Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2010-03-26 · Administracinė byla Nr. I-220-162/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-03-26
Bylos Nr.
I-220-162/2010
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00051-2010-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Gumuliauskienė
Pareiškėjas
S.G.
Atsakovas
Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-220-162/2010 m.(Proceso Nr. 3-63-3-00051-2010-4)Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 74(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. kovo 26 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Gumuliauskienė, sekretoriaujant Eglei Mikelionienei, dalyvaujant pareiškėjui S.G., atsakovo atstovui Arūnui Venckui, 2010 m. kovo 22 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S.G. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtų priedų ir priemokų prie pareiginės algos dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas skundu ir jo patikslinimu (b.l. 4-6; 11-13) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo priteisti neišmokėtą priedų ir priemokų prie pareiginės algos dalį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. birželio 1 d. – 738,48 Lt.

Pareiškėjas nurodo, kad dirbo Palangos miesto policijos komisariate iki 2007 m. birželio 1 d., šiuo metu yra pensininkas. Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas yra Palangos miesto policijos komisariato teisių ir įsipareigojimų perėmėjas. Laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. birželio 1 d. už atliktas pareigas nebuvo sumokėtas visas priklausantis darbo užmokestis: išmokėta tik priedų ir priemokų dalis, neviršijanti 70 procentų pareiginės algos. Teigia, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas prašo skundą tenkinti jame išdėstytų motyvų pagrindu, Nesutinka su sprendimo vykdymo atidėjimu vieneriems metams, nes prašoma priteisti suma nėra didelė, todėl, net ir esant sunkiai finansinei atsakovo padėčiai, ji gali būti išmokėta.

Atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariato atstovas Arūnas Venckus prašo iš dalies tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti 574, 37 Lt. Nurodo, kad suėjus Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytam trijų metų senaties terminui, 2007 metų sausio mėnesio priemokos (164,11 Lt) negali būti priteisiamos. Pažymi, jog šių metų patvirtintame biudžete policijos įstaigoms nėra numatytos lėšos darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti. Mano, jog teismas turi atsižvelgti į tai, kad nėra skirta reikalingi asignavimai tam, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, būdamas tiesioginiu pareiškėjo darbdaviu, turėtų finansinę galimybę sumokėti pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką. Prašo sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui. Analogiška atsakovo pozicija išdėstyta atsiliepime į skundą (b.l. 18-19).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja

Pareiškėjas S.G. kelia reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies, nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. birželio 1 d., kuri buvo neišmokėta taikant Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, ribojančią priedų ir priemokų sumą (ne daugiau kaip 70 procentų). Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas buvo statutinis valstybės tarnautojas, ginčo laikotarpiu dirbo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Palangos miesto policijos komisariate (iki reorganizacijos – Palangos miesto policijos komisariatas). Šiuo metu yra vidaus reikalų sistemos pensininkas, dirba apsaugos firmoje.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-300 „Dėl žemesnės pakopos policijos komisariatų reorganizavimo prijungimo būdu prie atitinkamo aukštesnės pakopos policijos komisariato sprendimo priėmimo, reorganizavimo sąlygų, apskrities vyriausiųjų policijos komisariatų nuostatų, struktūros schemų patvirtinimo“ nuo 2008 m. spalio 1 d. reorganizuoti žemesnės pakopos policijos komisariatai prijungiant juos prie atitinkamo aukštesnės pakopos policijos komisariato (1 punktas). Palangos miesto policijos komisariatas reorganizuotas prijungimo būdu prie Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato įkuriant Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (1.3, 2.13 punktai). Pagal šiuo įsakymu patvirtintų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato nuostatų 5, 6, 15.5, 15.8 punktus ši įstaiga yra juridinis asmuo, valstybės biudžeto asignavimų valdytojas, organizuojantis vyriausiojo policijos komisariato žmogiškųjų išteklių valdymą bei pagal kompetenciją sprendžiantis ūkinės ir finansinės veiklos klausimus, organizuojantis policijos pareigūnų ir kitų darbuotojų socialinių garantijų įgyvendinimą, todėl reikalavimas sumokėti neišmokėtą darbo užmokestį yra nukreiptas tinkamam atsakovui. Pareiškėjas prašo iš atsakovo priteisti 738, 48 Lt dalį neišmokėtų priemokų ir priedų prie pareiginės algos dydį.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus (23-26 straipsnių nuostatos), kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija Nr. IX-856) 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – ir tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal įstatymo 26 straipsnio 3 dalį vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis, už įprastą darbo krūvį viršijančią veiką, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viržyti 60 procentų pareiginės algos.

Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statuto), patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr.IX-1538, 7 skirsnyje reglamentuojamas statutiniams valstybės tarnautojams mokamas darbo užmokestis ir kitos išmokos. Statute nustatyta, kad statutinių valstybės tarnautojų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos stažą, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos, kurios mokamos Valstybės tarnybos įstatymo ir Statuto nustatyta tvarka. Statuto 38 straipsnio 1 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos darbo užduotys pareigūnui turi būti suformuotos raštu. Statuto 38 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnams galėjo būti mokami priedai už laipsnius (35 straipsnis), kvalifikacines kategorijas (36 straipsnis), stažą (37 straipsnis). Priedų už kvalifikacinę kategoriją ir laipsnį bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 55 procentų pareiginės algos (36 straipsnio 6 dalis). Kaip matyti, minėtuose Statuto straipsniuose pakartotos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, reguliuojančios valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų rūšis, jiems mokamų priedų dydžio (sumos) apribojimą ir priemokų dydžio (sumos) apribojimą. Statute nebuvo nustatyta vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnų darbo apmokėjimo tvarka buvo nustatyta Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje „Darbo užmokestis“, todėl 23 straipsnio 2 dalis vidaus tarnybos sistemos pareigūnams turėjo būti taikoma be išlygų.

2008 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26¹, 43¹, straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymas, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2009 m. sausio 1 d. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnį (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą nebuvo nustatyta, kad apmokėjimas už inter alia darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą įskaitomas į priedus ir priemokas ribojantį bendrą dydį (sumą).

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos ) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau, pagal Statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Tokiu būdu atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama. Tačiau pagal Konstitucijos 1 dalį negalimos tokios situacijos, kai valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių metu, viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo ribą. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, sutinka su prašyme nurodytomis aplinkybėmis, tik prašo sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui. Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai).

Nagrinėjamoje byloje, remiantis šiomis nuostatomis, konstatuojama, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra iš dalies pagrįstas ir teisėtas, kadangi iš pateiktų pažymų apie pareiškėjui mokėtą darbo užmokestį (b.l. 7, 14) laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. birželio 1 d. matyti, kad buvo taikomas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytų priedų ir priemokų ribojimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti sprendimo įvykdymo terminą.

Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose.

Valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma ,,įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1 – 638/2005 L. Š. V. Kauno rajono policijos komisariatas, kat. 16.5).

Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ar socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytas bendras trejų metų senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams, jeigu Darbo kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminių. Darbo kodekse kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nenumatyta. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis sudaro įstatyminį pagrindą pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio antroje dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą. Darbo kodekso 298 straipsnyje numatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Tai yra ši norma nustato naikinamąjį terminą, kurį viršijantis valstybės tarnautojui nesumokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas.

Pareiškėjo teisės buvo pažeistos nuo 2007 metų sausio 1 d. nesumokėjus jam priklausančių priedų ir priemokų, kadangi atsakovas taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytą ribojimą. Taigi pareiškėjui realiai negavus pagal Valstybės tarnybos įstatymą priklausančių sumų, jau 2007 m. sausio mėnesį atsirado pagrindas ginti savo pažeistas teises teisme. Reikalavimas įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teisme pareikštas 2010 m. vasario 12 d., todėl akivaizdu, kad 2007 metų sausio mėnesį pareiškėjui neišmokėtos priemokos negali būti priteisiamos (3 metų senaties terminas skaičiuojamas nuo 2007 m. vasario 12 d. iki 2010 m. vasario 12 d. – skundo padavimo teismui dienos). Iš pareiškėjo pateiktų pažymų apie darbo užmokestį matyti, jog 2007 m. sausio mėnesį jam nesumokėta 164,11 Lt, todėl ši suma atimama. Pareiškėjas prašo priteisti 738,48 Lt, tačiau prašymas tenkintinas iš dalies priteisiant 574,37 Lt (738,48 – 164,11).

Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Sprendimas dėl pareiškėjo prašymo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui yra išnykęs, todėl atsakovas įpareigojamas pareiškėjui išmokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis reglamentuoja sprendimų vykdymą. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. CPK 284 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti. Atsakovo atstovas teismo posėdyje prašo atidėti sprendimo vykdymą vienerių metų laikotarpiu. Iš atsakovo pateikto Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. sausio 7 d. paaiškinimo policijos įstaigų vadovams (b.l. 24) matyti, jog „iki šiol nėra nustatytas susidariusios nepriemokos policijos pareigūnams grąžinimo teisinis reguliavimas, nenumatyti tam tikslui papildomi biudžetiniai asignavimai“. Todėl akivaizdu, jog yra pagrindas atidėti sprendimo vykdymą.

Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr.2-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią Lietuvos valstybės turtinę padėtį pagrindu nusprendė sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), bylose dėl atlyginimo skirtumo priteisimo sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams (2009 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-812/2009, 2010 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-57/2010 ir kt.). Teismas pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai, todėl atsakovo prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo tenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis).

Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pareiškėjo skundas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra iš dalies pagrįstas, todėl tenkintinas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 2-4 punktais,

nusprendžia:

pareiškėjo S.G. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui S.G. iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti 574,37 (penkis šimtus septyniasdešimt keturis litus ir trisdešimt septynis centus) nesumokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2007 m. birželio 1 d. (fizinių asmenų ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti).

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Dalia Gumuliauskienė