Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-06-17 · Civilinė byla Nr. 2-1541/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-06-17
Bylos Nr.
2-1541/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Algirdas Gailiūnas, Danutė Gasiūnienė, Marytė Mitkuvienė
Kategorijos
  • 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 50.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1541/2013Procesinio sprendimo kategorija 126.5; 50.10. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjai Algirdas Gailiūnas (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutė Gasiūnienė ir Marytė Mitkuvienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens atsakovo pusėje A. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nutarties, kuria civilinėje byloje B2-1109-343/2013 buvo patikslintas uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ kreditorinis reikalavimas A. S. firmos bankroto byloje bei

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl lizingo gavėjo atsakomybės už lizingo davėjo nuostolius, pardavus lizinguotą turtą, apimties. Lizingo objektas buvo parduotas neatlikus jo vertinimo, todėl kilo ginčas, ar už rinkos kainą.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartimi A. S. firmai iškelta bankroto byla, o 2009 m. spalio 14 d. nutartimi joje patvirtintas UAB „Swedbank lizingas“ 194 966,16 Lt dydžio finansinis reikalavimas, susidaręs kreditoriui nutraukus transporto priemonių lizingo sutartis.

Ieškovui pardavus atsiimtą lizinguotą turtą A. S. firmos bankroto byloje administratoriaus prašymu teismas patvirtino patikslintą UAB „Swedbank lizingas“ 1 091 994,59 Lt kreditorinį reikalavimą, kuris patikslintas pagal pardavus turtą lizingo davėjo turėtus nuostolius be PVM (nuostolis dėl turto pardavimo – 880 982,90Lt (skirtumas tarp gautos už parduotą turtą kainos ir turto likutinės (neišpirktos sutarties nutraukimo dienai) vertės), o papildomos su turto realizavimu susijusios ieškovo išlaidos – 16 045,53 Lt).

UAB „Swedbank lizingas“ ir A. S. firma buvo sudarę eilę lizingo sutarčių: Nr. LT001150, LT001151, LT001245, LT001246, LT009048, LT009049, LT009653, LT009654, LT046562, LT046563, LT046564 ir LT046565 dėl 3 494 937,92 Lt bendros vertės 4 naujų SCANIA ir 2 naujų Mercedes Benz autovežių bei 6 priekabų. Atsakovui sutarčių tinkamai nevykdant, jas lizingo davėjas vienašališkai nutraukė (sutarties nutraukimo atsakovas neginčijo), pareikalaudamas atsakovą grąžinti lizingo sutarčių objektus. Turtas lizingo davėjui buvo grąžintas 2008 m. gruodžio 13 d.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. kovo 28 d. nutartimi patvirtino patikslintą UAB „Swedbank lizingas“ 1 091 994,59 Lt finansinį reikalavimą A. S. firmos bankroto byloje ir įpareigojo administratorių su šia nutartimi supažindinti kreditorius. Kreditorinis reikalavimas padidintas šiomis sumomis: 880 982,90 Lt nuostolių bei 16 045,53 Lt papildomų išlaidų.

Teismas sprendė dar esant galimybę tikslinti kreditorinį reikalavimą, kadangi kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai gali būti tvirtinami iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.

Pagal CK 6.574 straipsnį lizingo gavėjas turi atlyginti lizingo davėjo išlaidas, patirtas vykdant sutartį (t. y. susijusias su lizingo dalyko įgijimu, pristatymu ir pan.), be to, sumokėti atlyginimą (palūkanas) lizingo davėjui už suteiktą finansavimą (teisę naudotis daiktu). Lizingo davėjo nuostoliai turi būti apskaičiuojami atsižvelgiant į tai, kad, nutraukus lizingo sutartį, jis savo nuosavybėje pasilieka lizingo dalyką. Lizingo davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo sudaro skirtumas tarp lizingo gavėjo sumokėtų įmokų ir lizingo dalyko vertės kartu paėmus bei visos sumos, kurią lizingo davėjas būtų gavęs lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius sutartį.

Atsiliepimas

Atsakovo A. S. teiginiai, jog lizingo davėjas, nenustatęs lizingo objektais buvusio turto vertės, jį pardavė susijusioms įmonėms už pernelyg mažą kainą, kad turtą buvo galima parduoti brangiau, neįrodyti. Apeliantas nepaneigė UAB „Baltijos realizacijos centras“ (turto realizavimo paslaugas teikusi įmonė) suinteresuotumo turtą parduoti kuo didesne kaina (nuo parduoto turto vertės priklauso UAB „Baltijos realizacijos centras“ atlyginimas). Atitinkamai atmesti ir A. S. argumentai, jog lizingo davėjas nesiėmė priemonių turtą parduoti tretiesiems asmenims bent už vidutinę rinkos kainą.

Žemesnės instancijos teismas

A. S. pateiktą 2013 m. kovo 18 d. UAB Kauno nepriklausomų autoekspertų biuro raštą Nr. 13/08 teismas vertino kaip nepatvirtinantį parduoto turto vidutinės rinkos vertės, kadangi jame pateiktos apibendrintos tik tam tikrų metų gamybos autovežio su antstatu ir autovežio priekabos su antstatu vidutinės rinkos kainos 2010 metų kovo ir birželio mėnesiais, o ne konkretaus lizinguoto turto kaina, kuri gali būti nustatyta tik apžiūrėjus konkrečią transporto priemonę. Rašytinių įrodymų, patvirtinančių lizingo objektu esančio turto vertę tiek jo grąžinimo kreditorei, tiek jo pardavimo dienai nėra. Tiek lizingo davėjas, tiek gavėjas kaip juridiniai asmenys, kuriems keliami didesni atidumo, rūpestingumo ir sąžiningumo reikalavimai, privalėjo veikti taip, kad būtų nustatyta grąžintino turto vertė, kas nebuvo padaryta.

Teismas sprendė, kad UAB „Swedbank lizingas“ įrodė patirtų nuostolių dydį. Sprendžiant nuostolių dydžio klausimą teismas turi nustatyti lizingo gavėjo sumokėtų įmokų dydį, taip pat lizingo davėjo patirtų nuostolių dydį, lizingo objekto vertę lizingo sutarties nutraukimo momentu. Sutarties nutraukimo momentu turtas negalėjo būti įvertintas, kadangi jis lizingo davėjui buvo grąžintas tik po 4 mėnesių nuo sutarties nutraukimo. Atsakovas, siekdama pašalinti galinčias kilti abejones dėl grąžintino turto vertės, turėjo imtis priemonių šio turto vertei nustatyti, o to nedarydamas prisiėmė neigiamų pasekmių riziką. Be to, atsakovas galėjo savo iniciatyva surasti lizinguoto turto pirkėjus.

Esant tokioms aplinkybėms teismas sprendė esant pagrįsta bei teisinga nustatant kreditoriaus patirtų nuostolių dydį turto verte laikyti kainą, už kurią turtas buvo perleistas tretiesiems asmenims, o nesant įrodymų apie galimybė turtą parduoti už didesnę kainą, laikyti, kad jis parduotas už rinkos vertę.

Kadangi lizingo bendrovė nereikalauja palūkanų už laikotarpį po sutarties nutraukimo, dėl atsakovo argumentų dėl nepagrįsto palūkanų skaičiavimo šiuo laikotarpiu teismas nepasisakė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Tretysis asmuo atsakovo pusėje A. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį ir klausimą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo arba UAB „Swedbank lizingas“ reikalavimą patikslinti kreditorinį reikalavimą atmesti. Taip pat prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. Teismas nesiaiškino apelianto nurodytų aplinkybių ir be įrodymų pritarė ieškovo teiginiams. Atsakovas A. S. nėra teisininkas, neturi patirties tokiose bylose ir lėšų advokatui, todėl teismas privalėjo padėti atsakovui įgyvendinti savo teises, o ne trikdyti jį gąsdinant sankcijomis.

2. Transporto priemonės lizingo davėjui perduotos geros būklės, išpirktos 75 procentai vertės, tačiau ieškovas, perėmęs turtą, jo nenaudojo taip, kad gautų naudą ir nepardavinėjo laisvai rinkoje. Autovežiai buvo geros būklės, todėl, tikėtina, sudarius galimybę potencialiems pirkėjams juos apžiūrėti, būtų buvę parduoti už didesnę kainą. Ieškovo argumentas, kad neturėjo tam lėšų, neatlaiko kritikos (nebuvo būtinos ženklios lėšos, būtų užtekę įdėti keletą skelbimų). Bankroto bylose teismas privalo būti aktyvus ir imtis priemonių ištirti bylos išnagrinėjimui svarbias aplinkybes (ieškovo nuostolių atsiradimo aplinkybes bei ieškovo veiksmus, ar jis siekė nuostolius sumažinti).

3. Teismas nepareikalavo lizingo davėjo paaiškinti, iš ko susideda prašoma priteisti suma. Jeigu palūkanų 182 423,56 Lt suma neįeina į reikalavimo sumą, teismas turėjo nustatyti, iš ko susideda lizingo davėjo 1 091 994,59 Lt nuostolių suma bei 880 982,90 Lt suma, ar nėra dubliavimosi su patvirtinto reikalavimo suma.

4. Atsakovas pateikė turto vertintojų pažymą, kad turtas jo pardavimo metu, t.y. 2010 metais galėjo kainuoti 1 101 060,00 Lt. Atsakovas taip pat 2013 m. kovo 21 d. detaliai pagrindė kiekvienos transporto priemonės bei priekabų vertę, pardavimo kainą, lizingo davėjo negautas pajamas turto nepardavus viešoje rinkoje. Turto vertė rinkoje negali būti nustatyta turto rinkai nepateikus.

5. Lizingo davėjas grindžia savo nuostolius iš turto pardavimo sandorių ir nesumokėtos turto kainos skirtumo, tačiau lizingo davėjo pateiktuose dokumentuose nurodoma parduota ne lizingo gavėjo išpirkinėjama transporto priemonė.

6. Teismas nemažino kreditoriaus reikalavimo, nors pats kreditorius atsakingas dėl nuostolių.

7. Kadangi lizingo gavėjas jau buvo išpirkęs 73,76 proc. turto vertės, turėjo teisę tai daliai reikalauti perduoti nuosavybės teisę. Atitinkamai lizingo davėjas turėjo parduodamo turto kainą derinti su lizingo gavėju – bendraturčiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką (civilinė byla Nr.3K-3-472/2012) kad, kai lizinguojamo daikto nuosavybės teisė įvykdžius sutartį perduodama lizingo gavėjui, tai į įmokų sandarą įtraukiamos ir daikto vertės išpirkimo įmokos, nes lizingo gavėjas nuo sutarties įsigaliojimo momento pradeda įgyvendinti savo teisę įgyti nuosavybės teisę, periodinėmis įmokomis palaipsniui išpirkdamas daiktą iš lizingo davėjo.

8. Nesąžiningas lizingo davėjo elgesys, kai lizinguotą turtą, jo neįvertinęs, parduoda verslo partneriui, kainos nederinęs su lizingo gavėju. Tokio elgesio neigiamos pasekmės (nuostoliai) turi tekti neveikliam lizingo davėjui, ne atsakovui. Lizingo davėjas, 2010 metais pardavęs lizinguotą turtą galėjo gauti 1 101 060,00 Lt, kas pilnai būtų padengę neapmokėto turto vertę - 916 748,27 Lt. Turto atsiėmimo metu 2008 metais jo vertė buvo dar didesnė.

9. CK 6.222 straipsnis suteikia teisę lizingo gavėjui, kuris mokėjo įmokas pagal lizingo sutartį išpirkdamas daiktą nuosavybėn, reikalauti iš lizingo davėjo grąžinti įmokas po to, kai jis grąžino lizingo davėjui lizingo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr.3K-3-472/2012). Šių įmokų lizingo davėjas atsakovui negrąžino. Minėtoje kasacinės instancijos teismo nutartyje taip pat konstatuota, kad lizingo davėjui susigrąžinus turtą, jo verte turi būti mažinami lizingo davėjo nuostoliai. Tai reiškia ir lizingo davėjo prievolę susigrąžinus lizinguotą turtą nustayti jo vertę (tą gali padaryti atestuoti vertintojai, ne pats lizingo davėjas), kas nebuvo padaryta. Šios lizingo davėjo pareigos nepaneigia aplinkybė, kad turtas grąžintas 4 mėnesiai po sutarties nutraukimo.

Atsiliepimas

Atsakovas bankrutuojanti A. S. firma atsiliepimu nurodo, kad ieškovo reikalavimą laiko pagrįstu ir prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ atsiliepimu prašo atskirojo skundo netenkinti. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. Teismas tinkamai nustatė, iš ko susideda kreditorinis reikalavimas bei 880 982,90 Lt nuostolių. Ieškovas į bylą pateikė įrodymus dėl nuostolių dydžio (lizingo sutarčių įmokų grafikai, lizinguoto turto pirkimo-pardavimo sutartys, 2013 m. sausio 11 d. pažyma dėl nuostolio iš turto pardavimo paskaičiavimo ir kt.).

2. Teismas išsiaiškino, kad ieškovo patikslintas finansinis reikalavimas nesidubliuoja su Kauno apygardos teismo 2009 m. spalio 14 d. įsiteisėjusia nutartimi patvirtintu ieškovo 194 966,16 Lt reikalavimu. Teismas neturi pareigos dar kartą tikrinti šios nutarties.

3. Atsakovas, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, turėtų arba iš anksto pasikonsultuoti su teisininku arba susilaikyti nuo tokių veiksmų.

4. Kritiškai vertintina atsakovo pateikta turto vertintojų pažyma, kadangi ji parengta neapžiūrėjus vertinamų transporto priemonių (Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101). Be to, net ir tinkamai įvertinus turtą nėra garantijos, kad bus galimybė jį parduoti už būtent tokią kainą.

5. Lizingo sutartyse nebuvo reikalavimo atlikti turto vertinimą.

6. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad ieškovas reikalauja atlyginti nuostolius ne dėl ginčo turto pardavimo. Lizingo sutarties Nr. LT009654 objektas parduotas 2010 m. kovo 19 d. sutartimi Nr. LT009654/PPS-1, lizingo sutarties Nr. LT009049 objektas parduotas 2010 m. kovo 19 d. sutartimi Nr. LT009049/PPS-1, lizingo sutarties Nr. LT009048 objektas parduotas 2010 m. kovo 19d. sutartimi Nr. LT009048/PPS-1, lizingo sutarties Nr. LT009653 objektas parduotas 2010 m. kovo 19 d. sutartimi Nr. LT009653/PPS-1, 2010 m. birželio 23 d. sutartimi Nr. LTY064369-PPS-358 parduoti lizingo sutarčių Nr. LT046564, LT046565 objektai (27 pozicija), lizingo sutarčių Nr. LT046562, LT046563 objektai (28 pozicija), lizingo sutarčių Nr. LT001245, LT001246 objektai (162 pozicija), lizingo sutarčių Nr. LT001150, LT001151 objektai (163 pozicija).

7. Apelianto nesąžiningumą rodo, kad lizinguotą turtą grąžino tik po 4 mėnesių nuo sutarties nutraukimo, kad tuo laikotarpiu neturėdamas teisės dar naudojosi lizinguotu turtu.

8. Tiek ieškovas, tiek turtą pardavęs UAB „Baltijos realizacijos centras“, kuris vertėsi būtent prekyba, buvo patyręs ir suinteresuotas turtą parduoti kuo didesne kaina. UAB „Baltijos realizacijos centras” atlyginimas už pardavimo paslaugas priklausė nuo pardavimo kainos. Lizingo bendrovei taip pat naudinga turtą parduoti kuo didesne kaina, nes nuostolius tektų išsiieškoti iš finansinių sunkumų turinčio subjekto. Turtas buvo partnerių aikštelėje, jį buvo galima apžiūrėti, skelbimai buvo patalpinti interneto svetainėse (įrodymai neišlikę, nes skelbimai nesaugomi tų interneto svetainių duomenų bazėse).

9. Atsakovas bei apeliantas patys aktyviai neieškojo turto pirkėjų.

10. Aplinkybė, jog lizingo gavėjas jau buvo išsipirkęs 73,76 proc. turto vertės, nesuteikia jam nuosavybės teisės į dalį turto. Lizingo davėjas visą sutarties laikotarpį išlaiko nuosavybės teisę į daiktą, kurį įgyja tik siekdamas užtikrinti tinkamą lizingo gavėjo sutartinių įsipareigojimų įvykdymą ir neturi intereso turėti lizingo sutarties dalyko nuosavybės teises ir po lizingo sutarties nutraukimo. Finansinės nuomos esmė, kai daikto savininkas yra vienas asmuo, o ekonominės naudos gavėjas, prisiimantis riziką, susijusią su sutarties dalyku - kitas.

11. Ieškovo nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, t. y. nukentėjusysis turi būti grąžintas į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu jam nebūtų padaryta žalos (CK 6.251 straipsnio 1 dalis).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Esminis byloje kilęs ginčas, ar lizingo davėjas lizinguotą ir nutraukus sutartį iš lizingo gavėjo atsiimtą turtą pardavė už pagrįstą kainą.

Lizingo sutarties esminio pažeidimo teisiniai padariniai įtvirtinti CK 6.574 straipsnyje. Pagal šią teisės normą, lizingo gavėjui iš esmės pažeidus sutartį, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba (alternatyvus lziingo davėjo teisių gynimo būdas) nutraukti sutartį ir reikalauti grąžinti sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Pagal formuojamą teismų praktiką, lizingo davėjo nuostoliai turi būti apskaičiuojami atsižvelgiant į tai, kad, nutraukus lizingo sutartį, lizingo davėjas pasilieka lizingo dalyką. Lizingo davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo sudaro skirtumas tarp lizingo gavėjo sumokėtų įmokų ir lizingo dalyko vertės kartu paėmus bei visos sumos, kurią lizingo davėjas būtų gavęs lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius sutartį (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012, 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2013).

Lizingo davėjas neturi intereso įsigyti lizinguojamą turtą. Šis turtas paprastai reikalingas lizingo gavejui ir lizingo davėjas jį įsigija lizingo gavėjo interesais tikslu turtą pateikti naudotis lizingo gavėjui bei už tai gauti finansinę naudą. Atitinkamai, lizingo davėjui nutraukus lizingo sutartį dėl tos priežasties, kad gavėjas nemoka sutartais termianis numatytų įmokų, ir pagal CK 6.574 straipsnį atsiėmus lizinguotą turtą, lizingo davėjas, kaip jau minėta, neturėdamas intereso šį turtą pasilikti sau nuosavybės teise, siekia jį realizuoti (parduoti arba dėl jo sudaryti naują lizingo sutartį). Akivaizdu, kad lizingo davėjo galimi nuostoliai (arba pelnas) tiesiogiai priklauso nuo to, už kokią kainą lizinguotas turtas bus realizuotas. Neįrodžius esant priešingai, akivaizdu, kad lizingo davėjas kaip profesionalus pelno siekiantis subjektas siekia lizinguotą ir atsiimtą turtą perleisti kuo brangiau.

Byloje nagrinėjama situacija, kai lizingo davėjas, nutraukęs lizingo sutartį ir perėmės lizinguotą turtą (transporto priemones), jį pardavė tretiesiems asmenims už, apelianto nuomone, per mažą, t.y. rinkoje pardavimo metu buvusių kainų neatitikusią kainą. Tiek lizingo sutarties nutraukimo metu, tiek lizinguotą turtą grąžinus lizingo davėjui (šiuos įvykius skiria keletas mėnesių) nebuvo atliktas lizinguotų ir lizingo davėjui grąžintų transporto priemonių vertinimas. Jo nereikalauja nei galiojantys įstatymai, nei šalių sudarytos lizingo sutartys, tačiau toks vertinimas galėjo būti atliktas tiek lizingo gavėjo, tiek davėjo iniciatyva. Abi lizingo sutarties šalys, neatlikę turto vertinimo, prisiima rizika, kad vėliau, kilus ginčui dėl turto perleidimo kainos pagrįstumo, ją bus sunkiau įrodyti. Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą (CPK 12, 178 straipsniai) apeliantui, teigiančiam, kad lizinguotos transporto priemonės po sutarties nutraukimo buvo parduotos mažesne nei rinkos kaina, tenka procesinė pareiga tai įrodyti. Šiuos savo argumentus apeliantas grindžia Kauno nepriklausomų autoekspertų biuro 2013 m. kovo 18 d. pažyma Nr. 13/08 apie techniškai tvarkingų 5 vietų (2003, 2004 ir 2007 pagaminimo metai) autovežių su antstatu 18 t., taip pat autovežio priekabos su antstatu (2003, 2004 ir 2007 pagaminimo metai) vertę 2010 metų kovą. Pačioje pažymoje nurodyta, kad transporto priemonių rinkos vertes ekspertai galėtų nustatyti tik jas apžiūrėję ir tik vertinimo dienos data. Taigi, šis dokumentas nėra tikslus konkrečių transporto priemonių įvertinimas, kadangi jame tėra pateikti labai apibendrinti duomenys apie autovežių su antstatu bei autovežio priekabų su antstatu vertę. Šiame vertinime ne tik kad nėra atsižvelgta į konkrečių lizinguotų automobilių individualią būklę, bet neatsižvelgta ir į autovežių, priekabų markę, komplektaciją, ridą, defektus (turto atsiėmimo metu, kaip nurodyta perdavimo-priėmimo aktuose, turto būklė netikrinta, o kaip akivaizdūs trūkumai paminėta tik tai, kad nėra vairuotojo pusės veidrodėlio) ir kitas savybes, įtakojančias kainą. Be to, kaip nurodyta pažymoje, net ir apžiūrėjus transporto priemones, jų vertę būtų galima nustatyti tik vertinimo dienai. Tuo vertintojai iš esmės konstatavo nesant galimybės nustatyti konkrečios transporto priemonės vertę prieš keletą metų. Dėl išdėstytų argumentų, ši apelianto pateikta ekspertų biuro išvada nepatvirtina buvus realią galimybę lizinguotas transporto priemones parduoti būtent už pažymoje nurodytą kainą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad net ir atlikus nuodugnų konkrečios transporto priemonės vertinimą ją apžiūrėjus, išvada dėl vertės dar negarantuos realios galimybės transporto priemonę parduoti už būtent tokią kainą per protingą laiką. Rinkos kainą formuoja konkretūs sandoriai, juose šalių suderėta kaina. Galimybė sudaryti sandorį priklauso nuo paklausos konkrečiu metu būtent tokiai transporto priemonei. Todėl, siekiant nustatyti, ar lizingo davėjas lizinguotą turtą pardavė už pagrįstą kainą, ar pardavimas už tokią kainą atitiko lizingo davėjo, siekiančio iš pardavimo patirti kuo mažesnius nuostolius, elgesį, lemiamą reikšmę (ypač nagrinėjamoje byloje, kai nėra konkrečių transporto priemonių įvertinimo bei nebėra galimybės jį atlikti) turi ne lizinguoto turto įvertinimas (juo labiau apibendrintas kaip yra byloje nagrinėjamu atveju), o lizingo davėjo veiksmų, siekinat parduoti lizinguotą turtą, įvertinimas, pagal kriterijų, ar tokie veiksmai rodo pakankamas pastangas turtą parduoti už kainą, kuri leistų patirti kuo mažesnius nuostolius.

Lizingo davėjas, atsiėmęs turtą jį realizavo per UAB „Baltijos realizacijos centras“, t. y. įmonę, kuri su ieškovu 2009 m. kovo 6 d. sudarytos bendradarbiavimo sutarties Nr. 1 pagrindu ieškovui teikė atlygintinas bendradarbiavimo siekiant pelningai parduoti ieškovui nuosavybės teise priklausantį turtą, paslaugas. Šios paslaugos apima turto priėmimą, rekomendacinės turto kainos pažymos pateikimą (galutinai dėl kainos nusprendžia lizingo davėjas, prireikus, atliekamas vertinimas), turto paruošimą pardavimui ir aktyvų jo pardavinėjimą (pirkėjo ieškojimą). Atlyginimas įmonei suradus turto pirkėją priklauso nuo pardavimo kainos (5 procentai). UAB „Baltijos realizacijos centras“ taip pat turėjo teisę pats nupirkti turtą. Su apeliantu lizingo sutartis ieškovas nutraukė nuo 2008 m. rugpjūčio 21 d., turtą atsiėmė 2008m. gruodžio 13 d. ir pardavė 2010 metų kovo – liepos mėnesiais (dalis turto kovą parduota UAB „Baltijos realizacijos centras“, dalis liepą Olandijos įmonei „BAS Trucks B.V.“). Ieškovas nurodo, kad skelbimai apie parduodamą turtą buvo talpinami internete, turtas nebuvo parduodamas įprastu pardavimo būdu laisvoje ir atviroje rinkoje dėl lėšų stygiaus, tačiau suinteresuotiems asmenims buvo galimybė turtą apžiūrėti. Teisėjų kolegija kaip neįrodytų nevertina argumentų dėl skelbimų internete, ir įvertinusi turto pardavinėjimo eigą (atsiimtas turtas 2008 m. gruodžio 13 d., o parduotas 2010 metais) sprendžia, kad toks pardavinėjimo terminas yra protingas (ilgiau laikant transporto priemones, jų vertė krinta) ir pakankamas, kad pardavėjas, siekdamas turtą realizuoti, mažintų pradinę kainą, už kurią turto nepavyksta parduoti. Pastebėtina ir tai, kad UAB „Baltijos realizacijos centras“ pagal bendradarbiavimo su ieškovu sutartį (Sutarties 3.7 punktas) turėjo teisę už su ieškovu suderintą pardavimo kainą pats įsigyti turtą. Turtas, net ir tas, kurį įsigijo UAB „Baltijos realizacijos centras“, kaip jau minėta, parduotas tik po 1,5 metų nuo jo atsiėmimo iš lizingo davėjo. Tai rodo, kad UAB „Baltijos realizacijos centras“ kaip transporto priemonių realizavimu užsiimanti ir patirties šioje srityje turinti įmonė delsė įsigyti lizinguotą turtą, kas patvirtina, jog jo pardavimo kaina iš karto nebuvo patraukli.

Išdėstytų motyvų ir aptartų aplinkybių visuma leidžia iš esmės pirmosios instancijos teismo išdėstytais motyvais pritarti išvadai, kad lizinguoto turto pardavimas už per mažą kainą neįrodytas. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, nebepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kadangi jie nesudaro pagrindo naikinti ar keisti tinkamai motyvuotą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Dėl apelianto nurodytos kasacinio teismo praktikos teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto nurodyta praktika šioje byloje netaikytina kaip suformuota tikslu išnagrinėti neanalogišką nagrinėjamam šioje byloje ginčą. Šios praktikos pažodinis taikymas nagrinėjamai situacijai apelianto nurodytu būdu neatitiktų apelianto nurodytų kasacinio teismo išaiškinimų esmės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

TeisėjaiAlgirdas GailiūnasDanutė GasiūnienėMarytė Mitkuvienė