Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Baudž.byla Nr. 1A-207-768/2015Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2; (S)Teisminio sprendimo Nr. 1-83-1-00096- 2014-5

2015 m. spalio 28 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Donato Jatužio, teisėjų Bronės Vidzėnienės, Valdo Ciesiūno,

gynėjams advokatams Žygimantui Rutkauskui, Vyteniui Dziegoraičiui, Mindaugui Beinaravičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuroro, nuteistųjų S. L., E. L. apeliacinius skundus dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 str.1 d 10 MGL bauda (376,51 Eur, 1300 Lt ), ją sumokant per 3 mėnesius;

pagal BK 149 str. 3 d. laisvės atėmimu septyneriems metams;

pagal BK 150 str. 3 d. laisvės atėmimu šešeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 3 d., 5 d. 1 p., bausmės paskirtos pagal BK 149 str. 3 d. ir BK 150 str. 3 d. subendrintos apėmimo būdu, po to pridėjus visą bausmę, paskirtą pagal BK 284 str. 1 d., galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 7 metams ir 10 MGL bauda (376,51 Eur, 1300 Lt), baudą sumokant per tris mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo.

E. L. pagal BK 259 str. 2 d. (nuosprendžio rezoliucinėje dalyje suklysta nurodant BK 269 straipsnį) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

E. L. iškelta administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 44 str. 1 d.

S. L. nuteistas pagal BK 149 str. 3 d. laisvės atėmimu šešeriems metams, pagal BK 150 str. 3 d. laisvės atėmimu penkeriems metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. 5 d. 1 p. bausmes subendrinus apėmimo būdu griežtesne apimant švelnesnę, galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams.

Šiuo nuosprendžiu L. M. nuteistas pagal BK 233 str.1 d 10 MGL bauda (t.y. 376,51 Eur, 1300 Lt) bauda, ją sumokant per 4 mėnesius, jis apeliacine tvarka nuosprendžio neskundžia.

T. N. pagal BK 233 str. 1 d., o R. L. pagal BK 233 str. 3 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Priteista iš E. L. ir S. L. Ž. M. dešimt tūkstančių eurų solidariai neturtinei žalai atlyginti, Panevėžio apskrities Vyriausiam policijos komisariatui – iš kiekvieno po septyniasdešimt du eurus 40 centų turėtų išlaidų, o L. S. po du šimtus penkiasdešimt eurų iš kiekvieno jos turėtų išlaidų advokato pagalbai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. L. nuteistas už tai, kad 2013 m. rugpjūčio 24 d. apie 2.30 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) degalinės teritorijoje, veikdamas bendrininkų grupėje su asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013-11-18 nutartimi nutrauktas, įžūliu ir vandališku elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: kitų žmonių akivaizdoje mediniu pagaliu suduodamas nukentėjusiajam G. S. per galvą ir ranką, sukėlė nukentėjusiajam G. S. fizinį skausmą. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus bendrais veiksmais su bendrininkais, (duomenys neskelbtini) degalinės teritorijoje mediniu pagaliu daužydamas automobilį Mersedes Benz valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantį A. D., išdauždamas priekinį stiklą 86,89 EUR (300 Lt) vertės, išdauždamas kairės pusės priekinį šoninį posūkį 86,89 EUR (300 Lt) vertės, sulankstydamas kairės pusės priekinį sparną 57,92 EUR (200 Lt) vertės, sulankstydamas kairės pusės galinį statramstį 57,92 EUR (200 Lt) vertės, sulankstydamas kairės pusės galinį sparną 86,89 EUR (300 Lt) vertės, sugadindamas svetimą turtą padarė nukentėjusiajai A. D. 376,51 EUR (1300 Lt) turtinę žalą.

Kaltinamieji E. L. ir S. L. nuteisti už tai, kad 2014 m. vasario 17 d. 15.30 - 20.30 val., (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, išžagino ir seksualiai prievartavo Ž. M., gim. (duomenys neskelbtini), o būtent: Ž. M. būnant ant automobilio „Jeep Grand Cherokee“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio R. L., galinės sėdynės, automobiliui važiuojant užrakintomis durelėmis, E. L. suimdamas nukentėjusiąją Ž. M. už plaukų ir taip sukeldamas jai fizinį skausmą, sakydamas, „renkis nes bus blogai“, liepdamas Ž. M. nusirengti, ir jai nusirengus, laikydamas Ž. M. už plaukų, užsodindamas ją ant savęs atliko lytinius santykius prieš Ž. M. valią, po to, S. L. pasinaudodamas tuo, kad nukentėjusios pasipriešinimas jau buvo palaužtas, panaudojo fizinį smurtą, t.y. abiem rankomis stipriai suimdamas nukentėjusiąją Ž. M. už galvos, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą, prievarta palenkdamas Ž. M. veidu prie lytinio organo tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu bei paimdamas nukentėjusiosios ranką ir jos ranka suimdamas savo lytinį organą ir atlikdamas judesius tenkino lytinę aistrą prieš nukentėjusios valią. Po S. L. atliktų seksualinės prievartos veiksmų, E. L. pasinaudodamas tuo, kad nukentėjusios pasipriešinimas jau buvo palaužtas, suėmęs viena ranka už Ž. M. plaukų palenkė jos galvą prie lytinio organo ir atlikdamas judesius tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu prieš nukentėjusios valią.

Kaltinamasis T. N. išteisintas kaltinus jį tuo, kad jis, turėdamas tikslą padėti S. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl nepilnametės Ž. M. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo, per nukentėjusios Ž. M. įstatyminį atstovą, tėvą - G. M. - siekė paveikti nukentėjusiąją Ž. M., kad ši ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, t. y. 2014 m. kovo 3 d. 20.27 val. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, skambindamas iš mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusios Ž. M. tėvui G. M. į mobilaus ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), įtikinėjo G. M. važiuoti ir pasikalbėti su dukra Ž. M., kad ji pakeistų parodymus ir apklausoje pasakytų „taip, kaip reikia, kad ištraukti S.“, sakydamas, kad „duos kapeikų moralinei žalai“.

Kaltinamoji R. L. išteisinta kaltinus ją tuo, kad ji, turėdama tikslą padėti E. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl nepilnametės Ž. M. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo, panaudodama kitokią prievartą, siekė paveikti nukentėjusiąją, kad ši ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, t. y. 2014 m. vasario 21 d. apie 13 val., specialiai atvykusi pas L. S. į namus, panaudojo psichinę prievartą prieš nukentėjusiąją Ž. M. darydama psichologinį – emocinį poveikį, apsikabindama nukentėjusiąją Ž. M. ir verkdama, graudindama ir priekaištaudama nukentėjusiajai, atsiprašydama už savo sūnaus E. L. veiksmus, atliktus 2014-02-17 nukentėjusios atžvilgiu, kėlė jai gailestį bei vertė jaustis kalta dėl E. L. suėmimo ir taip sukėlė nukentėjusiajai gailesčio bei kaltės būseną, o 2014 metų vasario mėnesio 24-25 dienomis, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną ir valandą, pakartotinai specialiai atvykusi pas Ž. M., prašė pakeisti parodymus, t.y. sakyti, kad Ž. su E. L. sutiko lytiškai santykiauti savo noru ir už būsimą melagingų parodymų davimą davė 500 Lt.

Prokuroras skundžia pirmos instancijos teismo nuosprendį dėl T. N. ir R. L. išteisinimo. Jis prašo panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria T. N. išteisintas pagal BK 233 str. 1 d., o R. L. - pagal BK 233 str. 3 d. ir priimti naują nuosprendį: T. N. pripažinti kaltu pagal BK 233 str. 1 d. ir nuteisti bauda 10 MGL (376,51 Eur), ją sumokant per 4 mėnesius, o pripažinus R. L. kalta pagal BK 233 str. 3 d., nubausti areštu 20 parų.

Apeliantas teigia, kad teismas išteisindamas T. N. rėmėsi tik jį teisinančiais duomenimis - G. M. duotais parodymais teisme ir nepagrįstai atmetė gautus duomenis kontroliuojant elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, neanalizavo G. M. duotų parodymų teisme ir jų nesusiejo su jo parodymais ikiteisminio tyrimo metu, kaltinamojo T. N. parodymais, duomenimis, gautais kontroliuojant jo ir kitų asmenų telefoninius pokalbius, kurie pasižymi objektyvumu, atspindi įvykio tyrimo situaciją.

G. M. teisme nurodė, kad jam dėl dukros parodymų keitimo T. N. neskambino, su dukra ir nukentėjusiosios motina L. S. telefonu dėl to nekalbėjo, tačiau paskelbus informacinės kontrolės ir įrašų darymo protokolą (V tomas b. 1. 12-13, 17-18), G. M. patvirtino, kad jis tų pokalbių neprisimena, nes buvo be sąmonės dėl girtumo. Jis neigė, kad pas jį į namus buvo atvažiavusi R. L., o paskelbus jo parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kur jis tai pripažino, jis juos patvirtino ir nurodė, kad tuo metu jis gėrė ir nieko neprisimena. Apelianto nuomone, G. M. tendencingai, palaikydamas kaltinamųjų gynybinę versiją tvirtino, kad jo dukra apsimelavo, t.y. lytiškai santykiavo su kaltinamaisiais E. L. ir S. L. savanoriškai, dėl dukros išžaginimo aplinkybių jis su T. N. nekalbėjo.

Prokuroro nuomone, esant tokioms aplinkybėms teismas G. M. duotus parodymus privalėjo vertinti kritiškai, kadangi jis tuo laiku gėrė ir nieko apie tuos įvykius neprisimena ir jo parodymų pagrindu negalėjo padaryti išvados, kad T. N. su G. M. dėl dukros išžaginimo nekalbėjo ir nesitarė, nedarė jam poveikio. Šias aplinkybes paneigė ir pats T. N., nurodydamas, kad S. L. dirbo jo tėvo ūkyje ir jis norėdamas išsiaiškinti ką jis padarė, kalbėjosi su G. M. ir jam sakė, kad jei S. L. kaltas, reikėtų atlyginti moralinę žalą, jam G. M. sakė, kad Ž. jaučiasi blogai, verkia dėl to, kad yra suimtas S. L., o iš apklausų ikiteisminio tyrimo metu sužinojęs, kad nukentėjusioji pradžioje sakė, kad ją išprievartavo, o antroje apklausoje sakė, kad jos neišprievartavo, jis tik norėjo geranoriškai atlyginti moralinę žalą, su G. M. kalbėjo apie nukentėjusiosios parodymus, kad pamelavo savo tėvui, pripažįsta, kad jis skambino G. M., siekė susitikti su nukentėjusiąja, tačiau kai „paprašė to jos tėvo", su ja nesusitiko. Ar po jo pokalbio G. M. kalbėjo su dukra, nežino. Tokie T. N. veiksmai, prokuroro nuomone, negali būti vertinami, kad jis be telefoninio pokalbio su neblaiviu G. M., daugiau neatliko jokių kitų veiksmų, kurie darytų poveikį Ž. M..

Apeliantas daro išvadą, kad T. N., per nukentėjusios tėvą G. M., pas kurį iki įvykio gyveno nukentėjusioji, siekė paveikti Ž. M., kad ši pakeistų parodymus kaltinamųjų naudai. Tai patvirtina telefoninis pokalbis tarp nukentėjusiosios motinos L. S. ir G. M., iš kurio turinio matyti, kad L. S. liepia nukentėjusiajai: „kai nueisi, kaip kalbėjom taip ir pasakyk“, ji praneša jai, jog „atvažiuos šitie – T. su tėvu gal S. “(5t. b.l.7-15). Tai, kad T. N. per tėvus darė poveikį nukentėjusiajai, patvirtina nukentėjusiosios pokalbis su motina L. S., kur L. S. sako, kad reikėjo pasakyti advokatui „kad matai kas buvo sutarta", o Ž. M. pasako, kad jų nei vieno nematė, paskambins T. Tai, prokuroro nuomone, patvirtina, kad T. N. vaidmuo glaudžiai yra susijęs su 2014 m. kovo 3 d. užfiksuotu telefoniniu pokalbiu tarp G. M. ir T. N., kad ji pakeistų parodymus ir apklausoje pasakytų „taip, kaip reikia, kad ištraukti S.". Iš bylos aplinkybių matyti, kad Ž. M., neišlaikiusi spaudimo, kuris buvo daromas iš tėvo ir jo pažįstamų pusės, gyventi persikėlė pas motiną L. S..

Prokuroras skunde nurodo, kad teismas nevertino liudytojos L. S. parodymų, kai ji nurodė, kad jos namuose lankėsi jos sugyventinio sesuo V. K., kuri T. N. prašymu, norėjo pakalbėti dėl to, kad jie nori atvažiuoti pakalbėti su Ž., o kai ji grįžo iš mokyklos, jai pasakė, kad vakare turi atvažiuoti T. N. pakalbėti dėl S. L..

Prokuroro nuomone, T. N. išsakytas pageidavimas G. M., kad apklausoje jo dukra pasakytų „taip, kaip reikia, kad ištraukti S." ir tolimesni jo veiksmai patvirtina, kad jis suprato, jog per G. M. jis daro poveikį nukentėjusiajai, kad ji pakeistų parodymus, t.y. ji turėtų duoti tokius parodymus, kuriuose tvirtintų, kad pareiškime nurodytų aplinkybių nebuvo arba jos buvo kitokios, kas vėliau ir pasitvirtino.

Apelianto nuomone, teismo atskirti nuo kitų įrodymų telefoniniame pokalbyje pasakyti T. N. žodžiai nesudaro tiesioginio spaudimo, tačiau teismas pasisakydamas dėl T. N. veiksmų, privalėjo vertinti ir pasisakyti dėl visų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę.

Prokuroras skunde daro išvadą, kad T. N. sąmoningai neteisėtai kišosi į atliekamo ikiteisminio tyrimo procesą ir siekė, kad G. M. paveiktų nukentėjusiąją Ž. M., o G. M. vykdė T. N. paliepimus, kad ši ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus ir tokiuose jo veiksmuose yra BK 233 str. 1 d. sudėtis.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas pripažindamas, kad R. L. buvo susitikusi su nukentėjusiąja Ž. M., verkė, atsiprašė, apkabino ją, prašė atleidimo, ir tuo darė jai psichologinį - emocinį poveikį, sukėlė nukentėjusiajai gailesčio bei kaltės būseną, tačiau pripažino, kad tokie veiksmai negali būti laikomi siekiu paveikti nukentėjusiąją pakeisti parodymus, jie būdingi motinai, pergyvenančiai dėl sūnaus poelgio. Be to, teismas nepripažino, jog R. L., 2014 m. vasario mėnesio 24-25 dienomis, pakartotinai atvykusi pas Ž. M., prašė pakeisti parodymus, t.y. sakyti, kad Ž. su E. L. sutiko lytiškai santykiauti savo noru ir už melagingus parodymus davė 500 litų. Prokuroro nuomone, teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojos L. S. šioje dalyje duotais jos parodymais, kuri buvo su nukentėjusiąja L. apsilankymo metu ir kuri 2014-04-20 apklausoje nurodė, kad po poros dienų atvažiavusi R. L. prašė Ž. pasakyti, jog sutiko lytiškai santykiauti savo noru ir padėjo ant stalo 500 Lt sakydama „bus už važinėjimą, už kurą". Apelianto nuomone teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusios Ž. M. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, kai ji nepatvirtino tokių motinos parodymų.

Prokuroras nurodo, kad tokie R. L. parodymai logiškai nepaaiškinami, kai ji, suvokdama, kad jos sūnus E. L. nenusikalto, dėl nepaaiškinamos priežasties nustatinėjo nukentėjusiosios anketinius duomenis, aiškinosi jos šeimos turtinę padėtį, nustatinėjo jos gyvenamąją vietą, vyko pas ją atsiprašyti nežinia už ką.

Apeliantas mano, kad teismas privalėjo kritiškai vertinti R. L. parodymus, kad jos atlikti veiksmai yra būdingi motinai, pergyvenančiai dėl nedoro sūnaus poelgio, noras atsiprašyti nukentėjusią ir taip sumažinti padarytą Ž. M. emocinį skausmą, nes ji užauginusi tris vaikus, gerai įsisavino vaikų psichologiją, suvokė kaip vaikai reaguoja į suaugusių veiksmus, kuriais siekiama sukelti jiems gailestį, skausmą, pergyvenimą, sukelti kaltės jausmą ir taip elgdamasi R. L. sąmoningai sudarė nukentėjusiajai Ž. M. tokią situaciją, kad ši pasijustų kalta dėl visko, kas įvyko automobilyje „Jeep Grand Cherokee", valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Prokuroro nuomone nukentėjusioji, būdama labai jauno amžiaus, kitaip suprasti R. L. veiksmų ir negalėjo, ir padarė veiksmus, kurių siekė R. L. - pakeitė parodymus, pripažindama, kad lytiniai santykiai buvo jai sutinkant. Teismo padarytai išvadai, kad R. L., kaip mama, pergyvenanti dėl nedoro sūnaus poelgio, būdama pas L. S. ir sukeldama nukentėjusiajai psichologinį - emocinį stresą, norėjo tik atsiprašyti, prieštarauja R. L. elgesys nagrinėjant bylą teisme, kur tokių jausmų nerodė, neatsiprašė ir teigė, kad nukentėjusioji pasiskundė siekdama gauti pinigų.

Apelianto nuomone nepagrįsta teismo išvada, kad L. S. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo nenuoseklūs ir kad jos parodymų nepatvirtino nukentėjusioji. Ikiteisminio tyrimo metu, tik gavus duomenų apie galimai daromą nukentėjusiajai poveikį ir ją apklausus, 2014-04-20 L. S. parodė, jog po poros dienų R. L. atvažiavusi prašė Ž. pasakyti, jog sutiko lytiškai santykiauti ir padėjo ant stalo 500 Lt ir šiuos parodymus ji patvirtino teisme.

Prokuroras skunde nurodo, kad ir Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus 2014-04-15 - 2014-06-10 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-70/2014 yra užfiksuotas Ž. M. pokalbis su specialiste, kur ji nurodė, kad pirmą kartą E. L. mama atvažiavo tik atsiprašyti, o vėliau atvažiavusi kalbėjosi su mama ir ji sakė, kad davė pinigų ar atveš pinigus (2 t. b.l. 149-154).

Prokuroras nurodo, kad teismas, pripažindamas E. L. ir S. L. kaltais, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 str. 3 d., 150 str. 3 d., iš esmės rėmėsi nukentėjusios Ž. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo tyrėjui ir duomenimis, gautais nukentėjusios Ž. M. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės metu, o išteisindamas R. L., nepagrįstai rėmėsi tais nukentėjusios Ž. M. parodymais, kuriuos jis atmetė ir kurie prieštarauja kitai bylos ištirtai ir įvertinai medžiagai, todėl ši nuosprendžio dalis yra neteisėta ir nepagrįsta.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, apelianto nuomone, R. L. kišosi į ikiteisminio tyrimo procesą ir siekė paveikti nukentėjusiąją Ž. M., kad ji duotų melagingus parodymus ir tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 str.

Apeliaciniu skundu nuteistasis S. L. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį, kuriuo jis nuteistas pagal BK 149 str. 3 d. ir 150 str. 3 d. ir dėl to priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliantas skunde nurodo, kad jis lytinio akto su nukentėjusiąja natūraliu būdu neatliko, o oraliniu būdu lytiškai santykiavo abipusiu susitarimu, t.y. nebuvo jo tyčios padaryti nusikaltimą, numatytą BK 150 str. 3 d. Kai E. L. pasiūlė jam lytiškai santykiauti su Ž. M., jis persėdo automobilyje ant galinės sėdynės ir pasiūlė Ž. M. lytiškai santykiauti oraliniu būdu, tačiau smurto prieš ją nenaudojo ir jos valios palaužimu nesinaudojo, girdėjo, kaip E. L. siūlė Ž. M. lytiškai santykiauti ir su K. P., tačiau jis atsisakė. Po to, kai jis lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja, jis susikeitė vietomis automobilyje su E. L. – E. L. atsisėdo ant galinės sėdynės šalia Ž. M., jis girdėjo ir suprato, kad E. L. lytiškai santykiavo oraliniu būdu su nukentėjusiąja. Jis nematė, kad Ž. M. būtų verkusi ar kitaip reiškusi nepasitenkinimą. Po pasivažinėjimo grįžus į (duomenys neskelbtini), ji išlipo ir į automobilį nesugrįžo, jis iš anksto jos prievartauti nesitarė ir jos neprievartavo, jis pasiūlė jai lytiškai santykiauti oraliniu būdu ir pradžioje ji nesutiko, bet jam nusimovus kelnes, jis lenkė jos galvą ir ji tam nesipriešino. Apeliantas skunde nurodo, kad Ž. M. su jais važiavo laisva valia, su juo anksčiau yra turėjusi lytinius santykius, jokios prievartos prieš ją nenaudojo, todėl mano, kad jis nepagrįstai yra nuteistas už du tyčinius nusikaltimus.

Apeliantas skunde nurodo, kad jis nesutinka, kad nusikaltimus padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Tai, kad važiuojant automobilyje gėrė alų, nereiškia, jog buvo apgirtęs, duomenų, kad jis būtų apsvaigęs nuo alkoholio byloje nėra, o nedidelio kiekio alaus išgėrimas dar nepatvirtina fakto, jog jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Jis tiksliai nežinojo kiek metų turi Ž. M., nors ir įtarė, jog ji dar gali būti nepilnametė, nes su ja ankščiau, iki šio įvykio draugavo, todėl jo vienintelė kaltė, jog jis turėjo oralinį lytinį aktą su nepilnamete, bet tai vyko nenaudojant jokios prievartos ir abipusiu sutarimu.

Apelianto nuomone nesurinkta neginčijamų įrodomų, jog jis seksualiai prievartavo Ž. M. veikdamas iš anksto susitariusių asmenų grupėje su E. L., o tai, kad šio įvykio metu lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja įprastiniu būdu nenurodė net pati nukentėjusioji, kitų duomenų nėra, todėl kaltinimas pagal BK 149 str. 3 d. yra nepagrįstas, o atlikdamas lytinį aktą oraliniu būdu prievartos prieš nukentėjusiąją nenaudojo, nežinojo ir nesuprato, kad jos valia priešintis yra prieš tai palaužta, todėl apelianto įsitikinimu nusikaltimų už kuriuos nuteistas, jis nepadarė, todėl turi būti išteisintas.

Net nuteisiant jį pagal LR BK 150 str. 3 d., jam yra paskirta per griežta laisvės atėmimo bausmė, veika už kurią nuteistas padaryta tik sulaukus pilnametystės, anksčiau su nukentėjusiąja yra lytiškai santykiavęs, ji turėjo tokių santykių patirties, todėl jos faktinė nepilnametystė nepagrįstai vertinama kaip jo tiesioginė tyčia lytiškai santykiauti su nepilnamete. Jis yra registruotas Darbo biržoje, anksčiau mokėsi (duomenys neskelbtini) technologijų verslo ir žemės ūkio mokykloje, kurios nebaigė dėl suėmimo šioje byloje.

E. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: jį išteisinti, jam nepadarius nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo. Jis nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvadomis, kurios yra pagrįstos abejotinais, nepatikimais ir prieštaringais įrodymais, teismo išvadų nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti teismo posėdžiuose.

Apeliantas neginčija kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., nurodo, kad nepagrįstai nuteistas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 str. 3 d. bei 150 str. 3 d.

Apeliantas skunde nurodo, kad pati Ž. M. savo iniciatyva nesikreipė į policijos komisariatą dėl prieš ją atliktų seksualinės prievartos veiksmų, apie tai ji nesakė savo draugui E. C. ir jo motinai M. C. pas kuriuos ji po įvykio miegojo. Liudytojas E. C. ir M. C. teisiamajame posėdyje parodė, kad Ž. M. buvo visiškai normalios psichologinės būklės, jie nepastebėję, kad ji būtų buvusi nuskriausta ar nuliūdusi. Liudytoju apklaustas nukentėjusiosios tėvas G. M. nurodė, jog matėsi su dukra 2014-02-18 dieną, ji atrodė normaliai, su ja kalbėjo policijos komisariato kieme ir jam neatrodė, kad ji kaip nors pasikeitusi.

Apeliantas nurodo, kad 2014-02-18 apklausiant nukentėjusiąją Ž. M. (t. 2, b. 1. 7) jos atstovai pagal įstatymą - tėvai nedalyvavo, dalyvavo tik Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja G. Č.. Nukentėjusiosios tėvas G. M. parodė, kad dukros apklausos dieną jis buvo policijos komisariate, tačiau jam nebuvo leista dalyvauti apklausoje, jis tuo metu buvo kitame kabinete, nors pagal LR BPK 53 str. 1 d. nukentėjusiojo atstovai pagal įstatymą gali dalyvauti procese ir ginti savo atstovaujamų proceso dalyvių interesus, jeigu šie yra nepilnamečiai, išskyrus atvejus, kai tai prieštarautų nepilnamečio ar neveiksnaus asmens interesams. Ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu bei teismo nutartimi, kaip numato BPK 53 str. 3 d., nebuvo atsisakyta leisti atstovui pagal įstatymą G. M. dalyvauti procese kaip atstovui, o nustačius, kad tai prieštarauja nepilnametės interesams, įstatymų nustatyta tvarka, nebuvo išspręstas naujo atstovo pagal įstatymą, galinčio tinkamai atstovauti nepilnametę, paskyrimas, todėl apelianto nuomone, tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu. Skunde nurodyta, kad ikiteisminį tyrimą atlikusi pareigūnė tik kitą dieną, t. y., 2014-12-19 pakvietė Ž. M. motiną, kuri tą pačią dieną surašė pareiškimą (t. 2, b. 1. 2), buvo apklausta ir jai buvo leista dalyvauti procese kaip nepilnametės atstovei pagal įstatymą. Atsižvelgiant į tai, kad nepilnametės apklausa buvo atlikta pažeidžiant baudžiamojo proceso normas, šios apklausos metu nebuvo daromas vaizdo ar garso įrašas, todėl apeliantas daro išvadą, jog šia pirmine apklausa kaip nepatikimu įrodymu teismas negalėjo vadovautis priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

Apelianto nuomone ikiteisminis tyrimas nuo pat pradžių buvo atliekamas šališkai, darant grubius procesinius pažeidimus, o būtent: 2014-02-19 asmens atpažinimo pagal jo nuotrauką protokolas, iš kurio matyti, jog atpažintinų asmenų nuotraukos nėra įklijuotos protokole, jos yra atspausdintos ir pridėtos visiškai atskirai, dėl ko nėra galimybės patikrinti procesinio veiksmo atlikimo nuoseklumo, be to, šis veiksmas atliktas nedalyvaujant atstovei pagal įstatymą pripažintai L. S., o tik socialinei darbuotojai, atpažinimas atliktas po tyrėjos darbo valandų, liudytojas K. P. nurodė, kad tyrėja N. I. prašė jo pasirašyti parodymus atgaline data, nes ankstesnius sugadino užpildama kava. Apeliantas skunde nurodo, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiama ne vieną kartą kaip numato BPK 186 str. 1 d. o tris kartus, iš kurių du kartus pas ikiteisminio tyrimo teisėją. (duomenys neskelbtini) r. apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjai L. Š. atsisakius pakartotinai apklausti Ž. M., prokuroras su analogišku prašymu kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėją, kur nukentėjusioji nurodė, kad su ja kalbėjusi psichologė nurodė ką ji turinti sakyti ir tai rodo, kad jai buvo daromas spaudimas duoti parodymus prieš jį ir kaltinamąjį S. L. Prokuroras baigiamoje kalboje nurodė, kad atliekant tyrimą jis buvo šališkas, kas patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliekamas vienpusiškai ir šališkai.

Apeliantas nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, kad pirminė informacija policijos įstaigoje buvo gauta, jog Ž. M. prašo pagalbos, nes ją trys jaunuoliai išsivežė į mišką. Ši informacija buvo paskelbta vietiniame dienraštyje, nurodant įtariamųjų pavardžių inicialus, apie tai pradėjo kalbėti vietiniai gyventojai. Policijos pareigūnai pradėjo Ž. M. ieškoti, jai paskambino tėvai, todėl apelianto nuomone, tokioje situacijoje mergina negalėjo pasakoti tėvams, kad ji su trimis vaikinais važinėjosi savo noru ir dviem iš jų lytiškai santykiavo, nes jie būtų reagavę neigiamai, todėl apeliantas mano, kad tokiu atveju ji sakė tėvams, kad ją išprievartavo, o pradėjus tyrimą apie tai ji sakė ir tyrimą atliekantiems pareigūnams. Apelianto nuomone dėl šios priežasties yra paaiškinami Ž. M. duotų parodymų prieštaravimai: tyrėjai J. B. nurodė, kad ją privertė santykiauti tik oraliniu būdu, o tyrėjos N. I. apklausoje nurodė, kad ji buvo verčiama lytiškai santykiauti ne tik oraliniu, bet ir vaginaliniu būdu.

Nepilnametė nukentėjusioji tyrimo pradžioje policijos pareigūnų buvo paimta iš jos draugo E. C. namų, buvo apklausiama dviejų policijos pareigūnų, atskirta nuo tėvų, jos tėvui nebuvo leista būti apklausos metu, vėliau ji buvo patalpinta į vaikų globos namus, kur buvo apklausinėjama psichologų, po to atliekant ekspertizę ji buvo vežama į gydymo įstaigą ir su ja buvo kalbama, kas jai nutiko, apie tai sužinojo kaimo bendruomenė, bendraklasiai, giminės, pažįstami. Visa tai, apelianto nuomone, didino Ž. M. juntamą psichologinį krūvį ir nepilnametei merginai tokiu atveju buvo lengviau prisiimti aukos vaidmenį, negu pripažinti tiesą, t. y. kad lytiniai santykiai buvo laisvanoriški.

2014-03-05 Ž. M. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė kitą versiją, nei buvo užfiksuota ikiteisminio tyrimo tyrėjos apklausoje, t.y. kad jos lytiniai santykiai su E. L. ir S. L. buvo savanoriški, o ikiteisminio tyrimo tyrėjai melavo, nes bijojo, jog tėvas ją nubaus, kad negrįžo į namus. Ji logiškai paaiškino parodymų pakeitimo priežastį – ryte jai paskambino ir pasakė, kad jos ieško policija, priekaištavo kur ji dingusi.

2014-06-10 Ž. M. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją patvirtino ankstesnius, ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, todėl apeliantas daro išvadą, kad dėl daugybės apklausų jai galėjo būti padaryta psichologinė trauma.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi neteisėtais būdais gautais duomenimis bei atmetė jį teisinančius įrodymus, nukentėjusiosios Ž. M. parodymai dviejose apklausose pas ikiteisminio tyrimo teisėjus, kai ji paneigė aplinkybės jam bei S. L. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymą, nuosprendyje nepagrįstai atmesti, kaip duoti paveikus artimiesiems, gavus pinigus. Apelianto nuomone, nepagrįsta teismo išvada, kad teisingiausi nukentėjusiosios parodymai buvo duoti ikiteisminio tyrimo tyrėjai tuojau pat po įvykio, kol ji nebuvo paveikta, nes pagal BPK 186 str. 1 d., apklausti jaunesnį kaip 18 metų nukentėjusįjį gali tik ikiteisminio tyrimo teisėjas, o pakartotinai apklausti nepilnametį galima tik išimtiniais atvejais teisme. Apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas nuosprendyje pripažino, kad nepilnametės Ž. M. apklausa pas tyrėją atlikta pažeidžiant įstatymą ir nurodė, kad tai negali nulemti tolimesnės bylos eigos ir atimti teismui galimybę ginti nepilnametės nukentėjusios tesėtus interesus, tačiau tokiu būdu teismas, remdamasis tik nukentėjusiosios parodymais, duotais tyrėjai, pažeidė leistinumo principą, nurodydamas, kad tai daro nukentėjusiosios interesų gynybos tikslu, tačiau tai prieštarauja teisingumo vykdymui ir kelia abejonę teismo šališkumu, tuo labiau, kad nukentėjusios interesus atstovavo jos įstatyminė atstovė, prokuroras.

Apeliantas nurodo, kad Valstybinės teismo med. tarnybos prie LR TM Serologijos ir DnR laboratorijos specialisto išvadose nurodyta, jog sperminio skysčio, rasto ant Ž. M. kelnaičių DnR nesutampa su E. L. ir S. L. DnR profiliais, o sperminis skystis, rastas Ž. M. makštyje DnR nesutampa nei su jo ir S. L. DnR profiliais. Todėl iš šių duomenų daro išvadą, kad Ž. M. nurodytu laiku turėjo lytinių santykių ne tik su juo ir S. L., bet ir dar su kitu asmeniu, kurio DnR logotipas nenustatytas ir asmenybė neidentifikuota. Specialistas nustatė, kad Ž. M. padarytas sužalojimas skruoste, tačiau ji nenurodė, kad tai padarė jis ar S. L., todėl tai padaryti galėjo kiti asmenys, su kuriais Ž. M. galimai lytiškai santykiavo, o jeigu ji su kitu asmeniu santykiavo savanoriškai, tai paneigia prievartinių lytinių santykių su juo ir S. L. galimybę - nes išprievartauta mergina tą patį vakarą laisva valia nenorėtų lytiškai santykiauti dar su kitu vyru.

Teismas pripažino, kad jis žinojęs, jog nukentėjusioji yra nepilnametė, tačiau byloje nustatyta, kad Ž. M. įvykio dieną pati pirko alkoholinius gėrimus, jam ji atrodė subrendusi pilnametė, jam sakė kad jai suėjo aštuoniolika, pardavėjai jai pardavė alkoholinius gėrimus, todėl jis neįtarė, kad ji gali būti nepilnametė. K. Ž. M. atrodo vyresnė patvirtino S. L., liudytojai K. P. ir E. C.. Jis nesuvokė ir pagal aplinkybes negalėjo suvokti, kad Ž. M. buvo nepilnametė, o teismas be pagrindo atmetė jo gynėjo prašymą skirti teismo medicinos ekspertizę Ž. M. biologiniam amžiui nustatyti.

Apeliantas skunde tvirtina, kad nurodyti argumentai rodo, kad teismas neįsigilino į bylos aplinkybes ir nepagrįstai atmetė jo parodymus, neatsižvelgė į bylos duomenis, kurie galėjo iš esmės paveikti teismo išvadas, nepilnai nurodė, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas vienus įrodymus priėmė, o kitus atmetė, savo išvadų neargumentavo, išdėstytose teismo išvadose yra prieštaravimų, kurie paveikė jo kaltumo klausimo išsprendimą, todėl prašo nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 149 str. 3 d. ir 150 str. 3 d. panaikinti dėl išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, o išteisinus jį naikintina ir ta nuosprendžio dalis, kuria buvau pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d., nes pagal šį kaltinimo epizodą anksčiau jau buvau atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 str. pagrindais kitos baudžiamosios bylos procese, kuris buvo atnaujintas dėl naujai pareikštų kaltinimų.

Skundai tenkinami iš dalies.

Teismas, teisiamajame posėdyje ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymus, teisingai nustatė faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes ir apeliantus E. L. ir S. L. pagrįstai pripažino kaltais pagal BK 149 str. 3 d., 150 str. 3 d. dėl bendrininkų grupe įvykdyto nepilnametės nukentėjusiosios išžaginimo ir seksualinio prievartavimo. Nuosprendyje išanalizuotos ir paneigtos apeliantų versijos, kad jie prieš nukentėjusiąją jokios prievartos nevartoję, ji su jais lytinius santykius turėjusi savo noru, išsamiai aptarti visi apeliantams inkriminuoti seksualinės prievartos veiksmai ir jų veiką kvalifikuojančios aplinkybės.

Pirmos instancijos teismas, grįsdamas savo išvadas dėl apeliantų kaltės išžaginus ir seksualiai prievartavus Ž. M., rėmėsi įrodymų visuma, tame tarpe Ž. M. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, nors ir pripažino, kad šie Ž. M. parodymai buvo gauti pažeidžiant BPK 186 str. reikalavimą - apklausti jaunesnį nei 18 metų nukentėjusįjį pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Šioje vietoje pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 str. 4 d. numatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame kodekse numatytais proceso veiksmais. Be to, apeliantas E. L. pagrįstai nurodo, kad pažeistos ir BPK 53 str. nuostatos užtikrinant nepilnametės nukentėjusios atstovo dalyvavimą apklausoje, ikiteisminio tyrimo pareigūnui dėl atstovo dalyvavimo apklausoje nepriėmus atitinkamo nutarimo, kuriuo kitam atstovui, o ne nukentėjusiojo tėvams, būtų motyvuotai suteikta teisė dalyvauti procese. Tačiau kolegija tik iš dalies sutinka su apelianto pateiktais argumentais, kad pažeidus BPK 186 bei 53 str. nuostatas eliminuojama galimybė remtis ikiteisminio tyrimo tyrėjo atliktos apklausos duomenimis. Kolegijos nuomone, nukentėjusioji vėliau du kartus buvo apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo, o tai reiškia, kad jos ikiteisminio tyrimo tyrėjui duoti parodymai buvo tikrinami, o gauti duomenys vertinami bylą išnagrinėjus pirmos instancijos teisme. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas vertindamas nukentėjusios parodymus nepadarė esminio BPK pažeidimo. Be to, teisėjų kolegija visiškai sutinka su teismo atliktu kitų teisėtais būdais gautų visumos įrodymų vertinimu, patvirtinančių išžaginimo ir seksualinio prievartavimo faktą.

Apelianto argumentas, kad 2014-02-19 atpažinimas atliktas nesilaikant BPK reikalavimų yra nevisiškai pagrįstas. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apklaustojo asmens parodymams apie tam tikrą asmenį, daiktą ar kitokį materialų objektą patikrinti gali būti daromas parodymas atpažinti. Atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą (BPK 191 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatyme taip pat nustatyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti (BPK 192 straipsnio 5 dalis). Vadinasi, asmuo atpažįstamas pagal nuotraukas tik baudžiamojo proceso įstatymo nurodytais atvejais.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Ž. M. ikiteisminio tyrimo metu 2014-02-18 apklausiama kaip nukentėjusioji nurodė aplinkybes, kuriomis ji bendravo su asmeniu vardu „K.“. Dėl to 2014-02-19, kaip to ir reikalaujama BPK 192 straipsnio 5 dalyje, kartu su keturiomis kitų asmenų nuotraukomis, jai buvo parodytos nuteistojo E. L. nuotrauka. Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolo matyti, kad Ž. M. atpažino E. L., kaip „K.“, kuris ją išprievartavo (t. 2, b.l. 90 – 92). Tai, kad nuotraukos pridėtos atskirai, o ne suklijuotos atpažinimo protokole, nedaro šio veiksmo neteisėtu. Būtent iš protokolo turinio matyti, kad ji atpažino asmenį nuotraukoje Nr. 1, todėl apelianto teiginys, kad nėra galimybės patikrinti šio veiksmo nuoseklumo yra visiškai nepagrįstas. Tai, kad atpažinimo metu nedalyvavo nukentėjusios atstovė pagal įstatymą, o pats veiksmas atliktas ne darbo valandomis, nelaikytina esminiu BPK pažeidimu. Pagal BPK 54 str. 1 d. atstovas pagal įstatymą turi teisę dalyvauti atliekant proceso veiksmus, kuriuose dalyvauja jo atstovaujamas asmuo, ir padėti šiam asmeniui pasinaudoti įstatymų suteiktomis teisėmis. Iš atpažinimo protokolo turinio matyti, kad atpažinimo metu Ž. M. buvo įspėta, kad jai bus pateiktos 5 asmenų nuotraukos, iš kurių pasiūlyta atpažinti asmenį (asmenis), apie kurį (kuriuos) ji yra davusi parodymus. Protokolo turinys taip pat patvirtina, kad nukentėjusioji šia galimybe pasinaudojo, atpažino asmenį bei davė parodymus, todėl atstovės pagal įstatymą teisės dalyvauti atliekant atpažinimą suvaržymas, kuomet nėra duomenų apie nukentėjusios teisių pažeidimą, šio veiksmo nedaro šališku ir neteisėtu. Taigi nagrinėjamoje byloje atliekant E. L. atpažinimą pagal nuotraukas BPK 192 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos.

BPK 166 str. numatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką. Kaip teisingai akcentuojama apelianto skunde, pranešimas apie galimą nusikalstamą veiką buvo gautas 2014-02-17 apie 22. 20 val., o ikiteisminis tyrimas pradėtas 2014-02-18, kuomet nukentėjusioji policijos pareigūnams patvirtino, kad ji buvo priversta santykiauti oraliniu būdu. Tai, kad pranešimas apie galimą nusikalstamą veiką buvo gautas vėliau nei nusikalstama veika padaryta, kolegijos nuomone, neturi jokios esminės reikšmės ikiteisminio tyrimo pradžiai, nes pats pranešimo pateikimo policijai laikas gali būti įtakojamas įvairių, nuo nukentėjusios valios nepriklausančių faktorių, kurių atskleidimas taip pat neturėtų esminės reikšmės bylai reikšmingų aplinkybių įvertinimui. Policijai tik abstrakčiai, o ne išsamiai nukentėjusios nurodytas jos seksualinio prievartavimo būdas, taip pat nelaikytinas reikšmingu siekiant nustatyti šio įvykio esmines aplinkybes, nes pirminis abstraktaus pobūdžio pranešimas savaime nepaneigia nusikalstamos veikos fakto, nes tolesnio ikiteisminio tyrimo atlikimo metu pranešimas apie padarytą veiką yra tikrinamas ir gali būti tikslinamas atliekant įvairius ikiteisminio tyrimo veiksmus. Aplinkybė, kad nukentėjusioji pati nesikreipė į policiją bei nesiskundė savo draugui E. C. bei jo motinai M. C., neleidžia daryti išvados, kuri apelianto keliama kaip prielaida, kad nukentėjusios policijai pateiktas pranešimas apie jos seksualinį prievartavimą yra nepatikimas. Čia pažymėtina, kad pats asmuo turi teisę spręsti, kaip ir kokiu būdu apie įvykį pranešti policijai, bei turi teisę spręsti, kokiems asmenims pasakoti apie privatų gyvenimą liečiantį įvykį. Nukentėjusioji įvykio metu neturėjo net 16 metų, todėl natūralu, kad pirmiausia apie įvykį telefonu papasakojo ne draugams, o savo artimiausiam žmogui – mamai, kuri, kaip teisėta atstovė, 2014-02-19 ir pateikė pareiškimą policijai. Vertinant įrodymus ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad seksualinės prievartos faktas paaiškėjo ne dėl to, kad nukentėjusioji pasiskundė policijai. Galima seksualinė prievarta prieš nukentėjusiąją buvo paminėta nukentėjusiosios ir R. V. telefoniniame pokalbyje (t. 2, b.l. 1), kurio metu nukentėjusioji prašydama pagalbos pasakė R. V., o pastarasis pranešė policijai, kad trys jaunuoliai ją išsivežė į mišką. Tai, kad R. V. apie nukentėjusios skambutį policijai pranešė vėliau, nei prieš nukentėjusiąją buvo atlikti seksualinės prievartos veiksmai, esminės reikšmės bylos aplinkybių nustatymui neturi. Kolegijos nuomone, reikšmingoms bylos aplinkybėms patikimai nustatyti pakanka byloje ištirtų įrodymų ir nėra tikimybės, kad dėl aplinkybių kada tiksliai R. V. paskambino nukentėjusioji ir kodėl ne iš karto jis pranešė policijai išsiaiškinimo, galėtų būti daromos kitokios išvados dėl reikšmingų bylai faktų buvimo ar nebuvimo.

Nuteistojo E. L. apeliaciniame skunde aptariamas nukentėjusios asmeninis gyvenimas ir psichologinis poveikis jai tiek dėl vykdytų pakartotinių ikiteisminio tyrimo veiksmų, tiek dėl Vaiko teisių apsaugos institucijos psichologų, Obelių vaikų globos namų ir gydymo įstaigų darbuotojų, nukentėjusios tėvų bei kitų asmenų, kuris pasireiškė tuo, kad su nukentėjusiąja kiekvienoje įstaigoje buvo kalbama apie tai kas su ja nutikę ir tai didino jai psichologinį krūvį, todėl jai buvo lengviau prisiimti aukos vaidmenį negu pripažinti, kad lytiniai santykiai buvo laisvanoriški, tačiau, kolegijos nuomone, nuteistojo E. L. gana plačiai aptariamos nukentėjusiosios asmeninio gyvenimo detalės, tame tarpe apie lytinių santykių turėjimą neužilgo po seksualinės prievartos, išvadų apie jos moralines nuostatas darymas ir bandymas jomis pagrįsti abejones dėl priverstinių lytinių santykių, tėra jokiais konkrečiais bylos duomenimis nepagrįstos prielaidos, todėl vertintinos kaip apelianto pastangos sumenkinti specialistų išvadų ir kitų duomenų įrodomąją reikšmę ir pagrįsti savo įvykio versiją. Pažymėtina, kad aptariamų nusikalstamų veikų objektas yra žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvė, todėl lytinių santykių turėjimas po seksualinės prievartos fakto, kurių beje nukentėjusioji net nebandė neigti, savaime nesuponuoja išvados, kad apelianto ir nukentėjusios turėti lytiniai santykiai buvo laisvanoriški. Vien jau dėl to, kad nukentėjusioji neneigė turėjusi dar ir kitus lytinius santykius, paneigia apelianto keliamą versiją, kad ji pasirinko aukos vaidmenį ir apkalbėjo nekaltus asmenis. Taip pat nukentėjusiajai negalėjo padaryti poveikio informacija apie jos išžaginimą, kuri anot apelianto, pasklido nukentėjusios aplinkoje. Duomenų apie tokios informacijos egzistavimą byloje nėra, todėl šie teiginiai vertintini tik kaip prielaidos. Nukentėjusiosios parodymus apie ją žaginusius ir prievartavusius asmenis netiesiogiai patvirtina liudytojų L. S., K. N., I. N. ir J. K. parodymai, kurios įvykio aplinkybių tiesiogiai nematė, tačiau apie jį sužinojo iš nukentėjusiosios pasakojimo iš karto po įvykdytos nusikalstamos veikos. Antai nukentėjusios motina L. S. parodė, kad Ž. apie jos išžaginimą jai pasisakė paskambinusi 2014-02-18, o vėliau papasakojusi šio įvykio detales. Liudytoja J. K. iš karto po įvykio iš nukentėjusios sužinojo, kad pastaroji buvo išžaginta pažįstamo asmens. Liudytojai neatrodė, kad mergaitė būtų melavusi ar sakiusi netiesą, nes nukentėjusioji jautėsi pažeminta, vengė kalbėti apie įvykį, gėdijosi. Liudytoja K. N., teikusi psichologinę pagalbą nukentėjusiajai, bendraudama su nukentėjusiąja aiškiai matė, kad ji išgyvenusi seksualinę prievartą. Apie šią prievartą nukentėjusioji jai pasisakė jau pirmojo susitikimo metu. Liudytoja I. N., atlikusi nukentėjusios emocinės būsenos vertinimą, taip pat nustatė, kad nukentėjusioji patyrusi seksualinę prievartą buvo emociškai sugniuždyta. Šių liudytojų parodymus patvirtina Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto duomenys (2 t, b.l. 149 – 154), kuriuos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė, todėl jie nebekartojami, tačiau pažymėtina, kad buvo nustatyta, jog nukentėjusiajai nustatytas potrauminio streso sutrikimas, tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijęs su byloje nagrinėjamu įvykiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad psichiatrinė ekspertizė buvo daroma nukentėjusiajai Ž. M. tam, kad būtų įvertinta jos psichinė būsena, asmenybė ir tuo pagrindu būtų galima vertinti visus kitus byloje gautus duomenis. Taigi visi kiti įrodymų, patvirtinančių seksualinės prievartos faktą, šaltiniai byloje – liudytojų L. S., K. N., I. N. ir J. K. parodymai, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas, laikytini patikimais. Iš to seka išvada, kad šie aptarti duomenys paneigia pagrindinę apeliantų keliamą įvykio versiją, kad nukentėjusioji su jais lytiškai santykiavo laisvanoriškai. Priešingai – laisvanoriško santykiavimo atveju, nukentėjusios veiksmus vertinant pagal elementarią logiką, nukentėjusiajai nebūtų poreikio dar iki lytinių santykių pradžios kam nors pranešti, kad ji trijų asmenų yra vežama į mišką, todėl jai reikalinga pagalba.

Nors apeliantai neigė vartoję prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą, apie apeliantų prieš ją vartotą fizinį smurtą patvirtina teismo medicinos specialisto 2014-02-18 išvada, kuria konstatuota, kad nukentėjusiajai padarytas odos nubrozdinimas kairiame skruoste, kuris galėjo būti padarytas 2014-02-17. Be to, šio tyrimo atlikimo metu nukentėjusioji paaiškino, kad nuteistasis E. L. suėmė ją už plaukų, kad tiek jis, tiek nuteistasis S. L. santykiavo su ja oraliniu būdu (3 t., 2 - 3 b. l.). Atkreiptinas dėmesys ir į Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto duomenis. Psichologinio tyrimo metu (t. 2, b.l. 152) nukentėjusioji Ž. M. taip pat teigė, kad S. (nuteistasis S. L.) suėmė už plaukų ir palenkė galvą. Jis palenkė ir per jėgą kišo į burną, judino galvą. Esant tokioms aplinkybėms abejoti tuo, kad prieš Ž. M. buvo vartojamas fizinis smurtas, nėra jokio pagrindo. Tiriant nukentėjusios psichikos būseną ir atliekant psichologinį tyrimą taip pat matyti, kad nukentėjusioji patyrė ne tik fizinį, bet ir psichinį smurtą. Tai patvirtina Vaikų ligoninės VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaiko raidos centro vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriuje nukentėjusiajai nustatyta diagnozė – potrauminio streso sutrikimas (išžaginimas, naudojant fizinę jėgą), aprašytos psichiką traumavusio nusikaltimo pasekmės (2 t., b.l. 149 - 154).

Nors nuosprendyje išsamiai neaptartas nuteistojo E. L. veiką kvalifikuojančio požymio, kurį jis ginčija savo skunde – nepilnamečio asmens išžaginimo ir seksualinis prievartavimo – buvimas jo veiksmuose, tačiau išvadą, kad nuteistieji žinojo nukentėjusiąją esant nepilnametę, suteikia pagrindą daryti bylos duomenys, iš kurių matyti, kad apeliantas S. L. ir nukentėjusioji iki aptariamo įvykio buvo pažįstami ir draugai, taip pat nukentėjusios amžius įvykio metu – 15 m. ir 8 mėnesiai rodo, kad apeliantai negalėjo nesuprasti, kad Ž. M. yra nepilnametė. Apelianto E. L. argumentas, kad nukentėjusioji prieš šį įvykį pirko alkoholį bei pasakė savo amžių, nepaneigia ir nešalina aptariamo kvalifikuojančio požymio, nes šis argumentas nepagrįstas byloje esančiais duomenimis, be to, subjektyvaus pobūdžio.

Teismas, nustatydamas nusikaltimo padarymo aplinkybes, pagrįstai nesirėmė K. P. parodymų dalimi, kurioje jis teigė matęs linksmą, viskuo patenkintą, jokios pagalbos neprašančią nukentėjusiąją, nepastebėjęs jokių prieš ją apeliantų atliekamų nusikalstamų veiksmų. Teismų praktikoje vertinant atskirų įrodymų šaltinių įrodomąją reikšmę ir jų sąsają su kitais įrodymais, būtina atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio (asmens) santykį su kaltinamuoju, teikiamos informacijos svarbą paties liudytojo asmeniniams interesams (kasacinės nutartys Nr. 2K-440/2010, 2K-457/2010). Šis liudytojas yra apeliantų draugas, be to, pagal nukentėjusiosios parodymus, negalėjo nesuprasti su ja apeliantų atliekamų nusikalstamų veiksmų, todėl suprantama, kad šis liudytojas nesuinteresuotas duoti apeliantus kaltinamuosius ir iš dalies su jo paties veiksmais susijusius parodymus.

Teismas teisingai nustatė, kad apeliantai nusikaltimus padarė bendrininkų grupe ir jiems pagrįstai inkriminavo šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Be to, skunde nuteistasis S. L. nurodo, kad žaginti ar seksualiai prievartauti nukentėjusiosios jie nesitarė, kad jis apskritai lytiškai su nukentėjusiąja nesantykiavo ir nesuprato, kad tai daro E. L.. Pagal BK 25 str. 2 d. nuostatas, susitarimas galimas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje: nuo kėsinimosi iki užbaigimo, todėl išankstinio susitarimo nebuvimas bendrininkavimo nepaneigia. Bendrininkų grupė reiškia ne mažiau kaip dviejų vykdytojų veiksmų bendrumą ir suvokimą, kad veikia bendrai, siekdami vieningo tikslo. Teismų praktikoje išžaginimo ar seksualinio prievartavimo vykdytoju laikomas ne tik tiesiogiai išžaginęs ar ten­ki­nęs ly­ti­nę aist­rą asmuo, bet ir tas, kuris realizavo kitus šių nusikaltimų sudėčių objektyviuosius požymius – vartojo prieš nukentėjusįjį fi­zi­nį smur­tą, gra­si­nimus ar ki­tais veiks­mais at­ėmė nu­ken­tė­ju­sia­jam ga­li­my­bę prie­šin­tis. Be to, jei daliai bendravykdytojų nepavyko nukentėjusiojo išžaginti ar išprievartauti dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, visų bendrininkų veika kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas (LAT Senato 2004-12-30 nutarimo Nr. 49 13, 15 p.). Iš bylos aplinkybių matyti, kad aptarti bendrininkavimo požymiai buvo abiejų nuteistųjų veikoje. Byloje nustatyta, kad abu nuteistieji ištiesė automobilio galinę sėdynę, vežėsi nukentėjusiąją į jai nežinomą vietovę, be to, nuteistieji, vienas paskui kitą, pasikeičiant, vienas natūraliu ir oraliniu būdais, kitas oraliniu ir kitokio sąlyčio būdu santykiavo su nukentėjusiąja ant automobilio galinės sėdynės, taip padėdami vienas kitam palaužti jos pasipriešinimą ir paeiliui atlikti lytinės prievartos veiksmus, matė vienas kito veiksmus. Nors byloje nustatyta, kad S. L. nukentėjusiąją seksualiai išprievartavo, bet tiesiogiai neišžagino, tačiau abiejų nuteistųjų bendri veiksmai buvo nukreipti į prievartinių lytinių santykių atlikimą, kiekvienas jų suprato bendrai darantys nusikaltimus, todėl jiems, kaip bendravykdytojams, pagrįstai inkriminuotos abi – BK 149 str. 3 d. ir 150 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos.

Teismas taip pat teisingai nustatė, kad apeliantai nusikaltimus padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir jiems pagrįstai inkriminavo šią atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Tačiau kolegija visiškai pritardama pirmos instancijos teismo gan plačiai aptartiems argumentams dėl šios aplinkybės nebepasisako.

Apibendrinus daroma išvada, kad nuteistųjų veikose yra visi objektyvieji ir subjektyvieji BK 149 str. 3 d., 150 str. 3 d. numatytų veikų požymiai, todėl tenkinti apeliantų prašymus juos išteisinti nėra pagrindo.

Kolegija pripažįsta pagrįstais apelianto S. L. argumentus, kad jam už šiuos nusikaltimus skirta šešių metų laisvės atėmimo bausmė savo trukme yra aiškiai per griežta. Pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimo motyvuose teisingai nurodė, kad apeliantas buvo charakterizuojamas gerai, t.y., (duomenys neskelbtini) seniūnija jį charakterizuoja kaip darbštų, tačiau ne kartą jis buvo pastebėtas neblaivus, o būdamas neblaivus, nuteistasis tampa neprognozuojamas, jis būna piktas (t. 4, b.l. 15). Naujai pateiktoje seniūnijos charakteristikoje teigiama, kad paskutiniu laiku jo neblaivaus niekas nėra pastebėjęs, o ūkininko A. V. charakteristikoje S. L. charakterizuojamas itin teigiamai. Taip pat pirmos instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nuteistojo vaidmuo atliekant nusikalstamus veiksmus buvo antraeilis, o tai, kaip matyti iš bylos medžiagos, pasireiškė tuo, kad jis atsisakė lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja, atliko vien tik seksualinės prievartos veiksmus, kurie pasireiškė trumpai trukusiu oraliniu ir pagrinde kitokio fizinio sąlyčio būdais. Tokie veiksmai, lyginant su nuteistojo E. L. atliktais nusikalstamais veiksmais, savo apimtini laikytini mažiau intensyviais. Be to, iš S. L. charakterizuojančios medžiagos matyti, kad jis anksčiau neteistas, administracine tvarka nebuvo baustas (t. 4, b.l. 9), mokykloje, kurioje mokėsi iki suėmimo, buvo charakterizuojamas taip pat teigiamai (t. 4, b.l. 18), yra labai jauno amžiaus (nusikalstamos veikos padarymo metu buvo 18 metų amžiaus), pastaruoju metu, nuo 2015 m. liepos 2 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. dirbo ūkininko A. V. ūkyje. Šie duomenys kolegijai suteikia pagrindą spręsti, kad apelianto padarytos nusikalstamos veikos nėra dėsningas jo gyvenimo būdo rezultatas ir yra atsitiktinio, alkoholio vartojimo ir daug vyresnio bendrininko įtakos, pasekmė. Apelianto atliktų nusikalstamų veiksmų intensyvumas ir trukmė neturi reikšmės jo, kaip bendravykdytojo, veikos kvalifikavimui, tačiau suteikia pagrindą spręsti, kad jo veiksmų apimtys buvo mažesnio intensyvumo nei jo bendrininko. Taigi pirmos instancijos teismas, neteisingai įvertinęs apelianto vaidmenį nusikaltimo padaryme, neteisingai diferencijavo bendrininkams skirtas bausmes, apeliantui pagal BK 149 str. 3 d. ir pagal BK 150 str. 3 d. skirdamas artimą sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui bausmę, parinko aiškiai per ilgą jos trukmę, todėl ši neteisingai paskirta bausmė švelnintina, už BK 149 str. 3 d. numatytą nusikalstamą veiką skiriant ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, už BK 150 str. 3 d. trejų metų laisvės atėmimo bausmę, kurias subendrinus apėmimo būdu skirtina galutinė ketverių metų laisvės atėmimo bausmė.

Nuo 2015-03-24 įsigaliojusi BK 75 str. 1 d. (2015-03-19 įstatymo Nr. XII-1554 red.) numato, jog paskirtos bausmės vykdymas gali būti atidedamas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, o ypač jo jauną amžių, galimybes dirbti ir mokytis, bei atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir jų pobūdį, atsižvelgdama į aplinkybių visumą, sprendžia, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, bausmės vykdymą atidedant trejiems metams bei taikant baudžiamąsias teisines priemones ir įpareigojimus, t.y., baudžiamojo poveikio priemonę - įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ir įpareigojimus pradėti dirbti arba mokytis; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; nevartoti psichiką veikiančių (alkoholio, narkotinių ar psichotropinių) medžiagų.

Kolegija taip pat pripažįsta, kad apeliantui E. L. skirta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė savo trukme yra aiškiai per griežta. Pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimo motyvuose teisingai nurodė, kad apeliantas E. L. charakterizuojamas gerai, kaip dirbantis pas ūkininką A. L. (t. 3, b.l. 93, 98 - 99). Taip pat iš E. L. charakterizuojančios medžiagos matyti, kad jis anksčiau neteistas, tačiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju asmeniu (t. 3, b.l. 83), administracine tvarka baustas, tame tarpe ir už šiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. 3, b.l. 84 - 91), nevedęs, yra pakankamai jauno amžiaus (nusikalstamos veikos padarymo metu buvo 26 metų amžiaus). Šie duomenys kolegijai suteikia pagrindą spręsti, kad apelianto padarytos nusikalstamos veikos yra daugiau atsitiktinio, psichiką veikiančių medžiagų vartojimo, pasekmė. Kita vertus, nustatant paskirtos bausmės trukmę svarbu atsižvelgti ir tinkamai įvertinti padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir kilusius padarinius. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiajai buvo padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas – odos nubrozdinimas kairiajame skruoste, turtinė žala nepadaryta. Taigi pirmos instancijos teismas, neteisingai įvertinęs bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, neteisingai diferencijavo skirtas bausmes, apeliantui pagal BK 149 str. 3 d. ir pagal BK 150 str. 3 d. skirdamas artimą sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui bausmę, parinko aiškiai per ilgą jos trukmę, todėl ši neteisingai paskirta bausmė švelnintina, už BK 149 str. 3 d. numatytą nusikalstamą veiką skiriant penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, už BK 150 str. 3 d. ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, kurias subendrinus apėmimo būdu skirtina galutinė penkerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išteisindamas T. N. netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai atmetė kaltinamojo kaltę patvirtinančius įrodymus ir padarė išvadas, kurios prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas daro priešingą išvadą – byloje pakanka įrodymų, pagrindžiančių T. N. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje, todėl išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas apkaltinamasis nuosprendis ((duomenys neskelbtini) str. 2 p.).

Kaip matyti iš bylos duomenų, T. N. buvo kaltinamas tuo, kad turėdamas tikslą padėti S. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal pareikštą įtarimą dėl nepilnametės Ž. M. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo, per nukentėjusios Ž. M. įstatyminį atstovą - tėvą G. M., siekė paveikti ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiąją Ž. M., kad ši ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, t. y., 2014 m. kovo 3 d. 20.27 val. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, skambindamas iš mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusios Ž. M. tėvui G. M. į mobilaus ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), primygtinai įtikinėjo G. M. važiuoti ir pasikalbėti su dukra Ž. M., kad ji pakeistų parodymus ir apklausoje pasakytų „taip, kaip reikia, kad ištraukti S.“, sakydamas, kad „duos kapeikų moralinei žalai“.

Pirmos instancijos teismas išteisindamas T. N. savo sprendimą motyvavo tuo, kad nei vienas iš telefonu pasakytų žodžių nesuponuoja tiesioginio reikalavimo pakeisti parodymus. Išteisintasis T. N. su nukentėjusiąja pats tiesiogiai nebendravo, G. M. šio pokalbio nepamena, todėl nenustačius, kad išteisintasis kokiu nors būdu tiesiogine tyčia siekė paveikti nukentėjusiąją pakeisti parodymus, jo veiksmai negali būti vertinami kaip atitinkantys BK 233 str. dispozicijoje numatytos veikos požymius.

Pagal BK 233 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta už veiksmus, kuriais siekiama paveikti asmenį baudžiamojoje byloje duoti melagingus, t. y. neatitinkančius tikrovės, parodymus. Pagal BK 233 straipsnį duoti melagingus parodymus liudytojai ir nukentėjusieji gali būti veikiami įvairiais būdais: prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. Šiame straipsnyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą. BK 233 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektyvieji požymiai yra tiesioginė tyčia – kaltininkas supranta, kad daro poveikį liudytojui, nukentėjusiajam ar kitam proceso dalyviui, siekdamas, kad šis duotų melagingus parodymus, suprasdamas, kad neteisėtai kišasi į teisingumo vykdymo procesą, jis vis tiek siekia atlikti tokius veiksmus.

Remiantis 2014-04-07 telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolu nustatyta, kad 2014-03-03 20.27 val. T. N. skambino nukentėjusios tėvui G. M. ir pokalbio metu pasakė „reikia padėt..vienų žmogų supranti, reikia, kad pakeistų jinai parodymus..dadėtų, kad pasakytų, kad buvo taip ir taip“, kitoje pokalbio dalyje sakydamas „nu taigi gerai man reikia tavo dukrai paaiškint kaip viską ten padaryt..ir psio..duosiu aš jai kapeikų ir ir moralinei žalai“ (t. 5, b.l. 17). Iš šio pokalbio turinio taip pat matyti, kad T. N. siekia padėti nuteistajam S. L., be to, siekia padėti siūlydamas užmokėti. G. M. atsakius „pričiom čia kapeikos“, T. N. pasakė „nu šiaip gal biški susimastys, nes žiūriu iš vis nesupranta, kad ten reikia va kitaip padaryt...jinai dar bus jai blemba paskiau blogiau kaip jinai čia taip padaris“.

Pirmos instancijos teismo argumentas, kad T. N. pats tiesiogiai nesiekė paveikti nukentėjusios ir tiesioginės tyčios taip veikti neturėjęs, prieštarauja šiems bylos duomenims. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2014-02-18 prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, išteisintasis T. N. 2014-03-03 paskambinęs nepilnametės nukentėjusios Ž. M. (nukentėjusiąja ji pripažinta 2014-02-19 nutarimu) tėvui G. M., pas kurį Ž. M. tuo metu gyveno, pokalbio metu aiškiai ir nedviprasmiškai išsakė norą susitikti su nukentėjusiąja tam, kad įtikinti pastarąją pakeisti parodymus dėl nuteistojo S. L. bei patikino, kad už parodymų pakeitimą jis nukentėjusiajai sumokės. Iš pokalbio turinio ir jo trukmės (3 min. 53 s.) taip pat yra akivaizdu, kad T. N. susisiekė su nukentėjusios tėvu – atstovu pagal įstatymą (BPK 53 str.), vieninteliu tikslu – siekdamas, kad nukentėjusioji pakeistų parodymus. Pokalbio turinys patvirtina, kad siekdamas paminėto tikslo, klausė nukentėjusios tėvo G. M., kokiu būdu jis pats galėtų susitikti su nukentėjusiąja, atvirai dėstė, kad nukentėjusioji turėtų pakeisti parodymus ir neslėpė bei akcentavo, kad įtariamasis S. L., kurio atžvilgiu nukentėjusioji turėtų keisti parodymus, yra jo draugas bei pažadėjo, kad už tai jai bus atsilyginta. Šie duomenys parodo, kad išteisintasis T. N. veikė tiesiogine tyčia ir tokiu būdu siekė paveikti, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje dėl išžaginimo ir seksualinio prievartavimo nukentėjusioji duotų, tuo metu byloje įtariamam S. L., naudingus melagingus parodymus. Tai, kad išteisintasis T. N. siekė paveikti nukentėjusiąją ne tiesiogiai, o per jos atstovą pagal įstatymą – tėvą, kolegijos nuomone, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Pagal BPK 54 str. 1 d. nuostatas, atstovas pagal įstatymą turi teisę dalyvauti atliekant proceso veiksmus, kuriuose dalyvauja jo atstovaujamas asmuo, ir padėti šiam asmeniui pasinaudoti įstatymų suteiktomis teisėmis. Taigi T. N. veikė per asmenį, kuriam įstatymas suteikia nukentėjusiojo atstovavimo teisę, todėl aplinkybė, kad išteisintasis siekė paveikti nukentėjusiąją netiesiogiai, šiuo atveju BK 233 str. 1 d. numatytos veikos pavojingumo neeliminuoja. Pažymėtina ir tai, kad G. M. yra nurodęs, kad dirba išteisintojo T. N. (t. 5, b.l. 49) tėvo E. N. ūkyje, ką taip pat patvirtina ir jau aptarto telefoninio pokalbio turinys. Šie duomenys ir išteisintojo T. N. veiksmai patvirtina, kad jis ne atsitiktinai, o žinodamas ir suprasdamas, kad jo siekiamas tikslas gali būti realizuojamas per nukentėjusios tėvą, kuris be to, kad gyveno kartu su nukentėjusiąja, dar ir buvo darbo santykiais susijęs su išteisintojo tėvu E. N., pasirinko būtent G. M., per kurį siekė daryti poveikį nukentėjusiajai. Nors G. M. teigė, kad aptariamojo telefoninio pokalbio nepamenantis, liudytoja L. S. patvirtino, kad jai skambino G. M. ir sakė, kad reikia traukti vaikus – S. L., kad jų nepasodintų. Be to, 2014-03-17 buvo užfiksuotas pokalbis tarp G. M. ir L. S. (t. 5, b.l. 13). Pokalbio metu G. M. teiravosi, ar buvo pakeisti parodymai, ar nukentėjusioji parašė, kad nieko nebuvo, į ką L. S. atsakė, kad „aišku pakeitė ir parašė, kad savo noru“. Taigi, šių duomenų visuma patvirtina, kad T. N. veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 straipsnio 1 dalyje sudėties požymiai, t.y., T. N. turėdamas tikslą padėti S. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal pareikštą įtarimą dėl nepilnametės Ž. M. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo, per nukentėjusios Ž. M. įstatyminį atstovą - tėvą G. M., siekė paveikti ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiąją Ž. M., kad ši ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, t. y., 2014 m. kovo 3 d. 20.27 val. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, skambindamas iš mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusios Ž. M. tėvui G. M. į mobilaus ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), primygtinai įtikinėjo G. M. važiuoti ir pasikalbėti su dukra Ž. M., kad ji pakeistų parodymus ir apklausoje pasakytų „taip, kaip reikia, kad ištraukti S.“, sakydamas, kad „duos kapeikų moralinei žalai“.

Kaltinamojo T. N. atsakomybę lengvinančių ir jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nėra.

Skiriant kaltinamajam T. N. bausmę teismas atsižvelgia į padaryto nesunkaus nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, į kaltės formą ir rūšį, veiksmų tikslus ir motyvus, į jo asmenybę. T. N. anksčiau neteistas (teistumas išnykęs), priklausomybių ligų ir psichiatrinio kabinetų įskaitą neįrašytas (t. 5, b. l. 57), charakterizuojamas teigiamai, tačiau akcentuojamas jo ūmus, šiek tiek arogantiškas būdas (t. 5, b. l. 54), dirbantis asmeniniame ūkininko ūkyje (t. 5, b.l. 77), nevedęs (t. 5, b.l. 55). Sprendžiant bausmės klausimą teismas taip pat atsižvelgia į tai, kokiomis aplinkybėmis buvo padaryta nusikalstama veika, o būtent į tai, kad T. N. neteisėtai kišosi į teisingumo vykdymo procesą baudžiamojoje byloje dėl sunkaus nusikaltimo padarymo. Būtent šių aplinkybių įvertinimas teismui leidžia daryti išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį – baudą, savo dydžių artimesnę minimaliai.

Dėl R. L. išteisinimo

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išteisindamas R. L. taip pat netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai atmetė kaltinamosios kaltę patvirtinančius įrodymus ir padarė išvadas, kurios prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas daro priešingą išvadą – byloje pakanka įrodymų, pagrindžiančių R. L. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnyje, todėl išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas apkaltinamasis nuosprendis ((duomenys neskelbtini) str. 2 p.).

Kaip matyti iš bylos duomenų, R. L. buvo kaltinama tuo, kad turėdama tikslą padėti E. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal pareikštą įtarimą dėl nepilnametės Ž. M. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo, panaudodama kitokią prievartą, siekė paveikti nukentėjusiąją ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini), kad ši ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, t. y. 2014 m. vasario 21 d. apie 13 val., specialiai atvykusi pas L. S. į namus, (duomenys neskelbtini), nukentėjusios Ž. M. įstatyminės atstovės L. S. ir nukentėjusios Ž. M. atžvilgiu, panaudodama psichinę prievartą, o būtent: darydama psichologinį – emocinį poveikį, apsikabindama nukentėjusiąją Ž. M. ir verkdama, graudindama ir priekaištaudama nukentėjusiajai, atsiprašydama už savo sūnaus E. L. veiksmus, atliktus 2014-02-17d. nukentėjusios atžvilgiu, kėlė jai gailestį bei vertė jaustis kalta dėl E. L. suėmimo ir taip sukėlė nukentėjusiajai gailesčio bei kaltės būseną. Tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2014 metų vasario mėnesio 24-25 dienomis, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną ir valandą, pakartotinai specialiai atvykusi pas Ž. M., adresu (duomenys neskelbtini), dalyvaujant nukentėjusios įstatyminei atstovei motinai L. S., prašė pakeisti parodymus, t.y., sakyti, kad Ž. su E. L. sutiko mylėtis savo noru ir už būsimą melagingų parodymų davimą davė 500 litų.

Pirmos instancijos teismas išteisindamas R. L. savo sprendimą motyvavo tuo, kad R. L. neneigė, jog buvo susitikusi su nukentėjusia Ž. M., verkė, atsiprašė, prašė atleidimo. Ž. M. ikiteisminio tyrimo metu tai patvirtino, tačiau teigė, jog kaltinamoji jai nesakė kokius parodymus duoti per apklausą. Įrodymų, kad R. L. būtų siekusi įtikinti ar kaip kitaip paveikti nukentėjusią pakeisti parodymus byloje nesurinkta. Liudytoja L. S. posėdžio metu teigė, kad R. L. buvo atvažiavusi du kartus ir kad antrą kartą davė 500 Lt. Ikiteisminio tyrimo metu 2014-04-10 apklausiama (t. 5, b.l. 39) L. S. teigė, jog kaltinamoji tik verkė, atsiprašinėjo, prašė Ž. dovanoti. Keisti parodymus ji Ž. neprašė. Apie jokių pinigų davimą ji nepasisakė. L. S. 2014-04-20 apklausiama pakartotinai jau teigė, jog po poros dienų R. L. vėl atvažiavo, prašė Ž. pasakyti, jog sutiko mylėtis savo noru ir padėjo ant stalo 500 Lt pasakydama, „bus už važinėjimą, už kurą“. Pati nukentėjusi Ž. M. tokių motinos parodymų nepatvirtino. Esant šiems duomenims pirmos instancijos teismas darė išvadą, kad išteisintosios veiksmai, kuomet ji nukentėjusios Ž. M. ir įstatyminės atstovės L. S. atžvilgiu panaudojo psichinę prievartą, o būtent: darydama psichologinį – emocinį poveikį, apsikabindama nukentėjusiąją Ž. M. ir verkdama, graudindama ir priekaištaudama nukentėjusiajai, atsiprašydama už savo sūnaus E. L. veiksmus, atliktus 2014-02-17 nukentėjusios atžvilgiu, kėlė jai gailestį bei vertė jaustis kalta dėl E. L. suėmimo ir taip sukėlė nukentėjusiajai gailesčio bei kaltės būseną, negali būti laikomi siekiu paveikti nukentėjusią pakeisti parodymus. Pirmos instancijos teismas taip pat pripažino, kad gali būti pripažįstama, jog nukentėjusi galėjo suprasti tokius kaltinamosios veiksmus kaip norą paveikti ją psichologiškai, tačiau nusikaltimo sudėtis nustatinėjama ne nukentėjusios, o kaltinamosios veikoje. Tokie jausmai yra būdingi motinai, pergyvenančiai dėl nedoro sūnaus poelgio, noras atsiprašyti nukentėjusios ir taip sumažinti padarytą Ž. M. emocinį skausmą. Jos veikoje neįrodyta tyčia tokiais savo veiksmais paveikti nukentėjusią pakeisti parodymus. Taip pat pirmos instancijos teismo nuomone nėra surinkta patikimų įrodymų, jog ji tęsdama savo nusikalstamą veiką, 2014 metų vasario mėnesio 24-25 dienomis, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną ir valandą, pakartotinai specialiai atvykusi pas Ž. M., adresu (duomenys neskelbtini), dalyvaujant nukentėjusios įstatyminei atstovei motinai L. S., prašė pakeisti parodymus, t.y., sakyti, kad Ž. su E. L. sutiko mylėtis savo noru ir už būsimą melagingų parodymų davimą davė 500 litų.

Įstatymas draudžia daryti poveikį baudžiamojo proceso dalyviams, tarp jų ir nukentėjusiajam. Baudžiamasis procesas prasideda tada, kai priimamas nutarimas pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 171 straipsnis). Asmuo tampa nukentėjusiuoju baudžiamajame procese tada, kai jis tokiu pripažįstamas prokuroro sprendimu (BPK 28 straipsnis). Kaip jau buvo minėta, duoti melagingus parodymus liudytojai ir nukentėjusieji gali būti veikiami įvairiais būdais: prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan., o pagal BK 233 straipsnio 3 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas, panaudojo smurtą ar kitokią prievartą. Taigi baudžiamoji atsakomybė numatyta už poveikį, kuriuo siekiama paveikti asmenį baudžiamojoje byloje duoti melagingus, t. y. neatitinkančius tikrovės, parodymus.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. L. veiksmai, kurie prokuroro įvertinti kaip atitinkantys BK 233 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, buvo tokie: atvažiavusi į nukentėjusiosios namus, apsikabino nukentėjusiąją Ž. M. ir verkdama, graudindama ir priekaištaudama nukentėjusiajai, atsiprašė už savo sūnaus E. L. veiksmus, atliktus 2014-02-17 nukentėjusios atžvilgiu, kėlė jai gailestį bei vertė jaustis kalta dėl E. L. suėmimo ir taip sukėlė nukentėjusiajai gailesčio bei kaltės būseną.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, su kuo sutinka ir kolegija, kad tokie jausmai yra būdingi motinai, pergyvenančiai dėl nedoro sūnaus poelgio, noras atsiprašyti nukentėjusios ir taip sumažinti padarytą emocinį skausmą, tačiau argumentas, kad nesurinkta duomenų, jog R. L. būtų prašiusi nukentėjusios pakeisti parodymus ir davė 500 Lt, prieštarauja bylos duomenims. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad išteisintoji R. L. lankėsi pas nukentėjusiąją ir jos motiną namuose. Šios aplinkybės neneigia išteisintoji, ji neigia mokėjusi 500 Lt ir prašiusi nukentėjusiosios keisti parodymus. Tačiau kolegija, remdamasi byloje esančių ir jau aukščiau aptartų duomenų visuma, daro priešingas išvadas. Visų pirma pažymėtina, kad nukentėjusios atstovė pagal įstatymą L. S., pirmos instancijos teisme apklausiama kaip liudytoja patvirtino, kad po įvykio atvyko R. L., kuri verkė, atsiprašė dėl sūnaus, prašė dovanoti ir pakeisti parodymus. Vėliau R. L. buvo atvykusi dar kartą, davė 500 Lt, kuriuos padėjo ant stalo ir prašė pakeisti parodymus. Anot liudytojos, nukentėjusios Ž. M. parodymams teisme, turėjo įtakos pinigai, kuriuos ji priėmė kaip moralinės žalos atlyginimą. Iš esmės analogiškus parodymus (t. 5, b.l. 40) liudytoja L. S. teikė ir 2014-08-20 ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip liudytoja apie savo pačios galimai padarytą nusikalstamą veiką (BPK 82 str. 3 d.), paminėdama, kad R. L. prašė Ž. M., kad ši pasakytų, jog su E. L. mylėjosi savo noru. Būtent tokias aplinkybes nukentėjusioji Ž. M. ir nurodė apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo. Aplinkybė, kad liudytoja L. S. 2014-04-10 apklausos metu nenurodė, kad R. L. prašė keisti parodymus ir perdavė 500 Lt, nepaneigia L. S., tuo labiau teisme, duotų parodymų. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu L. S. siektų ar norėtų apkalbėti išteisintąją R. L.. Tačiau BK 233 straipsnio 3 dalis atsakomybę sieja su poveikiu liudytojui ar nukentėjusiajam panaudojant smurtą ar kitokią prievartą. Teisėjų kolegija laiko, kad R. L. veiksmai, kuomet ji atvažiavusi į nukentėjusiosios namus, apsikabino nukentėjusiąją Ž. M. ir verkdama, graudindama ir priekaištaudama nukentėjusiajai, atsiprašė už savo sūnaus E. L. veiksmus, atliktus 2014-02-17 nukentėjusios atžvilgiu, taip sukeldama nukentėjusiajai gailesčio bei kaltės būseną, negali būti vienareikšmiai vertinami kaip prievartinio pobūdžio, siekiant priversti duoti melagingus parodymus. Tokie jos veiksmai nesuponuoja tiesioginio spaudimo nukentėjusiajai ir reikalavimo pakeisti parodymus ir neatitinka nė vieno BK 233 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio bei esamomis aplinkybėmis negali būti vertinami kaip psichinė prievarta. Išsakyti priekaištai, kaltinimai nukentėjusiajai dar nesuponuoja išvados, jog buvo reikalaujama pakeisti ar duoti melagingus parodymus, todėl ir negali būti vertinamai kaip atitinkantys BK 233 straipsnio 3 dalies dispozicijoje numatytos veikos požymius, tuo labiau, nukentėjusios atstovė pagal įstatymą patvirtino, kad įtaką nukentėjusiajai padarė pinigai. Tačiau veiksmai, kuomet išteisintoji R. L. paprašė pakeisti parodymus ir sakyti, kad nukentėjusioji lytiškai santykiavo savo noru bei už tai ji nukentėjusiajai davė 500 Lt, parodo išteisintosios suvokimą ir norą neteisėtai kištis į teisingumo vykdymo procesą bei atitinka ne BK 233 straipsnio 3 dalyje numatytos veikos požymius, o BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymius.

Teisėjų kolegija laiko įrodyta, kad R. L., turėdama tikslą padėti E. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal pareikštą įtarimą dėl nepilnametės Ž. M. išžaginimo ir seksualinio prievartavimo, siekė paveikti ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiąją, kad ši ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, t. y., 2014 metų vasario mėnesio 24-25 dienomis, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną ir valandą, atvykusi pas Ž. M., adresu (duomenys neskelbtini), dalyvaujant nukentėjusios įstatyminei atstovei motinai L. S., prašė pakeisti parodymus, t.y., sakyti, kad Ž. su E. L. sutiko mylėtis savo noru ir už būsimą melagingų parodymų davimą davė 500 litų. Taigi dėl BK 233 straipsnyje 3 dalies numatytos nusikaltimo sudėties nebuvimo pirmos instancijos teismo nuosprendis naikintinas, R. L. pripažintina kalta jos padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal BK 233 str. 1 d.

Kaltinamosios R. L. atsakomybę lengvinančių ir jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nėra.

Skiriant kaltinamajai R. L. bausmę teismas atsižvelgia į padaryto nesunkaus nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, į kaltės formą ir rūšį, veiksmų tikslus ir motyvus, į jos asmenybę. R. L. anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta (t. 5, b.l. 114), priklausomybių ligų ir psichiatrinio kabinetų įskaitą neįrašyta (t. 5, b. l. 123), charakterizuojama teigiamai (t. 5, b.l. 118), dirbanti (t. 5, b.l. 119), ištekėjusi. Sprendžiant bausmės klausimą teismas taip pat atsižvelgia į tai, kokiomis aplinkybėmis buvo padaryta nusikalstama veika, o būtent į tai, kad R. L. neteisėtai kišosi į teisingumo vykdymo procesą baudžiamojoje byloje dėl sunkaus nusikaltimo padarymo. Būtent šių aplinkybių įvertinimas teismui leidžia daryti išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį – baudą, savo dydžių artimesnę bausmės minimumui.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, atmetant nuteistųjų skundus, ar pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš nuteistųjų išieškotinos nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą turėtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme dalyvavusio advokato paslaugoms apmokėti. Baudžiamojo proceso įstatymas bei CK 6.249 – 6.251, 6.263 straipsniai grindžiami visiško žalos (nuostolių) atlyginimo principu, ypatingai tuomet, kai žala (nuostoliai) padaryta nusikalstama veika. Kolegijos vertinimu, byla yra sudėtinga, nukentėjusiąją atstovavęs advokatas dalyvavo trijuose teisiamuosiuose posėdžiuose. Be to, kolegija atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir sunkumą, faktinį ir teisinį sudėtingumą, pačios bylos sudėtingumą ir apimtį, teisinės pagalbos teikimo trukmę ir advokato veiksmų kiekį bei mastą ir daro išvadą, kad nukentėjusiajai už teisinę pagalbą sumokėtas honoraras advokatui atitinka protingumo, teisingumo kriterijų, todėl turi būti išieškomas lygiomis dalimis iš nuteistųjų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 2 punktu, 329 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 10 d. nuosprendžio dalį, kurioje T. N. pagal BK 233 str. 1 d., o R. L. pagal BK 233 str. 3 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

pripažinti T. N. kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti bausmę – baudą 10 MGL 376 Eur 60 cnt.

Pripažinti R. L. kalta, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti bausmę – baudą 10 MGL 376 Eur 60 cnt.

Pakeisti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 10 d. nuosprendžio dalį dėl bausmės E. L. ir S. L. paskyrimo:

sumažinti E. L. paskirtą bausmę pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 3 dalį iki 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 3 dalį iki 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo; pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalį, 5 dalies, 1 punktą, paskirtas bausmes subendrinti jas apimant ir paskirti galutinę 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Sumažinti S. L. paskirtą bausmę pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 3 dalį iki 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 3 dalį iki 3 (trejų) metų laisvės atėmimo; pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalį, 5 dalies, 1 punktą, paskirtas bausmes subendrinti jas apimant ir paskirti galutinę 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmę; pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalį, 2 dalies 5, 7, 10 punktus, S. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams, įpareigojant pradėti dirbti arba mokytis, pirmuosius bausmės vykdymo atidėjimo metus neišeiti iš namų nuo 22. 00 val. iki 6. 00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, nevartoti psichiką veikiančių (alkoholio, narkotinių, psichotropinių ir kt.,) medžiagų.

Pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 6 punktą, skirti S. L. baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą 10 MGL 376 Eur 60 cnt. dydžio ir nustatyti vienerių (vienerių) metų įmokos sumokėjimo terminą.

Priteisti iš nuteistųjų E. L., S. L., T. N. ir R. L. nukentėjusios Ž. M. atstovei pagal įstatymą L. S. iš kiekvieno po 100 Eur išlaidų apeliacinės instancijos teisme dalyvavusio advokato paslaugoms apmokėti.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.