- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-10-27
- Bylos Nr.
- I-3317-554/2014
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- V. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 4290 Lt (78 Lt už vieną parą) neturtinės žalos atlyginimui dėl netinkamų kalinimo sąlygų už laikotarpį nuo 2013-04-26 iki 2014-07-15 (viso už 55 paras, praleistas Kauno tardymo izoliatoriuje, kai kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų).
Pareiškėjas skunduose (b.l. 5-8, 25-27) nurodė, kad į Kauno tardymo izoliatorių jis buvo patalpintas viso 55 paras - laikotarpiu nuo 2013-04-26 iki 2014-07-15. Visą šį laikotarpį jis buvo laikomas tranzitinėse (atvykusių į Kauno TI asmenų) kamerose. Šiose kamerose buvo patalpinta nuo 3 iki 6 asmenų ir todėl vienam asmeniui tekdavo mažesnis plotas negu nustatytas minimalus plotas teisės aktais vienam asmeniui – t.y. 3,6 kv.m.. Dėl paminėtų aplinkybių kamerose būdavo tvanku, drėgna, buvo nepakankamas apšvietimas, trūkdavo gaivaus oro. Be to, rūkantieji asmenys būdavo laikomi kartu su nerūkančiais. Dėl mažo ploto trūkdavo normalaus aktyvaus judėjimo (fizinio aktyvumo), būdavo nuolatinis triukšmas ir dėl to pareiškėjui atsirasdavo nuovargis bei sutriko miegas. Tokį asmenų laikymą Kauno tardymo izoliatoriuje iš esmės galima prilyginti asmens kankinimui tarptautinių teisės aktų kontekste. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Kauno TI nuolat būdavo atliekamos kratos ir asmenų drabužiai būdavo netvarkingai metami į krūvą. Visa tai yra grubus Higienos normos HN 76:2010 66 p. reikalavimų pažeidimas.
Atsiliepimas
Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 10-14) nurodė, kad pareiškėjas 53 pilnas paras buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje. Apie 40 procentų laiko, kurį jis praleido Kauno TI jam nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas, kurį garantuoja teisės aktai. Dėl objektyvių priežasčių pareiškėjui kartais tekdavo mažesnis plotas negu teisės aktai nustato vienam asmeniui. Tai susiję su objektyviomis aplinkybėmis, kadangi nuo Kauno TI administracijos nepriklauso atskirais atvejais pristatomų suimtųjų (nuteistųjų) skaičius. Be to, pareiškėjas kiekvieną dieną 1 valandą galėjo pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, teniso kambaryje, naudotis sporto kiemeliu, koplyčia ir kartą per savaitę praustis duše. Išrašai iš medicininių dokumentų patvirtina, kad pareiškėjas turėjo galimybę lankytis ir Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnyboje bei naudotis šios tarnybos specialistų paslaugomis, tačiau jokių oficialių skundų gydytojams dėl savo sveikatos būklės nepateikė. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas administracijai nebuvo pateikęs jokių skundų dėl laikymo kamerose, kuriose buvo rūkančių asmenų. Kauno TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, todėl pareiškėjo prašymas priteisti neturtinę žalą, yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.
Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.
Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Darydamas šią išvadą teismas taip pat atsižvelgia ir į tai, kad pareiškėjas iki kreipimosi į Kauno apygardos administracinį teismą pakankamai ilgą laiką ir anksčiau buvo kalinamas tiek tardymo izoliatoriuose, tiek ir realiai atlikinėjo terminuoto laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose (TIS Liteko duomenys – pvz. Šiaulių apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. I-797-77/2012 ir kt.), todėl jam objektyviai iš anksčiau turėjo būti žinomos pagrindinės teisės aktų (įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų), reglamentuojančių kardomojo kalinimo ir terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas, nuostatos bei realios kardomosios priemonės suėmimo bei terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos (ABTĮ 57 str.).
Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad į Kauno TI pareiškėjas atskirais etapais buvo patalpintas nuo 2013-04-26 iki 2014-07-15 – viso 53 paras (b.l. 11-12). Pareiškėjas Kauno TI atskirais laikotarpiais buvo patalpintas į kameras Nr. 214, 160, 170, 244, 235, 203 (b.l. 11-12). Atsakovo pateikti duomenys (pareiškėjas šiems argumentams paneigti įrodymų nepateikė), kad atskirais laikotarpiais pareiškėjui teko iš dalies mažesnė minimalaus ploto norma, negu teisės aktais numatyta minimali (3,6 kv.m.). Be to, teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad į Kauno apygardos administracinį teismą pareiškėjas dėl minimalios ploto normos pažeidimo pirmą kartą kreipėsi tik 2014-07-24 – t.y. praėjus daugiau kaip 1 metams nuo patalpinimo į Kauno TI.
Dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų (išskyrus kamerų minimalaus ploto normą) teismas pabrėžia, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 4 d., 2009-06-01 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Vidaus tvarkos taisyklių 107 p. Kauno TI įpareigoja ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę suimtiesiems (tame tarpe ir pareiškėjui) suteikti galimybę pasinaudoti pirtimi arba dušu. Ši tvarka detalizuota ir poįstatyminiu teisės aktu – 2010-09-13 Kauno TI direktoriaus įsakymu Nr. 1-88 patvirtintu Aprašu. Be to, Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str., 29 str., 2009-06-01 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Vidaus tvarkos taisyklių 92-94 p. pareiškėjui numatyta teisė į 1 valandos trukmės pasivaikščiojimus gryname ore. Teismui pateikti įrodymai (pareiškėjas atsakovo argumentams paneigti įrodymų nepateikė) duoda pagrindą išvadai, kad Kauno TI įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai yra nuo 11,22 kv.m. iki 17,43 kv.m.. Akcentuotina tai, kad jokie teisės aktai nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui pasivaikščiojimo ploto normos. Atsižvelgdamas į tai teismas pabrėžia, kad pasivaikščiojimo kiemelių ploto objektyviai pakanka, Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas šioje skundo taip pat neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto (ABTĮ 57 str.). Aktualu ir tai, kad Į Kauno TI pareiškėjas buvo patalpintas dėl tyčinių nusikaltimų padarymo. Pareiškėjo niekas nevertė pažeidinėti BPK ir BK imperatyvių nuostatų, todėl sąmoningais veiksmais (darydamas tyčinius nusikaltimus) jis siekė savo teisių suvaržymų. Tai suponuoja išvadą, jog pareiškėjas, pateikdamas tik deklaratyvius teiginius, šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir pačio neturtinės žalos egzistavimo fakto, todėl jo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Apibendrinant aukščiau išdėstytus teiginius, teismas pabrėžia, kad ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam būnant Kauno tardymo izoliatoriuje. Teismas atkreipia dėmesį, kad LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui, sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, antisanitarines sąlygas kamerose neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį.
Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Akcentuotina ir tai, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Nežiūrint to, teismas, būdamas aktyvus, savo iniciatyva ABTĮ 10 str. nuostatų pagrindu padėjo pareiškėjui ginti jo teigimu pažeistas jo subjektines teises ir to pasėkoje iš atsakovo savo iniciatyva išreikalavo visą eilę įrodymų, kuriuos ABTĮ iš esmės įpareigojo pateikti patį pareiškėją (ABTĮ 23-24 str., b.l. 10-19). Pats pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat atsakovo veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai - t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Ši argumentacija taikytina ir pareiškėjo skundo argumentams dėl jo sveikatos būklės bendro pablogėjimo, nemigos ir pan. (ABTĮ 57 str.).
Teismas taip pat akcentuoja, kad nuo 2009-04-01 įsigaliojusioje Suėmimo vykdymo įstatymo redakcijoje plotas, tenkantis vienam asmeniui nebuvo iš viso reglamentuotas. Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau - Higienos norma), patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 (su vėlesniais pakeitimais bei papildymais), 6.15 p. (2 lentelė) buvo nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus kameros ploto norma turi būti ne mažiau kaip 5 kv.m. vienam žmogui. 2010-03-30 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 2.2 p. ši higienos norma buvo pripažinta netekusi galios, o minimalus plotas minėtu įsakymu nebuvo nustatytas. Iki 2009-06-10 galiojusių Kardomojo kalinimo taisyklių 11.1 p. buvo nustatyta, kad tardymo izoliatorių kameros gyvenamojo ploto norma asmeniui turi būti ne mažiau kaip 5 kv.m.. Nuo 2009-06-10 galiojančiose Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse šis dydis nebuvo taip detaliai reglamentuotas. 2010-05-11 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas maksimalus suimtųjų skaičius - 336 asmenys (1.1.2 p.), kurie gali būti laikomi Kauno TI. Minėto įsakymo 1.3.1 p. buvo numatyta minimali ploto, tenkančio vienam suimtajam, norma – 3,6 kv.m.. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2010-04-30 įsigaliojo 2010-04-26 Teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo". Šių Taisyklių 11-1.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv.m. gyvenamosios patalpos plotą vienam pataisos namuose atliekančiam bausmę nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Teismui pateikti rašytiniai įrodymai bei pareiškėjo paaiškinimas patvirtina (šių aplinkybių neneigia ir atsakovo atstovas), kad maždaug ½ dalį laiko, praleisto Kauno TI, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv.m. kameros plotas (atskirais laikotarpiais tekdavo tik 2,52 kv.m.). Teismas daro išvadą, kad atsakovo veiksmus, kurių pasėkoje pareiškėjui nebuvo užtikrintas 3,6 kv.m. prieštaravo aukščiau paminėtų teisės aktų reikalavimams ir turi būti pripažintas neteisėtais veiksmais iš atsakovo pusės CK 6.271 str. 4 d. taikymo prasme. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu byloje konstatuoti šioje dalyje atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.).
Pagal nusistovėjusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 str. nustatyta susitariančiųjų šalių pareiga kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti konvencijoje numatytas teises ir laisves, taikoma kartu su Konvencijos 3 str., lemia reikalavimą, kad valstybės imtųsi priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys asmenys nepatirtų kankinimų ar nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo, įskaitant ir tokį privačių asmenų elgesį (EŽTT 2011-05-01 sprendimas Ebcin v. Turkija (pareiškimas Nr. 19506/05), 2001-05-10 sprendimas Z. ir kt. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 29392/95), 1998-09-23 sprendimas A. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 25599/94)). Sprendžiant pareiškėjo skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, kad Kauno TI administracija (ir atskiri administracijos pareigūnai) pareiškėjo atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta neturtinė žala (pasekmės). Sprendžiant valstybės institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą CK 6.271 str. bei CK 6.250 str. kontekste, kiekvienu konkrečiu atveju privalu nustatyti kokios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės institucijos veiklą, buvo pažeistos ir kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė, nes neigiama tokios veikos pasekmė pati savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT 2009-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A 146 -372/2009). CK 6.250 str. 2 d. nustato, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo galimybė siejama su specialiais įstatymais, nustatančiais tokios žalos atlyginimo atvejus, būdus (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie TM statuto 27 str. ir t.t.). Iš aukščiau aptarto teisinio reguliavimo seka, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ir pačios žalos padarymu. Vien deklaratyvių teiginių apie išgyvenimus atlyginimui nepakanka. Būtina įrodyti, kad tokie Kauno TI administracijos veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str. TĮ 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007). Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Ginčo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai sąlygojo neigiamą poveikį pareiškėjui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas neturtinės žalos padarymo faktas (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A14-653/2007). Teismui nustačius, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų reikalavimus (turėjusių garantuoti minimalų plotą asmeniui kameroje), darytina išvada, kad dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus. Teismas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju yra ypač svarbus pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas. Aplinkybė, kad pareiškėjui esant ankštoje kameroje, jis galėjo jausti įtampą, pergyvenimus, diskomfortą ir pan. yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas objektyviai patyrė išgyvenimus ir, tuo pačiu, neturtinę žalą (ABTĮ 57 str.). Teismas jau buvo paminėjęs, kad pagrįsti administraciniam teismui pateikiamo skundo reikalavimus, nurodant konkretų skundžiamą veiksmą (neveikimą) ar aktą, taip pat skundžiamų veiksmų (neveikimo) ar akto datą, aplinkybes, pareiškėją įpareigoja ABTĮ 23 str. 2 d.. Imama domėn tai, kad LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien tik deklaratyvūs teiginiai, jog visą laiką pareiškėjas jautė diskomfortą, sutriko miegas ir t.t., ko nepatvirtina medicininiai įrašai, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas visiškai pakankamu pagrindu, taip pat ir žalos dydžiui pagrįsti (ABTĮ 57 str.). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Akcentuotina ir tai, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Administracinis teismas per žalos atlyginimo institutą (CK 6.271 str.) gali apginti galimai pažeistas asmens teises tik tuo atveju, jei pareiškėjas konkrečiais faktais (apibrėžtais laiko ir vietos prasme) bei teisės normomis pagrindžia, jog jo nurodoma valdžios institucija pažeidė atitinkamas jo teises ir to pasėkoje atsirado neigiamos pasekmės (konkrečiu atveju – neturtinė žala). Teismui pateikti duomenys nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kurie jo vertintini kaip neturtinė žala, buvimo (ABTĮ 57 str.). Vertintina ir tai, kad jokio realaus ilgalaikio neigiamo poveikio dėl kalinimo sąlygų (mažesnio ploto kameroje) pareiškėjo fizinei sveikatai nebuvo nustatyta, nepateikta jokių medicininių dokumentų išrašų, patvirtinančių neigiamas pasekmes pareiškėjui dėl mažo ploto, oro gaivumo ir pan., todėl jo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintinas tik iš dalies (ABTĮ 57 str.). Ginčo situacijoje būtina įvertinti neteisėtų veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką pareiškėjui ta prasme, ar tokie (neteisėti) veiksmai Konvencijos 3 str., Konstitucijos 21 str. taikymo prasme galėtų būti laikomi asmens kankinimu, žiauriu, nežmonišku ar žeminančiu asmens orumą elgesiu. Įvertinęs nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes teismas konstatuoja, kad pareiškėjui atsiradusių neigiamų pasekmių nėra pagrindo vertinti kaip kankinimą, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį asmens orumą elgesį Konvencijos 3 str. kontekste. Konstitucijos 22 str. 4 d. numato, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, daro išvadą, kad byloje nėra pakankamo pagrindo įrodymų išvadai, jog atsakovo veiksmais tiesiogiai buvo pažeistos paminėtose konstitucinėse normose įtvirtintos vertybės pilnoje Konvencijos 3 str. turinio apimtyje (ABTĮ 57 str.).
Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 4290 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Tuo jis siekia apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas. Teismas pabrėžia, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 str. 4 p. numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), bet CK 1.138 str. 8 p. taip pat numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT, tiek ir LVAT, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, konstatavo, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006-10-10 sprendimas byloje L.L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2003-11-06 sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, LVAT 2007-07-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007 ir t.t.). Iš to seka, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.). Teismas pabrėžia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Teismas, įvertinęs visas šios administracinės bylos aplinkybes (konkrečiai ir kamerų ploto normą bei likusius pareiškėjo skundo argumentus), daro išvadą, kad šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (minimalų kameros plotą) pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (LVAT 2013-07-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013 ir kt.). To pasėkoje konstatuojama, kad teismas šiuo procesiniu sprendimu pripažįsta, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 13 str., 20 str., TĮ 33 str., LAT 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, LVAT 2008-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Darydamas šią išvadą teismas ima domėn ir tai, kad pareiškėjas, tyčia darydamas nusikaltimus, objektyviai turėjo galimybę ir privalėjo suvokti ateityje kilsiančias neigiamas pasekmes – kardomosios priemonės suėmimo paskyrimą bei vėlesnį patalpinimą į tardymo izoliatorių, kuriame buvimo sąlygos pareiškėjui jau žinomos dėl anksčiau jo atžvilgiu taikytų analogiškų procesinių prievartos priemonių (TIS Liteko duomenys) – t.y. iš dalies ir jo sąmoningi neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje dėl netinkamų įkalinimo sąlygų (CK 6.282 str. 1 d.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 4 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. R. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo V. R. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas (minimalų kameros plotą) buvo pažeista.
Pareiškėjo V. R. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.