- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-03
- Bylos Nr.
- 2A-1513-910/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-28340-2017-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tomas Venckus, Margarita Stambrauskaitė, Laima Ribokaitė
- Atsakovas
- AAS „BTA Baltic Insurance Company“
- Ieškovas
- M. J.
- Kategorijos
- 2.6.10.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.10.5.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.10.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.4.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Margaritos Stambrauskaitės ir Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. J. ieškinį atsakovei AAS „BTA Baltic Insurance Company“ dėl eismo įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos priteisimo, kurioje tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, M. S., akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti eismo įvykį draudžiamuoju, priteisti iš atsakovės 8948,07 Eur dydžio draudimo išmoką, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškovas nurodė, kad 2017 m. sausio 13 d. apie 18 val. 40 min. (duomenys neskelbtini) įvykusio eismo įvykio metu patyrė žalą: buvo apgadintas jam priklausantis automobilis Mitsubishi Lancer Evolution, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis Mitsubishi), kurį vairavo pats ieškovas. Dėl eismo įvykio kaltas M. S., vairavęs automobilį Nissan Leaf (toliau – automobilis Nissan), buvo sudaręs Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį su atsakove, todėl ieškinys reiškiamas atsakingo už žalą asmens draudikui. Ieškovo teigimu, automobilio Nissan vairuotojas (trečiasis asmuo M. S.), išvažiuodamas iš šalutinio kelio, nepraleido jam iš kairės pagrindiniu keliu važiuojančio ieškovo, todėl automobiliai susidūrė ir, ieškovui nesuvaldžius automobilio, šis atsitrenkė į kelio apšvietimo stulpą. Ieškovas kreipėsi su pretenzija į atsakovę, tačiau ši atsakė, kad nepripažįsta eismo įvykio draudžiamuoju ir atsisako mokėti draudimo išmoką, nes ieškovas galėjo išvengti susidūrimo su stulpu, jeigu manevruodamas būtų efektyviai stabdęs vairuojamą automobilį. Atsakovė taip pat nurodė, jog tikėtina, kad tokiu atveju ieškovas taip pat būtų galėjęs išvengti kontakto su automobiliu Nissan. Ieškovo nuomone, tokia atsakovės pozicija – nepagrįsta, nes eismo įvykis įvyko žiemą, tamsiu paros metu, kelio danga buvo padengta sniegu, buvo slidu, todėl ieškovas niekaip negalėjo išvengti susidūrimo su kitu automobiliu. Ieškovas pateikė 2017 m. kovo 16 d. Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. 170337, kurioje nurodyta, kad transporto priemonės atstatymas iki prieš įvykį buvusios techninės ir eksploatacinių savybių būklės bei transporto priemonės atkūrimo (remonto) kaštai, įvertinus keičiamų dalių nusidėvėjimą, yra 10 827,16 Eur įskaitant PVM. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 27 straipsnį PVM neapmokestinamos visų rūšių draudimo ir perdraudimo paslaugos, ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 8948,07 Eur dydžio draudimo išmoką (10 827,16 Eur - 1879,09 Eur PVM).
Atsiliepimas
3. Atsakovė atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovo pateikta eismo įvykio deklaracija savaime nesuponuoja atsakovės pareigos išmokėti draudimo išmoką, jeigu nenustatytas draudžiamojo įvykio faktas. Atsakovė kreipėsi į transporto trasologijos teismo eksperto kvalifikaciją turinčio nepriklausomo specialisto – techniko mokslų daktaro V. M. – įmonę „Impulsana“, kuri išvadoje nurodė, kad, sprendžiant pagal automobilio sugadinimų intensyvumą, jo greitis atsitrenkiant į stulpą buvo apie 30 km/h. Pagal užfiksuotus automobilių Mitsubishi ir Nissan sugadinimus spręstina, kad galimai įvyko liestinis automobilių kontaktas, kurio metu automobilio Nissan priekinio bamperio dešinė kampinė dalis susilietė su automobilio Mitsubishi dešinės pusės durelėmis. Įvertinus automobilio Mitsubishi galinės dalies formą, mažai tikėtina, kad įbrėžimai ant šio automobilio užpakalinio bamperio šono susidarė kontaktuojant su automobiliu Nissan. Be to, sprendžiant pagal eismo įvykio dalyvių parodymus ir horizontalios krypties pėdsakus ant automobilio Nissan priekinio bamperio dešinio kampo, automobilis Nissan prieš kontaktą su automobiliu Mitsubishi buvo visiškai sustojęs. Ekspertas taip pat nustatė, kad, jeigu automobilio Mitsubishi vairuotojas būtų efektyviai stabdęs vairuojamą automobilį, tai automobilis būtų sustabdytas likus maždaug 20 m iki stulpo. Jeigu manevro metu automobilis Mitsubishi būtų stabdytas, tai jis, tikėtina, būtų sustabdytas ir iki kontakto su automobiliu Nissan vietos. Pagal automobilio Mitsubishi ratų pėdsakų atspaudus yra pagrindas teigti, kad šis automobilis, artėdamas link (duomenys neskelbtini) kairio važiuojamosios dalies krašto, nebuvo stabdomas. Atsakovė, ištyrusi užfiksuotus automobilio sugadinimus bei vairuotojų paaiškinimus, padarė išvadą, kad vairuotojai klaidina draudimo bendrovę, nurodydami esmines įvykio aplinkybes, nes automobiliai sugadinti ne jų vairuotojų nurodomomis aplinkybėmis. Eismo įvykio dalyvių nurodomos faktinės aplinkybės tarpusavyje skiriasi, jų skirtumai nuo specialisto išvados yra esminiai. Dėl to neaišku, kieno neteisėti veiksmai lėmė atsiradusią žalą. Nenustačius neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio, civilinė atsakomybė negali kilti.
4. Trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ginčo eismo įvykio dieną automobilio Mitsubishi valdytojui nebuvo teikiama draudimo apsauga pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą. Draudėjui pavėluotai sumokėjus draudimo įmoką, sutartis buvo akceptuota ir įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 16 d. iki 2017 m. liepos 15 d. Jeigu teismas spręstų dėl ieškovo atsakomybės už eismo įvykį, AB „Lietuvos draudimas“ neturi pareigos atlyginti nuostolius.
5. Trečiasis asmuo M. S. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: 2017 m. sausio 13 d. eismo įvykį pripažino draudžiamuoju; priteisė ieškovui iš atsakovės 4985,90 Eur dydžio draudimo išmoką, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugpjūčio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 681,06 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
7. Teismas nustatė, kad 2017 m. sausio 13 d. apie 18 val. 40 min. (duomenys neskelbtini) automobilio Nissan vairuotojas trečiasis asmuo M. S., išvažiuodamas iš šalutinio kelio, nepraleido jam iš kairės pagrindiniu keliu važiuojančio automobilio Mitsubishi, vairuojamo ieškovo. Ieškovas bandė išvengti susidūrimo pasukdamas kairiau, tačiau automobiliai susidūrė ir, ieškovui nesuvaldžius automobilio, šis atsitrenkė į kelio apšvietimo stulpą. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovo automobilio Mitsubishi pagrindiniai sugadinimai atsirado aptariamo eismo įvykio metu, t. y. automobiliui Mitsubishi susidūrus su automobiliu Nissan ir vėliau atsitrenkus į apšvietimo stulpą. Šalys byloje nesutaria, dėl kieno kaltės įvyko eismo įvykis ir kieno veiksmai lėmė žalingų padarinių atsiradimą. Ieškovo nuomone, eismo įvykis įvyko ir jo sukelta žala atsirado dėl trečiojo asmens veiksmų, nes jis, išvažiuodamas iš šalutinio kelio, nepraleido ieškovo, važiuojančio pagrindiniu keliu. Ieškovo vertinimu, jis pasirinko optimaliausią būdą išvengti susidūrimo ir bandė atsiradusią kelyje kliūtį apvažiuoti. Atsakovės įsitikinimu, dėl eismo įvykio ir kilusios žalos kaltas ieškovas, nes, jeigu jis būtų stabdęs automobilį, būtų išvengęs susidūrimo.
8. Teismas pažymėjo, kad pagal Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 154 punkto nuostatas nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu. KET 127 punkte nustatyta, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Būtinybė laikytis visų būtinų atsargumo priemonių nurodyta ir KET 9 punkte. Pagal Taisyklių 128 punktą, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.
9. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, jog trečiasis asmuo pažeidė KET, nes, išvažiuodamas iš šalutinio kelio ir darydamas kairįjį posūkį, nepraleido pagrindiniu keliu atvažiuojančio ieškovo. Ieškovas taip pat paaiškino, kad eismo sąlygos įvykio metu buvo itin sudėtingos, nes buvo tamsu, pustė, kelias buvo padengtas sniegu.
10. Teismas pažymėjo, kad ieškovo paaiškinimai dėl jo važiavimo greičio yra nevienodi: ekspertizės išvadoje teigiama, kad M. J. buvo nurodęs 50 km/val. greitį, teismo posėdžio metu jis kalbėjo apie 60-70 km/val. greitį. Byloje apklaustas ekspertas V. M. paaiškino, kad rašytines savo išvadas dėl ieškovo galimybės išvengti susidūrimo su trečiojo asmens automobiliu padarė atsižvelgdamas į klausime nurodytą sąlygą, t. y. kad matomumas eismo įvykio metu buvo 20 m. Teismo posėdžio metu apklaustų ekspertų pozicijos sutapo tiek dėl to, kad ieškovas trečiojo asmens automobilį pastebėjo ir sureagavo maždaug 47 metrų atstumu (t. y. matomumas buvo didesnis nei 20 metrų), tiek dėl to, kad, važiuodamas 50 km/val. greičiu, ieškovas būtų spėjęs sustabdyti automobilį, nes stabdymo kelias, esant tokiam greičiui ir tokioms eismo sąlygoms, yra apie 37 metrai. Nenustatęs esminių ekspertų paaiškinimų prieštaravimų, teismas vertino, kad arba ieškovas pažeidė KET ir, esant sudėtingoms meteorologinėms eismo sąlygoms, nesilaikė saugaus greičio reikalavimo (t. y. važiavo 60-70 km/val. greičiu), arba, jeigu būtų važiavęs 50 km/val. greičiu ir būtų laikęsis KET 128 punkto reikalavimų (t. y., pamatęs kliūtį, būtų ėmęs stabdyti), būtų išvengęs susidūrimo.
11. Teismas priėjo prie išvados, kad byloje yra susiklosčiusi situacija, kai kiekvieno iš eismo įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis, t. y. kiekvienas prisidėjo prie žalos atsiradimo ir be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi. Kartu teismas nurodė, kad vien tai, jog eismo įvykis ir jo sukelti padariniai atsirado ir dėl ieškovo veiksmų, nepaneigia bei nepašalina trečiojo asmens civilinės atsakomybės, nes jo neteisėti kalti veiksmai (išvažiavimas iš šalutinio kelio, nepraleidžiant pagrindiniu keliu važiavusio ieškovo automobilio) priežastiniu ryšiu yra tiesiogiai susiję su ieškovo patirta žala. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas ir trečiasis asmuo būtų inscenizavę eismo įvykį ar kad esminiai ieškovo automobilio sugadinimai (išskyrus kelis smulkius) būtų atsiradę ne aptariamo eismo įvykio metu. Priešingai, byloje apklausti ekspertai patvirtino eismo įvykio mechanizmą aptariamomis sąlygomis.
12. Teismas konstatavo, kad, nustačius trečiojo asmens neteisėtus veiksmus, kaltę dėl eismo įvykio ir priežastinį ryšį su atsiradusia žala, t. y. nustačius šio asmens civilinės atsakomybės pagrindą, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16 straipsnio nuostatas, pagal kurias atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė, darytina išvada, jog įvykis pripažintinas draudžiamuoju ir trečiojo asmens draudikui nagrinėjamu atveju kyla pareiga mokėti draudimo išmoką (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis).
13. Kartu teismas nurodė, kad, vadovaujantis CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo atsirasti žalai arba jai padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį), žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Ši teisės norma reglamentuoja nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens mišrios kaltės teisinius padarinius deliktinės civilinės atsakomybės atveju ir įtvirtina teismo teisę spręsti dėl prašomos priteisti žalos sumažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018).
14. Kasacinio teismo išaiškinta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdymas sukelia valdytojui didesnę nei įprasta rūpestingumo ir atsakingumo pareigą dėl jo prisiimtos rizikos valdyti didesnio pavojaus šaltinį: jo valdytojas vien dėl to, kad valdo didesnio pavojaus šaltinį arba užsiima didesnio pavojaus veikla, keliančia didesnę grėsmę, privalo elgtis ypač rūpestingai ir apdairiai, laikytis teisės aktuose nustatytų ir (arba) iš protingumo principo kylančių reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144/2014). Transporto priemonės vairuotojui keliami didesni atidumo, atsargumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl, nepaisant to, jog kitas eismo dalyvis pažeidžia KET reikalavimus, tai neatleidžia automobilio vairuotojo nuo pareigos imtis maksimalių saugumo priemonių, elgtis taip, kad būtų išvengta bet kokio kontakto su kitu eismo dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018).
15. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką, konstatavo abipusę (mišrią) tiek žalą padariusiojo (trečiojo asmens), tiek ją patyrusio asmens (ieškovo) kaltę ir pagrindą pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį mažinti priteistinos nuostolių sumos dydį proporcingai nuostolius patyrusio asmens (ieškovo) kaltės dydžiui.
16. Teismas vertino, kad trečiojo asmens, išvažiavusio iš šalutinio kelio ir nepraleidusio ieškovo, kaltė dėl eismo įvykio yra kur kas didesnė nei ieškovo, kuris pasirinko netinkamą sprendimą susidūrimui išvengti, t. y. bandė apvažiuoti trečiojo asmens automobilį, o ne stabdyti savąjį, nors apvažiavimas, išvažiuojant į priešingą eismo juostą ir apskritai – išvažiuojant iš važiuojamosios kelio dalies, nebuvo saugus. Dėl šios priežasties teismas nusprendė, kad eismo įvykis laikytinas įvykusiu 70 proc. dėl trečiojo asmens ir 30 proc. dėl ieškovo kaltės.
17. Dėl žalos dydžio teismas nurodė, kad pagal ieškovo pateiktą Kelių transporto vertinimo ataskaitą Nr. L170337 vertinamo 2008 m. automobilio Mitsubishi Lancer Evolution remonto kaina – 8948,07 Eur (su PVM – 10 827,16 Eur). Detalizuotoje remonto sąmatoje nurodyta, kad skaičiavimams imti įrangos variantai nuo 2015 m. spalio mėn. Pagal atsakovės pateiktą žalos sąmatą remonto kaina – 7231,76 Eur (su PVM – 8750,43 Eur). Sąmatoje nurodyta, kad skaičiavimams imti įrangos variantai nuo 2008 m. vasario mėn. Tai patvirtinama ir atsakovės pateiktame paaiškinime. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo automobilis pagamintas 2008 metais, sprendė, jog, apskaičiuojant ieškovo automobiliui padarytos žalos mastą, turi būti vadovaujamasi atsakovės pateikta žalos sąmata, kurioje skaičiavimai atlikti vadovaujantis įrangos variantais nuo 2008 m. vasario mėn., t. y. tų pačių metų įranga, kaip ir atsakovo automobilio gamybos metai, todėl tikėtina, jog šie skaičiavimai yra tikslesni.
18. Remdamasis tuo, kad ekspertai nustatė, jog įlenkimai ant ieškovo automobilio užpakalinių dešinės pusės durelių ir sparno atsiradę ne dėl kontakto su trečiojo asmens automobiliu, teismas buvo įpareigojęs ieškovą ir atsakovę pateikti skaičiavimus, kokią jų sąmatose nurodomos sumos dalį sudaro sugadinimai, kurie, ekspertų vertinimu, nesusiję su aptariamu eismo įvykiu. Ieškovas nurodė, kad šių sugadinimų remontas – 250,99 Eur. Atsakovės teigimu, su eismo įvykiu nesusijusi žala – 109,05 Eur. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovo automobilis nebuvo remontuojamas, skaičiavimo pagrindu laikė sumą be PVM, ir ši pagal atsakovės pateiktą sąmatą – 7231,76 Eur. Iš šios sumos atėmęs sumą, apskaičiuotą sugadinimams, nesusijusiems su aptariamu eismo įvykiu, pašalinti, teismas nustatė 7122,71 Eur (7231,76 Eur -109,05 Eur) atlygintos žalos sumą. Įvertinęs tai, kad dėl eismo įvykio yra 70 proc. trečiojo asmens ir 30 proc. ieškovo kaltės, pastarajam iš atsakovės priteisė 70 proc. apskaičiuotų automobilio remonto išlaidų, t. y. 4985,90 Eur (7122,71 Eur x 70 proc.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
19. Atsakovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį dėl draudimo išmokos priteisimo ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – atmesti ieškinio reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
19.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo tiek žalą padariusio trečiojo asmens, tiek ją patyrusio ieškovo kaltę dėl žalos atsiradimo bei pagrindą priteistiną žalos atlyginimą mažinti proporcingai žalą patyrusio asmens kaltės dydžiui (CK 6.282 straipsnio 1 dalis). Tačiau apeliantė nesutinka su teismo vertinimu, kad trečiojo asmens, išvažiavusio iš šalutinio kelio ir nepraleidusio ieškovo, kaltė dėl eismo įvykio yra kur kas didesnė nei ieškovo, pasirinkusio netinkamą būdą susidūrimui išvengti. Teismo nustatyta šalių kaltės proporcija (trečiojo asmens – 70 proc., ieškovo – 30 proc.) yra nepagrįsta.
19.2. Kai tarp draudiko, apdraudusio transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, ir draudimo išmoką turinčio teisę gauti asmens kyla ginčas dėl draudimo išmokos dydžio nustatymo (nagrinėjamu atveju – dėl žalą padariusios asmens ir jo kaltės laipsnio), šios aplinkybės kiekvienu konkrečiu atveju įrodinėjamos pagal CPK nustatytas įrodinėjimo taisykles, remiantis leistinais įrodymais. Nei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau – TPVCAPDĮ), nei kiti įstatymai eismo įvykio deklaracijai ar ją atitinkančiam dokumentui nesuteikia didesnės įrodomosios galios, todėl teismas, spręsdamas ginčą, turi vertinti visus šalių pateiktus įrodymus.
Žemesnės instancijos teismas
19.3. Apeliantė, siekdama priimti objektyvų sprendimą dėl ginčo eismo įvykio metu atsiradusios žalos atlyginimo, vadovaudamasi Draudimo įstatymo nuostatomis, kreipėsi į transporto trasologijos eksperto kvalifikaciją turintį nepriklausomą specialistą, technikos mokslų daktarą V. M., prašydama ištirti, ar transporto priemonių Nissan ir Mitsubishi sugadinimai suderinami tarpusavyje, atsiradę eismo įvykio dalyvių deklaruotomis aplinkybėmis, taip pat nustatyti, ar Mitsubishi vairuotojas galėjo išvengti susidūrimo su stulpu. Specialistas, atlikęs matavimus, pasinaudojęs eismo įvykio vietos ortofotografija, sudarė mastelinį brėžinį. Nustatyta, kad nuo važiuojamosios dalies krašto iki stulpo, į kurį atsitrenkė ieškovo automobilis Mitsubishi, atstumas – 11 metrų. Padaryta išvada, kad, jeigu automobilio Mitsubishi vairuotojas, manevruodamas būtų efektyviai stabdęs vairuojamą automobilį, tai šis, tikėtina, būtų sustabdytas apie 20 metrų atstumu iki stulpo. Jeigu manevro metu automobilis Mitsubishi būtų stabdomas, tai jis, tikėtina, būtų sustabdytas ir iki galimai buvusio kontakto su automobiliu Nissan vietos. Padidinus iš įvykio vietos pateiktą nuotrauką, aiškiai matomas automobilio Mitsubishi kairių ratų pėdsakas, kuris orientuotas ženkliu kampu įvažinėtų vėžių atžvilgiu. Toks kairių ratų išsidėstymas ties jo pradžia leidžia spręsti, kad jis, tikėtina, susidarė ne automobilio įprasto manevro metu, bet kitomis aplinkybėmis. Byloje taip pat buvo paskirta teismo ekspertizė. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2018 m. balandžio 12 d. Teismo ekspertizės akte suformuluota pozicija nesiskiria nuo eksperto V. M. 2017 m. vasario 22 d. išvados MV2017-16. Taigi visos byloje nustatytos aplinkybės ir įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovas galėjo laiku sustabdyti automobilį ir taip išvengti didelės žalos, kuri iš esmės atsirado dėl automobilio kontakto su stulpu, o ne su iš šalutinio kelio išvažiavusiu automobiliu.
19.4. Kasacinio teismo yra pažymėta, kad tokio pobūdžio bylose svarbu nustatyti KET pažeidimą, padarinius ir priežastinį ryšį tarp KET pažeidimo ir atsiradusių padarinių. Jeigu KET pažeidžia keli eismo dalyviai, reikia išsiaiškinti, kurio iš eismo dalyvių padarytas KET pažeidimas buvo būtina padarinių atsiradimo sąlyga ir priežastis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad KET pažeidimo bylose svarbus priežastinio ryšio nustatymo etapas yra būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas. Jo esmė – nustatyti, kurio eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Ji nustatoma modeliuojant situaciją tokiu būdu, kad paeiliui eliminuojamas vieno iš eismo dalyvių padarytas pažeidimas, paliekant kito eismo dalyvio padarytą pažeidimą, ir sprendžiant, ar tokiu atveju kiltų eismo įvykis su atsiradusiais padariniais.
Žemesnės instancijos teismas
19.5. Pirmosios instancijos teismas pats sprendime nurodęs, kad ekspertų paaiškinimuose nenustatė esminių prieštaravimų, vertino, kad arba ieškovas pažeidė KET ir, esant sudėtingoms meteorologinėms eismo sąlygoms, nesilaikė saugaus greičio reikalavimo (važiavo 60-70 km/h greičiu), arba, jeigu būtų važiavęs 50 km/h greičiu ir būtų laikęsis KET 128 punkto reikalavimų (pamatęs kliūtį, būtų ėmęs stabdyti), būtų išvengęs susidūrimo. Taigi teismas nustatė, kad kiekvieno iš eismo įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis, t. y. kiekvienas prisidėjo prie žalos atsiradimo ir be jo žala nebūtų atsiradusi. Teismo pozicija, kad abiejų eismo įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis, yra teisėta ir pagrįsta, tačiau visiškai nepagrįsta teismo išvada, jog trečiojo asmens, išvažiavusio iš šalutinio kelio ir nepraleidusio ieškovo, kaltė dėl eismo įvykio yra kur kas didesnė, nei ieškovo, pasirinkusio netinkamą būdą susidūrimui išvengti.
19.6. Būtent ieškovas, matydamas priešais save kliūtį, privalėjo elgtis ypač rūpestingai ir apdairiai, laikytis teisės aktuose nustatytų ir (arba) iš protingumo principo kylančių reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144/2014). Kiekvienos transporto priemonės vairuotojui keliami didesni atidumo, atsargumo, rūpestingumo reikalavimai, todėl, nepaisant to, kad kitas eismo dalyvis pažeidžia KET reikalavimus, tai neatleidžia automobilio vairuotojo nuo pareigos imtis maksimalių saugumo priemonių, elgtis taip, kad būtų išvengta bet kokio kontakto su kitu eismo dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018). Byloje esantys įrodymai teikia pagrindą daryti vienareikšmę išvadą, kad būtent ieškovas, turėdamas techninę galimybę, nestabdė automobilio, ir tokie jo veiksmai turi priežastinį ryšį su įvykusiu eismo įvykiu. Ekspertų teigimu, manevras, nusukant į kairę, buvo nepriimtinas. Darytina išvada, kad, jeigu ieškovas būtų laikęsis protingam, atsakingam vairuotojui keliamų reikalavimų, žala didžiausia žala galėjo būti 109,05 Eur (teismo sprendimu priteista žala – 4876,40 Eur (4985,90 Eur – 109,50 Eur), t. y. ta žala, kuri atsirado ieškovo automobiliui nežymiai kontaktuojant su iš šalutinio kelio išvažiavusiu automobiliu.
Žemesnės instancijos teismas
19.7. Ieškovas ne tik pažeidė KET reikalavimus (laiku nestabdė, nors turėjo tokią galimybę, galimai viršijo greitį), tačiau ir neturėjo galiojančio civilinės atsakomybės privalomojo draudimo.
Atsiliepimas
20. Ieškovas atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
20.1. Byloje nėra ginčo dėl to, kad trečiasis asmuo, vairavęs automobilį Nissan, pažeidė KET taisykles – išvažiuodamas iš šalutinio kelio ir darydamas kairį posūkį, nepraleido pagrindiniu keliu važiavusio ieškovo vairuojamo automobilio Mitsubishi. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančias ekspertų išvadas, teisingai nustatė priežastinį ryšį tarp padaryto KET pažeidimo ir eismo įvykio metu kilusių padarinių.
20.2. Būtinoji padarinių kilimo sąlyga nustatoma vertinant, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jeigu nebūtų pažeistos KET taisyklės, t. y. eliminuojant iš eismo įvykio priežastingumo grandinės KET pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018). Nagrinėjamu atveju, jeigu trečiasis asmuo nebūtų pažeidęs KET 154 punkto reikalavimų ir praleidęs pagrindiniu keliu važiavusį ieškovą, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Vertinant ieškovo veiksmus, kai jis, bandydamas išvengti susidūrimo, slysdamas atsitrenkė į greta esantį gatvės apšvietimo stulpą, matyti, kad keblioje situacijoje ieškovas kiek įmanydamas stengėsi išvengti automobilių susidūrimo, esant prastoms meteorologinėms sąlygoms (buvo žiema, tamsus paros metas, kelio danga padengta sniegu, buvo slidu). Darytina išvada, kad būtent trečiojo asmens manevras – išvažiavimas į pagrindinį kelią – buvo tiesioginė priežastis eismo įvykiui kilti.
Atsiliepimas
20.3. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad vien tai, jog eismo įvykis ir jo sukelti padariniai atsirado ir dėl ieškovo veiksmų, nepaneigia ir nepašalina trečiojo asmens atsakomybės. Trečiojo asmens veiksmai, išvažiavus į pagrindinį kelią, nepraleidus pagrindiniu keliu važiavusio ieškovo, priežastiniu ryšiu tiesiogiai susiję su ieškovo patirta žala. Ieškovas negalėjo tikėtis, kad trečiasis asmuo atliks pavojingą manevrą. Pagal teismų praktiką, vairuojant transporto priemones, galioja pasitikėjimo principas, reiškiantis, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis KET ir nesukels pavojaus eismo saugumui.
20.4. Pritartina teismo išvadai, kad trečiojo asmens, išvažiavusio iš šalutinio kelio ir nepraleidusio ieškovo, kaltė yra kur kas didesnė nei ieškovo, pasirinkusio netinkamą būdą susidūrimui išvengti. Teismas pagrįstai įvertino, kad eismo įvykis įvyko 70 proc. dėl trečiojo asmens ir 30 proc. dėl ieškovo kaltės.
20.5. Apeliantės argumentai dėl draudimo išmokos dydžio – nepagrįsti. Teismas tinkamai įvertino bylos duomenis, reikšmingus žalos dydžiui nustatyti ir, atsižvelgdamas į mišrią kaltę, draudimo išmoką sumažino nuo 7231,76 Eur iki 4985,90 Eur.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
21. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
22. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl atsakovės apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų.
23. Iš byloje esančių įrodymų visumos nustatyta, kad 2017 m. sausio 13 d. apie 18 val. 40 min. (duomenys neskelbtini) automobilio Nissan Leaf (toliau – automobilis Nissan) vairuotojas trečiasis asmuo M. S., išvažiuodamas iš šalutinio kelio, nepraleido jam iš kairės pagrindiniu keliu važiavusio automobilio Mitsubishi Lancer Evolution (toliau – automobilis Mitsubishi), kurį vairavo ieškovas. Ieškovas, siekdamas išvengti susidūrimo, pasuko kairiau, tačiau automobiliai susidūrė ir, ieškovui nesuvaldžius automobilio Mitsubishi, šis dar atsitrenkė į kelio apšvietimo stulpą.
24. Eismo įvykio dalyviai užpildė eismo įvykio deklaraciją, kurioje trečiasis asmuo – automobilio Nissan vairuotojas – pripažino savo atsakomybę dėl padarytos žalos (T. 1, b. l. 45).
25. Ieškovas kreipėsi į atsakovę, kurioje buvo apdrausta automobilio Nissan valdytojo civilinė atsakomybė privalomuoju draudimu, prašydamas atlyginti žalą dėl 2017 m. sausio 13 d. eismo įvykyje apgadinto automobilio Mitsubishi. Atsakovė 2017 m. kovo 9 d. rašte Nr. TD1892136 nurodė, kad draudimo bendrovė, atlikusi tyrimą, deklaruotą eismo įvykį pripažino nedraudžiamuoju, nes nustatyta, jog 2017 m. sausio 13 d. eismo įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis, nei nurodytos jo dalyvių. Draudimo bendrovės pasitelktas eismo įvykio aplinkybėms tirti transporto trasologijos teismo eksperto kvalifikaciją turintis technikos mokslų daktaras V. M. 2017 m. vasario 22 d. išvadoje MV 2017-16 konstatavo, jog pagal automobilio Mitsubishi ratų pėdsakų atspaudus yra pagrindas teigti, kad, artėdamas link (duomenys neskelbtini) kairiojo važiuojamosios dalies krašto, šis automobilis nebuvo stabdomas. Be to, ekspertas nurodė, kad automobilio Mitsubishi vairuotojas galėjo išvengti susidūrimo su stulpu, jeigu manevruodamas būtų efektyviai stabdęs vairuojamą automobilį; tokiu atveju, tikėtina, jis taip pat būtų išvengęs kontakto su automobiliu Nissan (t. 1, b. l.73-74).
26. Ieškovas 2017 m. liepos 20 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas 2017 m. sausio 13 d. eismo įvykį pripažinti draudžiamuoju ir priteisti iš atsakovės 8948,07 Eur dydžio draudimo išmoką.
Žemesnės instancijos teismas
27. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu 2017 m. sausio 13 d. eismo įvykį pripažino draudžiamuoju ir priteisė ieškovui iš atsakovės 4985,90 Eur dydžio draudimo išmoką.
28. Atsakovė, nekvestionuodama pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčo eismo įvykio pripažinimo draudžiamuoju, apeliaciniu skundu ginčija teismo nustatytą ieškovui atlygintos žalos dydį. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo tiek žalą padariusio trečiojo asmens, tiek ją patyrusio ieškovo kaltę dėl žalos atsiradimo bei pagrindą priteistiną žalos atlyginimą mažinti proporcingai žalą patyrusio asmens kaltės dydžiui (CK 6.282 straipsnio 1 dalis), tačiau nepagrįstai sprendė, jog trečiojo asmens, išvažiavusio iš šalutinio kelio ir nepraleidusio ieškovo, kaltė dėl eismo įvykio yra kur kas didesnė nei ieškovo, pasirinkusio netinkamą būdą susidūrimui išvengti (trečiojo asmens – 70 proc., ieškovo – 30 proc.).
Dėl žalos atlyginimo, kai dėl žalos atsiradimo yra ir nukentėjusiojo kaltės
29. Pagal apeliantės (atsakovės) nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK 320 straipsnis) apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje konkrečioje byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę už žalą, dėl kurios atsiradimo yra ir paties nukentėjusiojo kaltės.
30. CK 6.248 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendroji teisės norma, nustatanti mišrios kaltės principą ir mišrios kaltės teisinius padarinius: jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Deliktinės atsakomybės atveju mišrios kaltės institutas įtvirtintas specialiojoje teisės normoje – pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.
31. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad CK 6.282 straipsnio 1 dalies taikymo būtina sąlyga – nukentėjusio asmens kaltė. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu, atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes, jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Nukentėjusiojo kaltė nėra preziumuojama, taigi ją privalo įrodyti žalą padaręs asmuo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-119/2005; 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018).
32. Nagrinėjamu atveju, išanalizavęs byloje surinktų duomenų visumą, pirmosios instancijos teismas nustatė visas būtinas sąlygas trečiojo asmens civilinei atsakomybei dėl 2017 m. sausio 13 d. eismo įvykyje sugadinto ieškovo automobilio Mitsubishi kilti: neteisėtus veiksmus (trečiasis asmuo, pažeisdamas KET 154 punkto reikalavimus, išvažiuodamas iš šalutinio kelio ir darydamas kairįjį posūkį, nepraleido pagrindiniu keliu važiavusio ieškovo), žalą (dėl įvykusio automobilių susidūrimo, po kurio ieškovo vairuojamas automobilis dar atsitrenkė į kelio apšvietimo stulpą, sugadintas ieškovo automobilis Mitsubishi), priežastinį ryšį tarp neteisėtų trečiojo asmens veiksmų ir atsiradusios žalos (jeigu trečiasis asmuo nebūtų pažeidęs KET reikalavimų, eismo įvykis nebūtų kilęs ir ieškovo automobilis nebūtų sugadintas), trečiojo asmens kaltę (nei trečiasis asmuo, nei atsakovė nesiekė paneigti trečiojo asmens kaltės prezumpcijos) (CK 6.246-6.249 straipsniai; CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
33. Kartu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs 2017 m. sausio 13 d. eismo įvykio aplinkybes, šį įvykį tyrusių specialistų (atsakovės pasitelkto UAB „Impulsana“ eksperto V. M. ir teismo ekspertizę atlikusių teismo ekspertų) išvadas bei teismo posėdyje duotus paaiškinimus dėl eismo įvykio mechanizmo, transporto priemonių valdytojų galimybių išvengti aptariamo eismo įvykio, nurodė, kad ekspertai iš esmės vienodai nustatė, jog ieškovas trečiojo asmens automobilį pastebėjo bei sureagavo maždaug 47 metrų atstumu ir, važiuodamas 50 km/h greičiu, būtų spėjęs sustabdyti savo automobilį Mitsubishi, nes, stabdymo kelias, esant tokiam greičiui ir aptariamo eismo įvykio metu buvusioms važiavimo sąlygoms, yra apie 37 metrus. Dėl to teismas vertino, kad ieškovas arba, esant sudėtingoms meteorologinėms sąlygoms, nesilaikė saugaus greičio reikalavimo (važiavo 60-70 km/h greičiu) (KET 127 punktas), arba, jeigu važiavo 50 km/h greičiu, nesilaikė KET 128 punkto reikalavimo (pamačius kliūtį sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas priėjo išvados, kad eismo įvykį ir jo padarinius sukėlė abiejų automobilių vairuotojų veiksmai, t. y. abu jie prisidėjo prie žalos atsiradimo, todėl, vadovaujantis CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsižvelgiant į nukentėjusio ieškovo kaltės dydį, yra pagrindas mažinti jam priteistiną žalos atlyginimą.
Žemesnės instancijos teismas
34. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad trečiojo asmens, išvažiavusio iš šalutinio kelio ir nepraleidusio ieškovo, kaltė dėl eismo įvykio yra kur kas didesnė nei ieškovo, pasirinkusio netinkamą būdą susidūrimui išvengti, bei nustatė tokią šalių kaltės proporciją: trečiojo asmens – 70 proc., ieškovo – 30 proc.
35. Apeliantė (atsakovė) teisingai nurodo, kad tokio pobūdžio, kokio yra nagrinėjama, bylose svarbu nustatyti KET pažeidimą, padarinius ir priežastinį ryšį tarp KET pažeidimo bei atsiradusių padarinių. Jeigu KET pažeidžia keli eismo dalyviai, reikia išsiaiškinti, kurio iš jų padarytas KET pažeidimas buvo būtina padarinių atsiradimo sąlyga ir priežastis. Sprendžiant, kurio eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, situacija modeliuojama tokiu būdu, kad paeiliui eliminuojamas vieno iš eismo dalyvių padarytas pažeidimas, paliekant kito eismo dalyvio padarytą pažeidimą, ir vertinant, ar tokiu atveju kiltų eismo įvykis su atsiradusiais padariniais.
36. Nagrinėjamu atveju, išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, darytina išvada, kad trečiojo asmens neteisėti kalti veiksmai (išvažiavimas iš šalutinio kelio į pagrindinį, nepraleidžiant pagrindiniu keliu važiavusio ieškovo) buvo pirminė priežastis ir pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti bei žalai atsirasti (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal paties trečiojo asmens teismo posėdyje duotus paaiškinimus, jis, matydamas ieškovo automobilį, ne tik išvažiavo iš šalutinio kelio, bet dėl to, jog buvo labai blogos oro sąlygos, snigo, jo automobilis „užbuksavo“ ir sustojo, o ieškovas bandė išvengti susidūrimo apvažiuodamas.
37. Apeliantė (atsakovė), remdamasi jos pasitelkto UAB „Impulsana“ eksperto V. M. išvadomis, tvirtina, kad, jeigu ieškovas būtų efektyviai stabdęs vairuojamą automobilį Mitsubishi, tai šis, tikėtina, būtų sustabdytas apie 20 metrų atstumu iki stulpo, be to, jeigu manevro metu ieškovo automobilis būtų stabdomas, tai jis, tikėtina, būtų sustabdytas ir iki kontakto su automobiliu Nissan vietos.
38. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 2018 m. balandžio 12 d. ekspertizės akte, atsakant į klausimą, ar automobilis Mitsubishi prieš eismo įvykį buvo stabdomas, nurodyta, jog šio automobilio važiavimo pėdsako formavimosi metu kairysis ratas sukosi, jis nebuvo užblokuotas, tačiau automobiliuose su įrengta stabdžių antiblokavimo sistema ratai neužsiblokuoja net ir intensyvaus stabdymo metu, todėl iš įvykio vietos nuotraukose matomų automobilio Mitsubishi ratų pėdsakų pobūdžio negalima nustatyti, ar šis automobilis buvo stabdomas iki dešiniuoju šonu kliudė automobilį Nissan; atsitrenkimo į stulpą momentu automobilio Mitsubishi greitis buvo maždaug 20-30 km/h, tai rodo, kad iki atsitrenkimo į stulpą šio automobilio greitis buvo sumažintas nuo 50 km/h (šią greičio reikšmę nurodė automobilio vairuotojas), taigi šis automobilis buvo stabdomas (T. 1, b. l. 150, 153). Taigi, atsižvelgiant į teismo ekspertizės akto tiriamosios dalies duomenis, nėra pagrindo sutikti su apeliantės (atsakovės) pozicija, kad ieškovas nestabdė vairuojamo automobilio.
39. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad iš teismo ekspertizę atlikusio eksperto paaiškinimų pirmosios instancijos teismo posėdyje galima spręsti, jog ieškovas, važiuodamas 50 km/h greičiu, galėjo išvengti eismo įvykio, jeigu, pamatęs trečiojo asmens automobilį Nissan, iš karto būtų ėmęs stabdyti automobilį Mitsubishi, o ne siekęs apvažiuoti trečiojo asmens automobilį.
40. Byloje surinktų duomenų visumos analizė teikia pagrindą daryti išvadą, kad ieškovas, reaguodamas į trečiojo asmens KET taisykles pažeidžiančius neteisėtus veiksmus, susiklosčiusioje avarinėje situacijoje pasirinko ne tinkamiausią elgesio būdą, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ir paties nukentėjusio ieškovo kaltę dėl eismo įvykyje partirtos žalos (CK 6.282 straipsnio 1 dalis; CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
41. Apeliantės (atsakovės) teigimu, teismas, nustatydamas 70 proc. trečiojo asmens ir 30 proc. ieškovo kaltės dėl eismo įvykio bei atsiradusios žalos, nepagrįstai didesnę atsakomybės naštą perkėlė trečiajam asmeniui, nors kompetentingų specialistų išvados leidžia teigti, kad, jeigu ieškovas būtų laikęsis KET reikalavimų, eismo įvykio buvo galima išvengti, nepaisant trečiojo asmens išvažiavimo iš šalutinio kelio. Pasak apeliantės (atsakovės) visos byloje nustatytos aplinkybės ir įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovas galėjo laiku sustabdyti automobilį ir taip išvengti didelės žalos, kuri iš esmės atsirado dėl automobilio kontakto su stulpu, o ne su iš šalutinio kelio išvažiavusiu trečiojo asmens automobiliu.
42. Sprendžiant dėl žalą padariusio asmens ir nukentėjusio asmens kaltės dydžio, šiuo konkrečiu atveju visų pirma pažymėtina tai, jog būtent trečiojo asmens išvažiavimas į pagrindinį kelią, nepraleidžiant pagrindiniu keliu važiavusio ieškovo, buvo pirminė priežastis ir pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti bei žalai atsirasti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad saugus kliūties apvažiavimas yra vienas iš KET 128 punkte nurodytų elgesio būdų, tik šiuo konkrečiu atveju ieškovas tinkamai neįvertino, jog susidūrimo buvo galima išvengti ėmus automobilį stabdyti iš karto, kai tik pamatė į pagrindinį kelią įvažiavusį trečiojo asmens automobilį. Tačiau aptariamu atveju atsižvelgtina į tai, jog buvo žiema (2017 m. sausio 13 d.), kelio danga padengta sniegu, slidu. Tokios eismo sąlygos galėjo turėti įtakos ieškovo pasirinkimui lėtinti greitį ir stengtis apvažiuoti kelyje atsiradusią kliūtį, o ne imtis stipraus stabdymo. Vertintina ir tai, kad trečiasis asmuo, matydamas pagrindiniu keliu važiuojantį ieškovo automobilį, nepraleisdamas jo įvažiavo iš šalutinio kelio į pagrindinį ir sustojo, nebaigęs posūkio į kairę manevro, nes, kaip nurodė, pats trečiasis asmuo, „užbuksavo“. Teismo ekspertizės akte nurodyta, kad automobilio Nissan vairuotojas paaiškino, jog, įvažiavęs į pagrindinį kelią, jis sustojo, kad iš kairės artėjęs automobilis Mitsubishi pravažiuotų pro jį. Teismo ekspertizės akte pažymėta, jog apvažiuoti sustojusį automobilį yra priimtina, t. y. jeigu automobilio Nissan vairuotojas, įvažiavęs į (duomenys neskelbtini) gatvę, sustojo, jį apvažiuoti buvo saugu, paliekant saugų šoninio prasislinkimo intervalą.
43. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ginčo eismo įvykio aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju trečiojo asmens, išvažiavusio iš šalutinio kelio ir nepraleidusio ieškovo, kaltė dėl eismo įvykio ir atsiradusios žalos yra gerokai didesnė nei ieškovo, ginčo avarinėje situacijoje pasirinkusio netinkamą būdą susidūrimui išvengti, bei pagrįstai nustatė 70 proc. trečiojo asmens ir 30 proc. ieškovo kaltės (CK 6.282 straipsnio 1 dalis; CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
44. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad, ekspertų teigimu, apvažiavimas skersai judančios kliūties – nepriimtinas, todėl ieškovo manevras, nusukant į kairę, buvo netinkamas; jeigu ieškovas būtų laikęsis protingam, atsakingam vairuotojui keliamų reikalavimų, jis nebūtų įvažiavęs į stulpą ir žala daugiausiai galėjo būti 109,05 Eur, t. y. žala, kuri atsirado ieškovo automobiliui nežymiai kontaktuojant su iš šalutinio kelio išvažiavusiu trečiojo asmens automobiliu.
45. Visų pirma pažymėtina tai, kad apeliantės (atsakovės) nurodytas 109,05 Eur žalos dydis yra ta žala, kurią teismas išminusavo kaip nesusijusią su ginčo eismo įvykio metu padarytų sugadinimų taisymo kaštais (t. 3, b. l. 5, 54-55). Taigi apeliaciniame skunde neteisingai nurodytas žalos, atsiradusios dėl ieškovo automobilio Mitsubishi susidūrimo su trečiojo asmens automobiliu Nissan, dydis.
46. Kita vertus, šiuo konkrečiu atveju atkreiptinas dėmesys į tai, jog iš trečiojo asmens paaiškinimų matyti, kad jis, automobiliu Nissan įvažiavęs į pagrindinį kelią, pamatęs pagrindiniu keliu važiuojantį ieškovo automobilį Mitsubishi, neužbaigė posūkio į kairę manevro, bet sustojo. Esant tokiems bylos duomenims, kad trečiasis asmuo, įvažiavęs į pagrindinį kelią ir taip sudaręs ieškovui kliūtį, ne judėjo toliau, siekdamas užbaigti posūkio į kairę manevrą, bet sustojo, nėra pakankamo pagrindo daryti vienareikšmę išvadą, jog ginčo avarinėje situacijoje ieškovas, siekdamas apvažiuoti pagrindiniame kelyje atsiradusią kliūtį, pasirinko aiškiai netinkamą elgesio būdą, ir dėl to jam turi tekti didesnė kaltės dėl eismo įvykio bei atsiradusios žalos dalis.
47. Apeliacinio skundo argumentai, kad, atsižvelgiant į tai, jog ieškovas, stabdydamas savo automobilį, o ne apvažiuodamas trečiojo asmens automobilį, galėjo išvengti įvažiavimo į stulpą ir su tuo susijusios žalos, jam žala, atsiradusi dėl įvažiavimo į stulpą, neturėtų būti atlyginta, atmestini kaip nepagrįsti (CPK 176 straipsnio 1 dalis).
48. Apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad tuo atveju, kai tarp draudiko, apdraudusio transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, ir draudimo išmoką turinčio teisę gauti asmens kyla ginčas dėl žalą padariusios asmens ir jo kaltės laipsnio, šios aplinkybės kiekvienu konkrečiu atveju įrodinėjamos pagal CPK nustatytas įrodinėjimo taisykles, remiantis leistinais įrodymais, ir eismo įvykio deklaracija neturi didesnės įrodomosios galios. Tačiau nagrinėjamo ginčo atveju nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas būtų prioritetiškai rėmęsis ginčo įvykio dalyvių užpildyta eismo įvykio deklaracija. Pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio analizė patvirtina, kad teismas išsamiai tyrė byloje surinktų duomenų visumą ir juos vertino nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 straipsnis).
49. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Dėl procesinės bylos baigties
50. Apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams taikytinas deliktinės civilinės atsakomybės normas, tinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, byloje surinktus įrodymus įvertino pagal civilinio proceso teisės normų nustatytas ir teismų praktikoje suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles. Dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo naikinti ar keisti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų
51. Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės (atsakovės) ieškovo naudai priteistina 200 Eur išlaidų, patirtų dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo (CPK 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
atmesti apeliacinį skundą.
Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą.
Priteisti ieškovui M. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, atstovaujamos filialo Lietuvoje (juridinio asmens kodas 300665654), 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.