Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Mačionytės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-12-05 nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, iš J. K. išieškota gautų pinigų už parduotą pavogtą daiktą vertę atitinkanti pinigų suma – 90 Eur.

Iš J. K. A. R.-L. naudai priteista 549 Eur turtinės žalos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistojo J. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis J. K. nesutinka su teismo išvadomis, jog jis prisipažino pavogęs paspirtuką, nurodo, kad jam nebuvo suteiktas vertėjas, o jis lietuvių kalbą supranta prastai, jo teigimu, paspirtuką rado parduotuvėje šalia elektronikos prietaisų konteinerio, manė, kad jis yra išmestas, nesuvokė, kad daiktą paima neteisėtai. Nuteistasis J. K. taip pat nesutinka su paskirta laisvės atėmimo bausme, mano, kad ji yra per griežta.

7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei J. K. apeliacinį skundą, daro išvadą, kad, priešingai nei skunde nurodo nuteistasis, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir kvalifikavo J. K. atliktus veiksmus paimant paspirtuką kaip vagystę bei paskyrė proporcingą ir teisingą bausmę – laisvės atėmimą. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam J. K. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Vis dėlto, įvertinus J. K. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir nuteistojo asmens charakteristiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-12-05 nuosprendis keistinas.

Dėl vertėjo

8. Pagal BPK 8 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikoje baudžiamasis procesas vyksta valstybine kalba. Valstybinės kalbos principas įpareigoja visus procesinius veiksmus atlikti ir veiksmų rezultatus fiksuoti valstybine – lietuvių kalba. Lietuvių kalbos nemokantiems baudžiamojo proceso dalyviams užtikrinama teisė daryti pareiškimus, duoti parodymus ir paaiškinimus, paduoti prašymus ir skundus, kalbėti teisme gimtąja kalba arba kita kalba, kurią jie moka. Pagal BPK 45 straipsnio nuostatas, teisėjas, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti, įskaitant teisę duoti parodymus gimtąja kalba arba kita kalba, kurią jie moka. Nuteistasis J. K. apeliaciniu skundu nurodo, kad šiame baudžiamajame procese jam nebuvo užtikrinta teisė į vertėją, pažymi, kad prastai moka lietuvių kalbą, jo prisipažinimas buvo gautas pasinaudojant valstybinės kalbos neišmanymu.

9. Sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju buvo pažeista J. K. teisė gauti vertimą žodžiu ir raštu, atsižvelgiama ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo aspektus. Iš byloje esančio 2022-05-12 teisių įtariamajam išaiškinimo protokolo matyti, kad J. K. pasirašė, jog jam yra išaiškintos teisės, tarp kurių taip pat numatyta ir teisė turėti vertėją, gavo protokolo priedą lietuvių kalba (b. l. 35), taip pat pasirašė, jog jam buvo išaiškinta teisė turėti gynėją ir jis jam nereikalingas (b. l. 38), pranešimą apie įtarimą (b. l. 39), nutarimą skirti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti (b. l. 44), paskelbimo įtariamajam apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą protokolą (b. l. 87), vertėjas šiuose procesiniuose veiksmuose nedalyvavo. Įtariamasis dėl apklausos teisėtumo bei kitų procesinių veiksmų atlikimo tvarkos jokių pastabų neturėjo.

10. Apklausiamas kaip įtariamasis J. K. nurodė, kad lietuvių kalbą moka ir nori šia kalba duoti parodymus, parodė, kad jam pareikštą įtarimą suprantą, savo kaltę pripažįsta, nurodė įvykio aplinkybes. Apklausos protokole nurodoma, kad įtariamasis susipažino su protokolu, surašyta teisingai, pastabų neturi (b. l. 41, 43), žodžiai „apklausos protokolas parašytas teisingai“ parašyti ranka, lietuvių kalba ir pasirašyti J. K.. Atliekant parodymų patikrinimą vietoje J. K. paaiškinimus davė lietuvių kalba, vertėjas nedalyvavo, įtariamasis su policijos pareigūnais nuvyko į vietą, kur pardavė paspirtuką, nurodė susijusias aplinkybes, taip pat parodė „Rimi“ parduotuvėje, kur rado paspirtuką. Protokole ranka įrašyti žodžiai „Parašyta teisingai“ ir J. K. parašas (b. l. 47-48). Pabaigus ikiteisminį tyrimą J. K. nurodė, kad susipažino su tyrimo medžiaga, prašymų ir papildymų neturi, pageidauja gauti kaltinamąjį aktą elektroniniu paštu, nenurodė, jog procesinis dokumentas turėtų būti siunčiamas užsienio kalba (b. l. 87, 89). Susipažinimo su bylos medžiaga baigus tyrimą protokolas yra J. K. pasirašytas ir ranka, lietuvių kalba nurodyta „Protokolas surašytas teisingai, perskaičiau J. K.“ (b. l. 91).

11. Iš prokuratūros el. laiško, kuriuo J. K. nurodytu el. pašto adresu buvo išsiųstas kaltinamasis aktas matyti prierašas lietuvių kalba „Vadovaujantis BPK 220 straipsnio 4 dalimi, elektroniniu paštu siunčiame Jums, J. K., kaltinamojo akto nuorašą“ (b. l. 101), į ką J. K. nepareiškė norintis kaltinamojo akto vertimo. Pradedant nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme, 2022-11-21 teisiamajame posėdyje J. K. pareiškė, kad vertėjas jam nereikalingas, parodymus, paskutinį žodį davė lietuvių kalba, išaiškinus jo procesines teises, pažymėjo, jog teises suprato (b. l. 109-110), nagrinėjant bylą neteigė, kad jam ikiteisminio tyrimo metu buvo suvaržyta teisė duoti parodymus ta kalba, kurią jis moka, tokį savo argumentą nurodė tik savo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo nuosprendis jam pateiktas lietuvių kalba. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliacinį skundą nuteistasis J. K. taip pat pateikė lietuvių kalba, apeliacinės instancijos teismo posėdyje J. K. taip pat pareiškė, jog vertėjas jam nereikalingas. Iš J. K. atžvilgiu priimtų ankstesnių sprendimų, pavyzdžiui, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-08 nuosprendžio, taip pat matyti, kad nagrinėjant bylą vertėjas nedalyvavo, parodymus J. K. davė lietuvių kalba (b. l. 71).

12. Pažymėtina, kad proceso dalyvių teisė duoti parodymus savo suprantama kalba yra viena iš pamatinių teisių ir jos užtikrinimas viso proceso metu yra būtinas, o to nepadarymas gali būti pripažįstamas esminiu procesiniu pažeidimu. Kita vertus, proceso dalyviui nurodžius, jog jam vertėjas nėra reikalingas, lietuvių kalbą jis supranta, nori šia kalba duoti parodymus ir nustačius, jog jis tą daro viso proceso metu ir nekylant pagrįstų abejonių, jog asmuo iš tiesų nesupranta tam tikrų dalykų dėl savo kalbos neišmanymo, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ar teismas neprivalo imtis kokių nors papildomų veiksmų siekiant savo iniciatyva paskirti vertėją. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. K. viso ikiteisminio tyrimo metu nekėlė klausimo dėl vertėjo dalyvavimo procese, nepranešė apie galimą savo teisių pažeidimą, priešingai, nuteistasis nuosekliai tvirtino suprantantis lietuviškai, o apylinkės teisme, apeliacinės instancijos teisme atsisakė vertėjo, procese lietuvių kalbą vartojo tiek žodžiu, tiek raštu. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad jo procesinės teisės nebuvo pažeistos.

Dėl J. K. veiksmų kvalifikavimo

13. Skundžiamu nuosprendžiu J. K. pripažintas kaltu dėl to, kad prie parduotuvės ,,Rimi“ pagrobė G. R. priklausantį elektrinį paspirtuką ,,Xiaomi“. Tai, kad paėmė nurodytą daiktą, nuteistasis J. K. neneigia, tačiau nurodo manęs, jog paspirtukas yra išmestas, nes stovėjo šalia elektroninių prietaisų konteinerio, todėl nepagrįstai buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už vagystę.

14. Pagal BK 178 straipsnio 1 dalį asmuo traukiamas atsakomybėn už svetimo turto pagrobimą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą. Vagystės dalykas yra svetimas turtas, t. y. tokie daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas, neteisėtai ir neatlygintinai pasisavindamas (užvaldydamas) svetimą turtą, neabejotinai suvokia, kad paima svetimą daiktą, numato, jog nukentėjusysis jo neteks ir bus padaroma turtinė žala, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori. Vadinasi, vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia svetimą, kito asmens turtą (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-511/2016, 2K-357-139/2016, 2K-151-628/2018).

15. Svetimu turtu BK 178 straipsnio prasme nėra laikomi bešeimininkiai daiktai, t. y. daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos pametė ar paslėpė (radinys, lobis). Tokio bešeimininkio daikto pasisavinimas nelaikomas turto pagrobimu BK 178 straipsnio prasme. Už šiuos veiksmus asmeniui gali kilti civilinė atsakomybė, o esant atitinkamoms sąlygoms ir baudžiamoji atsakomybė už radinio pasisavinimą (BK 185 straipsnis). Tačiau tais atvejais, kai asmuo užvaldo ne bešeimininkį, bet be priežiūros paliktą svetimą turtą, tokiais veiksmais nutraukdamas teisėtą savininko disponavimą šiuo turtu, kaltininko veika atitinka vagystės požymius. Taigi, sprendžiant, ar J. K. veiksmai paimant G. R. paspirtuką yra laikytini vagyste, ar ne, pirmiausia būtina nustatyti nuteistojo paimto daikto statusą – ar jis laikytinas bešeimininkiu turtu, ar svetimu, bet be priežiūros paliktu turtu.

16. Pagal formuojamą teismų praktiką, sprendžiant klausimą, ar turtas yra svetimas, ar pripažįstamas bešeimininkiu, labai svarbu nustatyti, kokiomis aplinkybėmis rastas daiktas pasisavinamas. Bešeimininkiu nepripažįstami daiktai, kurie kažkieno neapdairiai palikti žmonių lankymosi ar darbo vietose, prekybos centre, kavinėje, teatre, poliklinikoje, kazino ir kitose vietose, kur rastus lankytojų daiktus galima perduoti saugoti tas vietas prižiūrintiems asmenims (pavyzdžiui, kasacinė nutartis Nr. 2K-692/2003). Nagrinėjamu atveju G. R. paspirtukas stovėjo prekybos centro patalpose, netoli apsaugos darbuotojų patalpų.

17. Nors J. K. yra teisus teigdamas, kad daiktas, stovintis šalia elektronikos prietaisų surinkimo konteinerio, galėjo būti palaikytas išmestu ir toks G. R. pasirinktas transporto priemonės laikymo būdas yra išties neapdairus, vis dėlto, priešingai nei nurodo apeliaciniame skunde, paspirtuką paimdamas J. K. net nebandė įsitikinti tokios savo prielaidos pagrįstumu. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad J. K. priėjo prie paspirtuko, jį pakėlė ir nedelsiant išėjo iš parduotuvės patalpų, t. y. nesikreipė į parduotuvės darbuotojus ar apsaugos darbuotojus, siekdamas įsitikinti, jog jo ant grindų, ne specialiame konteineryje rastas paspirtukas yra bešeimininkis ir jis gali jį pasiimti. Vaizdo įrašuose ,,2022-04-29 16_09_53 (UTC+03_00)“, ,,2022-04-29 16_10_08 (UTC+03_00)“, ,,2022-04-29 16_11_23 (UTC+03_00)“ 16.09.55 val. matoma kaip asmuo prieina prie elektronikos prietaisų surinkimo konteinerio, 16.09.57 val. jį atidaro, pasižiūri, kas viduje, tada 16.10.06 val. nuo žemės paima paspirtuką ir su juo išeina į lauką, nešdamas rankoje elektrinį paspirtuką pasišalina link (duomenys neskelbtini), 16.11.25 val. matomas aukščiau minėtas vyras pravažiuojantis minėtu paspirtuku iš kairės pusės į dešinę pusę link (duomenys neskelbtini) (b. l. 24). Nuo paspirtuko paėmimo momento iki jo pradėjimo naudotis praėjo mažiau nei 2 minutės, todėl apelianto teiginiai, jog buvo prie parduotuvės apie 10 minučių, yra nepagrįsti.

18. Iš šių vaizdo įrašų akivaizdu, jos J. K. išsinešęs paspirtuką iš parduotuvės į lauką iš karto pradėjo juo naudotis, t. y. važiuoti, taigi suprato, jog daiktas nėra sugedęs, todėl nėra pagrindo manymui, kaip kad jis nurodo, kad jis, paimdamas paspirtuką suklydo, nes paspirtuko į jo buvusią vietą nesugrąžino, o pardavė. Atsižvelgiant į tai, apelianto teiginiai, kad jam nebuvo įtarimo, jog paspirtukas nebuvo išmestas, laikytini gynybine versija. Šių duomenų pagrindu darytina išvada, kad paspirtukas laikytinas vagystės dalyku, jo pasisavinimas yra laikomas svetimo turto pargobimu, J. K. suvokė, jog paima svetimą turtą ir to norėjo, todėl jo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės

19. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. K. nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta laisvės atėmimo bausme, mano, kad ji yra per griežta, todėl toliau analizuojama, ar apylinkės teismas tinkamai taikė bausmių skyrimo taisykles.

20. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be kita ko, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

21. BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, jog asmuo už svetimo turto pagrobimą yra baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

22. Pirmosios instancijos teismas individualizuodamas J. K. atžvilgiu skirtiną bausmę atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį (padarytas vienas nesunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (padaryta tyčinė veika), lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė, taip pat įvertino nuteistojo asmenybę (anksčiau teistas 15 kartų, taip pat ir už nusikalstamas veikas nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, teistumai išnykę, baustas administracine tvarka (b. l. 74-77), nedirba, Užimtumo tarnyboje nesiregistruoja) ir šių aplinkybių pagrindu nustatė, kad bausmės paskirtis J. K. atžvilgiu bus pasiekta paskyrus sankcijose numatytą griežčiausios rūšies bausmę – laisvės atėmimą, jos dydį nustatant mažesnį, nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

23. Apeliaciniu skundu nuteistasis J. K. nesutinka su tokia bausme, mano, kad ji yra per griežta. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-511/2018). Vis dėlto, paskirtų bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonių proporcingumas padarytai nusikalstamai veikai reiškia ne tik tai, kad teismas privalo skirti ne per griežtą teisinio poveikio priemonę, bet ir užtikrinti, tai, kad ji paveiktų nusikalstamą veiką padariusį asmenį, t. y. kad jomis bus pasiekti bausmės tikslai – paskirta teisinio poveikio priemonė padės nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, paveiks jį, kad laikytųsi įstatymų, sulaikys jį nuo nusikalstamų veikų darymo, atims ar apribos galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą.

24. Nuteistasis skunde pažymi, kad apylinkės teismas spręsdamas jam skiriamos bausmės klausimą turėjo įvertinti tai, kad jo ankstesni teistumai yra išnykę ir jis daug metų nepadarė naujų teisės pažeidimų. Su tokiais nuteistojo argumentais sutiktina tik iš dalies. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę teismo nuosprendyje nurodė, kad „ iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamasis anksčiau teistas net 15 kartų už nusikalstamas veikas susijusias su vagystėmis. Nors teistumai jau yra išnykę ir asmuo laikomas neteistu, tačiau ši aplinkybė vertinama charakterizuojant kaltinamąjį“. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nuteistojo J. K. padarytos nusikalstamos veikos pobūdis bei asmens charakteristika leidžia manyti, kad nors J. K. laikytinas neteistu, tačiau sprendžiant iš jo ankstesnio elgesio bei administracinių teisės pažeidimų (b. l. 74-77), galima manyti, jog jo priešingas teisei elgesys yra gana sistemingas, susiformavęs. Atsižvelgiant į tai, kaip ir nurodė apylinkės teismas, darytina išvada, kad J. K. atžvilgiu bausmės tikslai už šią nusikalstamą veiką bus pasiekti tik paskyrus griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą. Teisėjų kolegija sutinka, kad jokia kita bausmės rūšis nebūtų veiksminga ir reikštų formalios bausmės paskyrimą, nes J. K. jau ne kartą buvo skiriamos ir švelnesnės, ir griežčiausios bausmės (b. l. 56-69), ir jomis bausmių tikslai nebuvo pasiekti, juo labiau, kad nuteistajam paskirti švelniausias sankcijoje numatytas bausmes – viešuosius darbus arba baudą nėra galimybės, nes nuteistasis tik iš dalies darbingas (jam nustatytas tik 40 proc. darbingumas), yra nedirbantis. J. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra trumpesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, tokios trukmės bausmė, teismo vertinimu, priešingai nei nurodo nuteistasis J. K., nėra laikytina per griežta ir ribojančia asmenį labiau nei tai yra būtina, jos trukmė nepažeidžia proporcingumo principo, o tai, kad jis gyvena su senyvo amžiaus motina, kuriai reikalinga pagalba ir priežiūra, bei turi nepilnametę dukrą, nelaikytina išskirtinėmis aplinkybėmis, dėl kurių bausmė turėtų būti švelninama.

25. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis susijusioms su J. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo netaikymu. Remiantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. J. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka tas, už kurias galimas bausmės vykdymo atidėjimo taikymas, todėl formaliai atidėjimas jam galėtų būti taikomas. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo atžvilgiu ankstesni teistumai yra išnykę, po teistumo išnykimo pakankamai ilgą laiką (5 metus) J. K. nėra padaręs naujų nusikalstamų veikų, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog yra pagrindo tikėti J. K. parodymais, kad šis nusikaltimas buvo atsitiktinio pobūdžio, netinkamai susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, kad jis stengiasi laikytis įstatymų ir ateityje nenusikals, todėl darytina išvada, kad bausmės tikslai nuteistajam J. K. nagrinėjamu atveju galėtų būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, tačiau kolegijos vertinimu, tikslinga nustatyti maksimalų laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminą nustatant įpareigojimus.

26. Teismui 2023-02-02 buvo pateikta pažyma dėl 85 Eur iš nuteistojo J. K. išieškojimo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų baudžiamojoje byloje priteisimo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, teismas priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šioje byloje J. K. gynėjas buvo paskirtas BPK 322 straipsnio 1 dalies bei BPK 51 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nutaria:

Nuteistojo J. K. (J. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-12-05 nuosprendį.

J. K. paskirtos galutinės 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą, taikant BK 75 straipsnio 2, 4, 5 dalis, atidėti 3 metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, per metus laiko atlyginti nukentėjusiajai A. R.-L. padarytą žalą.

Kitą nuosprendžio dalį palinkti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2023-02-02 prašymo dėl 85 Eur priteisimo iš J. K. (J. K.) – netenkinti.