Kauno apygardos teismo nutartis

2013-03-28 · Civilinė byla Nr. B2-1109-343/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-28
Bylos Nr.
B2-1109-343/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rūta Palubinskaitė
Kreditorius
„Swedbank lizingas“ UAB
Atsakovas
A. S.
Civilinė byla Nr. B2-1109-343/2013Procesinio sprendimo kategorija: 117; 126.5 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 28 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė, viešame teismo posėdyje sekretoriaujant Editai Tamulaitienei,

dalyvaujant kreditorės „Swedbank lizingas“ UAB atstovei Ievai Baranauskaitei,

atsakovės bankrutavusios A. S. firmos administratoriaus UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ įgaliotam asmeniui Giedrei Kandratavičienei,

atsakovui A. S.,

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo „Swedbank lizingas“ UAB prašymą dėl patikslinto kreditorinio reikalavimo patvirtinimo bankrutavusios A. S. firmos bankroto byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2012 m. spalio 17 d. teisme buvo gautas administratoriaus prašymas dėl „Swedbank lizingas“ UAB patikslinto 1 091 994,59 Lt dydžio kreditorinio reikalavimo patvirtinimo. Administratorius patikslintą reikalavimą prašė patvirtinti remdamasis kreditorės pateiktu patikslintu reikalavimu, kuriame nurodyta, jog finansinis reikalavimas tikslintinas patyrus nuostolius dėl atsakovės naudoto ir grąžinto turto pardavimo tretiesiems asmenims. Patirtas nuostolis dėl turto pardavimo yra 880982,90Lt, o papildomos išlaidos – 16 045,53 Lt.

Teismo posėdžio metu kreditorės „Swedbank lizingas“ UAB atstovė Ieva Baranauskaitė prašymą dėl patikslinto kreditorinio reikalavimo patvirtinimo palaikė, prašė jį tenkinti, nurodė, jog tarp kreditorės ir atsakovės A. S. firmos buvo sudarytos lizingo sutartys dėl transporto priemonių įgijimo, tačiau atsakovė tinkamai savo įsipareigojimų pagal sudarytas sutartis nevykdė, dėl ko 2009 m. rugpjūčio 21 d. pranešimu remiantis sutarčių 11.2 punktu sutartys kreditorės iniciatyva vienašališkai buvo nutrauktos įpareigojant atsakovę grąžinti lizingo sutarčių objektus iki 2009 m. rugsėjo 4 d. bei nurodant, kad atsakovė turės padengti visus nuostolius, susijusius su sutarčių nutraukimu. Turtas kreditorei buvo grąžintas tik po 4 mėnesių, t. y. tik 2009 m. gruodžio 13 d., kas rodo atsakovės nesąžiningumą, kadangi net ir po sutarčių nutraukimo atsakovė naudojosi turtu visiškai nemokėdama įmokų. Kadangi sutarčių nutraukimas neginčijamas, laikytina, kad sutarčių šalys sutinka su jų nutraukimu bei aplinkybe, susijusia su visišku nuostolių, kurie atsirado dėl kliento kaltės, atlyginimu. Nutraukus lizingo sutartį lizingo davėjo patirtų nuostolių dydis yra siejamas su padėtimi, kokia ji būtų buvusi, jei lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Toks lizingo davėjo finansinio intereso gynimas yra sąžiningas, protingas ir tinkamai ginantis jo finansinį interesą. Iš lizingo gavėjos kreditorė nereikalauja daugiau, nei kad iš jos būtų pareikalauta, jei ji tinkamai vykdytų sutartį. Kreditorės atstovė nurodė, kad užtikrinamasis lizingo sutarties dalyko pobūdis lemia tai, kad lizingo davėjo realiai patirti nuostoliai dėl priešlaikinio sutarties nutraukimo gali būti paskaičiuoti tik po to, kai yra realizuojama sutartinių įsipareigojimų tinkamo įvykdymo užtikrinimo priemonė, t. y. parduodamas lizingo sutarties dalyku buvęs turtas, todėl tik realizavus lizingo objektu buvusias transporto priemones kreditorė galėjo įvertinti patirtus nuostolius ir pateikti patikslintą kreditorinį reikalavimą. Terminas kreditoriniam reikalavimui pareikšti nebuvo praleistas, kadangi pradinis kreditorės reikalavimas buvo patvirtintas dar 2009 m. spalio 14 d. nutartimi, o pareiškime dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo jau buvo nurodyta apie ateityje paaiškėsiančius nuostolius. Kreditorė dėl parduoto turto patyrė 880 982,90 Lt nuostolių, t. y. skirtumas tarp gautos už parduotą turtą kainos ir turto likutinės (neišpirktos) vertės. Atsakovė buvo sumokėjusi mažesnes įmokas negu visa sutartyse numatyta kaina, dėl to kreditorė reikalauja dėl vertės ir kainos skirtumo susidariusius nuostolius priteisti iš atsakovės. Lizingo sutarčių dalyku buvusio turto likutinė (neišpirkta) vertė yra paskaičiuota pagal lizingo sutarčių įmokų grafikus 2008 m. rugpjūčio 29 d., t. y. sutarčių nutraukimo dienai. Nuostolis yra apskaičiuojamas iš turto likutinės vertės atimant sumą, už kurią turtas yra parduodamas tretiesiems asmenims, o susidaręs skirtumas ir yra laikomas lizingo bendrovės patirtu nuostoliu. Nuostolis apskaičiuojamas be PVM. Atsakovui ginčijant nuostolių dydį ir teigiant, jog turtas buvo parduotas už per mažą kainą, pažymi, jog atsakovas ar bankrutuojanti įmonė, kuri vertėsi transporto priemonių pardavimo veikla, savarankiškai neieškojo asmenų, galinčių įsigyti lizinguotą turtą, tokiu būdu suteikdami teisę kreditorei savo nuožiūra realizuoti turtą, patys nebuvo aktyvūs ir rūpestingi, nesiėmė veiksmų, galinčių sumažinti nuostolius. Atsakovui teigiant, kad kreditorė turtą pardavė mažesne kaina nei kad jis galėtų būti parduotas, jis nepateikė teismui objektyvių ir tinkamų įrodymų apie realią galimybę parduoti turtą už didesnę sumą, nei kad pardavė kreditorė, taip pat byloje nėra duomenų, jog kreditorė, vykdydama turto realizavimą, nepagrįstai sumažino turto pardavimo kainas ar kad neteisėtu būdu padidino nuostolių sumas, atsiradusias tarp turto likutinės vertės ir realizuoto turto vertės. Apskaičiuojant nuostolių dydį nėra būtina atlikti lizinguoto turto rinkos vertės vertinimą, o ir teismų praktikoje pripažįstama, kad turi būti remiamasi realia turto pardavimo kaina, kurią atspindi sudarytas turto pirkimo – pardavimo sandoris. Sprendžiant klausimą dėl to, ar turtas buvo parduotas už realią kainą, turi būti atsižvelgiama į tai, kad šiuo atveju turtas nebuvo pardavinėjamas įprastu pardavimo būdu laisvoje ir atviroje rinkoje, kadangi kreditorė tokio pardavimo negalėjo vykdyti dėl lėšų bei laiko sąnaudų, parduodamo turto pobūdžio. Be to, įvertinant parduodamą turtą turi būti atsižvelgta į tai, kad jis buvo naudojamas versle, o toks turtas tiek fiziškai, tiek ir morališkai nuolatos dėvisi, dėl ko turto vertė nuolat mažėja, taip pat atsižvelgtina į tai, kad turtas buvo parduodamas pasikeitus ekonominei situacijai ir esant mažai paklausai, kas taip pat įtakojo parduodamo turto kainą. Vertintojai buvo pateikę preliminarias turto transporto priemonių kainas. Kreditorė nėra suinteresuota turtą parduoti mažesne kaina, kadangi, tokiu atveju, ji patirtų didesnius nuostolius, kurių išsiieškojimas iš finansinių nuostolių patiriančio lizingo gavėjo yra apsunkintas, o kitoks kreditorės elgesys prieštarautų elementariai verslo logikai. Atsižvelgiant į tai, kreditorė turtą siekia parduoti kuo didesne kaina, o ne tik už likutinę vertę. Kadangi turtą pardavinėjo įmonė, kurios atlyginimas už paslaugas priklausė nuo parduoto turto kainos, tai minėta įmonė taip pat buvo suinteresuota turtą parduoti kuo brangiau. Kreditorė dėl turto pardavimo patyrė ir 16 045,53 Lt papildomų išlaidų, kurios taip pat turėtų būti atlygintos. Šiuos nuostolius sudaro išlaidos už pirkėjo suradimo paslaugas, turto laikymo ir saugojimo išlaidos, išlaidos už turto pervežimą bei turto paruošimo į Olandiją paslaugą, taip pat turto pardavimo išlaidos, nes turtą pardavinėti buvo pavesta profesionaliai įmonei, užsiiminėjančiai transporto priemonių prekyba. Kadangi šalių sudarytose lizingo sutartyse buvo nurodyta, jog klientas įsipareigoja atlyginti visus lizingo bendrovės patirtus nuostolius (sutarčių 11.3 punktas), kreditorė turi teisę reikalauti atlyginti ir jos patirtas visas papildomas išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovas A. S. nesutinka su pateiktu prašymu dėl patikslinto kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, nurodė, jog prašomas patvirtinti kreditorinis reikalavimas yra nepagrįstai didelis, neatitinka realios turto vertės. Atsakovas neneigia aplinkybių, susijusių su lizingo sutarčių sudarymu, pagal kurias buvo įsigyta iš viso šios transporto priemonės: 4 naujos SCANIA ir 2 nauji Mercedes Benz autovežiai bei 6 priekabos, kurių vertė buvo 3 494 937,92 Lt, o taip pat su sutarčių nutraukimu. Atsakovas nurodė, jog turtą kreditorei grąžino dar iki bankroto bylos A. S. firmai iškėlimo, t. y. 2008 m. gruodžio 15 d., grąžintos transporto priemonės buvo geresnės komplektacijos nei įprastai, geros būklės, techniškai tvarkingos, neturėjo defektų, kadangi buvo įsigytos naujos. Atsižvelgiant į tai, kreditorė, pardavusi nurodytą turtą, turėjo patirti ne nuostolius, bet gauti pelno. Kadangi turtas nei turto paėmimo dienai, nei turto pardavimo dienai nebuvo įvertintas, galima abejoti, ar jis nebuvo perleistas už pernelyg mažą kainą su lizingo įmone susijusiai įmonei, o nuostoliai perkelti trečiajam asmeniui. Atsakovo įmonė sumokėjo kreditorei iš viso 2 578 189,65 Lt sumą, kuri sudaro daugiau kaip 73,76 procentų turto vertės, kreditorė dar atsiėmė ir beveik naujus autovežius bei priekabas, kas leidžia manyti, kad kreditorė galėjo gauti pajamų ne tik iš turto pardavimo, bet ir iš jo nuomos nuo 2008 metų, o, be to, bankroto byloje dar buvo patvirtintas 194966,16 Lt kreditorinis reikalavimas. Nurodyta suma apėmė visus galimus nuostolius 2009 m. birželio 29 d., todėl nuostolių suma negalėjo padidėti, nes turtu disponavo lizingo gavėjas, kuris turtą turėjo parduoti kuo didesne kaina. Atsakovo pateikti duomenys apie transporto priemonių vertę jų pardavimo momentu tik patvirtina, jog transporto priemonės buvo parduotos nepagrįstai pigiai, kadangi atsakovo duomenimis visų transporto priemonių vidutinė rinkos kaina sudaro 1 101 060 Lt. Kadangi nesumokėta skolos suma kreditorei sutarčių nutraukimo dieną buvo tik 916 748,27 Lt, tai nurodytą sumą iš parduodamo turto kreditorė galėjo lengvai padengti, tačiau dėl to, kad neatliko parduodamo turto rinkos kainos nustatymo bei nesiėmė jokių priemonių turtą parduoti tretiesiems asmenims bent jau už vidutinę rinkos kainą, o pardavė susijusioms įmonėms už nusikalstamai mažą kainą, nurodytos sumos už parduodamą turtą negavo, tuo pažeisdama ne tik bankrutuojančios įmonės, bet ir atsakovo teises ir teisėtus interesus. Be to, kreditorė nepagrįstai skaičiavo palūkanas laikotarpiu nuo 2008 iki 2012 metų, nors sutartys tarp šalių buvo nutrauktos dar 2008 metais, todėl paskaičiuota palūkanų 182423,56 Lt suma turėtų būti mažintinas reikalavimas. Be to, kreditorė teikia teismui akivaizdžiai klaidingus bei tiesos neatitinkančius duomenis, kadangi autovežio SCANIA P380 LB 4x2 HLA su priekaba AGILA 10 lizingo sutarčių pagrindu atsakovė neturėjo. Taip pat nėra aišku, kodėl kreditorė, dar 2009 metų rugpjūčio mėnesį žinojusi apie savo teisę pareikšti kreditorinį reikalavimą, delsė iki 2012 metų ir tik tuomet kreipėsi dėl patikslinto kreditorinio reikalavimo patvirtinimo.

Atsakovės A. S. firmos administratoriaus UAB „Klaipėdos administratorių biuras“ įgaliotas asmuo Giedrė Kandratavičienė teismo posėdžio metu nurodė, kad įvertinus visus kreditorės pateiktus dokumentus, pagrindžiančius finansinį reikalavimą, sutinka, jog nurodyto dydžio kreditorinis reikalavimas būtų patvirtintas.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas, patikslintas kreditorinis reikalavimas tvirtintinas.

CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), kurio 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį kreditorių reikalavimus tvirtina teismas rašytinio proceso tvarka. Kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. A. S. firmos bankroto byloje nei vienas iš nurodytų procesinių sprendimų nepriimtas, todėl spręstinas klausimas dėl pareikšto patikslinto kreditorinio reikalavimo patvirtinimo. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1020/2008). Viešojo intereso bankroto bylose specifika lemia, kad teismas negali patvirtinti nepagrįsto reikalavimo, nes taip būtų pažeisti visų kreditorių interesai.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartimi (b.l. 2-3) A. S. firmai iškelta bankroto byla. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad 2009 m. spalio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-112-343/2012 patvirtintas „Swedbank lizingas“ UAB 194 966,16 Lt dydžio finansinis reikalavimas. Byloje keliamas klausimas dėl kreditorės „Swedbank lizingas“ UAB pareikšto patikslinto finansinio reikalavimo pagrįstumo.

CK 6.567 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad, sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą, daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Lizingo sutarties esminio pažeidimo teisiniai padariniai įtvirtinti CK 6.574 straipsnyje. Šioje normoje nurodyti du lizingo davėjo teisių gynimo būdai, lizingo gavėjui iš esmės pažeidus sutartį: lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti sutartį. Šie teisių gynimo būdai yra savarankiški ir nėra vienas kito taikymo sąlyga. Kai lizingo davėjas pasirenka nutraukti sutartį, jis turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Ši taisyklė reiškia, kad lizingo gavėjas turi atlyginti lizingo davėjo išlaidas, patirtas vykdant sutartį (t. y. susijusias su lizingo dalyko įgijimu, pristatymu ir pan.), be to, sumokėti atlyginimą (palūkanas) lizingo davėjui už suteiktą finansavimą (teisę naudotis daiktu). Lizingo davėjo nuostoliai turi būti apskaičiuojami atsižvelgiant į tai, kad, nutraukus lizingo sutartį, jis savo nuosavybėje pasilieka lizingo dalyką. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad lizingo davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo sudaro skirtumas tarp lizingo gavėjo sumokėtų įmokų ir lizingo dalyko vertės kartu paėmus bei visos sumos, kurią lizingo davėjas būtų gavęs lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012).

Remiantis byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad tarp atsakovės ir kreditorės „Swedbank lizingas“ UAB buvo sudarytos lizingo sutartys Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), pagal kurias kreditorė įsigijo bei perdavė atsakovei naudotis transporto priemones, šiai įsipareigojus mokėti pagal sutartis nurodyto dydžio įmokas. Atsakovei tinkamai ir nustatytais terminais nevykdant sutartinių įsipareigojimų, esant esminiam sutarčių pažeidimui, 2008 m. rugpjūčio 21 d. pranešimu Nr. 01-30-3003 „Dėl vienašališko sutarčių nutraukimo“ kreditorė vienašališkai nutraukė su atsakove sudarytas sutartis ir pareikalavo grąžinti sutarčių objektais esantį turtą (b.l. 170). Byloje ginčo dėl lizingo sutarčių sudarymo, netinkamo atsakovės įsipareigojimų vykdymo ir sutarčių nutraukimo nekyla, taip pat yra pripažįstama, kad iš A. S. įmonės 2008 m. gruodžio 13 d. susigrąžintos transporto priemonės yra parduotos. Kreditorės teigimu, lizingo sutarties objektais buvęs turtas parduotas patiriant 880 982,90 Lt nuostolių, kadangi turtas parduotas už mažesnę nei jo likutinė vertė kainą. Taip pat kreditorė nurodė patyrusi ir 16045,53 Lt papildomų išlaidų, susijusių su turto pardavimu, dėl kurių pagrįstumo atsakovas A. S. konkrečių prieštaravimų nepareiškė. Atsakovas A. S. neneigia kreditorės teisės į galimai patirtų nuostolių atlyginimą, tačiau teigia, jog šiuo atveju kreditorė jokių nuostolių negalėjo patirti, kadangi pati savo rizika, nenustačiusi lizingo objektais buvusio turto vertės jį pardavė su ja susijusioms įmonėms, nuostolių atlyginimo pareigą perkeldama tretiesiems asmenims. Atsakovo A. S. teigimu, kreditorė ne tik kad negalėjo patirti nuostolių iš turto pardavimo, tačiau turėdama savo dispozicijoje transporto priemones galėjo iš jų gauti ir pelno.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, pasisakydamas dėl pareikšto patikslinto reikalavimo, kildinamo iš patirto nuostolio iš pardavimo pagal sutartis bei papildomų išlaidų pažymi, kad civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, reiškiantis, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Įrodinėjimo pareiga reiškia, kad šalis turi pateikti įrodymus, įgalinančius konstatuoti aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimą. Tokių aplinkybių nenustačius, šaliai gali atsirasti neigiamų padarinių. Be to, CPK 178 straipsnis numato, kad šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus.

Kreditorė patikslintą reikalavimą reiškia remdamasi CK 6.574 straipsniu, CK 6.251 straipsniu, numatančiu visišką nuostolių atlyginimą, o taip pat šalių sudarytų lizingo sutarčių nuostatomis, numatančiomis nuomininko pareigą nutraukus sutartį anksčiau laiko padengti visus lizingo bendrovės nuostolius, susijusius su sutarties nutraukimu. Kadangi lizingo sutartys buvo nutrauktos dėl atsakovės kaltės, ji privalo atlyginti kreditorei visus su lizingo sutarčių nutraukimu susijusius nuostolius.

Remiantis byloje esančiais įrodymais spręstina, kad „Swedbank lizingas“ UAB pateikė išsamius duomenis apie patirtus nuostolius ir jų dydį, o taip pat įrodymus, patvirtinančius finansinio reikalavimo pagrįstumą. 2013 m. sausio 11 d. kreditorės pažymoje „Dėl nuostolio iš turto pardavimo paskaičiavimo“ (b.l. 47) yra nurodyta ne tik parduoto turto likutinė vertė, pardavimo kaina, bet ir paskaičiuotas konkretus nuostolių dydis. Tuo tarpu atsakovas įrodymų, patvirtinančių, jog turtas buvo parduotas su kreditore susijusioms įmonėms, nepateikė, dėl ko laikytina, kad šie jo nurodyti argumentai yra tik deklaratyvūs, paneigiami byloje esančiais duomenimis apie įmonės UAB „Baltijos realizacijos centras“ suinteresuotumą turtą parduoti kuo didesne kaina, kadangi nuo parduoto turto vertės priklauso jai kreditorės mokėtinos sumos (b.l. 48-53). Kreditorė iš atsakovės susigrąžintą turtą pardavinėjo ne asmeniškai, o per pirmiau nurodytą įmonę, kuriai remiantis 2009 m. kovo 6 d. bendradarbiavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 4.1. punkto nuostatomis už turto pirkėjo suradimą kreditorė įsipareigojo mokėti atlyginimą, lygų 5 procentams nuo turto pardavimo kainos. Atsižvelgiant į tai, kad privačių juridinių asmenų veiklos tikslas dažniausiai yra pelno siekimas, atsakovo argumentas, jog tiek kreditorė, tiek ir minėta įmonė būtų suinteresuotos parduoti turtą kuo mažesne kaina, yra nelogiškas. Pažymėtina, jog pirmiau nurodytoje sutartyje yra įtvirtintas UAB „Baltijos realizacijos centras“ tikslas bendradarbiauti su kreditore siekiant pelningai realizuoti jai nuosavybės teise priklausantį turtą (b.l. 48). Nesutiktina su atsakovo argumentu, jog kreditorė nesiėmė priemonių turtą parduoti tretiesiems asmenims bent jau už vidutinę rinkos kainą. Tiek byloje paaiškėjusios aplinkybės apie kreditorės veiksmus parduodant lizingo objektu buvusį turtą (tarpininkavimo sutarties sudarymas dėl turto pardavimo), tiek ir nurodytos aplinkybės, kad tiek kreditorė, tiek ir UAB „Baltijos realizacijos centras“ buvo suinteresuotos turtą parduoti kuo brangiau, neleidžia manyti, jog kreditorė nesiekė turto parduoti bent jau už vidutinę rinkos kainą. Taip pat pripažintina, jog atsakovas nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių, jog kreditorė lizingo objektu buvusį turtą pardavė pernelyg žemomis kainomis ar kad jį galėjo parduoti brangiau. Atsakovo A. S. teismui pateiktas 2013 m. kovo 18 d. UAB Kauno nepriklausomų autoekspertų biuro raštas Nr. (duomenys neskelbtini) nepatvirtina atsakovo nurodytų argumentų apie turto vidutinę rinkos vertę. Minėtame rašte yra pateiktos tik tam tikrų metų gamybos autovežio su antstatu ir autovežio priekabos su antstatu vidutinės rinkos kainos atitinkamai 2010 metų kovo ir birželio mėnesiais, tačiau iš pateikto rašto negalima spręsti, jog nurodytos kainos yra būtent lizingo objektu buvusių tam tikrų transporto priemonių markių ir modelių kainos. Be to, pažymėtina, kad minėtame rašte yra nurodyta, jog konkrečios transporto priemonių rinkos vertės gali būti nustatytos tik jas apžiūrėjus ir tik vertinimo dienos data. Taigi, atsakovas nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių kreditorės pateiktus duomenis apie jos patirtų nuostolių dydį, o atsakovo teiginiai, kad transporto priemonių vertė, kadangi jos buvo techniškai tvarkingos ir geresnės komplektacijos nei įprasta, yra daug didesnė, yra niekuo nepagrįsti. Teismas pagrįstomis laiko kreditorės nurodytas priežastis, dėl kurių transporto priemonių vertė buvo mažesnė nei kad atsakovo teigimu, t. y. kad transporto priemonės buvo pardavinėjamos ne įprastu būdu laisvoje ir atviroje rinkoje, kadangi lizingo bendrovė neturėjo tam tiek lėšų ir laiko sąnaudų, kad turtas, nepardavus jo pakankamai ilgą laiko tarpą dėvėjosi tiek fiziškai, tiek ir morališkai, dėl ko tapo mažiau patrauklus potencialiems pirkėjams, turtas yra specifinės paskirties (skirtas transporto priemonių vežimui), buvo naudojamos verslo tikslais, o tokiais atvejais turto vertė nuolat mažėja dėl jo fizinio ir moralinio nusidėvėjimo, be to, turtas buvo pardavinėjamas ekonominio nuosmukio metu, dėl ko potencialių pirkėjų skaičius taip pat buvo mažesnis. Taigi nesant byloje įrodymų, patvirtinančių atsakovo teiginius apie galimybę turtą parduoti brangiau, nei kad jį pardavė kreditorė, kad turtas buvo parduotas su kreditore susijusioms įmonėms, kreditorės suinteresuotumą dėl galimų kuo didesnių nuostolių atsiradimo bei kitų atsakovo nurodytų argumentų, galimai paneigiant atsiradusių nuostolių dydį, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nulėmusias turto kainą jo pardavimo metu, spręstina, kad atsakovas neįrodė aplinkybių, paneigiančių kreditorės teisę į nuostolių, susijusių su lizingo objektu esančio turto pardavimu bei papildomų išlaidų, atlyginimą.

Atsakovo teigimu, kadangi turtas nei jo paėmimo dienai, nei turto pardavimo dienai nebuvo įvertintas, galima abejoti, ar jis nebuvo perleistas už pernelyg mažą kainą. Teismas sutinka su atsakovo nurodyta aplinkybe, jog rašytinių įrodymų, patvirtinančių lizingo objektu esančio turto vertę tiek jo grąžinimo kreditorei, tiek jo pardavimo dienai nėra, tačiau, kreditorės teigimu, vertintojai buvo pateikę preliminarias turto kainas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog tiek kreditorė, tiek ir lizingo gavėjas, bankrutuojanti įmonė yra juridiniai asmenys, kuriems keliami didesni atidumo, rūpestingumo ir sąžiningumo reikalavimai, todėl, teismo manymu, ne tik kreditorė, bet ir lizingo gavėja turėjo pareigą veikti taip, kad būtų nustatyta grąžintino turto vertė, tačiau dėl neaiškių priežasčių tai nebuvo padaryta. Remiantis teismui pateiktais turto perdavimo-priėmimo aktais (b.l. 158-169) spręstina, jog turto būklė jo perdavimo-priėmimo metu nebuvo tikrinta, o akivaizdžių trūkumų minėtuose aktuose neužfiksuota. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, spręsdamas dėl lizingo davėjo patirtų nuostolių dydžio, teismas turi nustatyti lizingo davėjo patirtų nuostolių dydį, atsiradusį dėl sutarties nutraukimo, bei grąžinto turto vertę, buvusią sutarties nutraukimo momentu, o nustačius šias aplinkybes, lizingo davėjo nuostolių dydis mažintinas jam grąžinto turto verte bei lizingo gavėjo sumokėtų įmokų dydžiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012). Taigi sprendžiant nuostolių dydžio klausimą teismas turi ne tik nustatyti lizingo gavėjo sumokėtų įmokų dydį, taip pat lizingo davėjo patirtų nuostolių dydį, bet ir lizingo objektu esančio turto vertę lizingo sutarties nutraukimo momentu. Pažymėtina, kad realiai turtas sutarties nutraukimo momentu ir negalėjo būti įvertintas, kadangi, kaip jau buvo nurodyta, jis lizingo davėjui buvo grąžintas tik po 4 mėnesių nuo sutarties nutraukimo. Atsakovė, siekdama maksimaliai apsaugoti savo interesus ir galimai pašalinti bet kokias galinčias kilti abejones dėl grąžintino turto vertės, turėjo imtis priemonių šio turto vertei nustatyti, o to nepadariusi prisiėmė galimą tokių savo veiksmų neigiamų pasekmių riziką. Taip pat pažymėtina, jog, kreditorės teigimu, atsakovė turėjo galimybę savo iniciatyva surasti grąžintino turto pirkėjus, kad būtų išvengta kuo didesnių nuostolių atsiradimo, tačiau to nedarė, jokių veiksmų dėl turto realizavimo didesne kaina, nei kad galimai turtas buvo realizuotas, nesiėmė. Tačiau, nepaisant to, kad turto vertė sutarčių nutraukimo momentu nebuvo nustatyta, teismas mano esant pakankamai pagrįsta ir teisinga nustatant kreditorės patirtų nuostolių dydį turto verte laikyti kainą, už kurią turtas buvo perleistas tretiesiems asmenims. Kaip jau buvo nurodyta, atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius apie galimai didesnę turto vertę jo realizavimo metu, todėl manytina, kad turtas buvo parduotas už rinkos vertę, kuri ir atitiko tikrąją turto kainą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu (Žin., 1999, Nr. 52-1672) rinkos vertė - apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Sutiktina su kreditorės atstovės teiginiu, pripažįstamu ir teismų praktikoje, kad turto vertę tam tikru laikotarpiu geriausiai atspindi realūs sandoriai su juo, t. y. rinka, o ne abstraktus šio turto vertinimas. Todėl teismo manymu, sprendžiant dėl kreditorės patirtų nuostolių dydžio pagrįstai turto verte laikytina ta vertė, už kurią turtas buvo parduotas. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad „Swedbank lizingas“ UAB pardavė turtą nuotolingai, nepagrįstomis kainomis, t. y. teismas neturi duomenų, paneigiančių kreditorinio reikalavimo dalies, dėl patirto nuostolio iš pardavimo, pagrįstumą, todėl sprendžia, jog šioje dalyje kreditorinis reikalavimas tvirtintinas. Be to, pažymėtina, kad kreditorės teismui pateikti įrodymai (b.l. 54-62) patvirtina ir papildomas kreditorės išlaidas, susijusias su sugrąžinti turto realizavimu.

Atsakovas A. S. taip pat kėlė klausimą dėl galimybės patvirtinti patikslintą finansinį reikalavimą byloje, kadangi, jo teigimu, kreditorė yra praleidusi terminą finansiniam reikalavimui pareikšti, nes nors apie patirtus nuostolius turėjo žinoti 2009 m. rugpjūčio mėnesį, į teismą dėl patikslinto finansinio reikalavimo patvirtinimo kreipėsi tik 2012 metais. Su šiais atsakovo A. S. argumentais sutikti nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo. Visų pirma, nors lizingo objektais buvusios transporto priemonės kreditorei grąžintos 2008 m. gruodžio 13 d., tačiau konkretus nuostolių dydis paaiškėjo tik 2010 metais, kada lizingo objektu buvusios transporto priemonės buvo parduotos. Kadangi kreditorės finansinis reikalavimas A. S. firmos bankroto byloje buvo patvirtintas 2009 m. spalio 14 d. nutartimi, kreditorė, sužinojusi apie papildomai patirtus nuostolius dėl atsakovės netinkamai vykdytų lizingo sutarčių, pagrįstai ir teisėtai kreipėsi į administratorių su patikslintu finansiniu reikalavimu. Pažymėtina, kad atsakovas nutarties, kuria buvo patvirtintas pradinis kreditorės finansinis reikalavimas, neginčijo, todėl laikytina, jog tokiu būdu pripažino kreditorės teisę į nuostolių, patirtų dėl netinkamo lizingo sutarčių vykdymo, atlyginimą. Nors, atsižvelgiant į bankroto proceso esmę, siekį kuo greičiau sužinoti apie visus bankrutuojančios įmonės kreditorius ir jų finansinius reikalavimus, kad būtų tinkamai užtikrinti visų įmonės kreditorių ir pačios bankrutuojančios įmonės interesai, ir būtų galima teigti, kad kreditorė „Swedbank lizingas“ UAB pakankamai ilgą laiko tarpą delsė pateikti patikslintą finansinį reikalavimą, tačiau tai negali būti pakankama priežastis, esant pagrįstam kreditoriniam reikalavimui ir kreditorei turint teisę į jo patenkinimą, atsisakyti tvirtinti patikslintą kreditorinį reikalavimą.

Atsakovo teigimu, kreditorė nepagrįstai laikotarpiu nuo 2008 iki 2012 metų skaičiavo palūkanas, kadangi sutartys tarp šalių buvo nutrauktos dar 2008 metais, dėl ko paskaičiuota palūkanų 182 423,56 Lt suma turėtų būti mažintinas reikalavimas. Tačiau pažymėtina, kad kreditorė nurodė, jog šios sumos iš bankrutuojančios įmonės nereikalaujanti, šia suma savo reikalavimą yra sumažinusi.

Taip pat atsakovas nurodė, jog kreditorė teikia teismui akivaizdžiai klaidingus bei tiesos neatitinkančius duomenis, kadangi autovežio SCANIA P380 LB 4x2 HLA su priekaba AGILA 10 lizingo sutarčių pagrindu atsakovė neturėjo. Teismas, susipažinęs su į bylą pateikta 2010 m. liepos 1 d. turto priėmimo – perdavimo akto kaip pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) priedo kopija (b.l. 156-157) pripažįsta, jog joje nurodyti duomenys nesusiję su nagrinėjama byla, tačiau negalima sutikti, jog tokiu būdu kreditorė teikia teismui akivaizdžiai klaidingus bei tiesos neatitinkančius duomenis. Kaip matyti iš teismui pateiktos pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) kopijos, ginčo objektu esantis turtas yra perleistas ir šia sutartimi, todėl vien priedo, kuriame nurodytos kitos transporto priemonės, prie šios sutarties pateikimas negali būti vertinamas kaip klaidingų duomenų teismui pateikimas. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad šis priedas nėra nurodytas teismui pateikiamų priedų sąraše, todėl galima manyti, jog pirmiau nurodytas dokumentas teismui pateiktas tik per klaidą.

Atsižvelgiant į visas anksčiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad kreditorės „Swedbank lizingas“ UAB kreditorinis reikalavimas dėl nuostolių, atsiradusių pardavus lizingo objektu buvusį turtą – 880 982,90 Lt bei papildomų išlaidų – 16 045,53, yra pagrįstas, todėl nurodytomis sumomis didintinas 2009 m. spalio 14 d. nutartimi patvirtintas 194 966,16 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas, patvirtinant A. S. firmos bankroto byloje 1 091 994,59 Lt dydžio „Swedbank lizingas“ UAB kreditorinį reikalavimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 9 d., 26 str., teismas

nutaria:

Prašymą patenkinti.

Patvirtinti patikslintą „Swedbank lizingas“ UAB 1 091 994,59 Lt finansinį reikalavimą A. S. firmos bankroto byloje.

Įpareigoti administratorių su šia nutartimi supažindinti kreditorius.

Nutartis per 7 dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Kauno apygardos teismą.

Teisėja Rūta Palubinskaitė