- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-04
- Bylos Nr.
- 2S-1297-480/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-17-3-02465-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Albina Rimdeikaitė
- Ieškovas
- E. M.
- Atsakovas
- E. M.
- Kategorijos
- 77.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 130.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. M. atskirąjį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas, civilinėje byloje Nr. 2-74-813/2013 pagal ieškovo E. M. ieškinį atsakovei E. M., išvadą byloje teikianti institucija – Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Jonavos rajono apylinkės teisme 2012 m. spalio 23 d. priimtas ieškovo E. M. ieškinys, kuriuo prašoma pakeisti Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimu nustatytą nepilnamečių vaikų A. M., gim. (duomenys neskelbtini), A. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. M., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su motina E. M., ir nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu – tėvu E. M.; priteisti iš atsakovės E. M. vaikų A. M., A. M. ir E. M. išlaikymui po 200 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų iki vaikų pilnametystės, sumokant šio dydžio įmokas litais ar kita valiuta pagal galiojantį kursą į ieškovo E. M. nurodytą sąskaitą, vaikų išlaikymo lėšų tvarkytoju uzufrukto teise paskiriant ieškovą E. M.; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Jonavos rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 11 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtu CPK 782 straipsnio pagrindu, nustatęs, kad bylos jurisdikcija priklauso Airijos Respublikos teismams. Teismas nurodė, kad ieškovas byloje be kitų reikalavimų reiškia reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, t. y. byla susijusi su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, taip pat globos ir bendravimo teisėmis, kurios apima tėvų teises ir pareigas. Reikalavimams dėl tėvų pareigų pagrindinė jurisdikcijos taisyklė (Reglamento „Briuselis IIa“ 2 skirsnio 8 straipsnis) nustato, kad byloms dėl tėvų pareigų vaikui taikoma tos valstybės teismų jurisdikcija, kurioje yra nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta. Byloje nėra ginčo, kad šalių nepilnamečiai sūnūs A. M., A. M. ir E. M. nuo 2011 m. gegužės mėn. nenutrūkstamai gyvena Airijos Respublikoje. Jurisdikcijos taisyklė pagal vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą ir Reglamento 1 straipsnis, apibrėžiantis jo taikymo sritį (t. y. bet kokio pobūdžio civilinėms byloms, susijusioms su santuokos nutraukimu ir tėvų pareigų skyrimu), yra pagrindas daryti išvadą, kad byla priklauso Airijos Respublikos teismų jurisdikcijai. Taip pat teismas nurodė, kad Reglamento „Briuselis IIa“ jurisdikcijos normos leidžia sutuoktiniams pasirinkti vieną iš keleto skirtingų jurisdikcijos kriterijų (jurisdikcijos prorogacija). Tačiau šioje byloje ginčo šalys nepasiekė susitarimo, nes ieškovas kreipėsi į Lietuvos Respublikos teismą, o atsakovė tuo metu iškėlė analogišką bylą Didžiosios Britanijos teisme dėl vaikų grobimo. Šalys turi bendrą Lietuvos Respublikos pilietybę ir skirtingą nuolatinę gyvenamąją vietą: ieškovas D. Britanijoje, o atsakovė Airijos Respublikoje. Todėl esant ginčui, privaloma atsižvelgti į vaikų interesus ir siekti apsaugoti silpnesnę šalį. Vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos (kuri sutampa ir su atsakovės vaikų motinos E. M. gyvenamąja vieta) kriterijaus taikymas, nustatant jurisdikciją, garantuoja teisinį aiškumą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šalių ir jų vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje bei į tai, kad atsakovė pateikė dokumentus dėl analogiškos bylos – tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, užvedimo D. Britanijoje, ieškovo ieškinį dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo paliko nenagrinėtu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą Jonavos rajono apylinkės teismui nagrinėti iš esmės. Apeliantas nurodo šiuos argumentus:
1. Teismas neteisingai aiškino CPK 784 straipsnio 3 dalį, motyvuodamas, kad įstatymų leidėjas šeimos bylų nagrinėjimo teismingumo klausimą tiesiogiai sieja vien su šalių nuolatine gyvenamąja vieta. Apelianto nuomone, vadovaujantis minėta teisės norma, bet kuris Lietuvos pilietis, nepaisant jo nuolatinės gyvenamos vietos, turi teisę kreiptis teisminės gynybos šeimos bylose į Lietuvos Respublikos teismus, ir tik asmenys be pilietybės, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, šeimos bylose gali kreiptis į Lietuvos Respublikos teismus. Apeliantas yra LR pilietis, turintis nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje ((duomenys neskelbtini)), deklaravęs Lietuvoje savo gyvenamąją vietą, todėl jis laiko Lietuvą savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta.
2. Teismas teisingai nurodė, kad 2003-11-27 Tarybos Reglamente (EB) Nr. 2201/2003 („Briuselis IIa“) nėra apibrėžta, kas turėtų būti pripažįstama nuolatine gyvenamąja vieta, ir todėl tai yra fakto klausimas. Tačiau šiuo atveju negalima teigti, kad vaikų A. ir A. gyvenamoji vieta buvo Airijoje, nes vaikai su tėvu gyvena jau nuo 2012-06-23. Be to, vaikų deklaruota gyvenamoji vieta nuo pat jų gimimo buvo (duomenys neskelbtini), o tai patvirtina, kad visam laikui išvažiuoti į užsienio valstybes niekada neplanavo nei ieškovas, nei atsakovė. Anglijoje ieškovas, o Airijoje - atsakovė, gyveno laikinai, tikėdamiesi užsidirbti pinigų, kad galėtų susikurti ir užsitikrinti pragyvenimą Lietuvoje, atsiskaityti su turimais kreditoriais.
3. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog šioje byloje šalys nepasiekė susitarimo dėl jurisdikcijos, nes ieškovas kreipėsi į LR teismą, o atsakovė tuo metu iškėlė analogišką bylą D. Britanijos teisme dėl vaikų pagrobimo. Ieškovui pasikreipus į LR teismą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su juo, atsakovė savo atsiliepime į ieškinį neišreiškė prieštaravimo dėl teismingumo, kad byla iškelta Lietuvoje, o ne Anglijoje ar Airijoje, taigi, su ieškovo pasirinktu teismingumu atsakovė sutiko. Ir tik vėliau, t. y. ieškovui pateikus ieškinį teisme Lietuvoje, į teisėsaugos institucijas Anglijoje 2012 m. lapkričio mėnesį kreipėsi ir atsakovė, nurodydama, kad neva vaikai buvo pagrobti. Tačiau vaikų ieškovas negrobė, jie buvo paimti dar 2012 m. birželio mėnesį su atsakovės leidimu. Vaikams griežtai atsisakius grįžti pas mamą, turint pakankamai pagrindo manyti, jog vaikams gyventi su atsakove ir jos smurtaujančiu sugyventiniu yra nesaugu, E. M. iniciavo civilinę bylą dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo.
4. Teismas neteisingai nustatė, kad Airijoje jau iškelta analogiška byla ir kad ji iškelta anksčiau, todėl nepagrįstai atsisakė jurisdikcijos šiuo klausimu. Bylą dėl vaikų pagrobimo nagrinėjęs Anglijos Aukščiausiojo teismo šeimos reikalų skyrius nepriėmė sprendimo dėl bylos esmės, ir šiuo sprendimu Anglija faktiškai atsisakė savo jurisdikcijos sprendžiant klausimą dėl galimo vaikų pagrobimo bei vaikų gyvenamos vietos nustatymo klausimo, nutaręs, kad jurisdikcija spręsti šį klausimą priklauso kitos valstybės teismui - Airijos jurisdikcijai. Tačiau duomenų apie tai, kad Airijoje būtų iškelta analogiška byla dėl vaikų gyvenamos vietos nustatymo, nėra pateikta. Apelianto nuomone, kadangi tiek ieškovas, tiek atsakovė, tiek jų nepilnamečiai vaikai A. M., A. M. ir E. M. yra Lietuvos piliečiai, realiausia ir tikslingiausia visus ginčus kylančius dėl jų gyvenamosios vietos nustatymo nagrinėti Lietuvos Respublikos teismuose, kadangi tokiu būdu bus tinkamiausiai įgyvendinti vaikų interesai, pasiektas teisinis aiškumas. Be to, šalių santuoka 2011 m. gegužės 4 d. buvo nutraukta Lietuvoje, nutraukiant santuoką vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Remiantis tuo, sutarties sąlygos pakeitimas dėl vaikų gyvenamosios vietos turi būti atliekamas ten pat ir tos pačios institucijos, kurioje buvo surašyta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Taigi, jurisdikcija priklauso Lietuvos Respublikai ir šis klausimas sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas skundžiamoje nutartyje teisingai nurodė, jog šio ginčo išsprendimui turi būti taikomas 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr.2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000“. Pagrindinis šios kategorijos bylų teismingumą nusakantis kriterijus yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta. Atsakovė nurodo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ji su savo nepilnamečiais vaikais nuo 2010 m. gyvena Airijoje, čia nuomojasi trijų aukštų namą, dirba ir gauna pajamas, gydymo įstaigoje yra vedamos vaikų sveikatos priežiūros kortelės, vaikai lankė mokyklą. Tai patvirtina, kad Airija, o ne Lietuva, yra tiek atsakovės, tiek ir jos nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta. Taip buvo iki tol, kol ieškovas 2012 m. birželio mėn. vaikus išsivežė ir iki šiol jų negrąžino. Jungtinės Karalystės Aukščiausiojo Teismo Šeimos reikalų skyrius 2013 m. kovo 7 d. priėmė sprendimą dėl nepilnamečių vaikų pagrobimo. Pagal šį sprendimą ieškovas buvo įpareigotas iki 2013 m. kovo 22 d. 6 val. vakaro grąžinti vaikus A., gim. (duomenys neskelbtini) bei A., gim. (duomenys neskelbtini), į Airijos Respubliką. Atsakovės nuomone, teismas teisingai priėjo išvados, kad šios bylos jurisdikcija priklauso Airijos Respublikos teismui, kadangi šioje valstybėje yra atsakovės ir jos nepilnamečių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Nustatyta, kad šalių santuoka nutraukta Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimu. Taip pat teismas minėtu sprendimu patvirtino šalių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje šalys be savo turtinių teisių ir pareigų bei kitų klausimų numatė, kad po santuokos nutraukimo nepilnamečių vaikų A. M., gim. (duomenys neskelbtini), A. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. M., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta nustatoma su motina E. M. (t.1, b. l. 8-9).
Ieškovas E. M. 2012 m. spalio 22 d. Jonavos rajono apylinkės teismui pateikė ieškinį, kuriame išdėstyti reikalavimai - pakeisti Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimu nustatytą nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su motina ir nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu – tėvu E. M.; priteisti iš atsakovės E. M. vaikų išlaikymui po 200 Lt kas mėnesį mokamų periodinių išmokų iki jų pilnametystės. Ieškinys buvo priimtas ir iškelta civilinė byla, kuri buvo skiriama nagrinėti parengiamajame ir teismo posėdžiuose. 2013 m. balandžio 11 d. pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą nutartį, kuria paliko ieškovo ieškinį nenagrinėtą CPK 782 straipsnio pagrindu, nustatęs, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams.
Teismas tarptautinį elementą turinčioje byloje pirmiausia turi išspręsti, ar jis yra kompetentingas nagrinėti konkrečią bylą. CPK VII dalies nuostatos, reglamentuojančios bylų su tarptautiniu elementu procesą, prioritetą suteikia tarptautinėms sutartimis, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika (CPK 780 str.). Tai reiškia, kad jei tarptautinėse sutartyse tam tikri klausimai reglamentuoti kitaip, nei minėtame CPK skyriuje, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovas ir atsakovė yra Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau po santuokos nutraukimo 2011 m. gegužės 4 d. teismo sprendimu, abu faktiškai gyvena ir dirba užsienyje, t. y. ieškovas Didžiojoje Britanijoje, atsakovė – Airijos Respublikoje. Šalių nepilnamečiai vaikai A. M., A. M. ir E. M. išvyko kartu su motina į Airijos Respubliką. Įvertintina tai, kad minėtu teismo sprendimu vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina, ir vaikų tėvas šalių sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutiko, kad vaikų motinai išvykstant nuolat gyventi į kitą valstybę, su ja kartu išvyktų nuolatiniam gyvenimui į kitą valstybę ir visi trys vaikai (t.1, b. l. 8-9), tačiau nepriklausomai nuo to, jog nagrinėjamu atveju vaikų tėvai gyvena atskirai, abiejų tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, todėl atsakovės veiksmai išsivežant sūnus į Airijos Respubliką negali būti laikomi neteisėtu vaikų išvežimu (CK 3.156 str., Hagos Konvencijos 3 str.). Kadangi nepilnamečių vaikų tėvai gyvena skirtingose Europos Sąjungos šalyse, todėl spręsdamas teismingumo klausimą civilinėje byloje dėl tėvų pareigų ir teisių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad teismingumą tokio pobūdžio bylose nustato 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis reglamentą (EB) Nr. 1347/2000“ (toliau – Reglamentas). Šio Reglamento nuostatos yra taikomos visose Europos Sąjungos valstybėse narėse tiesiogiai ir yra viršesnės už nacionalinę teisę, todėl apelianto teiginiai, kad teismas privalėjo vadovautis CPK 784 straipsnio nuostatomis, yra nepagrįsti. Minėto Reglamento II skirsnio 8 straipsnyje įtvirtinta bendroji jurisdikcija. Šiame straipsnyje nurodoma, kad valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje.
Pagal CK 2.12 straipsnio 1 dalį, fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta, o nepilnamečio fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra laikoma to iš tėvų, su kuriuo nepilnametis daugiausia gyvena, nuolatinė gyvenamoji vieta (CK 2.14 str. 2 d.). Tačiau Europos Bendrijos teisėje vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nesutampa su nacionalinėje teisėje vartojama sąvoka ir šio termino prasmė aiškinama pagal Reglamento tikslus, siekius ir suprantamas taip, kad vaikui persikėlus iš vienos valstybės narės į kitą, nuolatinės gyvenamosios vietos įgijimas naujoje valstybėje narėje sutampa su nuolatinės gyvenamosios vietos „praradimu“ ankstesnėje valstybėje narėje. Byloje esantys duomenys neginčijamai patvirtina, kad nuo 2011 m. gegužės mėnesio šalių nepilnamečiai sūnūs nenutrūkstamai gyveno su savo motina Airijos Respublikoje, ten lankė mokyklą, gydymo įstaigoje yra vedamos vaikų sveikatos priežiūros kortelės (t. 1, b. l. 43-50), todėl teigti, kad vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, negalima. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Airijos Respublikoje, pagrįstai sprendė, jog byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams. Šias išvadas patvirtina ir Jungtinės Karalystės Aukščiausiojo Teismo Šeimos reikalų skyriaus 2013 m. kovo 7 d. sprendimas, įpareigojantis E. M. iki 2013 m. kovo 22 d. grąžinti vaikus A., gim. (duomenys neskelbtini), bei A., gim. (duomenys neskelbtini), į Airijos Respubliką, t. y. į jų gyvenamąją vietą kartu su motina (t. 1, b. l. 159-163). Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimai dėl vaiko grąžinimo yra vykdytini dokumentai, todėl ieškovui privalu minėtą sprendimą vykdyti (Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 2008-11-13 Nr. X-1809 9 str. 1 d.). Aplinkybė, jog apeliantas 2012 m. birželio mėn. vaikus išsivežė iš Airijos Respublikos ir iki šiol jų negrąžino motinai, nepakeičia nuolatinės vaikų gyvenamosios vietos ir tuo pačiu bylos dėl ginčo, t. y. dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, teismingumo.
Minėto Reglamento 11 ir 12 punktuose nurodoma, kad išlaikymo pareigos neįeina šio reglamento taikymo sritį, nes joms jau taikomas Tarybos reglamentas Nr. 44/2001. Teismai, turintys jurisdikciją pagal šį reglamentą, paprastai turės jurisdikciją priimti sprendimus dėl išlaikymo pareigų taikydami Tarybos reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 2 dalį. 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalis nurodo, kad valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose. Pagal Tarybos reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 2 dalį, valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl išlaikymo gali būti iškelta kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios arba gyvenamosios vietos teismuose arba, jeigu tokia byla yra susijusi su byla dėl asmens statuso, teisme, kuris pagal jam taikomą įstatymą turi jurisdikciją nagrinėti minėtas bylas, jeigu tokia jurisdikcija nėra pagrįsta vien tik vienos iš šalių pilietybe. Šios Reglamento nuostatos numato alternatyvųjį teismingumą, t. y. pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją arba pagal kreditoriaus nuolatinę gyvenamąją ar gyvenamąją vietą. Kadangi nagrinėjamuoju atveju atsakovės ir šalių sūnų (kreditorių) nuolatinė gyvenamoji vieta yra Airijos Respublikoje, todėl teismas, nagrinėsiantis bylą dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, turės jurisdikciją išnagrinėti ir ieškovo pareikštą reikalavimą atsakovei dėl išlaikymo vaikams priteisimo.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, skundžiama Jonavos rajono apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta ir atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo jos naikinti.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338, 339 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.