- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-07
- Bylos Nr.
- 1A-39-185/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-54-3-00007-2014-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Raščiuvienė, Sigitas Bagdonavičius
- Nuteistasis
- L. R.
- Nukentėjusysis
- N. K.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Sigito Bagdonavičiaus, sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. R. apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo L. R. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 1 d., ir jai paskirta 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda. L. R. įpareigota per penkias dienas po nuosprendžio įsiteisėjimo dienos internetiniame tinklalapyje www.zarasiskis.lt savo lėšomis paskelbti viešą N. K. šmeižiančios informacijos, kurią ji paskleidė ir kurią teismas pripažino šmeižiška, paneigimą. Priteista iš L. R. 1000 Lt N. K. naudai neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. R. nuteista už tai, kad iš savo kompiuterio parašė du N. K. įžeidžiančius komentarus, t. y. iš jai priklausančio kompiuterio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) val., internetiniame tinklalapyje www.zarasiskis.lt buvo paskelbta, kad N. K. vagiliauja, o (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) val., iš to paties kompiuterio ir tame pačiame tinklalapyje, pakartotinai buvo paskelbta, kad N. K. yra kelis kartus apsivogusi keliose parduotuvėse, be to ji yra nesąžininga.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji L. R. prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2014-11-11 nuosprendį. Nurodo, kad su apylinkės teismo nuosprendžiu nesutinka, mano, kad jis yra nepagrįstas. Teigia, kad nuosprendį priėmęs teismas netinkamai įvertino antrąjį jos komentarą, pasirašytą vardu (duomenys neskelbtini) (antrasis komentaras – „N. K. yra apsivogusi Zarasuose keliose parduotuvėse, tai žmogus be sąžinės.“). Teismas nuosprendyje nurodė ne visą jos parašyto antrojo komentaro tekstą, o tik jo dalį. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos ir pridedamų www.zarasiskis.lt komentarų matyti, jog jos antrasis parašytas komentaras buvo toks „(duomenys neskelbtini) – K. yra apsivogusi Zarasuose keliose parduotuvėse, tai žmogus be sąžinės“. Iš šio teksto matyti, kad ji nukopijavo komentarą, kurį pasirašė asmuo, pasivadinęs „p.“. Taigi šiuo atveju ne ji pati parašė ir paskleidė minėtą informaciją, o jau nukopijavo esamą ir paskleistą informaciją, kurią parašė trečiasis asmuo. Todėl manytina, kad šiuo atveju atsakomybė dėl paskleistos informacijos turėtų kilti ne jai, o asmeniui, kuris parašė komentarą pasivadinęs „p.“, o jos atsakomybės klausimas turėtų būti nagrinėjamas tik dėl pirmojo komentaro. Apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį, šių aplinkybių netyrė ir dėl jų nepasisakė.
Nurodo, kad šiuo atveju ji, parašydama pirmąjį komentarą „Naujai (duomenys neskelbtini) patikėjo antspaudą vagilkai N. K. – nedavalgiusi ir gobši su lietuviška laužyta kalba. Vagia ne tik produktus, bet ir lietuvių kultūrą“, dalyvavo tinklalapyje www.zarasiskis.lt vykusioje diskusijoje ir šiuo komentaru išreiškė tik savo nuomonę dėl tinklalapyje paskleistų komentarų ir juose nurodytos informacijos, t. y. šiuo atveji ji, parašydama komentarus, pareiškė nuomonę dėl tinklalapyje jau paskleistos informacijos apie pareiškėją, o ne pati šią informaciją paskleidė. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, šių aplinkybių taip pat netyrė ir dėl jų nepasisakė. Nurodo, kad atsakomybė pagal BK 154 str. 1 d. kyla tuo atveju, kai tikrovės neatitinkanti informacija yra melagingos žinios ir informaciją paskleidęs asmuo tą suvokia. Jeigu asmuo sąžiningai klysta dėl skleidžiamos informacijos teisingumo, yra įsitikinęs, kad ji teisinga, ši aplinkybė atsakomybę šalina. Šiuo atveju ji, parašydama minėtus komentarus, buvo įsitikinusi minėtos informacijos teisingumu, nes ją sužinojo iš tinklalapyje jau parašytų komentarų ir trečiųjų asmenų, kuriais manė galinti pasitikėti. Šią aplinkybę patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu jos nurodytas teiginys, jog apie pareiškėjos įvykdytas vagystes ji sužinojo iš trečiųjų asmenų. Be to, ji, paskleisdama šią informaciją, nesuvokė, jog ji galimai yra tikrovės neatitinkanti. Tai patvirtina jos ikiteisminio tyrimo metu nurodytas teiginys, jog savo paskleistą informaciją, esant reikalui, ji apgins teisme, t. y. ji buvo visiškai įsitikinusi minėtos paskleistos informacijos, kurią sužinojo iš jau parašytų komentarų ir trečiųjų asmenų, teisingumu. Taigi ji, paskleisdama informaciją apie pareiškėją, buvo įsitikinusi šios informacijos teisingumu, todėl atsakomybė dėl tokios informacijos paskleidimo jai nekyla. Atkreipia dėmesį, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas dėl jos galimo suklydimo ir įsitikinimo, jog paskleista informacija buvo teisinga, visiškai nepasisakė ir šių aplinkybių netyrė. Nurodo, kad ji, paskleisdama informaciją apie pareiškėją, paskleidė ne absoliučiai teisingą informaciją, o informaciją, kuri galimai yra ne visiškai tiksli, be to, pavartojo tam tikro laipsnio faktų perdėjimą – hiperbolizavimą. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje yra suformuluotos nuostatos, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tai padariusį sąžiningai, nepiktnaudžiaujant teise skleisti informaciją, bei asmenį, kuris įgyvendindamas teisę reikšti savo nuomonę, pavartojo tam tikro laipsnio faktų perdėjimą – hiperbolizavimą. Taigi ji, neturėdama absoliučiai teisingos informacijos dėl to, ar pareiškėja dėl vagysčių buvo bausta administracine ar baudžiamąja tvarka ir terminą „vagystė“ vartojo bendrąja, o ne teisine prasme. Be to, ji, atsižvelgdama į tai, jog pareiškėja yra viešas asmuo, politikas, paskleisdama minėtą informaciją pavartojo hiperbolizavimą. Atsižvelgiant į tai, jai atsakomybė pagal BK 154 str. 1 d. nekyla. Nurodo, kad paskleista tikrovės neatitinkanti informacija turi būti konkreti, kurios faktus galima būtų patikrinti. Pasakymai, kad žmogus yra blogas, nepatikimas, melagis, amoralus, nenurodant tai patvirtinančių faktų, nėra šmeižimas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas jos paskleistą informaciją, nukopijuojant jau tinklalapyje esantį komentarą, kad pareiškėja yra „be sąžinės“ įvertino kaip šmeižikišką, nors tokia informacija yra visiškai nekonkreti ir faktais nepatikrinama. Atkreipia dėmesį, kad sąžiningumas yra vertinamoji, dorovinė, etninė, o ne faktais įrodinėtina sąvoka. Todėl mano, kad ji, nukopijuodama jau tinklalapyje esantį komentarą, jog pareiškėja yra „be sąžinės“, jokios nusikalstamos veikos neįvykdė. Nurodo, kad baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla tuo atveju, kai apie žmogų paskleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija, galinti paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Tuo tarpu skundžiamą nuosprendį priėmęs apylinkės teismas nesiaiškino ir nenurodė, ar jos paskleista galimai šmeižikiška informacija pareiškėją paniekino, pažemino ar pakirto pasitikėjimą ja, todėl priėmė nepagrįstą nuosprendį. Taip pat ji nesutinka su teismo išvada dėl tiesioginės tyčios. Atkreipia dėmesį, kad ji neparodė, jog paskelbė pranešimus, kurie nepagrįsti jokiais faktais, kaip nurodė apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje. Be to, tai, kad ji parodė, jog savo komentarus, esant reikalui, apgins teisme, nėra ir negali būti vertinama kaip jos supratimas, kad paskleista tikrovės neatitinkanti žeminančio pobūdžio informacija. Priešingai, jos parodymas, jog savo komentarus, esant reikalui, ji apgins teisme, reiškia, jog ji buvo įsitikinusi savo komentarų teisingumu, įsitikinusi, jog paskleista tikrovę atitinkanti informacija. Ta aplinkybė, jog ji neprisipažino kalta ir nesigailėjo, taip pat negali būti vertinama kaip patvirtinanti jos tiesioginę tyčia. Ji neprisipažino kalta ir nesigailėjo, nes, kaip minėta, buvo įsitikinusi, jog jos paskleista informacija atitinka tikrovę, todėl atsakomybę pagal BK 154 str. 1 d. jai nekyla. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ji nesuvokė, jog skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie pareiškėją, nesuprato, kad žemina žmogaus garbę ir to nenorėjo. Nurodo, kad šiuo atveju nuosprendį priėmęs teismas nustatė, jog pareiškėja dalyvauja politinėje veikloje bei yra Zarasų rajono savivaldybės tarybos narė, kad pareiškėja yra viešas asmuo. Taigi pareiškėja yra asmuo, kurio veiksmai ir priimami sprendimai neabejotinai turi didesnę reikšmę visuomenėje, taigi ir toleruotinos kritikos ribos dėl jų yra platesnės. Pažymi, kad jos pranešimuose buvo aptariama tam tikra pareiškėjos veikla, turinti viešąją reikšmę, todėl viešas jų aptarimas vertintinas ne kaip siekis paskleisti apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, o visuomenės informavimas, suteikiantis jai galimybę dalyvauti diskusijoje reikšmingais klausimais. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad jos išsakyti tam tikri faktai, susiję su pareiškėja, nors ir pateikti gana aštriai, neperžengė leistinų kritikos ir politinės bei visuomeninės diskusijos ribų. Dėl to baudžiamoji atsakomybė, kaip ir neturtinės žalos atlyginimas, šiuo atveju nėra adekvačios priemonės ginant asmens garbę ir orumą. Pabrėžia, kad, nors apylinkės teismas ir nurodė, jog pareiškėja yra viešas asmuo, šios aplinkybės, priimdamas savo nuosprendį, neanalizavo ir į ją neatsižvelgė. Nurodo, kad pagal EŽTT suformuotą praktiką, saviraiškos teisės apribojimas, nuteisiant asmenį už nusikalstamas veikas kito asmens garbei ir orumui, turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje; atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį baudžiamoji atsakomybė turi būti proporcinga priemonė, siekiant apsaugoti nukentėjusiojo teises ir reputaciją. Siekiant teisingos pusiausvyros tarp saviraiškos laisvės ir asmens garbės ir orumo apsaugos, būtina atsižvelgti į tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia, labiausiai ribojanti priemonė. Dėl to pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės. Mano, kad šiuo atveju pareiškėja savo galimai pažeistas teises ir interesus turėtų ginti civilinio proceso tvarka, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 str., reglamentuojančiu garbės ir orumo ginimą.
Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą apeliacinio skundo ribose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.), konstatuoja, jog nėra pagrindo sutikti su nuteistosios L. R. apeliacinio skundo argumentu, kad apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apylinkės teismas įrodymus vertino objektyviai, nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų. Skundžiamas nuosprendis pakankamai motyvuotas, teisme ištirti ir jame įvertinti visi įrodymai, turintys reikšmės bylai teisingai išspręsti. Apylinkės teismas taip pat teisingai aiškino šmeižimo sampratą, apeliantės kaltę pagrindė teisme išsamiai ištirtais įrodymais, kas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ir nulėmė teisėto, teisingo ir pagrįsto nuosprendžio priėmimą. Vien tai, kad skundžiamas sprendimas netenkina L. R. interesų, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu ir įrodymus vertinti kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.
Šmeižimas pagal BK 154 str. – tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo garbę ir orumą. Objektyviai šmeižimas reiškiasi aktyviais veiksmais – tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu, t. y. perdavimu kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį. Galimi įvairūs informacijos perdavimo būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą, kitas visuomenės informavimo priemones.
Nagrinėjamu atveju L. R. nuteista už tai, kad iš savo kompiuterio, kurio IP adresas (duomenys neskelbtini), internetiniame tinklalapyje www.zarasiskis.lt, pasivadinusi slapyvardžiais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), paskleidė du N. K. šmeižiančius komentarus, t. y. pirmame pranešime nurodė, kad „Naujai (duomenys neskelbtini) patikėjo antspaudą vagilkai N. K. – nedavalgiusi ir gobši su lietuviška laužyta kalba. Vagia ne tik produktus, bet ir lietuvių kultūrą“, antrame pranešime nurodė, kad „N. K. yra apsivogusi Zarasuose keliose parduotuvėse, tai žmogus be sąžinės“.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, L. R. pripažįsta iš savo kompiuterio paskelbusi šias dvi publikacijas, tačiau neigia tokių savo veiksmų nusikalstamumą, motyvuodama tuo, esą ji tik nukopijavo jau esamą ir paskleistą antrame komentare nurodytą informaciją, kurią parašė asmuo, pasivadinęs „p.“, o ne pati šią informaciją parašė ir paskleidė, todėl mano, kad atsakomybė turėtų kilti ne jai, bet šio komentaro autoriui, o parašydama pirmąjį komentarą ji dalyvavo tinklalapyje www.zarasiskis.lt vykusioje diskusijoje ir šiuo komentaru išreiškė tik savo nuomonę dėl tinklalapyje paskleistų komentarų ir juose nurodytos informacijos, o ne pati šią informaciją paskleidė. Tačiau, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai L. R. veiksmuose nustatė visus jai inkriminuoto BK 154 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymius ir pripažino ją kalta dėl N. K. šmeižimo.
Kolegija pažymi, kad L. R. apeliacinio skundo argumentas, jog antru komentaru ji tik pakartojusi jau trečio asmens, pasivadinusio „p.“, paskleistą informaciją, o ne pati šią informaciją parašė ir paskleidė, nesusijęs su nuteistosios kaltumo klausimu, nes šmeižimo nusikaltimo objektyviuosius požymius sudaro paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, nepriklausomai nuo to, koks yra tos informacijos šaltinis. Svarbu tai, kad kaltininkas suvoktų jo skleidžiamos informacijos neatitikimą tikrovei ir norėtų taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–171/2013). Būtent tokius nuteistosios L. R. veikos subjektyviuosius požymius dėl abiejų internetiniame tinklalapyje jos paskelbtų publikacijų ir nustatė pirmosios instancijos teismas, ir šiuo atveju kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti bylos duomenų bei daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas, su jomis visiškai sutinka.
Apeliaciniame skunde, kaip ir pirmosios instancijos teisme, nuteistoji tvirtina, kad ji tik dalyvavo internete vykusioje diskusijoje apie N. K. ir dėl jos išreiškė savo nuomonę, nes apie N. K. vagystes ji žinojo iš tinklalapyje jau parašytų komentarų ir trečiųjų asmenų pasakojimų, todėl nesuvokė, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią žeminančio pobūdžio informaciją apie tą asmenį (N. K.) bei nesuprato, kad žemina žmogaus garbę ir to nesiekė. Tačiau kolegija tokius apeliantės teiginius vertina kritiškai, kaip pasirinktą gynybos poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir juos atmeta.
Tikrovės neatitinkanti informacija (šmeižimo dalykas) yra melagingos, prasimanytos žinios. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 str., svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013). Šmeižimas padaromas tik tiesiogine tyčia (BK 15 str. 2 d.), nes kaltininkas paskleidžia žinomai melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės.
Nagrinėjamu atveju L. R. paskelbtuose internetiniuose pranešimuose nurodyta, kad N. K. yra apsivogusi ne vienoje Zarasų miesto parduotuvėje, taip pat ji kaltinama nesąžiningumu. Analizuojant minėtų pranešimų turinį matyti, kad dalis teiginių (dėl įvykdytų vagysčių) gali būti patikrinti įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis, t. y. įrodinėjimo priemonėmis, todėl paminėti teiginiai pripažįstami paskelbtomis žiniomis, kuriomis konstatuojama ne tik apie nukentėjusiosios asmenybę, bet ir apie jos padarytus nusikaltimus nuosavybei. Apeliaciniame skunde L. R. nurodo, kad pranešime nurodytas teiginys „be sąžinės“ negali būti laikomas šmeižimu, nes jis yra visiškai nekonkretus ir faktais nepatikrinamas. Tačiau teismų praktikoje pažymima, kad nuomonė turi vertinamąjį, atspindinamąjį pobūdį, o nauja informacija – konstatuojamąjį, nes ja teigiama iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys. EŽTT praktikoje taipogi akcentuojamas aiškus faktinių pranešimų bei vertinimų atribojimas ir aiškinama, kad faktus galima patikrinti, o vertinimų įrodyti neįmanoma, tačiau netgi vertinamasis samprotavimas privalo turėti pakankamą faktinį pagrindą, nes vertinamieji samprotavimai, neturintys faktinio pagrindo, gali būti traktuojami kaip peržengiantys ribas.
Kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, L. R. teisme negalėjo nurodyti konkrečių faktų, kurie patvirtintų N. K. neteisėtus veiksmus ar jos įvykdytas vagystes. Taip pat ji nenurodė ir nesukonkretino, kuo pasireiškė N. K. nesąžiningumas. Apeliantė teigė, kad apie N. K. įvykdytas vagystes bei jos nesąžiningumą politinėje veikloje, ji žino iš trečiųjų asmenų pasakojimų. Tačiau L. R. jokių šaltinių, iš kurių jai neva tapo žinoma apie N. K. padarytas vagystes bei jos nesąžiningumą, neįvardijo ir jokių faktinių įrodymų ar duomenų, patvirtinančių jos informacijos apie N. K. pagrįstumą, apylinkės teismui nepateikė, nors ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad esant reikalui teisme galės apginti šios paskelbtos informacijos apie N. K. pagrįstumą. Jokių įrodymų, patvirtinančių jos paskleistos informacijos apie N. K. pagrįstumą, L. R. nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, tokių duomenų nėra ir teismui pateiktoje byloje bei pridėtoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų L. R. internetinėse publikacijose paskelbtos informacijos apie N. K. pagrįstumą, kas, priešingu atveju, aiškiai rodytų tokios informacijos atitikimą tikrovei. Kaip minėta, nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Jau aptarta, kad tokių duomenų nagrinėjamoje byloje nėra, todėl byloje nebuvus jokių faktinių įrodymų, patvirtinančių L. R. paskleistos informacijos apie N. K. pagrįstumą, pirmosios instancijos teismo išvada, kad L. R. paskleista informacija šiuo atveju negali būti vertinama kaip jos subjektyvi nuomonė apie N. K. ir jos elgesį, yra pagrįsta ir teisėta. Be to, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, L. R., apklausta ikiteisminio tyrimo metu, nesigailėjo paskelbusi internetinėje erdvėje jokiais faktais nepagrįstus pranešimus apie N. K.. Ji savo kaltės nepripažino bei nesigailėjo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Toks L. R. elgesys, o ir visos kitos pirmiau paminėtos aplinkybės, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje konstatavo apylinkės teismas, rodo, kad ji suprato ir suvokė savo paskleistos informacijos savybes, neatitiktį tikrovei ir jos žeminantį pobūdį bei norėjo taip veikti, t. y. siekė tyčia paskleisti N. K. šmeižiančią informaciją, gerai suvokdama, kad tokios jos paskleistos žinios apie N. K. pažemins ją kaip viešą asmenį bei pakirs visuomenės pasitikėjimą ja. Kaip matyti iš bylos medžiagos, N. K. yra Zarasų rajone žinomas ir viešas asmuo, ji yra praktikuojanti gydytoja bei Zarasų rajono savivaldybės tarybos narė. Pažymėtina, kad ir pati apeliantė, kaip ji nurodė apylinkės teisme, 8 metus buvo tarybos narė, be to, iš bylos duomenų matyti, kad ji šiais metais kandidatavo į Zarasų rajono savivaldybės tarybos nares. Iš aptartų internetinių publikacijų turinio akivaizdu, kad internetiniame tinklalapyje paskelbtuose pranešimuose N. K. buvo priskirti teisei prieštaraujantys veiksmai (ji kaltinama ne vienos vagystės įvykdymu Zarasų miesto parduotuvėse), formuojama neigiama nuomonė apie ją. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad L. R. šmeižikiškus pranešimus apie N. K. buvo perskaitę mažiausiai šeši žmonės. Taigi kolegijai nekyla jokių abejonių, kad apeliantės pranešimuose paskleisti pirmiau išdėstyti tikrovės neatitinkantys faktai, jog N. K. yra įvykdžiusi kelias vagystes Zarasų miesto parduotuvėse ir yra nesąžininga, žemina, menkina bei diskredituoja nukentėjusiąją, žemina jos vardą, kenkia jos reputacijai, ir tai visuomenėje suprantama vienareikšmiškai. Taigi atsižvelgus į tai darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas objektyviai, išsamiai ir nešališkai ištyręs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog L. R., paskleisdama du tikrovės neatitinkančius informacinius pranešimus apie N. K. internetiniame tinklalapyje www.zarasiskis.lt, apšmeižė N. K., t. y. padarė jai inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 154 str. 1 d., todėl panaikinti skundžiamą nuosprendį, kaip šiuo atveju prašoma apeliaciniu skundu, nėra jokio pagrindo. Kiti apeliaciniame skunde nurodomi argumentai nepaneigia pirmiau išdėstytų aplinkybių ir padarytų išvadų bei neleidžia kitaip vertinti nuteistosios veiksmų, nei jie skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti ir pripažinti nusikalstamais BK 154 str. prasme.
Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas nustatė, kad pirmas N. K. šmeižiantis komentaras buvo paskelbtas (duomenys neskelbtini) 13:40:26 val. Tačiau iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad šis komentaras buvo paskelbtas 18:14:10 val. Kolegijos vertinimu, šis rašymo apsirikimas, skundžiamame nuosprendyje neteisingai nurodant pirmojo pranešimo laiką, neturi jokios esminės reikšmės apeliantės kaltei ir nedaro jokios įtakos priimto nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.
2015-04-22 Panevėžio apygardos teisme buvo gautas apeliantės L. R. atstovo advokato M. R. prašymas dėl proceso išlaidų pripažinimo ir šių išlaidų apmokėjimo. Prašyme nurodyta, kad L. R. už teisines paslaugas baudžiamojoje byloje gynėjui (advokatui) sumokėjo 500 Eur honorarą. Prašo šias apeliantės išlaidas, priėmus jos atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, nuspręsti išieškoti iš N. K..
Pagal BPK 105 str. 6 d. nuostatas, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą pradėtas procesas. Apeliacinės instancijos teisme priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2009, 2K-410/2008).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nuteistosios L. R. apeliacinį skundą, kuriame ginčijami klausimai tiesiogiai buvo susiję su jos nuteisimu. Aukštesnės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį palieka galioti, todėl esant tokioms aplinkybėms prašymas nuteistajai priteisti jos turėtas gynybos išlaidas atmetamas kaip nepagrįstas.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
L. R. apeliacinį skundą atmesti.