Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-02-29 · Administracinė byla Nr. I-2916-789/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-02-29
Bylos Nr.
I-2916-789/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01040-2015-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Rytis Krasauskas, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Halina Zaikauskaitė
Atsakovas
Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos
Pareiškėjas
J. E. P.
Trečiasis asmuo
A. P.
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2916-789/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01040-2015-6Procesinio sprendimo kategorija 1.38.; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Halinos Zaikauskaitės, dalyvaujant atsakovės Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos atstovei Alionai Gaidarovič, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. E. P. skundą atsakovei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo A. P.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. E. P. teismui pateikė skundą (teisme gautas 2015-02-10), kuriame prašė panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2014-11-06 sprendimą Nr. SPR-99 (toliau – ir Sprendimas). Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde prašo teismo panaikinti Tarnybos 2014-11-06 sprendimą Nr. (SK-106)-598, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad Tarnyba pareiškėjo atžvilgiu priėmė 2014-11-06 sprendimą Nr. SPR-99, tuo tarpu Inspekcijos 2014-11-06 raštu Nr. (SK-106)-598 pareiškėjas buvo informuotas apie priimtą sprendimą. Atsižvelgus į tai laikytina, kad pareiškėjas prašo panaikinti Tarnybos 2014-11-06 sprendimą Nr. SPR-99, pareiškėjo nurodytas Tarnybos sprendimo numeris (SK-106)-598 laikomas rašymo apsirikimu. Pareiškėjas skunde taip pat prašo įpareigoti Tarnybą priimti naują sprendimą (arba pačiam teismui priimti naują sprendimą), nubaudžiant straipsnį parašiusį autorių, įpareigojant atsakingus asmenis pašalinti šį straipsni internete bei dienraštyje, jeigu toks buvo išleistas, įpareigojant autorių bei dienraštį paneigti tikrovės neatitinkančius faktus (b. l. 1–4).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Inspekcijos Sprendimas grindžiamas tuo, kad nors jis neatitinka Visuomenės informavimo įstatyme 2 str. 73 d. nurodyto viešojo asmens kriterijų, tačiau dėl savo prieštaringai vertinamo elgesio yra visuomenei gerai žinomas asmuo, todėl pareiškėjas turėtų būti nuosaikesnis ir atlaidesnis jo atžvilgiu reiškiamai kritikai. Pareiškėjas nesutinka su tokiu Tarnybos vertinimu ir nurodo, kad toks vertinimas yra nesuderinamas nei su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), nei su Lietuvos teismu jurisprudencija. Pareiškėjas teigia, kad yra privatus asmuo, kurio privatumą gina Europos Žmogaus Teisių Konvencija (toliau – ir EŽTK) ir Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija). Pažymėjo, kad Tarnyba Sprendime nenurodė, kokį pareiškėjo elgesį ji vertino prieštaringu ir dažnai netoleruotinu.

Pareiškėjas taip pat mano, kad jo atžvilgiu nebuvo laikomasi nekaltumo prezumpcijos reikalavimų ir paaiškino, kad nei publikacijos skelbimo metu, nei skundo Tarnybai pateikimo metu, nei nagrinėjamo skundo teismui pateikimo metu joks apkaltinamasis nuosprendis pareiškėjo atžvilgiu nėra įsiteisėjęs. Teigia, kad publikacijoje paskelbtas sakinys, jog pareiškėjas yra „nuteistas šių metų pradžioje už 1,8 mln. litų vertės vekselio suklastojimo pusantrų metų kalėjimo“ yra netikslus ir neteisingas, nes, nepaaiškinant, kad sprendimas dar neįsiteisėjęs, pareiškėjo atžvilgiu nesilaikoma nekaltumo prezumpcijos. Mano, kad publikacija, dėl kurios pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą, turėjo tikslą apšmeižti pareiškėją, sumenkinti jo reputaciją, garbę ir orumą, sukelti neigiamą visuomenės nuomonę apie jį. Nurodė, kad publikacijos teiginys, jog pareiškėjas nelegaliai samdo darbininkus, mokėdamas jiems neleistinai mažą atlyginimą, yra neteisingas, nepagrįstas jokiais duomenimis.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad publikacijos rengėjas nebandė su juo susisiekti, neprašė pareiškėjo pateikti savo poziciją ar komentarus ir sąmoningai pateikė neobjektyvią informaciją. Mano, kad publikacijoje pateikta informacija nėra visuomeninės svarbos, visuomenės intereso žinoti publikacijoje skelbiamų privačių pareiškėjo gyvenimo faktų nebuvo, todėl pareiškėjas prašo panaikinti Tarnybos Sprendimą.

Atsiliepimas

Atsakovė Žurnalistų Etikos Inspektoriaus Tarnyba atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Sprendime pareiškėjas nebuvo laikytas viešuoju asmeniui, tačiau pripažintinas visuomenėje žinomu asmeniu, pareiškėjo atžvilgiu platesnė kritika leidžiama tik tiek, kiek tai yra susiję su jo netoleruotinu, prieštaringu elgesiu ir tokio elgesio vertinimu. Pažymėjo, kad pareiškėjas balotiravosi į Lietuvos Respublikos prezidentus, buvo kaltinamas kontrabanda stambiu mastu ir netikro paprastojo vekselio pagaminimu bei jo realizavimu, kaltinamas ir nubaustas už smulkų svetimo turto pagrobimą. Mano, kad dėl tokio pareiškėjo elgesio jis yra visuomenei žinomas asmuo, todėl turėtų būti nuosaikesnis ir atlaidesnis jo atžvilgiu reiškiamai kritikai (b. l. 20–22).

Šalies argumentai

Pažymėjo, kad Tarnybai pateiktame skunde pareiškėjas nekėlė klausimo dėl nekaltumo prezumpcijos, todėl šiame teisminiame procese pareiškėjo reikalavimas negali būti nagrinėjimas ir svarstomas nes, tai nebuvo Sprendimo nagrinėjimo objektas. Mano, kad skundžiamoje publikacijoje buvo pateikta pareiškėjo netoleruotino elgesio apžvalga, kurią informacijos rengėjas turėjo teisę skelbti, o visuomenė turėjo teisę tokią informaciją gauti. Pažymėjo, kad kitose visuomenės informavimo priemonėse panašaus pobūdžio informacija apie pareiškėją yra skelbiama detaliau ir išsamiau nei skundžiamoje publikacijoje. Nurodė, kad publikacijoje aprašyta (duomenys neskelbiami) įsigijimo ir jo perleidimo istorija, mano, kad minėta informacija pagrįstai domina visuomenę, kadangi ji turi teisę gauti informaciją apie saugomus kultūros paveldo objektus.

Tarnyba Sprendime nustatė, kad ginčijama publikacija yra nepalanki pareiškėjui, įvertino publikacijos stilių ir nustatė, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) neperžengė saviraiškos laisvės ribų, todėl ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. P. atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė Aliona Gaidarovič nurodė, kad palaiko atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas yra žinomas asmuo, todėl pareiškėjas turi nuosaikiau vertinti jo atžvilgiu teikiamą kritiką. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde Tarnybai nekėlė klausimo dėl nekaltumo prezumpcijos, todėl Tarnybos Sprendimas negali būti naikinamas šiuo pagrindu. Sutinka su pareiškėjo argumentais, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu pareiškėjas nėra nubaustas dėl nusikalstamų veikų padarymo, tačiau mano, kad įtarimas padarius nusikalstamą veiką apriboja pareiškėjo teisę į privatumą. Pažymėjo, kad skundžiamoje publikacijoje pateikti teiginiai dėl (duomenys neskelbiami) dvaro iš esmės buvo teisingi, nurodė, kad 2012 m. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos siekė atimti iš pareiškėjo (duomenys neskelbiami) dvarą, nes jis buvo apleistas, jam buvo padaryta žala. Paaiškino, kad šie duomenys yra viešai žinomi. Taip pat nurodė, kad pareiškėjo skundo argumentus dėl tariamai neteisėtai pareiškėjo samdytų darbininkų vertino kaip žinią ir mano, kad tokia žinia pareiškėjo garbės ir orumo nepažeidė. Pažymėjo, kad apie pareiškėją viešoje erdvėje yra pateikta daug panašaus turinio informacijos, tačiau pareiškėjas skundą Tarnybai pateikė tik dėl vienos publikacijos.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jiems pranešta tinkamai (b. l. 46, 51).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2014-11-06 sprendimo Nr. SPR-99 pagrįstumo ir teisėtumo. Iš bylos duomenų matyti, kad 2013-12-11 valstybinio laikraščio „Lietuvos Aidas“ interneto tinklapyje www.aidas.lt buvo publikuotas straipsnis „J. E. P. siautėja toliau (1)“ (toliau – ir Straipsnis) (b. l. 12–13). Tarnyboje 2014-07-23 gautas pareiškėjo 2014-07-23 skundas (toliau – ir Skundas), kuriame jis prašė nubausti Straipsnį parašiusį autorių, įpareigoti atsakingus asmenis pašalinti Straipsnį internete bei dienraštyje, jeigu toks buvo išleistas, įpareigoti autorių bei dienraštį paneigti tikrovės neatitinkančius faktus. Minėto Skundo pagrindu Tarnyba atliko tyrimą ir priėmė ginčijamą 2014-11-06 sprendimą Nr. SPR-99 (b. l. 31–35), kuriuo pareiškėjo Skundas buvo pripažintas iš nepagrįstu. Pareiškėjas nesutinka su Tarnybos Sprendimu ir jame išdėstytais motyvais. Taigi esminė ginčo aplinkybė, ar Tarnyba pagrįstai nustatė, kad Straipsnyje pateikta informacija nepažeidžia pareiškėjo teisių.

Pagal Visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 49 str. 1 d. žurnalistų etikos inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos. Inspektoriui suteikta kompetencija nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo (Visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 1 d. 1 p.), vertinti, kaip informuojant visuomenę laikomasi Visuomenės informavimo įstatyme ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų (Visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 1 d. 5 p.). Vykdydamas minėtas funkcijas, Inspektorius turi teisę priimti sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti, reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, arba sudarytų asmeniui galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją ir kt. (Visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 2 d.).

Konstitucijos 25 str. ir EŽTK 10 str. įtvirtinta saviraiškos laisvė – asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, kuri yra saugotina demokratinės visuomenės teisinė vertybė. Tačiau ši teisė nėra absoliuti – Įstatymo 19 str. 2 d. nustatytas šios konstitucinės vertybės ribojimas. Įstatymo 19 str. 2 d., apibrėžianti neskelbtiną informaciją, nustato, kad draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Pagal Įstatymo 22 str. 8 d. 1 p. viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių. Iš EŽTT praktikos matyti, kad demokratinėje visuomenėje leistinos kritikos ribos priklauso nuo poreikio gerbti kitų asmenų reputaciją ir teises, vengiant įžeidžiamo pobūdžio formuluočių (EŽTT 2000-04-27 sprendimas Nr. 28871/95 Constantinescu prieš Rumuniją). Teisė į garbę ir orumą suprantama kaip asmens teisė reikalauti, kad viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka su Straipsnyje pateikta informacija apie jį ir nurodo, kad minėta informacija žemina pareiškėjo garbę ir orumą, taip pat pareiškėjas nurodo, kad nėra viešas asmuo, todėl jo privatumas turi būti saugomas labiau nei viešų asmenų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012-05-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1304/2012, spręsdamas klausimą, kokia turėtų būti tinkama pusiausvyra tarp kelių teisiškai reikšmingų ir ginamų vertybių – saviraiškos laisvės ir asmenų garbės ir orumo, jų reputacijos apsaugos, apibendrino Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir LVAT praktiką šiuo klausimu ir pažymėjo, kad Konstitucijos 25 str. bei Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 10 str. turinys ir juos plėtojanti teismų praktika leidžia daryti išvadą, kad saviraiškos (informacijos) laisvė, kaip konstitucinė vertybė, gali būti ribojama tik įstatymuose aiškiai apibrėžtais atvejais, siekiant apsaugoti kitas konstituciškai reikšmingas vertybes, pats ribojimas turi būti pagrįstas ir proporcingas siekiamam tikslui. Taip pat teismų praktikoje pabrėžiamas pamatinis saviraiškos laisvės vaidmuo demokratinėje visuomenėje ir laikomasi nuostatos, kad šios laisvės ribojimai galimi tik esant svariems motyvams.

Skleidžiamai informacijai taikomi kriterijai skiriasi priklausomai nuo paskleistos informacijos rūšies (žinia ar nuomonė). Todėl visų pirma byloje spręstinas klausimas dėl Straipsnyje pateiktos informacijos rūšies. Pagal Įstatymo 2 str. 33 d. nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Tuo tarpu žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 69 d.). Taigi, pagal minėtas Įstatymo nuostatas visuomenės informavimo priemonėse skelbiamoms žinioms taikytinas tiesos kriterijus, o nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų, neįžeidžiant trečiųjų asmenų, nemenkinant jų garbės ir orumo. Kriterijai, pagal kuriuos duomenys arba žinios yra atribojami nuo nuomonės, suformuluoti teismų praktikoje: žiniai, skirtingai negu nuomonei, taikomas tiesos kriterijus (LVAT 2015-06-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A1435-624/2015). Atribojant žinią nuo nuomonės, būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos tekstą, pasisakymo aplinkybes, kontekstą, ryšį su kita pateikiama informacija, sakinio konstrukciją ir kt.

Sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju buvo išsakyta nuomonė ar žinia, turi būti vertinamas visas straipsnio tekstas, kontekstas, pasisakymo aplinkybės, tikslas, aktuali problema. Siekiant tam tikrus teiginius priskirti faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į jų formuluotes, pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, ar informacija pateikta mokslinio pobūdžio straipsnyje ir kt. (LVAT 2014-04-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-104/2014).

Tarnyba Sprendime pažymėjo, kad paskelbta informacija yra viešosios informacijos rengėjo satyrinis, kandus pareiškėjo asmenybės ir poelgių vertinimas, bei pažymėjo, kad paskleista nuomonė nestokoja faktinio pagrindimo. Taip pat nustatė, kad teiginiai „pateikęs priešieškinį iškraustė vieną žymų poetą“, „aptikti keli darbininkai dirbę nelegaliai“, „jam pavyksta keistu būdu išvežti į užsienį be Kultūros paveldo departamento leidimo ketvirtį milijonus kainuojančias skulptūras, ir visi kaltinimai dėl kontrabandos meno vertybėmis – kaip vanduo nuo žąsies. Ir tai ne vienintelis toks kaltinimas“, „gal taip lengvai ta „prieštaringa asmenybė“ išsisuka, kad jo interesus gina advokatas A. C., anksčiau buvęs vienu Lietuvos muitinės vadovu“ yra laikytini žinia. Analizuojant Tarnybos Sprendimo ir ginčijamo Straipsnio turinį, pažymėtina, kad atsakovė, vertindama pareiškėjo skundžiamo Straipsnio paskelbtą informaciją, teisingai taikė nuomonės ir žinių atskyrimo kriterijus ir minėtus faktiškai patikrinamus teiginius priskyrė žiniai. Tuo tarpu kitus Straipsnyje pateiktus teiginius laikė nuomone.

Tarnyba Sprendime konstatavo, kad paskleista žinia, jog pareiškėjui paslaugas teikę asmenys dirbo nelegaliai, atskleidžia paslaugų teikėjų (darbininkų) su teisės aktų reikalavimais nesuderinamus veiksmus, tačiau neparodo pareiškėjo neteisėto ar negarbingo elgesio. Tarnyba nustatė, kad paskleista žinia pareiškėjo neturtinių teisių pažeidimo požiūriu yra neutrali. Pažymėtina, kad iš Straipsnio turinio, leksikos stiliaus, naudojamų metaforų matyti, kad Straipsnyje siekiama pateikti informaciją, kuri pareiškėjui yra nenaudinga. Straipsnyje pateiktos nuomonės „aptikti keli darbininkai, dirbę nelegaliai, kurie gaudavo iš jo kelių litų atlyginimą per dieną“ formuluotė nurodo, kad būtent pareiškėjas darbininkus įdarbino neteisėtai.

Šiuo atveju nėra svarbu, ar būtent pareiškėjas samdė darbuotojus, ar juos samdė trečiasis asmuo, taip pat nėra svarbu, ar pareiškėjas ar kitas asmuo darbininkas mokėjo atlyginimus, kadangi Straipsnyje vienareikšmiškai konstatuota, jog „iš jo gaudavo kelių litų atlyginimą“. Nagrinėjamo sakinio formuluotė iš esmės skirta aptarti pareiškėjo, o ne darbuotojų ar kitų asmenų veiksmus. Straipsnyje aiškiai identifikuojamas tik pareiškėjas, tai aiškiai parodo ir straipsnio pavadinimas „J. E. P. siautėja ir toliau (1)“. Nurodant minėtas aplinkybes, kad pareiškėjui nelegaliai dirba darbininkai „už kelių litų atlyginimą“, „verčia po kelis kartus perdaryti tą patį darbą“, „norėdamas, kad viskas atsieitų kuo pigiau <...> bijo ant jų lipti“, pareiškėjas yra vaizduojamas kaip neatsakingas, sukčiaujantis, darbuotojus išnaudojantis asmuo, taip sukeliant pasekmes būtent pareiškėjui, o ne jam dirbančiam asmeniui. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, teismas nesutinka su Tarnybos išvada, kad Straipsnyje pateikta žinia apie nelegaliai dirbančius asmenis pareiškėjo atžvilgiu yra neutrali, kadangi ja siekiama sukelti neigiamas pasekmes būtent pareiškėjui, o ne paslaugų teikėjams (darbininkams), kurie Straipsnyje nėra identifikuojami. Pažymėtina, kad Tarnyba Straipsnyje konstatavo, jog nagrinėjamas teiginys apie darbininkų įdarbinimą ir mokamas algas yra laikomas žinia, todėl turi būti pagrįstas kokiais nors faktais, duomenimis ar konkrečiomis aplinkybėmis, kurios galėtų patvirtinti autoriaus reiškiamą vertinimą. Iš Straipsnio turinio neaišku, kuo remiantis Straipsnio autorius darė minėtą išvadą, todėl konstatuotina, kad šiuo atžvilgiu buvo pateikta žinia be jokio faktinio pagrindo, aiškių argumentų, tai neatitinka Įstatyme keliamų reikalavimų reiškiant žinią. Kadangi minėta žinia nebuvo pagrįsta konkrečiais faktais, šiuo atveju yra pakankamas pagrindas teigti apie informacijos rengėjo neobjektyvų, nesąžiningą, neetišką elgesį.

Vertindama Straipsnyje pateiktus teiginius „jam pavyksta keistu būdu išvežti į užsienį be Kultūros paveldo departamento leidimo ketvirtį milijono kainuojančias skulptūras, ir visi kaltinimai dėl kontrabandos meno vertybėmis - kaip vanduo nuo žąsies. Ir tai ne vienintelis toks kaltinimas“, Tarnyba nurodė, kad Straipsnio autorius, pateikdamas minėtą informaciją, neperžengė visuomenės informavimo sritį reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, nes siekė informuoti apie pareiškėjui pateiktus kaltinimus ir priimtą teismo sprendimą (b. l. 9). Su minėta išvada teismas nesutinka. Iš Teismų sistemos Liteko duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2012-11-28 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-76-648/2012 nusprendė, kad pareiškėjas nusikalstamos veikos, nustatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 str. 1 d., nepadarė, ginčo byloje dėl to nėra. Nagrinėjant minėtą Straipsnio formuluotę, svarbu įvertinti visą Straipsnio turinį. Straipsnyje iš esmės aptariami kaltinimai pareikšti pareiškėjui dėl nusikalstamos veikos, nustatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 str. 1 d., t. y. kontrabandos. Straipsnio autorius išsako savo vertinimą apie pareiškėjui pateiktus kaltinimus: „taip lengvai išsisuka, nes jo interesus gina advokatas A. C., anksčiau buvęs vienu Lietuvos muitinės vadovu <...> ryšiai su daugeliu įtakingų žmonių J. E. yra reikalingi kaip oras ir vanduo. Be jų jis tikrai negalėtų tai ramiai aplenkinėti pavojingų teisėsaugos uolų“. Iš straipsnyje pateiktos informacijos matyti, kad, autoriaus teigimu, būtent buvusi advokato A. C. darbovietė nulėmė pareiškėjo išteisinimą. Šiuo atžvilgiu taip pat pažymėtina, kad, kaip teisingai Tarnyba konstatavo Sprendime, teiginys, jog advokatas A. C. atstovauja pareiškėjui, neatitinka tikrovės. Straipsnyje keliamas klausimas, kaip pareiškėją „priversti atsakyti pagal įstatymą, o ne simboliškai?“ Iš esmės autorius Straipsnyje teigia, kad pareiškėjas, pasinaudodamas įtakingų asmenų, o konkrečiai advokato A. C., pagalba išvengė atsakomybės pagal įstatymą ir buvo nubaustas „simboliškai“. Minėtų Straipsnio formuluočių visuma kelia pagrindą abejoti pareiškėjo išteisinimo aplinkybėmis. Straipsnyje nepateikta duomenų, kuriais remiantis autorius daro minėtas išvadas. Teismas nesutinka su Tarnybos išvada, kad teiginiu „jam pavyksta keistu būdu išvežti į užsienį be Kultūros paveldo departamento leidimo ketvirtį milijono kainuojančias skulptūras, ir visi kaltinimai dėl kontrabandos meno vertybėmis - kaip vanduo nuo žąsies. Ir tai ne vienintelis toks kaltinimas“ siekta informuoti visuomenę apie pareiškėjui pateiktus kaltinimus ir priimtą teismo sprendimą. Priešingai, minėtu teiginiu autorius iš esmės kvestionavo pareiškėjo išteisinančio nuosprendžio pagrįstumą, kadangi pareiškėjas „lengvai išsisuko“, nes buvo atstovaujamas advokato A. C. ir buvo nubaustas „simboliškai“. Todėl konstatuotina, kad Straipsniu buvo siekta ne informuoti visuomenę apie tai, kad pareiškėjas buvo įtartas nusikalstamos veikos padarymu, o teigti, kad pareiškėjas, veikdamas neteisėtai, išgabeno meno kūrinius ir buvo nenubaustas įtakingų asmenų pagalba. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad publikacijoje pateikta žinios formuluotė „Jam pavyksta keistu būdu išvežti į užsienį be Kultūros paveldo departamento leidimo ketvirtį milijono kainuojančias skulptūras“ yra išreikšta neobjektyviai, nesąžiningai ir neetiškai, nėra pagrįsta jokiais duomenimis.

Iš Sprendimo turinio matyti, kad Tarnyba vertino, jog Straipsnyje buvo skleidžiama nuomonė, kuri nestokoja faktinio pagrindimo, kadangi praeityje pareiškėjas buvo kaltinamas įvairių nusikalstamų veikų atlikimu. Tarnyba Sprendime nurodė, kad, ginant asmens garbę ir orumą, siekiama apsaugoti interesus asmens, kuris normaliai, bet ne ypač jautriai ar smulkmeniškai suvokia apie jį skleidžiamą nuomonę, todėl nekonstatavo pareiškėjo garbės ir orumo pažeidimo. Pažymėtina, kad EŽTT praktikoje yra konstatuota, kad tais atvejais, kai saviraiškos laisvės įgyvendinimu siekiama nepagrįstai pulti asmenį, turint tikslą jį įžeisti, tai nesuderinama su konvencine teisę į saviraiškos laisvę (EŽTT 2009-07-16 sprendimas Nr. 20436/02 Wojtas-Kaleta prieš Lenkiją). LVAT yra konstatavęs, kad asmens reputacija gali būti pažeista tuo atveju, jeigu saviraiškos būdas yra nesąžiningas ir neturi objektyvaus pagrindo (LVAT 2015-06-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A1435-624/2015), žeminimo samprata yra vertinimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015-01-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015). Nagrinėjant, ar Straipsnyje pateikta informacija galėjos pažeminti pareiškėjo savigarbą, svarbu atsižvelgti į Straipsnyje vartotas formuluotes. Kaip teisingai Sprendime nustatė Inspekcija, Straipsnyje informacija pateikta satyrine forma, įvertinta pareiškėjo asmenybė ir poelgiai. Iš minėto straipsnio turinio matyti, kad juo buvo siekiama įžeisti pareiškėją, pateikiant žinias apie nelegalų darbuotojų įdarbinimą, meno vertybių kontrabandą. Pareiškėjas Straipsnyje lyginimas su literatūriniais personažais, siekiant jį pavaizduoti kaip nesąžiningą asmenį. Pažymėtina, kad, panaudojant lingvistines priemones, leidžiama kritikuoti asmenis iki tos ribos, kol visuomenė nėra pradedama klaidinti tikrovės neatitinkančiais faktais. Kaip anksčiau minėta, pareiškėjas Straipsnio publikavimo metu įsiteisėjusiu teismo sprendimu nebuvo nuteistas dėl jokios nusikalstamos veikos. Straipsnyje pateikta informacija neatitiko tikrovės, ja buvo siekiama sukelti neigiamus padarinius pareiškėjui, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas ypač jautriai ar smulkmeniškai suvokė apie jį skleidžiamą nuomonę.

Tarnybos Sprendime taip pat konstatuota, kad Straipsnyje viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) iš esmės tik konsolidavo viešai informacinės visuomenės informavimo priemonėse apie pareiškėją skelbiamą informaciją, tačiau nenurodė, kokia viešai prieinama informacija buvo konsoliduota. Pažymėtina, kad Inspekcija yra viešojo administravimo subjektas, todėl Sprendimas be kita ko, turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus – individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Sprendime nenurodyta, kokiose publikacijose skleidžiama panaši informacija. Taip pat pažymėtina, kad jokios išimtys, susijusios su tuo, ar visuomenės informavimo priemonė informaciją paskleidė pirma, ar tą pačią informaciją jau anksčiau buvo paskleidusios kitos visuomenės informavimo priemonės, nėra nustatytos (LVAT 2013-03-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-707/2013).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Straipsnyje pateiktos tiesos neatitinkančios žinios („aptikti keli darbininkai, dirbę nelegaliai, kurie gaudavo iš jo kelių litų atlyginimą per dieną“, „jam pavyksta keistu būdu, išvežti į užsienį be Kultūros paveldo departamento leidimo ketvirtį milijono kainuojančias skulptūras, ir visi kaltinimai dėl kontrabandos meno vertybėmis - kaip vanduo nuo žąsies. Ir tai ne vienintelis toks kaltinimas“) yra be jokio faktinio pagrindimo, kritika pareiškėjo atžvilgiu išreikšta nesąžiningai ir peržengiant saviraiškos laisvės ribas, pažeidžiant Įstatymo 3 str. 3 d. ir 19 str. 2 d. nuostatas.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad nesutinka su Sprendime pateikta išvada, jog jis turi būti nuosaikesnis ir atlaidesnis jo atžvilgiu reiškiamai kritikai, nes yra visuomenei gerai žinomas asmuo. Vertinant saviraiškos laisvės ribojimo ir asmens garbės ir orumo, reputacijos gynimo proporcingumą, svarbus ir asmens, apie kurį viešinama informacija, pakantumo kritikai laipsnis, t. y. turi būti vertinamas asmens vaidmuo visuomenėje (veiklos pobūdis ir pan.) bei kilusios diskusijos svarba visuomenėje. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos Nr. 1165 dėl teisės į privatumą 7 p. įtvirtinta, kad viešieji asmenys ar visuomenės veikėjai yra asmenys, užimantys pareigas valstybės tarnyboje ir (ar) naudojantys viešuosius išteklius, ir, apskritai, visi tie, kurie atlieka svarbų vaidmenį visuomeniniame gyvenime, ar tai būtų politikos, ekonomikos, meno, socialinė ar bet kuri kita sritis. EŽTT yra konstatavęs, kad asmens visuomenėje atliekamas vaidmuo ar funkcijos yra svarbus kriterijus, nustatant teisingą susikirtusių teisinių gėrių pusiausvyrą. Šiuo atžvilgiu turi būti daromas skirtumas tarp privačių asmenų ir asmenų, veikiančių viešajame kontekste, tokių kaip politikos figūros ar visuomenės veikėjai. Visuomenė yra suinteresuota gauti informaciją ne tik apie politikos ar kriminalinius klausimus, bet ir apie kitus žinomus asmenis (EŽTT 2012-02-07 sprendimas Nr. 39954/08 Axel Springer AG prieš Vokietiją; EŽTT 2012-02-07 sprendimas Nr. 40660/08 ir 60641/08 Von Hannover prieš Vokietiją), skiriasi tik šių viešų asmenų pakantumo kritikai laipsnis – vieši asmenys turi būti tolerantiškesni kritikai. EŽTT 2012-02-07 sprendime Nr. 39954/08 Axel Springer AG prieš Vokietiją pabrėžė, kad iš esmės nacionaliniai teismai gali geriausiai įvertinti, kaip gerai žinomas yra asmuo, ypač kai jis daugiausia žinomas nacionaliniu lygiu.

Pažymėtina, kad pareiškėjas 2002 m. kandidatavo į Lietuvos Respublikos Prezidento postą, tačiau vėliau politikos srityje ženkliai nepasireiškė, jokių įgaliojimų viešojo administravimo srityje neturi. Pareiškėjas nuo 2003 m. iki šiol jokiais veiksmais nesiekė tapti visuomenėje žinomu asmeniu. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo teigti, kad visuomenė yra suinteresuota gauti informaciją apie pareiškėjo asmeninį gyvenimą neribotą laiką. Teismas pažymi, kad asmuo, tam tikru metu laikomas viešu asmeniu, praėjus tam tikram laikui, viešo asmens statusą praranda, jei jis toliau neveikia kaip viešas asmuo ir jo veiksmai visuomenės viešajam gyvenimui nėra tokie reikšmingi, kad jis turėtų būti laikomas ypatingai svarbiu asmeniu visuomenei visą jo likusį gyvenimą. Šios aplinkybės kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamos individualiai.

Tarnyba Sprendime taip pat pažymėjo, kad nors pareiškėjas neatitinka viešojo asmens kriterijų, tačiau dėl savo prieštaringai vertinamo, dažnai netoleruotino, elgesio yra visuomenei gerai žinomas asmuo, todėl pareiškėjas turėtų būti nuosaikesnis ir atlaidesnis jo atžvilgiu reiškiamai kritikai. Teismas iš esmės sutinka su Inspekcijos argumentais, kad visuomenė turi teisę gauti informaciją apie saugomus kultūros paveldo objektus. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar visuomenė turi teisę gauti minėtą informaciją, pareiškėjas turi teisę į garbės ir orumo gynimą. Teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti nėra absoliuti, ji nedera su asmenį žeidžiančios informacijos ar dezinformacijos skleidimu. Pareiškėjas, kaip ir kiti asmenys, turi teisę į asmeninių neturtinių teisių, tokių kaip garbė ir orumas, apsaugą nuo nesąžiningo jų sumenkinimo. Priešingu atveju informacijos skleidėjas įgytų neribotą galimybę apie pareiškėją skleisti informaciją, kuri sąmoningai iškreipia tiesą, žemina žmogaus garbę ir orumą, menkina jo įvaizdį visuomenės akyse.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas yra pagrįstas iš dalies, Žurnalistų etikos inspektoriau tarnyba 2014-11-06 sprendimu Nr. SPR-99 nepagrįstai nusprendė pareiškėjo skundo netenkinti. Esant šioms aplinkybėms Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba įpareigotina iš naujo išnagrinėti pareiškėjo J. E. P. 2014-07-23 skundą. Atsižvelgdamas į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai suteiktą diskreciją iš naujo vertinti skundo aplinkybes ir atlikti jų tyrimą pakartotinai, teismas netenkina pareiškėjo prašymo įpareigoti atsakovą priimti jo nurodomą sprendimą, t. y. nubaudžiant straipsnį parašiusį autorių, įpareigoti atsakingus asmenis pašalinti Straipsnį internete bei dienraštyje, jeigu toks buvo išleistas, įpareigojant autorių bei dienraštį paneigti tikrovės neatitinkančius faktus.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 straipsnio 1–2 p., 127 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. E. P. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovės Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2014-11-06 sprendimą Nr. SPR-99 „Dėl publikacijoje „J. E. P. siautėja toliau“ (www.aidas.lt, 2013-12-11) paskelbtos informacijos“ ir įpareigoti Žurnalistų etikos inspektorių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo J. E. P. 2014-07-23 skundą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Rytis KrasauskasRasa Ragulskytė-MarkovienėHalina Zaikauskaitė