Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-242-278/2015

Teisėjas Rimvydas Žukauskas Teisminio proceso Nr. 2-54-3-00266-2014-5

2015 m. balandžio 13 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. R. ūkio „Sraigių rojus“ apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-344-477/2014 pagal ieškovo K. R. ūkio „Sraigių rojus“ ieškinį atsakovei N. P. dėl skolos priteisimo ir,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Ieškovo K. R. ūkis „Sraigių rojus“ nurodė, kad 2013 m. birželio mėnesį, su atsakove N. P. buvo sudaryta žodinė pirkimo-pardavimo sutartis dėl sraigių ikrų pardavimo, pagal kurią K. R. ūkis įsipareigojo parduoti atsakovei sraigių ikrus ir juos pristatyti į K. P. perdirbimo įmonę, o N. P. - sumokėti po 200 Lt už kilogramą sraigių ikrų. Nurodė, jog atsakovė savo pareigos apmokėti už prekę neįvykdė ir prašė teismą priteisti iš N. P. 3 800 Lt skolą (b. l. 101-104). Atsakovė prašė ieškinį atmesti ir nurodė, jog su ieškovu tik abstrakčiai buvo kalbama apie galimybę imtis bendros veiklos, tačiau susitarimas dėl bendradarbiavimo, dėl sraigių ikrų pirkimo, jų kiekio, kompleksiškumo nebuvo sudarytas.

Pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.305 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). CK 6.311 straipsnio nuostatos numato, jog pirkimo–pardavimo sutarties formą nustato sandorių sudarymo formos taisyklės. Pagal CK 1.71-1.74 straipsnių nuostatas sandoriai tarp šalių gali būti sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine) tvarka arba konkliudentiniais veiksmais, todėl ieškovo K. R. ūkio „Sraigių rojus“ nurodyta šalių sutartis galėjo būti sudaryta žodine forma. Tačiau, atsakovei N. P. neigiant sudarius sraigių ikrų pirkimo-pardavimo sutartį, ieškovas turi įrodyti, kad N. P. perdavė prekes, o atsakovė jas priėmė ir įsipareigojo sumokėti nustatytą pinigų sumą (CK 6.309 str.). Patikslintame ieškinyje nurodoma, kad su atsakove N. P. buvo susitarta, jog ji pirks sraigių ikrus, kuriuos, jos pageidavimu, ieškovas įsipareigojo pristatyti K. P. perdirbimo įmonei „Sraigių namai“. Teigia, jog sraigių kiaušinėliai per tris kartus buvo perduoti K. P. perdirbimo įmonei, kas patvirtina, jog tarp šalių buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis ir ieškovas savo įsipareigojimus įvykdė. Iš liudytojo V. Š. parodymų matyti, kad jam, kaip sraigių augintojų asociacijos nariui, paskambino K. R. ir prašė supažindinti su sraigių ikrų perdirbėju, o jam sutikus, kartu vyko pas K. P.. Liudytojas K. P. patvirtino, jog V. Š. pristatė jam K. R., kuris atvyko kartu su tėvu ir atvežė perdirbimui sraigių kiaušinėlių. Nurodė, jog vėliau sraigių kiaušinėlių atvežė ir V. Š., ir K. R.. Jis atlikęs pradinį rūšiavimą, tačiau nesant nurodymų kokius tolimesnius ikrų paruošimo veiksmus turi atlikti, ikrai sugedo ir juos išmetė. Nors liudytojas K. P. pirmosios instancijos teismui patvirtino, kad N. P., V. Š. ir jis yra kalbėję apie galimybę sraigių kiaušinėlius perdirbti į tinkamą vartotojams maisto produkciją, tačiau ši aplinkybė neįrodo, jog N. P. įsipareigojo tiekti produkciją, o aplinkybė, kad N. P. ir ieškovo atstovas kalbėjo apie galimybę ateityje vykdyti verslą, siekiant perdirbti sraigių ikrus, neįrodo, jog šalys sudarė sraigių kiaušinėlių pirkimo-pardavimo sandorį. Liudytojas K. P. nurodė, jog dėl apmokėjimo už jo darbą nebuvo tartasi ir niekas už jį neapmokėjo. Paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovo pristatyta žaliava K. P. perdirbimo įmonei buvo tik bandymas įvertinti jos tinkamumą, kuris nebuvo kaip nors įkainotas, t. y., atliktas savo rizika. Tai, kad K. R. skambino K. P. dėl sraigių kiaušinėlių perdirbimo rezultato, negali patvirtinti buvus sudarytai šalių ginčo sutarčiai, nes pagal bendrąją pirkimo-pardavimo sutarties sąvoką, pirkėjas įsipareigoja priimti prekę, o nagrinėjamu atveju, išvalyti sraigių ikrai nebuvo atsiimti, dėl tolimesnio perdirbimo nurodymai niekieno neduoti (CPK 178 str., 6.305 str. 1 d.). Duomenų, jog atsakovė N. P. įsipareigojo iš K. P. paimti apdirbtus sraigių kiaušinėlius ir juos realizuoti, duomenų nepateikta. Neatmestina, jog ieškovas ketino savarankiškai tiekti produkciją perdirbėjui, nes ieškovo atstovas pats skambino augintojų asociacijos nariui V. Š. ir prašė supažindinti su sraigių perdirbėjais, vėliau domėjosi koks liko sraigių kiaušinėlių kiekis, atlikus pirminį apdirbimą (liudyt. V. Š., K. P. parodymai). Minėti liudytojų parodymai leidžia kritiškai vertinti ieškovo teiginius, jog sraigių ikrus K. P. perdirbimo įmonei „Sraigių namai“ perdavė N. P. pageidavimu. Be to, net esant tokiam šalių susitarimui, K. R. ūkiui „Sraigių rojus“ nebuvo pagrindo kreiptis į V. Š., nes N. P. pati pažinojo perdirbėją K. P. ir galėjo ieškovui pateikti jo duomenis, nes K. P. pirmosios instancijos teismui yra nurodęs, kad su V. Š., N. P. yra kalbėję apie galimas sraigių ikrų perdirbimo perspektyvas (b. l. 106-107). Nors ieškovo atstovas nurodo, kad aplinkybę, jog tarp šalių buvo sudaryta žodinė pirkimo-pardavimo sutartis gali patvirtinti susitikime su atsakove dalyvavę V.K. R. ir S. J., tačiau nei vienas minėtų liudytojų nenurodė, jog toks aiškus šalių susitarimas įvyko. Nors liudytojas V. K. R. teismo posėdžio metu nurodė, jog iš sūnaus K. R. ir atsakovės N. P. pokalbio jis suprato buvus susitarimui parduoti sraigių kiaušinėlius po 200 Lt už kilogramą, tačiau, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog liudytojas, kaip ieškovo atstovo tėvas, yra suinteresuotas bylos baigtimi. Liudytoja S. J. patvirtino, jog ieškovo atstovams atvežus N. P. sraigiukus ir papasakojus apie savo ūkį, buvo kalba apie verslo perspektyvas, galimą bendradarbiavimą ir sraigių ikrų perdirbimą į maisto produktus. S. J. teigimu jokie konkretūs susitarimai nebuvo sudaryti. Iš liudytojos paaiškinimų matyti, jog ji ir N. P. yra draugės, kartu dirba ir rūpinasi UAB „Emerta“ ūkine veikla, todėl sutiktina su apelianto teiginiu, jog liudytoja, kaip ir V. K. R., gali būti suinteresuota bylos baigtimi. Paminėtos aplinkybės leidžia konstatuoti, jog neginčijamų įrodymų, kad 2013 m. birželio mėn. K. R. ūkio „Sraigių rojus“ atstovams atvykus pas N. P., tarp šalių buvo sudaryta žodinė pirkimo-pardavimo sutartis, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams nepateikta (CPK 178 str.). Pripažintina, jog tarp šalių buvo bendro pobūdžio kalba apie galimybę bandyti perdirbti sraigių kiaušinėlius į maisto produktus, tačiau įvertintina, jog šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis, sudaryti sutartis, tačiau neatsako už tai, jog nepasiekiamas konkretus susitarimas. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ginčo šalys aiškiai neišreiškė tikrųjų savo ketinimų, dėl ko kilo ginčas. Šią išvadą patvirtina ir tai, jog apeliantas tik bylą nagrinėjant teisme suprato su kuo konkrečiai dėl sraigių ikrų pardavimo buvo kalbėta, t. y., jog ne su UAB „Emerta“ atstove, bet su fiziniu asmeniu N. P.. Tai patvirtina ir UAB „Emerta“ išrašyta sąskaita faktūra, kuri nei įmonei, nei atsakovei nebuvo pateikta. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnį, visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Byloje pateikta 2013-06-10 sąskaita faktūra SR Nr. 02, pagal kurią UAB „Emerta“ buvo parduoti 11 kg sraigių ikrų už 2 200 Lt (b. l. 107). Apeliantas per tris kartus pristatė sraigių kiaušinėlius į K. P. įmonę, ir patikslinęs ieškinį, nurodė pateikus 19 kg svorio tinkamų sraigių kiaušinėlių. Konstatuotina, jog ieškovo nurodyta sąskaita–faktūra galėtų būti vienu iš pirkimo–pardavimo santykius patvirtinančių įrodymų, jeigu tai būtų neginčijamas dokumentas, tačiau nagrinėjamu atveju duomenų, kad apeliantas būtų išrašęs sąskaitą faktūrą po galutinio sraigių kiaušinėlių pristatymo ir sąskaitas teikęs pirkėjui, byloje nėra. Sutiktina, su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų ir šis įrodymas nepatvirtina buvus sudarytam pirkimo-pardavimo sandoriui. Be to, konstatuotina, jog teismas darė pagrįstą išvadą, kad pardavėjas neperdavė prekės atsakovei, nes ieškovui teigiant, jog prekę perdavė perdirbėjui, vykdant atsakovės prašymą, nenustatyta, kad K. R. ūkis „Sraigių rojus“ būtų įpareigojęs tai padaryti K. P. perdirbimo įmonę „Sraigių namai“ (CPK 178 str.). Pagal CK 6.305 straipsnio nuostatas tik perdavus prekę pirkėjui darytina išvada, kad pirkimo-pardavimo sandoris yra sudarytas. CK 6.156 straipsnio 4 dalies nuostatos numato, jog sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos.

Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010 ir kt.). Byloje nesant neginčijamų įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad šalys sudarė pirkimo–pardavimo sandorį, ieškovui nepateikus įrodymų, patvirtinančių prekių perdavimą atsakovei ir atsakovės įsipareigojimą sumokėti už šias prekes nustatytą pinigų sumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ieškovas neįvykdė jam tenkančios pareigos pagrįsti teisme pareikštą reikalavimą, kildintą iš sutartinių santykių.

Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, o kritiškai vertinti liudytojų V. Š. bei K. P. parodymų tuo pagrindu, jog jie yra pažįstami, sraigių asociacijos nariai, bendradarbiaujantys perdirbant sraiges, teismui nebuvo pakankamo pagrindo. Kiti apelianto nurodyti motyvai nėra esmingi, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Dėl aukščiau paminėtų motyvų naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atsiliepimu į apeliacinį skundą, atsakovė N. P. prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikia tai įrodančių dokumentų, todėl tenkinti prašymo nėra pagrindo (CPK 178 str., CPK 98 str. 1, 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.