- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-03-06
- Bylos Nr.
- eI2-6856-414/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-61-3-07535-2024-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis, Janina Vitunskienė, Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- Z. Y.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Z. Y. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024 m. gruodžio 6 d. sprendimą Nr. 24S284965 (toliau – Ginčijamas sprendimas), kuriuo nuspręsta įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į Kazachstaną per 25 dienas, t. y. iki 2024 m. gruodžio 31 d., nes asmeniui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Nurodo, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 128 straipsnio 1 dalis numato, kad priimant sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo turi būti atsižvelgiama į: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.
Pažymi, kad Departamentas, žinodamas faktą, jog 2024 m. lapkričio 14 sprendimas Nr. 24S284965 dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, nėra įsiteisėjęs ir pareiškėjas turi teisę įstatymo nustatyta tvarka pateikti skundą, šios aplinkybės nevertino priimdamas Ginčijamą sprendimą.
Mano, kad Ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, o Departamentas nesilaikė nustatytų teisės aktų reikalavimų ir priėmė formalų sprendimą, nepagrįstai nevertindamas faktinių aplinkybių, kurios užkerta kelią Ginčijamo sprendimo priėmimui. Pareiškėjo įpareigojimas išvykti ar priverstinis išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos yra nesuderinami ir neproporcingi veiksmai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 8 straipsnio prasme, o Departamentas turėjo susilaikyti nuo tokių veiksmų bei spręsti dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui klausimą. Pažymi, kad Regionų administraciniame teisme Kauno rūmuose, administracinėje byloje Nr. eI2-19760-423/2024 yra sprendžiamas ginčas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog Departamentas dėl pareiškėjo yra priėmęs sprendimus: 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 24S257917 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris apskųstas; 2025 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 25S15032 išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Valstybė, į kurią išsiunčiama, – KAZACHSTANAS; uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 24 mėnesiams; įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 24 mėnesiams.
Priimant Ginčijamą sprendimą buvo įvertinta, kad pareiškėjas Lietuvoje gyveno teisėtai, turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760252489 iki 2025 m. balandžio 10 d., o 2024 m. lapkričio 14 d. Departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S257917, kuriuo nuspręsta panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760252489, nes asmuo pakeitė darbdavį be Departamento leidimo ir darbo sutartis su asmeniu nutraukta.
Pažymi, kad vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi. Kadangi pareiškėjas neišvyko iš Lietuvos Respublikos iki kol jo leidimas laikinai gyventi buvo paskelbtas negaliojančiu, t. y. iki 2024 m. gruodžio 2 d., tačiau užsienietis bendradarbiauja, todėl vadovaujantis Įstatymo 127 straipsnio 1, 3 ir 6 dalimis, pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 25 dienas (-ą, -ų) nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. gruodžio 31 d.
Atkreipia dėmesį į tai, kad Departamento 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 24S257917
panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje apskundimas nedaro jo negaliojančiu ir nestabdo jo vykdymo. Pažymi, kad Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo leidėjas nenumatė išimčių, kad užsieniečiui apskundus Departamento sprendimą, kuriuo buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, negali būti priimtas sprendimas dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę.
Nurodo, kad Ginčijamame sprendime buvo atsižvelgta į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, jog užsieniečio nepilnametė dukra (Ukrainos pilietė) turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantį nuo 2024 m. balandžio 19 d. iki 2025 m. kovo 4 d., taip pat į tai, kad Departamento naudojamų registrų ir duomenų bazių duomenimis nustatyta, jog užsienietis turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotą darbo pagrindu (nuo 2023-05-25 iki 2025-04-10), kuris buvo panaikintas bei yra negaliojantis ir šiuo metu neturi jokio dokumento suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, pareiškėjas Lietuvoje buvo įdarbintas apie du metus, todėl galima teigti, kad jis neturi ilgalaikių ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, taip pat, kad jam nėra užkertamas kelias teisėtai sugrįžti į Lietuvą ir pateikti prašymą dėl leidimo gyventi ar būnant užsienyje pateikti prašymą dėl leidimo gyventi per išorės paslaugų tiekėją ir į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, teikdamas skundą, nepaneigė Ginčijamame sprendime nurodytų argumentų dėl Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse, t. y. priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę.
Mano, kad Ginčijamas sprendimas pagrįsti objektyviais duomenimis, Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento 2024 m. gruodžio 6 d. sprendimo Nr. 24S284965, kuriuo nuspręsta įpareigoti pareiškėją Z. Y. savanoriškai išvykti į Kazachstaną iki 2024 m. gruodžio 31 d., nes asmeniui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu (sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi).
Nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo, kad 2024 m. lapkričio 14 d. Departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S257917 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusį iki 2025 m. balandžio 10 d., kuris Regionų administracinio teismo Kauno rūmų išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI2-5210-423/2025 paliktas nepakeistas. Administracinėje byloje Nr. eI2-5210-423/2025 priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs.
Kadangi Ginčijamas Departamento sprendimas yra išvestinis sprendimas iš prieš tai priimto Departamento 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 24S257917, kurio pagrįstumas ir teisėtumas buvo patvirtintas įsiteisėjusiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, faktai, nustatyti įsiteisėjusiame sprendime administracinėje byloje Nr. eI2-5210-423/2025, turi prejudicinę galią ir nėra pakartotinai įrodinėjami ir vertinami iš naujo nagrinėjamoje byloje.
Iš Ginčijamo sprendimo matyti, kad Departamento 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 24S257917 pagrindu leidimas laikinai gyventi Nr. 760252489 negaliojančiu paskelbtas 2024 m. gruodžio 2 d., todėl nuo 2024 m. gruodžio 2 d. pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, nes iš Lietuvos jis neišvyko, todėl pažeidė Įstatymo 124 straipsnio 1 d. nuostatą (užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos). Pareiškėjas Z. Y. jokio galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje šiuo metu neturi, todėl pažeidė Įstatymo 39 straipsnio 3 punkto nuostatą (užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas).
Taigi nagrinėjamu atveju Ginčijamame sprendime nurodytos priežastys sudarė pagrindą Departamentui įpareigoti pareiškėją Z. Y. savanoriškai išvykti į Kazachstaną iki 2024 m. gruodžio 31 d., nes asmeniui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teisėjų kolegija pritaria atsiliepime į skundą nurodytai aplinkybei, kad Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Taigi Įstatymo leidėjas nenumatė išimčių, kad užsieniečiui apskundus Departamento sprendimą, kuriuo buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, negali būti priimtas sprendimas dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę.
Įstatymo 127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje;
3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.
Įstatymo 130 straipsnio 1-2 dalyse nustatyta, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę; užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.
Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011).
Kaip matyti iš Ginčijamo sprendimo, Departamentas įvertino aplinkybes, jog užsieniečio nepilnametė dukra (Ukrainos pilietė) turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojantį nuo 2024 m. balandžio 19 d. iki 2025 m. kovo 4 d., taip pat atsižvelgė į tai, kad Departamento naudojamų registrų ir duomenų bazių duomenimis nustatyta, jog užsienietis turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotą darbo pagrindu (nuo 2023-05-25 iki 2025-04-10), kuris buvo panaikintas bei yra negaliojantis ir šiuo metu neturi jokio dokumento suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, pareiškėjas Lietuvoje buvo įdarbintas apie dvejus metus, todėl jis neturi ilgalaikių ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, taip pat nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde tik deklaratyviai citavo įvairių teisės aktų ir teisminės praktikos nuostatas dėl teisės į privataus gyvenimo, šeimos gyvenimo, šeimos ryšių nenutraukimo užtikrinimą, tačiau niekaip nekonkretizavo Ginčijamo sprendimu jo privataus gyvenimo, šeimos gyvenimo, šeimos ryšių nutraukimo pažeidimo turinio.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pareiškėjas 2024 m. gruodžio 6 d. apklausos lape atsakydamas į 16 klausimą „Ar pageidauja sugrįžti š kilmės ar užsienio valstybę, į kurią jis turi teisę vykti ar kuri sutinka jį priimti“ nurodė „Taip, sutinka į Kazachstaną“. Atsakant į 17 klausimą pareiškėjas prašė „suteikti ilgesnį laiką išvykti, nes čia gyvena jo šeima <...>“. Be to, teikdamas skundą, nepaneigė Ginčijamame sprendime nurodytų argumentų dėl Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų aplinkybių, t. y. priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti į užsienio valstybę, todėl atmestina skunde nurodyta aplinkybė, kad priverstinis pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos yra nesuderinamas ir neproporcingas veiksmas EŽTK 8 straipsnio prasme.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Departamentas, nustatęs ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs nagrinėjamą ginčą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas turi būti grąžintas į užsienio valstybę, t. y. įpareigotas savanoriškai išvykti į Kazachstaną per 25 dienas, t. y. iki 2024 m. gruodžio 31 d., todėl Ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus, todėl jį naikinti skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo.
Nagrinėjamu atveju sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, todėl jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo Z. Y. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.