Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų G. V. L. ir R. S. L. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-405-187/2016 pagal ieškovės akcinės bendrovės (toliau – AB) SEB bankas ieškinį atsakovams G. V. L. ir R. S. L. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė AB SEB bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų G. V. L. ir R. S. L. 1819,90 Eur skolą, lygiomis dalimis žyminį mokestį 4 Eur ir kitas turėtas bylinėjimosi išlaidas, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo). Ieškovė nurodė, jog AB SEB bankas ir atsakovai buvo sudarę kredito sutartį (kredito gavėja buvo G. L., o jos sutuoktinis R. S. L. pasirašytinai patvirtino, kad susipažino su visomis sutarties sąlygomis ir jas suprato). Suteikto kredito grąžinimui užtikrinti buvo įregistruota hipoteka atsakovams priklausančiam nekilnojamajam turtui – butui.

Ieškovė nurodė, jog kadangi atsakovui R. S. L. priklausiusiai vaistinei buvo iškelta bankroto byla, ieškovė (pagal minėtą kredito sutartį) buvo įtraukta į bankrutuojančios individualios įmonės kreditorių sąrašą ir dalis jos kreditorinio reikalavimo buvo patenkinta. Ieškovė prašė teismo likusią skolą pagal tą pačią prievolę, kylančią iš kredito sutarties, priteisti solidariai iš atsakovų.

A. G. V. L. ir R. S. L. su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, taikyti ieškinio senatį. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Iš pareikšto ieškinio nesuprantama, koks yra įstatyminis ieškinio pagrindas ir iš ko ieškovė kildina savo reikalavimą. Atsakovai pažymėjo, kad jeigu ieškovė reiškia reikalavimą iš kredito sutarties, tai jos reikalavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 16 straipsniui, kuriame nustatyta, jog nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę. Yra visiškai neaišku, už kokį laikotarpį ir nuo kokios sumos ieškovė skaičiuoja palūkanas ir delspinigius. Atsakovai nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktą ieškiniams dėl netesybų yra nustatytas sutrumpintas šešių mėnesių terminas, todėl prašė teismo taikyti ieškinio senatį.

3.2. Jeigu ieškovė kildina savo reikalavimą iš bankroto bylos, tai kodėl ir kokiu pagrindu skiriasi jos reikalavimo suma, nes Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 15 sprendimu pripažinus, kad bankrutavusios R. S. L. vaistinės veikla pasibaigė, buvo patvirtintas nepatenkintas AB SEB bankas 1 768,39 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas.

3.3. Atsakovo vaistinės bankroto bylos eigoje buvo parduotas visas įmonės ir atsakovų asmeninis turtas (G. V. L. ir R. S. L. buvo įtraukti į bankroto bylą bendraatsakoviais), tad sprendžiant klausimą dėl individualios įmonės savininko, kaip fizinio asmens, prievolių, likusių neįvykdytų po įmonės bankroto, turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kuriose nurodytos faktinės aplinkybės yra tapačios kaip ir šios bylos. Atsakovai pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004 konstatuota, jog kai likviduojama dėl bankroto individuali (personalinė) įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo ir nėra šio juridinio asmens dalyvio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinat šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, jog šios įmonės savininko (dalyvio) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Telšių rajono apylinkės teismas 2016 m. liepos 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei AB SEB bankas solidariai iš atsakovų G. V. L. ir R. S. L. 1705,58 Eur negrąžinto kredito; 63,19 Eur palūkanų; 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo). Priteisė 53,06 Eur ieškovei AB SEB bankas lygiomis dalimis iš atsakovų po 26,53 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio), kitoje dalyje dėl 51,13 Eur delspinigių priteisimo ieškinį atmetė; priteisė 5,82 Eur lygiomis dalimis iš atsakovų po 2,91 Eur teismo turėtų procesinių išlaidų į valstybės biudžetą.

Teismas nurodė, kad kredito gavėja buvo atsakovė G. V. L., o jos sutuoktinis patvirtino, kad sutinka su kredito sutarties visomis sąlygomis. Kredito sutartis buvo sudaryta 2007 m. liepos 12 d., joje buvo numatytos kintamos palūkanos, o kredito grąžinimo data – 2017 m. liepos 11 d. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovų prašymas dalyje dėl negrąžintos kredito sumos bei palūkanų priteisimo taikyti senatį yra atmestinas.

Teismas nurodė, jog ieškovė nepateikė konkrečių ir aiškių įrodymų dėl priskaičiuotų delspinigių, iš pateiktų į bylą įrodymų delspinigių apskaičiavimo tvarka neaiški, dėl šios priežasties ieškovės reikalavimo dėl delspinigių priteisimo netenkino ir šioje dalyje ieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

Teismas pripažino, kad kreditorė AB SEB bankas pasinaudojo teise ginti savo interesus bankroto byloje, jos reikalavimas individualios įmonės bankroto byloje buvo patvirtintas, tačiau nebuvo visiškai patenkintas. Pažymėjo, kad teismo nutartis, kuria buvo patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas individualios įmonės bankroto byloje, yra procesinis teismo sprendimas, priimtas dėl kreditorės ir individualios atsakovo įmonės, kuri bankroto byloje buvo atsakovė. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje reiškiamas ieškinys atsakovams (skolininkams pagal kreditavimo sutartį), kaip fiziniams asmenims, kurie nėra įvykdę sutartinių įsipareigojimų. Nagrinėjamos bylos šalys yra kreditorius ir skolininkai (fiziniai asmenys), o bylos teisminio nagrinėjimo objektas – šalių sudarytos kreditavimo sutarties pagrindu atsiradusių prievolių neįvykdymo bankroto procese pagrindu atsiradę materialiniai teisiniai santykiai. Teismas konstatavo, jog šio ginčo materialinis teisinis santykis nebuvo nagrinėjamas bankroto byloje, nes iki bankroto bylos išnagrinėjimo aplinkybė, susijusi su reikalavimo nepatenkinimu, ir esanti faktinio šioje byloje reiškiamo reikalavimo pagrindo sudėtine dalimi, neegzistavo, t. y. fizinių asmenų atžvilgiu bankroto procedūra nebuvo vykdoma.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

A. G. V. L. ir R. S. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2016 m. liepos 26 d. Telšių rajono apylinkės teismo sprendimą dalyje, kuriuo buvo patenkintas AB SEB bankas ieškinys ir priimti naują sprendimą – konstatuoti, kad atsakovų prievolės kreditoriams baigėsi R. S. L. vaistinės bankroto byloje ir ieškovės ieškinį atmesti.

9.1. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neįvertino ieškinyje bei teismo posėdžio metu nurodytų argumentų, todėl nepagrįstai, pažeisdamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, priėmė skundžiamą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovų apeliacinis skundas atmestinas.

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).

12. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2007 m. liepos 12 d. tarp ieškovės AB SEB bankas ir atsakovės G. V. L. buvo sudaryta kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurią pasirašė ir atsakovės sutuoktinis R. S. L., taip patvirtindamas, kad yra susipažinęs su visomis kredito sutarties sąlygomis, jas suprato ir su jomis sutinka (b. l. 4–12). Pagal minėtą kredito sutartį kredito gavėjai buvo suteikta 100 000 Lt paskola šeimos poreikių tenkinimui – būsto remontui. Suteikto kredito grąžinimui užtikrinti buvo įregistruota hipoteka atsakovams priklausančiam nekilnojamajam turtui – butui (esančiam adresu (duomenys neskelbtini)) (b. l. 13–16). Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 22 d. nutartimi atsakovo R. S. L. vaistinei buvo iškelta bankroto byla (b. l. 27–27). Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartimi ieškovė AB SEB bankas buvo įtraukta į bankrutuojančios R. S. L. vaistinės kreditorių sąrašą, kurios reikalavimas užtikrintas įkeistu turtu, ir patvirtintas jos 51 329,96 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas. 2014 m. kovo 12 d. vykusiose varžytinėse buvo parduotas sutuoktiniams priklausęs, AB SEB bankas įkeistas butas (esantis adresu (duomenys neskelbtini)) (b. l. 21–22). Pardavus įkeistą turtą, ieškovei buvo pervesta 45 000 Lt suma ir, ieškovės nurodymu, liko negrąžinta 1 819,90 Eur skola (1705,58 Eur kredito suma, 63,19 Eur priskaičiuotų ir nesumokėtų palūkanų, 51,13 Eur priskaičiuotų ir nesumokėtų delspinigių). Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu buvo pripažinta, kad bankrutavusios R. S. L. vaistinės veikla pasibaigė, patvirtintas nepatenkintų kreditorių kreditorinių reikalavimų sąrašas (patvirtinta ir ieškovės AB SEB bankas nepatenkinta kreditorinio reikalavimo suma – 1 768,39 Eur) (b. l. 17–18). Telšių rajono apylinkės teismas 2016 m. liepos 26 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, priteisė

13. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas yra kilęs dėl sutartinės prievolės nevykdymo. Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1. straipsnis). Esant ginčui dėl prievolės nevykdymo, svarbu nustatyti prievolės šalis. Nagrinėjamoje byloje prievolės šalys yra ieškovė (kreditorė) AB SEB bankas ir atsakovai (skolininkai) G. V. L. ir R. S. L. (kaip fiziniai asmenys).

14. Šios bylos atsakovas R. S. L. buvo individualios įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, savininkas. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) per teismo nustatytus terminus privalo pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Ši įstatymo nuostata susijusi su CK 2.50 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Bankrutavusi R. S. L. vaistinė – neribotos civilinės atsakomybės subjektas, už individualios įmonės skolas atsako ir jos dalyviai, t. y. ne tik įmonės savininkas R. S. L., bet ir jo sutuoktinė G. V. L. Iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos tenkinamos iš bendro turto (CK 3.109 straipsnis). Vadovaujantis išdėstytomis teisės nuostatomis, G. V. L. Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi buvo įtraukta bendraatsakove R. S. L. vaistinės bankroto byloje. Tais atvejais, kai bankroto byla yra iškeliama individualiai (personalinei) įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti ĮBĮ nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Poreikis kreditoriams reikšti bankroto byloje reikalavimus, kylančius iš sandorių, sudarytų ne su įmone, o su privačiu fiziniu asmeniu (įmonės savininku), priklauso nuo individualios įmonės savininko atsakomybės pagal įmonės prievoles subsidiarumo, nes visas įmonės savininko turtas patenka į bankrutuojančios įmonės turto balansą. Bankrutuojančios individualios įmonės likvidavimo procese tuo atveju, jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti neužtektų įmonės turto, įmonės savininko turtas būtų pardavinėjamas ĮBĮ 33 straipsnyje nustatyta tvarka ir tokiu būdu būtų tenkinami kreditorių reikalavimai. Įmonės savininko, kaip fizinio asmens, kreditorių įstojimas į įmonės bankroto bylą susijęs su poreikiu apsaugoti savo interesus, nes bankroto proceso eigoje gali būti parduotas visas įmonės savininko turtas ir tokie kreditoriai nebetektų galimybės nukreipti į jį išieškojimą. Taigi atsakovams, neįvykdžius sutartinės prievolės ir pradėjus R. S. L. individualios įmonės bankroto procesą, ieškovei (kreditorei) AB SEB bankas atsirado poreikis ginti savo teises bankroto byloje. Ieškovė AB SEB bankas teise ginti savo interesus bankroto byloje pasinaudojo, jos reikalavimas individualios įmonės bankroto byloje buvo patvirtintas, tačiau nebuvo visiškai patenkintas. Teismo nutartis, kuria buvo patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas individualios įmonės bankroto byloje, yra procesinis teismo sprendimas, priimtas dėl kreditorės ir individualios atsakovo įmonės, kuri bankroto byloje yra atsakovė. Bankroto byloje teisminio nagrinėjimo objektas buvo kredito sutarties pagrindu nustatytos fizinių asmenų (įmonės savininko ir jo sutuoktinės) skolos įtraukimas į bankrutuojančios įmonės turto balansą, t. y. materialinis teisinis santykis tarp ieškovės (kreditoriaus) ir bankrutuojančios neribotos civilinės atsakomybės įmonės.

15. Nagrinėjamoje byloje reiškiamas ieškinys atsakovams (skolininkams pagal kreditavimo sutartį), kaip fiziniams asmenims, kurie nėra įvykdę sutartinių įsipareigojimų. Ieškovės AB SEB bankas reikalavimas grindžiamas faktu, jog neribotos civilinės atsakomybės įmonės bankroto procese, pardavus atsakovų (skolininkų) turtą, ieškovės reikalavimas nebuvo patenkintas. Šios bylos šalys yra ieškovė (kreditorė) ir atsakovai (skolininkai) kaip fiziniai asmenys, o bylos teisminio nagrinėjimo objektas – šalių sudarytos kreditavimo sutarties pagrindu atsiradusių prievolių neįvykdymo bankroto procese pagrindu atsiradę materialiniai teisiniai santykiai. Fizinių asmenų prievolė dėl fizinio asmens personalinės įmonės bankroto nepasibaigė. Teismui patvirtinus kreditoriaus reikalavimą individualios įmonės bankroto byloje, kai reikalavimas yra kilęs iš sandorio, sudaryto ne su įmone, o su įmonės savininku, kaip fiziniu asmeniu, ir negavus šio reikalavimo patenkinimo įmonės bankroto procese, įmonės savininko prievolės kreditoriui savaime nesibaigia. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-331/2011).

16. Pasibaigus prievolei, išnyksta ir šalis siejantis teisinis santykis, baigiasi skolininko pareiga ir kreditoriaus reikalavimo teisė. Civilinio kodekso normose nenustatyta, kad fizinio asmens prievolė baigiasi tokiu atveju, kai likviduojamas juridinis asmuo, kurio dalyvis jis yra. CK 6.128 straipsnio 3 dalyje numatyta, kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Kai likviduojama dėl bankroto individuali įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo ir nėra šio juridinio asmens dalyvio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, kad šios įmonės savininko (dalyvio) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004). Minėtoje nutartyje išdėstytas išaiškinimas susijęs su įmonės savininko (dalyvio) prievolių įmonės kreditoriams pasibaigimu, o ne savininko (dalyvio) prievolių jo asmeniniams kreditoriams pasibaigimu. Šioje byloje ir sprendžiama dėl tokios prievolės pasibaigimo, kurios šalys yra kreditorė ir skolininkas – įmonės savininkas, dalyvis, o ne pati įmonė. Piniginė prievolė ieškovei AB SEB bankas pagal paskolos sutartį yra asmeninė atsakovų, o ne bankrutavusio juridinio asmens (R. S. L. vaistinės) piniginė prievolė. Individualios įmonės bankroto byloje kreditoriui negavus įmonės savininko prievolės įvykdymo ir nesant kitų CK nustatytų prievolių pabaigos pagrindų, nėra pagrindo konstatuoti, kad fizinio asmens prievolė yra pasibaigusi, nes piniginės fizinių asmenų asmeninės prievolės pagal paskolos sutartį pabaiga nesietina su neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens pabaiga dėl bankroto procedūros. Atsakovai už savo (kaip fizinių asmenų prievoles) – kreditas buvo suteiktas ne individualiai įmonei, o atsakovų asmeniniams poreikiams – išlieka atsakingi ir po individualios įmonės likvidavimo dėl bankroto, individualios įmonės likvidavimas negali lemti atsakovų prievolių kreditorei pabaigos.

17. Nagrinėjamoje byloje ieškovė (kreditorė) AB SEB bankas pareiškė finansinį reikalavimą atsakovo R. S. L. individualios įmonės bankroto byloje, kurioje jos reikalavimas nebuvo visiškai patenkintas, tačiau toks reikalavimas atsirado iš fizinių asmenų sutartinių prievolinių teisinių santykių. Pagal CK 6.128 straipsnio 3 dalį, likvidavus individualią įmonę pasibaigia tos įmonės prievolės, tačiau šiuo pagrindu nepasibaigia neįvykdytos likviduotos individualios įmonės savininko prievolės. Todėl, likus nepadengtam kreditoriaus reikalavimui likvidavus individualią įmonę, kreditoriui išlieka galimybė nukreipti reikalavimą į individualios įmonės savininką, jeigu kreditoriaus reikalavimo teisiniu pagrindu esantys prievoliniai santykiai atsirado tarp kreditoriaus ir individualios įmonės savininko, kaip atskiro subjekto.

Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

18. A. G. V. L. ir R. S. L. pateikė apeliacinės instancijos teismui papildomą prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą – spręsti, ar ĮBĮ spragos (dalyje dėl neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) procesinės padėties ir teisinio statuso neapibrėžtumo) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija). Nurodė, jog egzistuoja ĮBĮ spraga – įtraukus į bylą neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininką (savininkus), taip pat ir savininko sutuoktinį, nėra nustatytas jų teisinis statusas. Neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkų ir jų sutuoktinių teisinio statuso neapibrėžtumas įmonės bankroto byloje suponuoja ir kitą teisinę spragą – įmonės savininkų atsakomybės klausimą likvidavus dėl bankroto neribotos civilinės atsakomybės įmonę.

19. Teismų įgaliojimai sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinį Teismą) su prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai yra expressis verbis įtvirtinti Konstitucijoje. Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). CPK 3 straipsnio nuostatos numato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas ar jo dalis, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas ar teisės aktas atitinka Konstituciją ar įstatymus.

20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, kad atsižvelgiant į esantį teisinį reglamentavimą, darytina išvada, jog bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ne. Ši teismo diskrecijos teisė nepriklauso nuo to, pateikė šalys prašymą ir argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar ne. Nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo į jį kreiptis. Pabrėžtina, jog pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo aktą). Pašalinti šias abejones (paneigti arba patvirtinti jų pagrįstumą) pagal savo kompetenciją gali tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

21. Apeliantai (atsakovai) savo prašyme nurodė, jog ĮBĮ spragos ir prieštaravimas Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymui bei civilinio proceso tikslams pastato bankrutuojančios individualios įmonės savininkus į nelygiateisę padėtį palyginus su kitais nemokumo būklėje atsidūrusiais fiziniais asmenimis ir tuo pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį. Atsakovai nepateikė jokių paaiškinimų, nedetalizavo, kokiu būdu ir kaip, kokios konkrečiai ĮBĮ straipsniuose įtvirtintos teisės normos, kurios turėtų būti taikomos šioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Vadovaujantis ĮBĮ nuostatomis, buvo nagrinėjama R. S. L. vaistinės bankroto byla. Nagrinėjamoje byloje reiškiamas ieškinys atsakovams (skolininkams pagal kreditavimo sutartį), kaip fiziniams asmenims, kurie nėra įvykdę sutartinių įsipareigojimų pagal asmenines pinigines prievoles. Jeigu fizinis asmuo mano, kad savo prievolių negalės įvykdyti dėl nemokumo, jis turi teisę inicijuoti sau, kaip fiziniam asmeniui, bankroto bylą pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymą. Atitinkami įstatymai reglamentuoja fizinių, juridinių asmenų bankroto procedūras, gina tiek kreditorių, tiek skolininkų teises. Nagrinėjamoje byloje teismui nekyla abejonių dėl taikomų įstatymų atitikimo Konstitucijai, todėl atsakovų prašymas atmestinas.

22. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.