Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-03-31 · Administracinė byla Nr. A-146-381-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-03-15Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-03-31Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-31
Bylos Nr.
A-146-381-11
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00305-2009-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas
V. K.
Atsakovas
Pravieniškių
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-381/2011Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00305-2009-3Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2, 21 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. kovo 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjui V. K.,atsakovų atstovui Dariui Kubiliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Pravieniškių 2 pataisos namams – atvirajai kolonijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių 2 pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl nutarimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 5-6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė:

1) panaikinti Pravieniškių 2 pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių 2-ieji PN-AK, atsakovas) direktoriaus 2009 m. birželio 12 d. nutarimą Nr. 68-814, kuriuo jam buvo paskirta nuobauda – uždrausta 1 mėnesį pirkti maisto produktus;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos, 1 000 000 (vieną milijoną) litų neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde paaiškino, jog atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 2-se PN-AK. 2009 m. birželio 7 d. ryte į jo kamerą atėjęs šios įstaigos pareigūnas pareikalavo atsistoti. Pareiškėjas teigė atkreipęs pareigūno dėmesį į tai, kad nuo 2009 m. birželio 3 d. jis badauja ir gydytojai rekomendavo daugiau gulėti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad reikalavimas atsistoti jį diskriminuoja, žeidžia jo orumą.

Paaiškino, kad dėl šio įvykio Pravieniškių 2-ųjų PN-AK direktoriaus 2009 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 68-814 buvo paskirta nuobauda – uždrausta pirkti maisto produktus 1 mėnesį. Nurodė manantis, kad nuobauda paskirta nepagrįstai, nes pareigūnas, skyręs nuobaudą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri garantuoja pareiškėjui žmogaus teises, vadovavosi tik Pravieniškių 2-ųjų PN-AK direktoriaus įsakymu patvirtintų Taisyklių 2 punktu, kuris žemina pareiškėją ir diskriminuoja jį kaip žmogų.

Pareiškėjas nurodė, jog dėl atsakovo pareigūnų veiksmų bei negalėjimo 1 mėnesį pirkti maisto produktus, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, patyrė neteisėtus savo teisių suvaržymus, todėl prašė priteisti neturtinę žalą, kurią įvertino 1 000 000 Lt.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių 2-ieji pataisos namai – atviroji kolonija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b. l. 15-18) dėl bylos faktinių aplinkybių paaiškino, jog pareigūnai tarnybiniuose pranešimuose nurodė, jog rytinio patikrinimo metu pareiškėjas buvo rastas gulintis lovoje. Nevykdė reikalavimo atsikelti.Atkreipė dėmesį, kad ir pats pareiškėjas neneigė aplinkybės, jog gulėjo rytinio patikrinimo metu nusirengęs ir nevykdė pareigūnų reikalavimų. 2009 m. birželio 3 d. Pravieniškių 2-ųjų PN-AK direktoriaus įsakymu Nr. 1-88 patvirtintų Nuteistųjų elgesio taisyklių 2 punktas reikalauja, kad nuteistasis atsistotų, kai į patalpą įeina administracijos atstovai. Atkreipė dėmesį į tai, jog su šiomis Taisyklėmis V. K. buvo supažindintas pasirašytinai. Paaiškino, jog gydytojai pareiškėjui nedraudė atsikelti, kai jis kelias dienas badavo, o administracija nebuvo gavusi iš gydytojų dėl pareiškėjo sveikatos būklės jokių nurodymų.

Teigė, kad drausminė nuobauda – draudimas 1 mėnesį pirkti maisto produktus pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai, todėl nėra jokio pagrindo atsirasti neturtinei žalai. Prieš skiriant nuobaudą pareiškėjui buvo suteikta galimybė pasiaiškinti dėl jo padaryto režimo pažeidimo, tačiau jis to motyvuotai nepadarė. Pažymėjo, jog pareiškėjas taip pat dalyvavo Drausmės komisijos posėdyje. Teigė, kad nuobauda pareiškėjui buvo paskirta nepažeidžiant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) reikalavimų: jis buvo supažindintas su Pravieniškių 2-ųjų PN-AK direktoriaus nutarimu, tačiau taip pat nemotyvuotai atsisakė jį pasirašyti.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 15 d. sprendimu (b. l. 103-107) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 2-se PN-AK (b. l. 30-33, 36). Iš administracijos darbuotojų tarnybinių pranešimų nustatė, kad 2009 m. birželio 7 d. rytinio patikrinimo metu (8 val. 20 min.) pareiškėjas buvo rastas gulintis lovoje kamerų tipo patalpų 18 kameroje visiškai nusirengęs. Pareiškėjas atsisakė vykdyti pareigūnų reikalavimą atsikelti (b. l. 21-22). Pareiškėjas savo paaiškinime (b. l. 23-24) iš esmės pripažino aplinkybę, jog gulėjo rytinio patikrinimo metu nusirengęs ir nevykdė pareigūnų reikalavimų bei nurodė tik jam vienam suprantamus savo elgesio motyvus.

Teismas pažymėjo, jog 2006 m. spalio 2 d. Pravieniškių 2 PN-AK direktoriaus įsakymu Nr. 1-134 patvirtintos nuteistųjų dienotvarkės (b. l. 37-38) duomenys patvirtina, kad kiekvieną dieną 8.15 – 8.45 val. vyksta patikrinimas (skaičiuotė) ir kamerų apžiūra. 2009 m. birželio 3 d. Pravieniškių 2-ųjų PN-AK direktoriaus įsakymu Nr. 1-88 patvirtintų Nuteistųjų elgesio taisyklių (b. l. 27-29) 2 punktas reikalauja, kad nuteistasis atsistotų, kai į patalpą įeina administracijos atstovai. Pažymėjo, jog pareiškėjas su Nuteistųjų elgesio taisyklėmis buvo supažindintas 2009 m. birželio 4 d. pasirašytinai (b. l. 35). Teismas pastebėjo, jog Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos taip pat pritarė šio reikalavimo (atsistoti) tikslingumui (b. l. 60-61).

Teismas nustatė, jog 2009 m. birželio 12 d. Drausmės komisijos posėdyje (b. l. 25-26) buvo pasiūlyta Pravieniškių 2-ųjų PN-AK direktoriui skirti pareiškėjui drausminę nuobaudą – uždrausti 1 mėnesį pirkti maisto produktus. Teismas įvertino ir tą aplinkybę, jog tuo metu pareiškėjas jau buvo 36 kartus baustas, o nuo 2009 m. vasario 2 d. buvo perkeltas 6 mėnesiams į kamerų tipo patalpas. 2009 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 68-814 (b. l. 19) Pravieniškių 2-ųjų PN-AK direktorius pareiškėjui už Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 punkto bei Nuteistųjų elgesio taisyklių 2 punkto pažeidimus paskyrė nuobaudą – uždraudė 1 mėnesį pirkti maisto produktus. Kalėjimų departamento direktorius savo 2009 m. liepos 8 d. sprendimu (b .l. 10-11) patvirtino, kad Pravieniškių 2-ųjų PN-AK direktorius pagrįstai pareiškėjui paskyrė nuobaudą ir, tuo pačiu, atmetė pareiškėjo skundą. 2009 m. birželio 4 d. pareiškėjas raštu pranešė apie bado streiką (b. l. 77). Bado streiką jis savanoriškai nutraukė 2009 m. birželio 9 d. (b. l. 78). Teismas pastebėjo, jog bado streiko metu pareiškėjas buvo stebimas gydytojo ir jokios rekomendacijos ar nurodymai dėl jo elgesio (ištisai gulėti, neatsistoti ar panašiai) nebuvo duoti nei pačiam pareiškėjui, nei administracijos atstovams (b. l. 73-76).

Teismas rėmėsi Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Pažymėjo, jog Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmes atliekančių užsieniečių teisinę padėtį taip pat nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys šių asmenų teises, laisves bei pareigas jiems esant Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Iš to teismas sprendė, jog pareiškėjas uždaro tipo įstaigoje – Pravieniškių 2-se PN-AK objektyviai negali turėti Lietuvos Respublikos piliečio teisių visa apimtimi (ABTĮ 57 str.).

Teismas pasisakė, jog Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 – 3 dalys nustato nuobaudų rūšis, kurios gali būti skiriamos nuteistiesiems už režimo reikalavimų pažeidimą. Šio Kodekso 143 straipsnio 1 dalis, 3 dalis nustato, kad nuobauda skiriama tam įgalioto pareigūno nutarimu arba įsakymu ir tik pažeidimą padariusiam nuteistajam, o 143 straipsnio 8 dalis numato galimybę apskųsti paskirtos nuobaudos pagrįstumą bei teisėtumą aukštesniam pareigūnui (šiuo atveju – Kalėjimų departamento direktoriui). 2003 m. liepos 2 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮVTV taisyklės) 236 punktas numato, kad Drausmės komisija yra pataisos įstaigos direktoriaus patariamoji institucija. PĮVTV taisyklių 202 punktas. nustato, kad tik įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi teisę nuteistiesiems skirti nuobaudas, numatytas Bausmių vykdymo kodekse. Šio Kodekso 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių. Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Šio Kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta nuostata, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, o 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas imperatyviai reikalauja, kad nuteistieji vykdytų pataisos įstaigos administracijos reikalavimus.

Išnagrinėjęs aptartą teisinį reguliavimą ir bylos duomenis teismas priėjo prie išvados, jog Pravieniškių 2-ųjų PN-AK direktoriaus, įvertinęs nuteistojo asmens bylos duomenis, pateiktus administracijos pareigūnų tarnybinius pranešimus, pareiškėjo paaiškinimą, Drausmės komisijos posėdžio protokolo duomenis, kurie patvirtino, jog pareiškėjas, įėjus administracijos pareigūnams į 18 kamerą rytinio patikrinimo metu, gulėjo neapsirengęs, neatsistojo ir sąmoningai visiškai nereagavo į teisėtus pareigūnų reikalavimus atsikelti, turėjo pakankamą pagrindą pareiškėjui paskirti nuobaudą – uždrausti 1 mėnesį pirkti maisto produktus už Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 punkto ir Pravieniškių 2-ųjų PN-AK nuteistųjų elementariojo elgesio taisyklių 2 punkto pažeidimus.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, be kita ko nurodė, jog Pravieniškių 2-ųjų PN-AK direktorius atsižvelgė į visas aplinkybes, turinčias tiesioginės įtakos drausminės nuobaudos rūšies parinkimui ir pagrįstai parinko ginčijamos nuobaudos rūšį bei dydį. Konstatavo, kad paskirta nuobauda nėra aiškiai per griežta, ji atitinka padaryto režimo pažeidimo sunkumą ir pobūdį, skiriant drausminę nuobaudą jokie esminiai procedūriniai pažeidimai nebuvo padaryti, todėl paskirtos drausminės nuobaudos naikinti nėra jokio pagrindo (ABTĮ 57 straipsnis, 88 straipsnio 1 punktas). Pažymėjo, jog šios nuobaudos pagrįstumą bei teisėtumą pripažino ir Kalėjimų departamentas (b. l. 10-11). Teismas konstatavo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatyta ir jokių Kalėjimų departamento 2009 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. 2S-1880, kuriuo buvo nepatenkintas pareiškėjo skundas, panaikinimo pagrindų nors pareiškėjas šio akto teismui procesine tvarka neskundė (ABTĮ 57 straipsnis, 88 straipsnio 1 punktas). Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatyta, kad administracijos pareigūnai laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2009 m. birželio 9 d., kai pareiškėjas buvo paskelbęs apie badavimą, būtų pažeidę Bausmių vykdymo kodekso 118 straipsnio, PĮVTV taisyklių 265 - 272 punktų reikalavimus.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 1 000 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, nukreipiančiomis į Civilinį kodeksą (toliau – ir CK). Pažymėjo, jog CK 6.246 - 6.250 str. nustatytos sąlygos, kurios yra būtinos civilinei atsakomybei atsirasti: neteisėti veiksmai (veikimas arba neveikimas), įpareigoto asmens kaltė dėl nurodytų veiksmų, kitam asmeniui padaryta žala (nuostoliai arba neturtinė žala) ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. CK 6.271 str. yra nustatytos specialiosios sąlygos, būtinos atsirasti atsakomybei už žalą, padarytą valdžios institucijų neteisėtais veiksmais. Remiantis šio straipsnio 1, 3, 4 dalių nuostatomis, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų (dėl bet kokio valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmo (veikimo, neveikimo)), kurie tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Išsamiai aptaręs teisinį reguliavimą, susijusį su neturtinės žalos atlyginimu teismas priėjo prie išvados, jog šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos valdžios institucijos (CK 6.271 str. 2 d.) – Pravieniškių 2 –ųjų PN-AK neteisėtus aktus (CK 6.271 str. 3 d.), neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, nepriklausomai nuo to, ar nustatomas turtinės žalos padarymo faktas. Pažymėjo, jog nenustatyta, kad Pravieniškių 2-ųjų PN-AK administracijos pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu būtų atlikę neteisėtus veiksmus (neveikę). Remdamasis byloje ištirtais įrodymais bei išdėstytais argumentais, teismas konstatavo, kad atsakovai nepadarė jokių priešingų teisei veiksmų (arba neveikimo), todėl jų pareigūnų veiksmuose kaltės nėra, taip pat nėra ir pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei, nes civilinė atsakomybė galima tik jeigu asmuo kaltas (CK 6.248 str. 1 d.). Akcentavo ir tai, kad nei skunde, nei teismo posėdžio metu pareiškėjas visiškai nepagrindė neturtinės žalos dydžio, nors įstatymas tokią pareigą nustato jam (ABTĮ 57 str. 4 d.). Pažymėjo, jog prašomas 1 000 000 Lt neturtinės žalos dydis aiškiai neatitinka jokių protingumo bei sąžiningumo kriterijų, o tik sudaro prielaidas galimam vertinimui, jog tokiu būdu bandoma piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis.

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio, 143 straipsnio, Nuteistųjų elementariojo elgesio taisyklių 2 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir joje įtvirtintoms žmogaus teisėms (vėliau patikslino, jog minėti teisės aktai prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1 daliai, 20 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 2 daliai, 31 straipsnio 1, 2, 4, 6 dalims, 109 straipsnio 1 daliai) pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog jai nekyla abejonių dėl minėtų teisės aktų prieštaravimo Konstitucijai. Be to pažymėjo, jog pareiškėjas savo prašymo nepagrindė iš esmės jokiais teisiniais argumentais: jo prašymas yra abstraktaus pobūdžio, teisiškai nemotyvuotas.

III.

Pareiškėjas V. K. (toliau - ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 122), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują - jo skundą patenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas: nepagrįstai atsisakė tenkinti jo prašymą teismo posėdžio metu daryti vaizdo ar garso įrašus įrodymams fiksuoti; netekino prašymo teismo posėdžio metu nuimti antrankius, kad jis galėtų naudotis teisės aktais ir rašyti; netenkino teismo posėdžio metu pareikšto žodinio prašymo atsiųsti jam teismo posėdžio protokolą. Teigia, kad teismo sprendimas yra neteisėtas, nes bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas. Nurodo manantis, kad Kauno apygardos administracinis teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnį, 6 straipsnio 1-2 dalis, 3 dalies a, b ir c punktus, 7 straipsnio 1 dalį, 13, 14, 17,18 straipsnius.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nurodo, kad jis nepadarė jokios įstatymu uždraustos nusikalstamos veikos ir už Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 punkto pažeidimus jis nubaustas nepagrįstai.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių 2-ieji pataisos namai – atviroji kolonija prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 128-131), o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir mano, jog atsakovo pareigūnai neatliko jokių teisei priešingų veiksmų.

Atsakydamas į apelianto argumentus atsakovas atkreipia dėmesį į aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavo apelianto atstovė advokatė, todėl apelianto argumentai, neva jam nebuvo suteikta galimybė fiksuoti įrodymus yra nepagrįsti jokiais objektyvias ar teisinais argumentais. Nurodo, jog dėl antrankių nuėmimo buvo išspręsta teismo posėdžio metu ir šis pareiškėjo argumentas neturi jokios reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Nagrinėjamoje byloje apskųstu Pravieniškių 2-ųjų PN-AK direktoriaus 2009 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 68-814 pareiškėjui nuobauda – draudimas 1 mėnesį pirkti maisto produktus (BVK 142 str.1 d. 3 p.) paskirta už tai, kad jis 2009 m. birželio 7 d. 8.20 val. rytinio patikrinimo metu (Kamerų tipo patalpų 18-oje kameroje) gulėjo lovoje nusirengęs, atsisakė vykdyti šios įstaigos pareigūnų teisėtą reikalavimą atsikelti. Šios V. K. veikos nutarime skirti nuobaudą kvalifikuotos kaip reikalavimų, numatytų Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkte ir Pravieniškių 2 PN-AK nuteistųjų elementariųjų elgesio taisyklių, patvirtintų 2009 m. birželio 3 d. Pravieniškių 2 PN-AK direktoriaus įsakymu Nr. 1-88, 2 punkte, pažeidimas.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia argumentais, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teises, taip pat pareiškėjo išvardytas Konvencijos normas (3 straipsnį, 6 straipsnio 1-2 dalis, 3 dalies a, b ir c punktus, 7 straipsnio 1 dalį, 13, 14, 17,18 straipsnius). Teigia nepadaręs jokios įstatymu uždraustos nusikalstamos veikos, pažeidžiančios Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 punktų reikalavimus.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija bylą patikrino atsižvelgdama į šias įstatymo nuostatas.

Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Bendrosios nuteistųjų teisės nustatytos Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnyje. Pagal šio Kodekso 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Įstatymu nustatyta bausmės vykdymo institucijų ir šių institucijų pareigūnų pareiga laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo yra teisinis garantas, kad šios įstaigos ir pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Todėl Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą - nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Šio Kodekso 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 str. 1 d.1 p.), vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str.1 d. 2 p.), taip pat nustatyti atitinkami draudimai (BVK 110 str. 2 d.). Aptartų įstatymo normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą, o po to, jei abejoja dėl jo teisėtumo, gali jį apskųsti nustatyta tvarka (BVK 11 straipsnis). Nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas - motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis. Laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą skiriamų nuobaudų sąrašas nustatytas Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalyje.

Bausmių vykdymo kodeksas apibrėžia (BVK 112 str.1 d.), kad režimas – tai diferencijuotų laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygų ir šią bausmę atliekančių nuteistųjų elgesio taisyklių visuma. Pataisos įstaigų vidaus tvarka yra viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių (BVK 113 str.), o nuteistųjų pareigos laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos bei vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus yra specialiosios įstatymu nustatytos neteistųjų pareigos (BVK 110 str. 1 d. 1, 2 p., 112 str. 2 d.). Pagal Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam šių pareigų (bausmės atlikimo režimo reikalavimų) nevykdymas yra pakankamas pagrindas jam skirti šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas.

Iš pateiktų į bylą įrodymų matyti, kad pagal pataisos įstaigos, kurioje apeliantas atlieka laisvės atėmimo bausmę, patvirtintą dienotvarkę nuo 8.15 val. iki 8.45 val. numatytas rytinis patikrinimas ir kamerų apžiūra. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2009 m. birželio 7 d. 8.20 val. pareiškėjas gulėjo lovoje nusirengęs dienotvarkėje numatyto rytinio patikrinimo metu. Todėl rytinį patikrinimą atlikę pataisos įstaigos pareigūnai teisėtai reikalavo, kad pareiškėjas atsikeltų, o pareiškėjui neįvykdžius šio reikalavimo pagrįstai ir teisėtai užfiksavo režimo ir elgesio taisyklių pažeidimą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjas 2009 m. birželio 3 d. buvo pranešęs raštu įstaigos administracijai apie jo pradedamą bado akciją, sprendžiant dėl paskirtos nuobaudos pagrįstumo ir teisėtumo nagrinėjamu atveju nėra reikšminga. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę byloje išnagrinėjo ir nustatė, kad laikotarpiu nuo badavimo paskelbimo iki pranešimo apie badavimo nutraukimą (2009 m. birželio 9 d.) pareiškėjo sveikatos būklę stebėjo sveikatos priežiūros specialistai, tačiau jie pataisos įstaigos administracijai nebuvo davę jokių reikalavimų ar rekomendacijų, jog pareiškėjui šiuo laikotarpiu turėtų būti taikomos atitinkamos išimtys iš įstaigoje patvirtintos dienotvarkės. Nuteistųjų elgesio taisyklių 20 punktas nustato, kad kilus problemoms, ar norint gauti informaciją, reikia kreiptis į administracijos atstovą. Pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, kad laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 3 d. iki 2009 m. birželio 7 d. jis kreipėsi į Pravieniškių 2-ųjų PN-AK administraciją, prašydamas šiuo laikotarpiu atleisti jį nuo patvirtintoje dienotvarkėje numatyto rytinio patikrinimo procedūros ir buvo atleistas. Apelianto argumentas, kad jis pataisos įstaigoje nepadarė jokios nusikalstamos veikos su nagrinėjamu ginču nesusijęs.

Kreipdamasis į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo pareiškėjas teigė, kad reikalavimai, už kurių nesilaikymą jam buvo skirta nuobauda, pažeidžia jo žmogaus teises, jį žemina. Pažymėtina, jog pareiškėjo pozicija, kad jam asmeniškai nepriimtini pataisos įstaigoje nustatyti režimo reikalavimai nesuteikė jam teisės nevykdyti Bausmių vykdymo kodekso ir pataisos įstaigoje, kurioje atlieka bausmę, patvirtintos vidaus tvarkos (režimo) reikalavimų.

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs įrodymus (ABTĮ 57 str.) priėjo prie pagrįstos išvados, kad Pravieniškių 2-ųjų PN-AK direktoriaus 2009 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 68-814 nuobauda pareiškėjui yra paskirta pagrįstai ir teisėtai. Nuobaudą paskyrė kompetentingas pareigūnas, nuobaudų skyrimo pagrindinės procedūros ir taisyklės, tarp jų ir nuteistojo teisė pateikti paaiškinimą, nepažeistos.

Apeliantas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų, nors prašo panaikinti visą sprendimą.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Pravieniškių 2-ųjų PN-AK pareigūnų veiksmų 2009 m. birželio 7 d. 8.20 val. rytinio patikrinimo metu reikalaujant, kad pareiškėjas laikytųsi patvirtintos tvarkos (atsikeltų iš lovos), taip pat paskiriant nuobaudą už nustatytos tvarkos nesilaikymą ir pareigūno teisėto reikalavimo nevykdymą (Pravieniškių 2-ųjų PN-AK direktoriaus 2009 m. birželio 12 d. nutarimas Nr. 68-814). Išnagrinėjęs pirmąjį pareiškėjo skundo reikalavimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovo veiksmai buvo teisėti. Nenustačius bent vienos iš trijų minėtų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Kadangi nagrinėjamu atveju neteisėti valdžios institucijos veiksmai byloje nenustatyti, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė pagrįstai. Pabrėžtina ir tai, kad nepakanka pareikti, jog buvo padaryta žala, nes žalos nustatymui taip pat galioja įrodinėjimo taisyklės, numatytos ABTĮ 57 straipsnyje. Žalos atsiradimo faktas nagrinėjamu atveju taip pat nenustatytas.

Dėl apeliacinio skundo argumento, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjo teises, teisėjų kolegija pažymi, kad šis argumentas nepagrįstas jokiomis konkrečiomis administracinių bylų teiseną reglamentuojančio Administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, taip pat nenurodyta kokios įtakos turėjo ar galėjo turėti apelianto nurodytos galimos pažaidos pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 1 dalis nustato, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl procesinės teisės normų pažeidimų galėtų būti panaikintas tik tuo atveju, jei būtų nustatyti pažeidimai dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str.1 d.), arba būtų nustatyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalyje numatyti sprendimo negaliojimo pagrindai. Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija pagrindo taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnį nenustatė.

Patikrinusi bylą teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai išsprendė pareiškėjo prašymus teismo posėdžio metu daryti vaizdo ar garso įrašus (2009 m. spalio 27 d. protokolinė ir 2009 m. lapkričio 4 d. rašytinė nutartys), paaiškindamas pareiškėjui, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 11 straipsnio 2 dalis suteikia proceso šalims teisę daryti teismo posėdžio garso įrašą apie tai informavus teismą. 2010 m. kovo 4 d. teismo posėdyje pareiškėjas dalyvavo kartu su savo atstove (advokate). Šio teismo posėdžio protokole nėra duomenų, kad pareiškėjas ar jo atstovė pareiškė, jog naudosis teise daryti teismo posėdžio garso įrašą ir šia teise naudojosi. Pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą Administracinių bylų teisenos įstatymas nustatė, kad teismo posėdžio eiga, išskyrus posėdžius rašytinio proceso tvarka, fiksuojama teismo posėdžio protokole (ABTĮ 83 str.). 2010 m. kovo 4 d. teismo posėdžių protokole užfiksuota, kad pareiškėjo prašymas nuimti antrankius nebuvo patenkintas atsižvelgus į faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas yra įtrauktas į linkusių užpulti įskaitą ir yra galima grėsmė proceso dalyviams, akcentuojant, kad pareiškėjas teismo posėdyje dalyvauja kartu su atstove (advokate), todėl fiksuoti posėdžio eigą kliūčių nėra. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad pareiškėjas pateikė prašymą prijungti prie bylos dokumentus ir teismas šį prašymą patenkino. Taigi aplinkybė, kad 2010 m. kovo 4 d. teismo posėdyje nebuvo patenkintas jo prašymas nuimti antrankius nelaikytinas pareiškėjo procesinių teisių, kuriomis jis gali naudotis teismo posėdyje (pateikti įrodymus, paaiškinimus, užduoti klausimus kitiems proceso dalyviams ir kt.) suvaržymu. Prašymo dėl teismo posėdžio protokolo išsiuntimo į pataisos įstaigą išsprendimas teismo priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui neturi jokios įtakos.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad bylą nagrinėjęs ir skundžiamą sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnį, 6 straipsnio 1-2 dalis, 3 dalies a, b ir c punktus, 7 straipsnio 1 dalį, 13, 14, 17,18 straipsnius, teisėjų kolegija pažymi, kad šio savo teiginio pareiškėjas nepagrindė jokiais konkrečiais argumentais, susietais su atitinkamomis Konvencijos nuostatomis, o tik išvardijo Konvencijos straipsnius, kurie, pasak apelianto, buvo pažeisti. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Konvencijos straipsnių (dalių, punktų) išvardijimas negali būti pagrindu konstatuoti teismo padarytus procesinius pažeidimus, nes klausimą dėl Konvencijos pažeidimo keliantis bylos proceso dalyvis (šiuo atveju - apeliantas) turi konkrečiai nurodyti, kokiais veiksmais (neveikimu) buvo padaryti teisės aktų pažeidimai ar pažeistos jo teisės. Iš apeliacinio skundo dėl galimo Konvencijos pažeidimo galima išskirti vieną argumentą, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, kartu pabrėžiant, kad šis pareiškėjo argumentas taip pat be jokių motyvų. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo turinį, teisėjų kolegija turi pagrindą Konvencijos kontekste pasisakyti tik dėl to, ar nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į nešališką teismą.

Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą, nekaltumo prezumpcijos bei procesines garantijos.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas du kartus atidėjo bylos nagrinėjimą, kad pareiškėjas galėtų pasinaudoti teise į antrinės teisinės pagalbos suteikimą, pats dalyvautų pirmosios instancijos teismo posėdyje kartu su advokate ir būti išklausytas (2009 m. spalio 27 d., 2010 m. sausio 7 d. ir 2010 m. kovo 4 d. teismo posėdžių protokolai). Atidėjus bylos nagrinėjimą, Kauno valstybinės teisinės pagalbos tarnybos 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimu dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui buvo paskirta advokatė, kuri teikė pareiškėjui šioje byloje teisinės paslaugas, kartu su pareiškėju dalyvavo 2010 m. kovo 4 d.teismo posėdyje. Pirmosios instancijos teismas buvo aktyvus nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis: teismas neapsiribojo medžiaga dėl nuobaudos paskyrimo, taip pat reikalavo medicininių duomenų ir aiškinosi, ar pareiškėjui paskelbus apie badavimą neturėjo jam būti taikomos kokios nors išimtys dėl režimo reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad proceso šalių ir dalyvių prašymai (ABTĮ 53 str.) teismui nėra privalomi. Teismas juos turi išspręsti (ABTĮ 82 str.) atsižvelgdamas į konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes. Teismas patenkino pareiškėjo pagrįstus reikalavimus (dėl įrodymų prijungimo, teismo posėdžio atidėjimo, kad galėtų pasinaudoti antrine teisine pagalba). Kai kurių prašymų atmetimas, kaip minėta pirmiau, yra motyvuotas. Pareiškėjas pats dalyvaudamas teismo posėdžiuose bylą nagrinėjusiems teisėjams nušalinimų nepareiškė. Šios aplinkybės ir visa bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamai bylai svarbias aplinkybes ištyrė visapusiškai ir objektyviai, pareiškėjo procesinių teisių neapribojo, teismo sprendimas yra motyvuotas, atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius