- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-29
- Bylos Nr.
- 1A-65-519-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-36-3-00041-2011-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Virginija Žindulienė
- Kaltinamasis
- R. A.
- Nukentėjusysis
- R. Z.
- Advokatai
- Stasys Zabita
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo R. Z. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2010-11-09 nuosprendžio, kuriuo R. A. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir LR BK) 154 str. 2 d. nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. Z. privataus kaltinimo tvarka kaltino R. A. pagal LR BK 154 str. 2 d. už tai, kad jis paskleidė neatitinkančią tikrovės, žeminančią ir niekinančią jį informaciją, t. y.:
2010 m. gruodžio 3 d. per VŠĮ „(duomenys neskelbtini)“ transliuojamą laidą „(duomenys neskelbtini)“ R. A. paskelbė teiginius:
„<...> žmonės atėjo su interesais, kadangi buvo ne paslaptis, formuojant koaliciją, buvo pirmas R. Z. posakis: „Vyrai, kad man nieko nereikia, bet aš kaip medinukas, jūs man šilumos ūkį atiduokit. Kadangi aš turiu medžio verslą, man reikia tiekti ten pjuvenas, drožles visas medžio””;„Na, aš manyčiau, kad galbūt ir prisiminkim tą pačią istoriją apie R. Z., kada jisai (duomenys neskelbtini) kompleksui vadovavo. Paskui kitam kompleksui – (duomenys neskelbtini). Abudu jie buvo nugyventi ir, kaip pasakyti, žmonės atsidūrė gatvėje, bet tai čia istorija yra”;Ir čia, manyčiau, kad mūsų koalicijos partneris R. Z. įsivaizduoja, kad (duomenys neskelbtini) šilumos ūkis tai yra kaip jo uabas. Ir jisai gali bet kuriomis kainomis tiekt. Bet kokia kaina lupti iš gyventojų”;„Šiandien ne paslaptis, ką ir mūsų laikraštis „(duomenys neskelbtini)” rašė, kad ta įmonė „(duomenys neskelbtini)”, kuri tiekia. Aš dar neišsiaiškinau iki galo, kas yra akcininkai, bet tai yra ne paslaptis, nes ir koalicijoj ne vieną kartą Z. pasakęs, kad tai yra jo įmonė. O tai, kad (duomenys neskelbtini) partija kuruoja šitą sritį, ir konkrečiai Z. kuruoja, ir nei vienam neleidžia rūpintis tais visais reikalais – tai yra faktas”.
2010 m. gruodžio 25 d. laikraštyje „(duomenys neskelbtini)” Nr. 3 straipsnyje „„(duomenys neskelbtini)”” paskleidė teiginius:
„Pasirodo, (duomenys neskelbtini) skyriaus pirmininkas R. Z. užsiima medžio verslu, turi kelias lentpjūves. Vos tapęs (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės nariu jis iš karto pareiškė, kad yra „medinukas”, todėl jam esą turėtų būti atiduoti kuruoti rajono šilumos tinklai. R. Z. ketino tiekti biokurą – medžio versle susikaupusias atliekas, medžio atraižas, drožles, pjuvenas”;„Rajono šilumos ūkį pradėjus kuruoti „(duomenys neskelbtini)” R. Z., šilumos kaina vartotojams ėmė pastebimai brangti”;„Ir tik pastaruoju metu, kai liko vienas biokuro tiekėjas – verslininkas R. Z., gavosi tai, kas gavosi”.
2011 m. sausio 27 d. laikraštyje „(duomenys neskelbtini)” Nr. 4 straipsnyje „(duomenys neskelbtini)” R. A. paskleidė teiginius:
„Visų pirma niekam ne paslaptis, kad kurą miesto katilinėms tiekia R. Z. ir jo žmonos įmonė. <...> galime teigti, kad ta kuro dalis, kurią R. Z. tiekia iš savo lentpjūvės, yra nekokybiška. Todėl papildomai katilines reikia kūrenti mazutu – dėl šios priežasties šilumos kaina ženkliai padidėja. Be to, kita kuro dalis – durpės – tarpininkaujant R. Z. yra perkamos dvigubai pigiau, o parduodamos dvigubai brangiau. Taip yra apiplėšinėjami (duomenys neskelbtini) šilumos tinklų paslaugomis besinaudojantys gyventojai”.
Šalies argumentai
Nukentėjusysis R. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2011-11-09 nuosprendį bei priimti kaltinamojo R. A. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, priteisti iš kaltinamojo 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. R. Z. apeliaciniame skunde nesutinka su Kelmės rajono apylinkės teismo 2011-11-09 nuosprendžiu, kuriuo visus R. A. paskleistus teiginius pripažino jo nuomone, t. y. nelaikė jų žiniomis. Sutinka, kad kai kuriose skunde pateiktose citatose yra teismo nurodyti žodžiai neva išreiškiantys R. A. nuomonę. Tačiau teismas nevertino aplinkybės, kad skunde nurodytos citatos susideda iš kelių sakinių ir nuomonė reiškiama tik šių citatų pradžioje. Pirmoje citatoje R. A. iškelia galimybę, kad žmonės turbūt atėjo su interesais, t.y. galima sutikti, kad tai yra R. A. spėjimas, jo nuomonė, tačiau toliau šioje citatoje dėstoma ne nuomonė, o faktai, t.y. informacija, žinios. Antroje citatoje R. A. nedėsto jokios savo nuomonės, bet jo pavartotas žodis „manyčiau“ įsiterpia į pasiūlymą, skirtą televizijos žiūrovams prisiminti tam tikrus praeityje buvusius faktus. Visiškai galima sutikti, kad trečios citatos pirmajame sakinyje R. A. dėsto savo nuomonę, t. y. jam atrodo, kad R. Z. įsivaizduoja, kad (duomenys neskelbtini) šilumos ūkis yra įmonė, tačiau toliau šioje citatoje pateikiama ne nuomonė, o R. Z. asmeniui metami įvairūs kaltinimai. Mano, jog teismas nepakankamai išanalizavo šias citatas ir dėl šios priežastis be pagrindo visą jų turinį priskyrė R. A. nuomonei. Pažymi, kad likusiose skunde nurodytose citatose (4 - 8) nėra teismo nuosprendyje įvardytų žodžių („galbūt“, „turbūt“ ir pan.), kurie galėtų reikšti R. A. nuomonę. Tokio pobūdžio žodžių nėra ir šių teiginių paskleidimo kontekste. Dėl to neaišku, kodėl teismas nuosprendyje konstatavo, kad R. A. tiek per VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, tiek laikraščiuose viešai išsakė savo nuomonę, t. y. visus R. A. išsakytus žodžius priskyrė jo nuomonei. Nurodo, jog tokio pobūdžio bylose itin svarbu atriboti žinias nuo nuomones. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikos 1998-06-11 LR CK 7 str., 7-1 str. ir LR visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas, apžvalga Nr. A2-9, nukentėjusysis nurodo, jog teismas, nagrinėdamas garbės ir orumo gynimo bylą, kiekvienu atveju turi spręsti, ar apie asmenį buvo paskleista jo garbę ir orumą žeminanti ir tikrovės neatitinkant informacija, ar išreikšta ją pasakiusiojo asmens nuomonė. Kai kurios skunde nurodytos citatos (skunde pažymėtos punktais 4-8) aiškiai suformuotos kaip kategoriški teiginiai, nekeliantys juos paskelbusiam asmeniui abejonių. Tokia išvada darytina tiek iš sakinių konstrukcijos, tiek iš jose vartojamų žodžių („tai yra faktas“, „šiandien ne paslaptis", „visų pirma, niekam ne paslaptis“). Šiuose teiginiuose pateikiami faktai, t. y. kad R. Z. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, vienintelis biokuro tiekėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pan. Tokius duomenis yra įmanoma patikrinti įrodinėjimo priemonėmis, todėl teismas be pagrindo nei vieno iš pateiktų faktų nevertino kaip žinios. Mano, kad pirmos instancijos teismas nepakankamai išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, neįsigilino į skunde ginčijamų citatų turinį. Šios aplinkybės lėmė nesugebėjimą teisingai atskirti žinią nuo nuomonės, o tuo pačiu neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą. Nors nuomonei tiesos kriterijus ir netaikomas, nes ji yra subjektyvi, tačiau nuomonė turi remtis faktais, kuriuos galima patikrinti įrodinėjimo priemonėmis. Teismas nuosprendyje iš esmės nurodė, kokiais duomenimis grindžiama R. A. nuomonė, t. y. netyrė aplinkybės, ar kaltinamasis, išsakydamas savo nuomonę, rėmėsi objektyviai egzistuojančiais faktais. LR BPK 20 str. 5 d. numato pareigą teismui išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes. Mano, kad šiuo atveju teismas šios pareigos nevykdė, t.y. skunde išdėstytus R. A. išsakytus teiginius vertino abstrakčiai, atskirai neanalizuodamas kiekvieno iš jų, t. y. neišsamiai ištyrė bylos aplinkybės.
Žemesnės instancijos teismas
Nukentėjusysis R. Z. taip pat nurodė, jog kartu su skundu dėl baudžiamosios bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka jis pateikė partijos „(duomenys neskelbtini)“ politinės reklamos kopiją, UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigėjų - akcininkų sąrašą, 2009-04-09 biokuro tiekimo sutarties Nr. 8‑29/KŠ/09 kopiją. Šių įrodymų Kelmės rajono apylinkės teismas 2011-11-09 nuosprendyje nenurodė, jų neanalizavo, taip pat nepateikė jokių motyvų, kodėl juos atmetė. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendyje iš esmės analizuojami tik kaltinamojo R. A. pateikti įrodymai, todėl teismas pažeidė nuosprendžio surašymo reikalavimą, numatytą LR BPK 305 str. 3 d. 3 p.
R. Z. taip pat mano, jog teismas neatsižvelgė ir nevertino jo atstovės paaiškinimų dėl įrodymų vertinimo. Teisiamojo posėdžio metu buvo atkreiptas teismo dėmesys, kad kaltinamojo į bylą pateiktose laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ straipsniuose „(duomenys neskelbtini)“ (2010-12-02, Nr. 48 (681)) ir „(duomenys neskelbtini)?“ (2011-02-03, Nr. 5) nenurodyti jų autoriai. Nukentėjusiojo atstovė baigiamosios kalbos metu išdėstė, kad šie R. A. pateikti duomenys nelaikytini įrodymais, kadangi neaiškus jų pirminis šaltinis. Nukentėjusiojo nuomone, šių kaltinamojo pateiktų įrodymų LR BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti nepavyko, todėl jų teismas neturėjo vertinti kaip įrodymų.
Teismo posėdžio metu kaltinamasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti. R. A. nurodė, jog nekvestionuoja teismo sprendimo, nesutinka su apeliacinio skundo kai kuriais teiginiais. Nurodė, jog teisme labai aiškiai liudijo liudytojai K., V., buvęs meras ir kiti. R. Z. pats pasakė, kad yra mokama Z., Z., įmonei, kad tai yra tas pats asmuo, įmonė. Iš (duomenys neskelbtini) durpyno buvo perkamos durpės po 30 Lt, o parduodamos po 60 Lt. Kaltinamojo nuomone, jam, kaip seimo nariui, žinant tokią informaciją ir neišsakant savo nuomonės, būtų nedovanotina. Laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ buvo rašoma, kad (duomenys neskelbtini) partija kuruoja šilumos tinklus. R. Z. neigia, kad turi kokių nors ryšių su „(duomenys neskelbtini)“. Tačiau Registrų centro informacija rodo, kad „(duomenys neskelbtini)“ įsikūrusi tose pačiose patalpose kaip ir Z. individuali įmonė „(duomenys neskelbtini)“. Ir adresas ir telefonas yra bendras. Visi laikraščiai rašo, kad (duomenys neskelbtini) šilumos ūkį pradėjus kuruoti R. Z. šilumos kaina pradėjo pastebimai augti. Pats R. Z. pasako, kad jis kuruoja šilumos tinklus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu privatus kaltintojas ir nukentėjusysis prašė jo apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išnagrinėjimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant išteisintojo R. A. kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė.
Apelianto teiginiai, jog teismas neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, apelianto išdėstytus teiginius vertino abstrakčiai, atskirai neanalizuodamas kiekvieno iš jų, t. y. neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, dėl ko buvo priimtas neteisėtas bei nepagrįstas nuosprendis, laikytini nepagrįstais ir atmestini.
Nukentėjusysis R. Z. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino netinkamai, nenurodė motyvų, kodėl atmetė jo atstovės argumentus dėl tam tikrų įrodymų vertinimo, nepatikimus duomenis pripažino įrodymais, neįvertino kiekvieno įrodymo atskirai ir taip pažeidė LR BPK 20 str. bei 305 str. nuostatas. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė, neanalizavo ir nepateikė jokių motyvų, kodėl atmetė jo pateiktus įrodymus – politinės partijos „(duomenys neskelbtini)“ politinės reklamos kopijos, UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigėjų-akcininkų sąrašo, 2009-04-09 biokuro tiekimo sutarties Nr. 8-29/KŠ/09 kopijos. Taip pat apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neturėjo vertinti laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ straipsnių „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)?“, kadangi neaiškus jų pirminis šaltinis – straipsniuose nenurodyti jų autoriai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, su tokiais apelianto teiginiais sutikti negali, todėl juos atmeta.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, ar gauti duomenys laikytini įrodymais kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys (LR BPK 20 straipsnio 2, 4 bei 5 dalys). Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant LR BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių – t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32/2010). Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-137/2008).
Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjo byloje esančius teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautus įrodymus. Teisiamojo posėdžio metu buvo apklaustas nukentėjusysis R. Z., kaltinamasis R. A., liudytojai P. V., S. B., J. K., S. V., A. G., teismo posėdžio metu paskelbti byloje esantys rašytiniai dokumentai, atliktas įrodymų tyrimas.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio taip pat matyti, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi LR BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek R. A. kaltinančius, tiek jį teisinančius įrodymus. LR BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymų įvertinimo motyvai. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: nurodė, kuriais iš jų grindžiama R. A. kaltė, o kuriais įrodymais bei savo vidiniu įsitikinu remdamasis pirmosios instancijos teismas R. A. išteisino pagal jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, taip pat ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad šioje byloje apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pakankamą dėmesį skyrė situacijos analizei, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus, bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga ir visiškai pagrįstai konstatavo, kad R. A. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 154 str. 2 d., dėl ko visiškai pagrįstai R. A., išteisino. Todėl nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeisti LR BPK numatyti įrodymų rinkimo bei vertinimo reikalavimai.
Vienas iš pagrindinių apelianto skundo argumentų – kad pirmosios instancijos teismas nesugebėjo teisingai atskirti žinios nuo nuomonės. Pagal LR BK 154 straipsnyje numatyto nusikaltimo dispoziciją, šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti šmeižimą kvalifikuojantys požymiai – tokios informacijos paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje arba asmens šmeižimas neva šis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą. Būtini veikos objektyvieji požymiai yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės; taip pat šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama netikra informacija, kad asmuo neva padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją.
Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal LR BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A–1/2009).
Išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad laikraščių straipsniuose pateikta R. A. nuomonė yra paremta viešai paskleista informacija, faktais, kurie į viešumą jau buvo keliami anksčiau. Iš laikraščiuose pateiktų R. A. atsakymų matyti, kad jis kalba apie ydingą (duomenys neskelbtini) partijos, jos nario R. Z. veiklos pusę, tačiau jo padarytos išvados, viešai išsakyta nuomonė nelaikytina žiniomis, neatitinkančiomis tikrovės ir žeminančiomis R. Z.. Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino R. A. televizijos laidoje pasakytus teiginius, nurodydamas, jog R. A. vertina politiko R. Z. elgesį, išsako savo nuomonę, įsitikinimus, ši nuomonė nėra teigiama, R. Z. ji nepriimtina, tačiau teigti, kad R. A. televizijos laidoje „(duomenys neskelbtini)“ išsakyta nuomonė apie koalicijos partnerį R. Z., yra žinios, neatitinkančios tikrovės, žeminančios ir niekinančios jį, nėra pagrindo. Tai rodo tiek bendra viso teksto prasmė, tiek jame naudojami sąlyginiai pasakymai: „turbūt“, „galbūt“, „manyčiau“, „... turbūt, atėjo žmonės su interesais...“, „... aš manyčiau, kad gal būt ir prisiminkim tą pačią istoriją ...“, „...manyčiau, kad mūsų koalicijos partneris R. Z. įsivaizduoja...“. Teismas taip pat rėmėsi „(duomenys neskelbtini)“ 2010 m. gruodžio 2 d. išspausdintu straipsniu „(duomenys neskelbtini)“. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog šiame straipsnyje nurodytos R. Z. šeimos narių sąsajos su kurą tiekiančia įmone „(duomenys neskelbtini)“. Be to, nors R. Z. pateiktame UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų sąraše nei R. Z., nei jo žmona neįrašyti kaip akcininkai, taip pat Biokuro tiekimo sutartyje Nr. 8-29/KŠ/09 R. Z. pavardė neminima (b. l. 26–33), tačiau pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu buvo pagarsintas R. Z. pasisakymas (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos posėdyje apie jam mokamą kuro kainą. Faktą, kad (duomenys neskelbtini) partija kuruoja (duomenys neskelbtini) rajono šilumos ūkį teismo posėdžio metu pripažino ir pats nukentėjusysis R. Z.. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojai P. V., J. K., patvirtino, jog R. Z. 2007 metų susitikime informavo, jog „yra medinukas“, „kaip medinukas norėtų kuruoti šilumos ūkį“, yra „to verslo atstovas“, „turi lentpjūvę“. S. V. nurodė, jog „didelė dalis žmonių R. Z. sieja su „(duomenys neskelbtini)“. Teisėjų kolegijos nuomone, būtent dėl R. Z. viešų pasisakymų, visuomenė ir tuo pačiu R. A. galėjo susidaryti nuomonę, jog R. Z., vis dėlto, yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas bei šie aptariami R. Z. pasisakymai neabejotinai galėjo turėti įtakos ir R. A. išsakytai nuomonei. Kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, tokio pasisakymo vertinimas, paties R. Z. žodžiais išreikštos minties supratimas, negali būti laikomas įžeidžiančiu. Be to, tiek iš R. A. televizijos laidoje išsakytos nuomonės, tiek iš anksčiau laikraštyje pasirodžiusių straipsnių, matyti, jog visuomenė jau ir anksčiau galėjo būti susidariusi nuomonę apie R. Z. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąsajas, todėl R. A. pateikti teiginiai negali būti vertinami kaip nauja informacija, konstatuojamojo pobūdžio žinios apie tikrai egzistuojančius faktus, o iš tiesų yra tik tiesioginėje televizijos laidoje dalyvaujančio bei į straipsnio autorių klausimus atsakančio asmens nuomonė, spėjimas, manymas, t. y. jo turimos informacijos apie nukentėjusįjį R. Z. vertinimas, ką patvirtina ir apylinkės teismo teisiamajame posėdyje apklaustų asmenų parodymai.
Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad reikšminga tai, jog privačiam kaltintojui R. Z. taikytinas viešojo asmens kriterijus, kadangi jis yra (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos narys, žinomas viso (duomenys neskelbtini) rajono mastu asmuo. Teismas konstatavo, kad tarptautinėje ir nacionalinėje teismų praktikoje pripažįstama, kad viešajam asmeniui taikytinos žymiai platesnės komentavimo ir kritikos ribos. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi tokiomis nuostatomis. Nors pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, esančią ir Lietuvos teisinės sistemos dalimi, teisė skleisti informaciją, reikšti įsitikinimus nėra absoliuti, šios teisės nesuderinamos su nusikalstamais veiksmais, tarp jų – ir šmeižtu, manytina, kad šiuo atveju, R. A., kritikuodamas nukentėjusįjį, neperžengė leistinų ribų, nuo kurių iškyla baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą, o jo išsakyta kritika proporcinga viešajam interesui. R. Z., kaip politikas, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos narys, neabejotinai buvo viešas asmuo, kurio kritikos ribos platesnės už privačių asmenų. Jo statusas, atsižvelgiant į padidintą visuomenės dėmesį jo tarnybinei veiklai, įpareigojo jį būti pakantesniu kritikai. Iš visų R. A. išsakytų teiginių negalima daryti išvados, jog skleisdamas tokio pobūdžio informaciją išteisintasis peržengė teisės reikšti įsitikinimus ribas ir piktnaudžiavo šiomis teisėmis taip, kad nukentėjusiajam šiuo atveju iškilo teisė ginti savo interesus baudžiamosios teisės priemonėmis. Taigi išteisinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad būtų pažeista pusiausvyra tarp teisės (laisvės) reikšti nuomonę, kritiką (kad ir aštrią) ir šios teisės ribojimo, ginant kritikuojamo asmens teises, ir pagrįstai padarė išvadą, kad R. A. neperžengė teisės skleisti informaciją įgyvendinimo ribų, be to, neturėjo tikslo paniekinti ar pažeminti R. Z. arba apkaltinti jį padarius sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustačius LR BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamos veikos požymių, R. A. išteisintas pagrįstai, kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, todėl apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintasis R. A. ir jo gynėjas advokatas S. Zabita prašė iš nukentėjusiojo R. Z. priteisti R. A. turėtas išlaidas advokato pagalbai nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme apmokėti.
LR BPK 105 str. 6 d. teismui suteikta teisė bylose, pradėtose tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, kai kaltinamasis išteisinamas, nuspręsti, kad proceso išlaidas apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.
Kaip matyti iš teismui pateikto pinigų priėmimo kvito (2012-01-19, serija LAT Nr. 616573), advokato orderio (2012-01-19, serija LA Nr. 155202) (b. l. 114-115) išteisintasis R. A. už gynybą advokatui S. Zabitai sumokėjo 2000 Lt. Nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo R. Z. apeliacinis skundas dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011-11-09 nuosprendžio, kuriuo R. A. išteisintas nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto LR BK 154 str. 2 d. požymių, šia nutartimi atmetamas. Kolegija laiko, kad šios R. A. patirtos išlaidos laikytinos proceso išlaidomis, tačiau, kolegijos manymu, tokia suma (2000 Lt) advokatui už išteisintojo R. A. atstovavimą privataus kaltinimo byloje apeliacinės instancijos teisme, kurioje nukentėjusysis R. Z. kaltino išteisintąjį R. A. šmeižimu, yra nepagrįstai didelė. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į teisinės pagalbos būtinumo pagrindą ir apimtį procese, į privataus kaltinimo bylos sudėtingumą ir apimtį, į teisinės pagalbos teikimo trukmę bei advokato pasisakymo trukmę teismo posėdyje, į R. A. sumokėtą pinigų sumą advokatui, ir siekdama abiejų pusių turtinių interesų pusiausvyros, sprendžia, kad išteisintojo prašomos priteisti proceso išlaidos yra aiškiai per didelės. R. A. už teisinę pagalbą sumokėtas užmokestis advokatui neatitinka protingumo, teisingumo kriterijų, todėl R. A. iš nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo R. Z. priteistina suma mažintina iki 500 Lt.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 105 str. 6 d., 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,
nutaria:
Privataus kaltintojo R. Z. apeliacinį skundą atmesti.
Iš R. Z. priteisti R. A. 500 Lt proceso išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą.