BK 59 str. 1 d. 2 p. prie atsakomybę lengvinančių aplinkybių priskiria tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Šio straipsnio 1 d. 3 p. prie atsakomybę lengvinančių aplinkybių priskiria tai, kad kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą.

Nuteistasis M. Š. ikiteisminiame tyrime ir teisme niekada nepripažino, kad jis netiesiogine tyčia nužudė G. T., A. N. ir V. O. Č., kad jis netiesiogine tyčia padarė J. B., R. Š. nesunkius sveikatos sutrikdymus, todėl teismas be pagrindo jo duotus parodymus apie sukeltą autoįvykį, t. y. parodymus, nukreiptus tam, kad jis išvengtų pateiktų kaltinimų dėl nužudymo, įvertino kaip prisipažinimą ir gailėjimąsi.

Nuteistasis M. Š. ikiteisminiame tyrime ir teisme neatlygino nė kiek padarytos žalos nukentėjusiajai M. N., nukentėjusiesiems J. B., R. Š.. Nukentėjusiems V. T. ir I. Č. po 5000 Lt žalos atlyginimo arba 1/20 dalį reikalaujamos neturtinės žalos (2 t., b.l. 176-177) sumokėjo kaltinamojo motina D. Š., o ne pats kaltinamasis M. Š. Todėl teismas visiškai nepagrįstai prie M. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių priskyrė tai, kad jis savo noru atlygino nukentėjusiems dalį žalos. BK 61 str. 2 d. numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Šio straipsnio 3 d. numato, kad nustatant įstatyme numatytos bausmės vidurkį, sudedamas minimalus ir maksimalus straipsnio sankcijoje numatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas padalijamas pusiau.

Teismo posėdyje nuteistasis M. Š. prašo patenkinti jo apeliacinį skundą. Nuteistojo gynėja prašo nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiosios M. N. atstovo apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusiosios M. N. atstovas prašo patenkinti jo apeliacinį skundą. Prokuroras prašo nuteistojo M. Š. apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiosios M. N. atstovo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti ir nuteistajam M. Š. paskirti griežtesnę bausmę – laisvės atėmimą 17 metų.

Nuteistojo M. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 328 str. 1 p., 2 p., 3 p.). Nukentėjusiosios M. N. atstovo advokato Kęstučio Rakausko apeliacinis skundas atmetamas.

Iš paduotų apeliacinių skundų turinio, juose išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matosi, kad apeliantai pačių nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių neginčija. Nuteistasis M. Š. nesutinka tik su jo nusikalstamos veikos kvalifikavimu, prašo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 2 d. 5 p. ir BK 138 str. 2 d. 5 p. į BK 281 str. 6 d., taip pat paskirti jam švelnesnę bausmę ir sumažinti priteistų iš jo neturtinės žalos atlyginimų dydžius. Tuo tarpu nukentėjusiosios M. N. atstovas apeliaciniame skunde nesutinka tik su nuteistajam M. Š. paskirta bausme, nurodo, kad teismas neteisingai nustatė BK 129 str. 2 d. sankcijos vidurkį, nepagrįstai nustatė M. Š. atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir prašo paskirti nuteistajam griežtesnę terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, šią bylą ir joje priimto nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrino tiek, kiek to prašoma paduotuose apeliaciniuose skunduose.

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pačias faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes išnagrinėjo išsamiai, nešališkai ir jas nustatė teisingai. Kad M. Š. padarė nusikalstamą veiką tokiomis aplinkybėmis, kurios aprašytos skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje, patvirtina visuma teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir nuosprendyje išdėstytų įrodymų. Tai – paties nuteistojo M. Š., nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, taip pat išnagrinėti rašytiniai įrodymai: įvykio vietos apžiūros protokolas, specialistų išvados, M. Š. blaivumo testo duomenys ir kiti nuosprendyje išdėstyti įrodymai. Byloje neabejotinai nustatyta, kad nuosprendyje aprašytomis aplinkybėmis M. Š., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,02 promilių), vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), pažeisdamas kaltinime nurodytų Kelių eismo taisyklių (KET) reikalavimus, stabdomas policijos automobilio, nepakluso, savo vairuojamo automobilio nesustabdė ir, siekdamas išvengti sulaikymo už padarytą KET pažeidimą, padidino greitį, po to, persekiojamas pareigūnų tarnybinio automobilio su įjungtais švyturėliais ir garsiniais signalais, savo vairuojamo automobilio nesustabdė, važiuodamas dideliu greičiu ir tyčia pažeisdamas KET reikalavimus pervažiavo sankryžą degant draudžiančiam eismą raudonam šviesoforo signalui, toliau važiuodamas dideliu greičiu, viršydamas leistiną 50 km/h greitį ir važiuodamas apie 128 km/h greičiu, iš šalutinės gatvės įvažiavo į sankryžą su pagrindine gatve, nedavė kelio iš kairės pusės pagrindine gatve važiuojančiam automobiliui (duomenys neskelbtini), vairuojamam G. T., ir su šiuo automobiliu susidūrė. Šio eismo įvykio metu automobilį (duomenys neskelbtini) vairavęs G. T. ir dvi šio automobilio keleivės A. N. ir V. O. Č. dėl nesuderinamų su gyvybe daugybinių sužalojimų iš karto mirė, o nuteistojo M. Š. vairuojamo automobilio (duomenys neskelbtini) keleiviams J. B. ir R. Š. buvo padaryti nesunkūs sveikatos sutrikdymai.

Specialisto išvadomis ir kitais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad eismo įvykis kilo dėl automobilį (duomenys neskelbtini) vairavusio M. Š. kaltės, taip pat neabejotinai nustatyta, kad tarp M. Š. padarytų kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Skundžiamame nuosprendyje teismas padarė įrodymais pagrįstą ir teisingą išvadą, kad nuteistojo M. Š. veiksmai – vairuojant automobilį iš šalutinės gatvės įvažiavimas į sankryžą su pagrindine gatve, pažeidžiant KET reikalavimus, nepraleidus šia gatve važiavusio ir pirmumo teisę pravažiuoti sankryžą turėjusio automobilio – lėmė eismo įvykio kilimą-nuteistojo vairuojamo automobilio atsitrenkimą į turėjusį pravažiuoti sankryžą automobilį. Šio eismo įvykio ir automobilių susidūrimo metu trims žmonėms buvo padaryti mirtini ir dar dviems žmonėms – nesunkūs kūno sužalojimai.

Jau buvo nurodyta apie tai, kad šios teismo nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės nustatytos teisingai ir jos paduotuose apeliaciniuose skunduose neginčijamos. Pats nuteistasis M. Š. pripažįsta, kad automobilį vairavo apsvaigęs nuo alkoholio, pripažįsta, kad bėgdamas nuo jį stabdžiusio policijos automobilio sukėlė autoįvykį ir kad dėl jo kaltės trys žmonės žuvo ir dar du buvo nesunkiai sužaloti.

Vienintelis klausimas, dėl kurio nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu, yra jo kaltės formos ir rūšies klausimas.

Iš bylos matosi, kad po šio eismo įvykio ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal BK 281 str. 6 d., po to M. Š. buvo pranešta apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 str. 2 d. 5 p. ir 138 str. 2 d. 5 p., taip pat M. Š. nusikalstama veika buvo kvalifikuota ir prokuroro surašytame kaltinamajame akte. Skundžiamu nuosprendžiu teismas M. Š. ir pripažino kaltu padarius tyčines nusikalstamas veikas. Nuosprendžio nustatomosios dalies pabaigoje teismas nurodė, kad tokiu būdu M. Š. tyčia, sąmoningai leido kilti tokiems savo veikos padariniams, nužudė tris žmones ir du žmones nesunkiai sužalojo. Teismas padarė išvadą, kad M. Š. nusikalstamas veikas padarė veikdamas netiesiogine tyčia ir jas kvalifikavo pagal BK 129 str. 2 d. 5 p. ir BK 138 str. 2 d. 5 p. Nuteistasis M. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad nusikalstamą veiką padarė ne tyčia, o dėl neatsargumo ir prašo šią veiką perkvalifikuoti į BK 281 str. 6 d.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. ir BK 138 str., yra nusikaltimai žmogaus gyvybei ir sveikatai, jų objektas yra kito žmogaus gyvybė ir sveikata. Tai tyčiniai nusikaltimai ir jie gali būti padaryti tik veikiant tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tuo tarpu pagrindinis nusikalstamų veikų, numatytų BK 281 str., objektas yra kelių transporto eismo saugumas. Tačiau BK 281 str. numatyta veika pripažįstama nusikaltimu tik tada, kad dėl jos sutrikdoma žmogaus sveikata, žūsta žmogus ar padaroma didelė turtinė žala. Todėl papildomu šio nusikaltimo objektu taip pat yra ir žmogaus gyvybė bei sveikata. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 str., gali būti padarytos tik dėl neatsargumo – dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo. BK 281 str. 7 d. nurodyta, kad asmuo atsako pagal šio straipsnio 1-6 d. tik tais atvejais, kai jose numatytos veikos yra padarytos dėl neatsargumo.

Ir skundžiamame nuosprendyje, ir nuteistojo M. Š. apeliaciniame skunde remiamasi būtent BK 281 str. 7 d. nuostatomis, o taip pat teismine praktika, konkrečiai – Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 str.) baudžiamosiose bylose apžvalga (Teismų praktika, Nr. 30), konkrečiai, jos dalimi, kuria aptariami Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo subjektyvieji požymiai (kaltė). Šioje Apžvalgos dalyje nurodoma, kad BK 281 str., nustatančio baudžiamąją atsakomybę už kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimus, 7 d. nurodyta, kad asmuo pagal šio straipsnio 1 – 6 d. atsako tik tais atvejais, kai jose numatytos veikos padarytos dėl neatsargumo. Todėl įrodinėtinas šių nusikaltimų sudėties požymis yra neatsargi kaltė ir jos turinys.

Jeigu vairuodamas transporto priemonę ir pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles asmuo numato, kad dėl jo veikos kils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir to siekia (arba nors padarinių nesiekia, bet sąmoningai leidžia jiems kilti), konstatuojama, kad nusikaltimas padarytas tiesiogine (arba netiesiogine) tyčia, todėl pagal BK 281 str. nekvalifikuojamas. Atsižvelgiant į tyčios turinį bei kilusius padarinius, kaltininko veika tokiais atvejais kvalifikuojama pagal BK straipsnius, nustatančius baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamas veikas žmogaus gyvybei, sveikatai ir nuosavybei.

Apie tai, kas yra kaltė, kokios yra jos formos bei rūšys, irgi plačiai dėstoma tiek skundžiamame nuosprendyje, tiek nuteistojo M. Š. apeliaciniame skunde.

Kaltė yra pagrindinis subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis. Baudžiamosios teisės teorijoje kaltė apibrėžiama kaip asmens, padariusio pavojingą veiką, vidinis (psichinis) santykis su objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais. Esant materialioms nusikalstamų veikų sudėtims, kaltės formos išreiškia asmens psichinį santykį ne tik su pačia padaryta pavojinga veika, bet ir su įstatyme numatytais padariniais. Pati kaltė, kaip subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis, dar turi du vadinamuosius momentus. Asmens psichinis santykis su pačia pavojinga veika bei priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių formavimusi vadinamas kaltės intelektualiuoju momentu, o psichinis santykis su padariniais – kaltės valiniu momentu. Baudžiamasis kodeksas numato dvi kaltės formas – tyčią ir neatsargumą. BK 15 str. 1 – 3 d. nurodyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (toliau – nusikalstama veika) yra tyčinis, jei padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nusikalstama veika yra padaryta tiesiogine tyčia, jeigu ją darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Kai nusikalstama veika materialinė, tiesiogine tyčia ji padaroma jeigu ją darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir jų norėjo. Nusikalstama veika yra padaryta netiesiogine tyčia, jeigu ją darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. BK 16 str. 1-3 d. nurodyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (nusikalstama veika) yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikalstama veika padaryta dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu ją padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Nusikalstama veika padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu ją padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. Tai materiali nusikalstamos veikos sudėtis ir baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 str. kyla, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Kai žmogaus gyvybė atimama dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo, veika kvalifikuojama pagal BK 132 str. kaip neatsargus gyvybės atėmimas arba pagal atitinkamą specialią normą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 5 p. išaiškinta, kad nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas tokiems padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Šio nutarimo 6 p. taip pat išaiškinta, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. To paties nutarimo 26 p. išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo pagal BK 132 str. kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui. Kvalifikuodami nusikalstamą veiką pagal BK 132 str., teismai turi nustatyti neatsargios kaltės rūšį. Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikisi šių padarinių išvengti. Tuo tarpu neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Esant nusikalstama nerūpestingumui, kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamas veikas, buvimą. Tokia pareiga gali išplaukti iš įstatymo, tarnybos pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos, gyvenimo patyrimo ir pan. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą bei numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą kaip jo veikos padarinius. Apie tai teismas sprendžia įvertinęs kaltininko asmenines savybes – patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę.

Jau nurodytoje Apžvalgoje (Teismų praktika, Nr. 30) yra išaiškinta, kad BK 281 str. numatytas nusikaltimas padaromas dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 str. 2 d.) tada, kai kaltininkas suvokia rizikingą savo veikos pobūdį numatydamas, kad jo padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimas (pvz., greičio viršijimas, netinkamas manevravimas, išvažiavimas į priešpriešinę eismo juostą, techniškai netvarkingos transporto priemonės vairavimas) gali sukelti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti BK 281 str. numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikisi tokių padarinių išvengti. Tai reiškia, kad kaltininkas minėtus padarinius numato kaip mažai tikėtinus ir tikisi, kad šiomis konkrečiomis aplinkybėmis jie nekils.

Pasitikėjimas yra lengvabūdiškas, jeigu kaltininkas netinkamai įvertino ar pervertino konkrečias objektyvias aplinkybes, kuriomis jis rėmėsi pažeisdamas kelių eismo taisykles ir kuriomis, jo manymu, turėjo užkirsti kelią padarinių atsiradimui. Iš to išplaukia, kad teismai kaltininko nusikalstamą pasitikėjimą pagrindžiančias aplinkybes turi nustatyti ir įvardyti nuosprendžiuose nurodydami, kodėl jos laikytinos lengvabūdiškomis. Apžvelgta teismų praktika rodo, kad tokiomis aplinkybėmis paprastai laikomos pasikliovimas kitų eismo dalyvių veiksmais, ilgamete vairavimo patirtimi, transporto priemonės techninėmis galimybėmis, atitinkamo kelio ruožo žinojimu ir pan.

Skundžiamame nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad M. Š. nusikalstamą veiką padarė ne dėl neatsargumo, o netiesiogine tyčia, ir nuosprendyje labai plačiai išdėstė tokios išvados motyvus. Nuosprendyje nurodyta, kad siekiant atskleisti M. Š. kaltės turinį, būtina įvertinti visus jo veiksmus nuo tada, kai buvo stabdomas policijos pareigūnų iki autoįvykio, o ne vien jo važiavimą per A. B. – U. gatvių sankryžą. Nurodoma, kad teisme ištirtais įrodymais – liudytojų V. S., I. J., R. T., P. K. parodymais, vaizdo įrašu iš policijos automobilio, eismo įvykio specialisto išvada visiškai įrodyta, kad nuo išvažiavimo iš automobilių stovėjimo aikštelės iki nagrinėjamo autoįvykio vietos M. Š., vairuodamas automobilį, kuriame be jo paties buvo dar keturi keleiviai, tame tarpe ir nukentėjusieji J. B. (Š.) bei R. Š., važiuodamas A. B. gatve iki sankryžos su U. gatve, nestabdydamas ir važiuodamas tiesiai kirto sankryžą su M. gatve, kuri yra pagrindinė A. B. gatvės atžvilgiu. Pastebėtina, kad, kaip matyti iš byloje esančio vaizdo įrašo, jau šioje sankryžoje M. Š. automobilis nesusidūrė su jam iš kairės pagrindine – M. gatve važiavusiu ir iš esmės tuo pačiu metu į sankryžą įvažiavusiu automobiliu (duomenys neskelbtini) tik dėl to, kad šis automobilis sankryžoje važiavo ne tiesiai, o suko į dešinę, t. y. dėl to, kad pastarojo automobilio ir M. Š. vairuojamo automobilio važiavimo trajektorijos nesusikirto. Po to M. Š., taip pat nestabdydamas, kirto sankryžą su A. gatve tuo metu, kai degė draudžiantis iš A. B. gatvės įvažiuoti į sankryžą šviesoforo signalas, o eismas A. gatve buvo intensyvus – per 5 sekundes (apytikriai tiek laiko matosi sankryža vaizdo įraše) per sankryžą, važiuodami A. gatve, pravažiavo du automobiliai. Iš šalutinės A. B. gatvės į sankryžą su pagrindine U. gatve A. Š. įvažiavo apie 128 km/h greičiu, t. y. beveik tris kartus viršijančiu maksimalų leistiną 50 km/h greitį ir susidūrė su jam iš kairės pagrindine gatve per sankryžą tiesiai važiavusiu automobiliu, kurį vairavo G. T., o kartu su juo važiavo keleivės A. N. ir V. O. Č.. Liudytojo P. K. parodymai, kad jo vairuojamas automobilis link tos pačios sankryžos U. gatve judėjo M. Š. iš dešinės ir, kai M. Š. automobilis įvažiavo į sankryžą bei susidūrė su G. T. automobiliu, buvo apie 15 metrų atstumu neprivažiavęs sankryžos ir, kad prie sankryžos buvo ir keli pėstieji rodo, kad eismas U. gatve taip pat buvo intensyvus.