Panevėžio apygardos teismo nutartis

2011-09-30 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-512-168-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-09-30
Bylos Nr.
1A-512-168-2011
Teisminio proceso Nr.
1-66-1-01063-2010-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Nijolė Sušinskienė, Algirdas Gaputis, Eligijus Gladutis
Nuteistasis
G. M.
Nukentėjusysis
A. K.
Kategorijos

Teisėja Laima Šablevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-512-168/2011

Teisminio proceso Nr. 1-66-1-01063-2010-7Procesinio sprendimo kategorijos 2.4.6. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. rugsėjo 30 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Nijolės Sušinskienės, teisėjų Algirdo Gapučio ir Eligijaus Gladučio, sekretoriaujant Vilmai Užkurėlienei, dalyvaujant prokurorui Vytautui Sabaliauskui, gynėjui advokatui A. J., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. M. ir nukentėjusiosios A. K. apeliacinius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. pripažintas kaltu pagal LR BK 164 str. ir nuteistas 30 parų arešto bausme.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. M. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 01 d. iki 2010 m. balandžio 30 d., vengė pareigos pagal 2003 m. lapkričio 10 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą mokėti lėšas A. K. jų sūnaus E. M., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui, dėl ko per 3 metus alimentų gavėjai A. K. įsiskolino 8699 litus.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. M. prašo pakeisti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 20 d. nuosprendį: nuosprendžio dalį, kuria nuteistas 30 parų arešto panaikinti, taikyti BK 38 str. ir nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti, bylą nutraukti. Nurodo, kad teismas, pažeisdamas LR BPK 20 str. 4 ir 5 p. reikalavimus, netinkamai įvertino baudžiamosios bylos medžiagą, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, o tai apsprendė neteisingų išvadų padarymą bei netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. 2011 m. kovo mėnesį nukentėjusiajai sumokėjo visą 8869 Lt įsiskolinimą, nukentėjusioji jam jokių pretenzijų neturėjo ir prašė bylą nutraukti. Padidinto įsiskolinimo ar palūkanų už pavėluotą išlaikymo įsiskolinimą A. K. neprašė, baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas pradėtas ne jos iniciatyva. Vaikų išlaikymo fondui įsiskolinimą taip pat padengė. Taigi nusikaltimo sudėties objektyvioji pusė išnyko iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme iš esmės pradžios. Nurodo, kad nukentėjusioji nenurodė, kad laikotarpis, kai negaudavo lėšų vaiko išlaikymui, turėjo kokią nors neigiamą įtaką vaiko interesams. Nukentėjusiosios turtinė padėtis gera, turi gerai apmokamą darbą, gaudavo lėšas iš vaikų išlaikymo fondo. Nors kaltę visiškai pripažino, tačiau nė karto nenurodė, kad pinigų vaiko išlaikymui nemokėjo tyčia, sąmoningai. 2007 m. ir 2010 m. dirbo pagal verslo liudijimą. 2008 m. ir 2009 m. niekur nedirbo. Tais metais gyveno iš atsitiktinių darbų. Vykdydamas veiklą, pajamų turėjo, tačiau ne visada, nes ir su juo ne visada atsiskaitydavo. Mano, kad nusikaltimo sudėčiai nepakanka konstatuoti, kad nebuvo registruotas darbo biržoje. Teismas nepagrįstai jo parodymus „po to gal užmiršęs buvau. Buvom susipykę su nukentėjusiąja, buvo kažkiek ir ambicijų reikalas“, traktavo kaip tyčinį, sąmoningą vengimą teikti lėšas vaikų išlaikymui. Taip sakydamas jis turėjo omenyje tarpusavio su nukentėjusiąja santykius bei bendravimą su vaiku, tačiau ne išlaikymo neteikimo priežastis. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad laikotarpiu, kuomet turėdavo darbą ir lėšų, stengėsi teikti išlaikymą bei padengti susidariusius įsiskolinimus, kas rodo, jog jis nevengė pareigos išlaikyti vaiką. Taigi teismas nepagrįstai nustatė, kad jis sąmoningai nemokėjo lėšų vaiko išlaikymui. Teismas netyrė ir nenustatė, kada ir kokiomis lėšomis disponavo ir kad turėjo realią galimybę išlaikyti vaiką. Nurodydamas šias aplinkybes neneigia savo kaltės, kaip tik pripažįsta, kad pakankamai ilgą trijų metų laikotarpį nevykdė savo pareigos, tačiau mano, kad teismas neišsiaiškino išlaikymo nemokėjimo priežasčių ir aplinkybių, jo turtinės padėties ir objektyvių galimybių teikti išlaikymą. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino bylos medžiagą, aplinkybių visumą dėl BK 38 str. taikymo, t. y. neatsižvelgė į tai, kad iki bylos išnagrinėjimo padengė visą įsiskolinimą, kad prioritetą atidavė vaiko išlaikymui, prisiimdamas analogišką skolą kitam asmeniui, kurią turės grąžinti su palūkanomis, kad pripažintos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, kad yra neteistas, nusikaltimas nesunkus, sunkių pasekmių nesukėlė, neatsižvelgė į nukentėjusiosios poziciją. Dėl baudžiamosios atsakomybės už piktybinį vengimą mokėti lėšas vaiko išlaikymui buvo įspėtas tik 2004-02-25. Daugiau jokių raginimų negavo, nuo 2007 m. įspėjamas nebuvo, turtas tikrintas ir jo neradimo aktas surašytas 2011-01-26. Nurodo, kad teismo motyvai dėl BK 38 str. netaikymo prieštaringi. Teismo šališkumą rodo ir tas faktas, kad teismas akcentavo jo seniai išnykusį teistumą, taip pat administracinės teisės pažeidimus nuo 2001 m. Pripažįsta, kad yra baustas 2009 m. už greičio viršijimą neturint reikiamo stažo, 2010 m. – du kartus už vairavimą neprisisegus saugos diržų, tačiau mano, kad šie jo pažeidimai nėra pagrindas BK 38 str. netaikymui. Teismas, analizuodamas Kauno apygardos teisme šiuo metu nagrinėjamą baudžiamąją bylą, kurioje įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nėra nuteistas, jo nekaltumo prasme vėlgi parodė šališkumą. 2009 m. per antstolio kontorą nuo jo sąskaitos buvo nuskaičiuoti ir nukentėjusiajai pervesti 300 Lt. Teismas šių aplinkybių neįvertino, todėl netinkamai nustatė faktines aplinkybes. Mano, kad yra visos sąlygos jam taikyti BK 38 str.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji A. K. prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011-04-20 nuosprendį, kuriuo G. M. pagal LR BK 164 str. nuteistas 30 parų arešto bausme, jo atžvilgiu taikyti BK 38 str., jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti, baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Mano, kad teismas G. M. paskirdamas trumpalaikę laisvės atėmimo – arešto bausmę ir jo atžvilgiu netaikydamas BK 38 str., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas nuosprendyje pripažino, kad G. M. 2011 m. kovo mėnesį jai padengė visą įsiskolinimą, kad ji jokių pretenzijų jam neturėjo, prašo bylą nutraukti. Nurodo, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas ne jos iniciatyva, vaikų išlaikymo fondui įsiskolinimas taip pat padengtas. Taigi iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme pabaigos nukentėjusiųjų nebebuvo, kitų pretenzijų G. M. nepareikšta. Nurodo, kad yra teisininkė, dirba, gyvena nuosavame name, jos uždarbio pragyvenimui pakanka. Tuo metu, kai vaiko išlaikymui iš G. M. negaudavo lėšų, pinigų gaudavo iš vaikų išlaikymo fondo, todėl neigiamų pasekmių nepatyrė. Kai G. M. dirbo, nors ir nereguliariai, tačiau vaikui išlaikymą teikdavo. Tai patvirtina prie apeliacinio skundo jos pridedami banko mokėjimo nurodymai ir asmeninės sąskaitos išrašas. Mano, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus (BPK 20 str. 5 d.). Nurodo, kad teismo posėdyje G. M. nenurodė, kad būtų vengęs mokėti lėšas vaiko išlaikymui. Jis kaip tik nurodė priežastis, dėl kurių kurį laiką negalėjo teikti vaikui išlaikymo, t. y., kad 2008 m. ir 2009 m. neturėjo darbo, o jo pasakymas teisme „gal užmiršau“ nerodo sąmoningos tyčios. Teismas be pagrindo G. M. netaikė BK 38 str. motyvuodamas jo išnykusiu teistumu ir šiuo metu nagrinėjama byla, kurioje jis nėra pripažintas kaltu. Toks aplinkybių traktavimas yra asmens konstitucinių teisių ir nekaltumo prezumcijos principo pažeidimas. Mano, kad yra visos sąlygos G. M. taikyti BK 38 str.

Teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti, G. M. gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Apeliaciniai skundai netenkinami.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje numatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Civilinio kodekso III knygos 12 skyriaus antrajame skirsnyje detalizuotas šios konstitucinės pareigos teisinis reglamentavimas.

BK 164 straipsnyje numatyta atsakomybė už vengimą pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti būtiną materialią paramą vaikui. BK 164 straipsnyje numatytas nusikaltimas yra trunkamasis. Šis nusikaltimas trunka tol, kol jo nenutraukia pats kaltininkas, kiti asmenys ar teisėsaugos institucijų pareigūnai arba išnyksta kaltininko pareiga išlaikyti vaiką. Šio nusikaltimo sudėties buvimui veikoje svarbu nustatyti, kad kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys Nr. 2K-124/2008, 2K-291/2008, 2K-7-68/2009). Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį asmuo negali būti traukiamas tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių. Subjektyvieji padaryto nusikaltimo požymiai nustatomi per objektyviųjų duomenų visumą.

Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad 2003 m. lapkričio 10 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimu G. M. buvo priteistas jo sūnaus E. M., gimusio (duomenys neskelbtini), išlaikymas mokant po 250 Lt kas mėnesį iki šio pilnametystės. Taigi G. M. turėjo pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, mokėdamas teismo nustatyto dydžio mėnesio išmokas. Apeliantas skunde iš esmės neigia tyčia nemokėjęs vaiko išlaikymo išmokų, nurodydamas, kad tuomet, kai turėdavo darbą ir lėšų, išlaikymą mokėjo, o teismo išvada, jog jis sąmoningai nemokėjo lėšų vaiko išlaikymui, yra nepagrįsta, kadangi teismas netyrė ir nenustatė, kada ir kokiomis lėšomis jis disponavo ir ar turėjo realią galimybę išlaikyti vaiką, neišsiaiškino išlaikymo nemokėjimo priežasčių ir aplinkybių. Tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad G. M., žinodamas apie tokią savo pareigą, tyčia šios pareigos nevykdė. Tokia teismo išvada pagrįsta vadovaujantis BPK nustatyta tvarka byloje surinktais ir įvertintais įrodymais. Teismas bylos įrodymus įvertino tinkamai, jų vertinimo taisyklių nepažeidė.

G. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino, kad jam inkriminuotu laikotarpiu dėl pareigos vengimo išlaikyti vaiką, neteikė jokių lėšų vaiko išlaikymui, nors apie teismo sprendimą, kuriuo jam priteistas vaiko išlaikymas žinojo, suprato, kad turi mokėti vaikui išlaikymą, be to, G. M. dėl pareikšto kaltinimo kaltu prisipažino visiškai. Jis paaiškino, kad vaikui išlaikymo inkriminuotu laikotarpiu nemokėjimo pagrindinė priežastis buvo ta, jog jis neturėjo lėšų. Tačiau iš byloje esančios Sodros pažymos matyti, kad laikotarpiais nuo 2007-01-04 iki 2007-07-02, nuo 2007-07-05 iki 2007-10-10, nuo 2010-01-04 iki 2010-07-03 G. M. buvo įsigijęs verslo liudijimą ( b.l. 80). Teisiamojo posėdžio metu G. M. paaiškino, kad 2007 m. ir 2010 m. pagal verslo liudijimą dirbo, vykdė veiklą Lietuvoje, pajamų iš veiklos turėjo, 2008 ir 2009 metais nedirbo, gyveno iš atsitiktinių darbų ( b.l. 141-143). Iš baudžiamosios bylos matyti, jog laikotarpiu, kuriuo nustatyta, kad G. M. vengė mokėti priteistą išlaikymą vaikui, apeliantas buvo baustas administracine tvarka ir visas baudas sumokėjo, taip pat G. M. už padarytus administracinius teisės pažeidimus paskirtas baudas sumokėjo ir laikotarpiu, kuomet nedirbo pagal verslo liudijimą – 2008-02-11 ir 2009-11-12, kas neabejotinai patvirtina, kad G. M. lėšų turėjo (b.l. 72-79).

Šių byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma pagrįsta išvada, jog G. M. sąmoningai, t.y. tyčia, laikotarpiu nuo 2007-05-01 iki 2010-04-30 vengė pareigos išlaikyti vaiką. G. M. versija, jog jis dėl objektyvios priežasties, t.y. lėšų neturėjimo neteikė vaikui išlaikymo, o tuomet, kai pajamų turėjo – išlaikymą teikė, bylos įrodymais yra paneigta. Laikotarpiu nuo 2007-05-01 iki 2010-04-30 net ir dirbdamas pagal verslo liudijimą bei gaudamas pajamas, G. M. jokios sumos vaiko išlaikymui neskyrė. Todėl apelianto skunde nurodytas argumentas, kad teismas nesiaiškino, kada ir kokio dydžio piniginėmis lėšomis jis disponavo, reikšmės jo padarytos nusikalstamos veikos teisiniam vertinimui neturi. Be to, iš paties G. M. paaiškinimų matyti, kad 2008 – 2010 m. jis sūnaus nelankė ( b.l. 141-143) ir tai rodo, kad vaiko interesais, taip pat ir pareiga mokėti išlaikymo išmokas, jis tuo metu nesirūpino apskritai. G. M. kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos, trukusios laikotarpiu nuo 2007-05-01 iki 2010-04-30 taip pat nepaneigia jo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog jis 2007 m. balandžio mėnesį sumokėjo 2000 Lt vaiko išlaikymui, kadangi, kaip jau minėta, jis per trejų metų laikotarpį apskritai neskyrė jokios sumos vaiko išlaikymui, o apelianto nurodoma 2000 Lt suma, sumokėta 2007-04-16, bylos duomenimis, yra ankstesniu nei inkriminuota veika laikotarpiu susidariusi skola dėl G. M. laiku nesumokėtų vaiko išlaikymui išmokų (b.l. 36; 23-25). Apeliacinio skundo teiginys, kad teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes dėl to, jog antstolis nuo G. M. sąskaitos nurašė ir pervedė nukentėjusiajai 300 Lt, nepagrįstas. Ši aplinkybė teismo išvados dėl G. M. kaltės padarius nuskalstamą veiką, numatytą BK 164 str., pagrįstumo nepaneigia, kadangi 301 Lt suma vaiko išlaikymui buvo pervesta antstolio priverstinio išieškojimo metu (b.l. 19).

Šalies argumentai

Apeliantas skunde nepagrįstai nurodo, kad teismas nesiaiškino priežasčių, kodėl vaikui išlaikymas nebuvo mokamas. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus bei paties nuteistojo paaiškinimus ir visišką prisipažinimą dėl nusikalstamos veikos padarymo, pagrįstai konstatavo, kad nenustatyta jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių G. M. negalėjo vykdyti teismo sprendimo, kuriuo jis buvo įpareigotas išlaikyti sūnų. Be to, jog išlaikymas nebuvo mokamas dėl lėšų trūkumo, G. M. jokių kitų priežasčių nei duodamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, nei savo apeliaciniame skunde, nenurodė. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis ir su jomis sutinka.

Nepagrįstai apeliantai teigia, jog nusikalstama veika nepadaryta, kadangi 2011 m. kovo mėnesį nukentėjusiajai A. K. ir Vaikų išlaikymo fondui buvo sumokėtas visas - 8869 Lt įsiskolinimas. Ši aplinkybė apelianto padarytos nusikalstamos veikos baudžiamumo nepašalina. BK 164 str. numatytas nusikaltimas laikomas baigtu nuo vengimo pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas ar teikti būtiną materialią paramą vaikui pradžios, t. y. nuo to momento, kai galėdamas mokėti lėšas, teikti išlaikymą ar kitą materialią paramą kaltininkas to nepadaro. Šioje nutartyje aptarta, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog G. M. vengė pareigos išlaikyti vaiką laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 01 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. yra pagrįsta. Iš antstolio pateiktos informacijos apie išlaikymo įsiskolinimą matyti, kad G. M. įsiskolinimas sūnaus E. M. išlaikymui nuo 2007-05-01 iki 2010-04-30, t.y. už 36 mėn. sudaro 8699,00 Lt (b.l.41). Kartu pažymėtina, kad laikotarpis, kuomet kaltininkas vengia pareigos išlaikyti vaiką trunka tol, kol jo nenutraukia pats kaltininkas, kiti asmenys ar teisėsaugos institucijų pareigūnai. Bylos duomenimis, A. M. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas pagal BK 164 str. buvo pradėtas 2010 m. lapkričio mėn.

Atmestini nuteistojo G. M. ir nukentėjusiosios A. K. apeliacinių skundų prašymai taikyti BK 38 str. nuostatas ir G. M. nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius.

Pagal BK 38 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, 3) susitaikė su nukentėjusiuoju arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu, 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išdėstė motyvus, dėl BK 38 str. nuostatų G. M. netaikymo. Teismas tokią savo išvadą grindė tuo, jog nėra pagrindo manyti, kad kaltinamasis G. M. nedarys naujų nusikalstamą veikų. Kolegija su pirmosios instancijos sprendimu dėl BK 38 str. nuostatų G. M. netaikymo sutinka. Nors G. M. teistumas išnykęs, jis praeityje buvo teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, nuo 2001 m. administracinėmis nuobaudomis baustas 18 kartų. Tai G. M. gana neigiamai charakterizuoja bei rodo, jog jis linkęs pažeidinėti teisės normas, kas nesudaro pagrindo jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 str. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad A. K., kuri byloje pripažinta nukentėjusiąja, negaunant lėšų vaiko išlaikymui iš G. M., kreipėsi į Vaikų išlaikymo fondą, kuris gana ilgą laiką mokėjo įstatymu nustatytas lėšas vaiko išlaikymui ir tai A. K. gana ženkliai sušvelnino neigiamas pasekmes, padarytas G. M. nusikalstama veika. Be to, pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jei būtų visos BK 38 str. 1 d. numatytos sąlygos bei nesant aplinkybių, numatytų BK 38 str. 2 d., dėl kurių atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negalimas, teismas gali taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau neprivalo.

Kolegija sutinka, kad baudžiamosios bylos, kuri dar nagrinėjama teisme, paminėjimas teismo nuosprendyje nėra visiškai korektiškas nekaltumo prezumpcijos požiūriu, tačiau dėl to keisti nuosprendį nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinių skundų motyvais keisti nuosprendį ar jį panaikinti nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo G. M. ir nukentėjusiosios A. K. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Nijolė SušinskienėAlgirdas GaputisEligijus Gladutis