Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-511-1058/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2023-12-19
Bylos Nr.: 1A-511-1058/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-27130-2019-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Giedrė Telksnienė, Ugnė Gailiūnienė, Mindaugas Povilanskas
Nuteistasis: B. K.
Civilinis ieškovas: M. A.
Civilinis atsakovas: UAB „A.“, ADB „Gjensidige“
Nukentėjusysis: M. A., ADB „Gjensidige“, UAB „A.“
Advokatai: Vaida Genaitytė, Arnas Paliukėnas, Aleksandras Vancevičius

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-511-1058/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-27130-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.4; 2.4.6.5.1; 2.4.7. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko ir Giedrės Telksnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Renatai Vanagienei,dalyvaujant prokurorui Mindaugui Jancevičiui,nuteistajam B. K. (B. K.) ir jo gynėjui Arnui Paliukėnui,nuketėjusiajam ir civiliniam ieškovui M. A. ir jo atstovei advokatei Vaidai Genaitytei,civilinio atsakovo UAB „A.“ atstovui advokatui Aleksandrui Vancevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. K., nukentėjusiojo M. A., ADB „Gjensidige“ ir UAB „A.“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. liepos 10 d. nuosprendžio, kuriuo B. K.:

pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 5 dalį ir jam paskirta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 8 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 7 mėnesiams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be bausmę kontroliuojančios institucijos žinios.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, B. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė: uždrausti naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 1 metams, šį terminą skaičiuojant nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 71 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 15 MGL (750 EUR) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuria paskirta sumokėti per 6 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Priteista iš civilinių atsakovų UAB „A.“ ir ADB „Gjensidige“ nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui M. A., po 10 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo. Likusioje dalyje ieškinys atmestas.

Iš B. K. priteista nukentėjusiajam M. A. 4 450 EUR už advokato teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. B. K. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus, o būtent: jis, 2019 m. birželio 28 d., apie 8.27 val., (duomenys neskelbtini), UAB „C.“ statomo objekto uždaroje statybos teritorijoje, vairavo automobilį „Volvo FH 12“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe „Meiller“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Būdamas neatidus ir neatsargus prieš pradėdamas važiuoti neįsitikino, kad tai daryti saugu, pradėjo važiuoti link išvažiavimo iš teritorijos ir automobilio priekine dešine puse kliudė prieš automobilį ėjusią I. A., gimusią (duomenys neskelbtini), kurią partrenkė ir dešinės pusės ratu pervažiavo. Dėl patirtų sužalojimų I. A. įvykio vietoje žuvo. B. K. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 281 straipsnio 5 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis B. K. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. liepos 10 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Nuteistasis nurodo, jog teismas pripažindamas ji kaltu bylą išnagrinėjo neišsamiai bei šališkai, nesirėmė objektyviais byloje esančiais duomenimis, kurie sudaro pagrindą nagrinėjamą įvykį vertinti kaip nelaimingą atsitikimą dėl pačios žuvusiosios neatsargių veiksmų. Teismas nepateikė jokių argumentų, kodėl atmetė duomenis, kurie sudaro pagrindą abejoti ekspertų nurodomu įvykio mechanizmu, nepašalino esminių prieštaravimų. Nuosprendyje išdėstytos išvados tinkamai nepatikrintos, kas laikytina Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio pažeidimu.

2.2. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikiamas nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymas, nors draudžiama preziumuoti veikos sudėties elementus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nuosprendyje konstatuojama, kad eismo įvykis įvyko nuteistajam elgiantis neatsargiai, tačiau tokios teismo išvados grindžiamos ne visų byloje esančių duomenų visuma, t. y. vien faktu, kad nagrinėjamo įvykio metu žuvo žmogus, kad jo vairuota transporto priemonė yra laikoma padidintos rizikos pavojaus šaltiniu bei išimtinai eksperto Valdemaro Venckaus ekspertizės aktu.

2.3. Nuteistasis tiek prieš įlipdamas į transporto priemonę, tiek prieš pajudėdamas iš vietos stebėdamas aplinką, neturėjo jokios objektyvios galimybės pamatyti pėsčiąją, tai patvirtina eilė byloje esančių duomenų (nuteistojo paaiškinimai, eksperimento aktas, specialisto išvados ir pan.), kartu pripažinta, kad I. A. eidama per arti transporto priemonės pažeidė KET reikalavimus, kas turėjo įtakos nelaimingam atsitikimui. Be to, pati statybvietė neatitiko eilės reikalavimų, kas didino riziką įvykiui kilti.

2.4. Nors teismas pripažino, jog iš statybvietės vaizdo įrašo bei kitų bylos duomenų matyti, kad nuteistasis neturėjo galimybės matyti link jo priekabos artėjančios moters, nes tuo pat metu vairuotojas buvo ties sunkvežimio priekine dalimi, tačiau ši aplinkybė nepagrįstai įvertinta kaip įtaka dėl nuteistojo neatidumo, neatsargumo, nes neva iš karto įsėdęs į sunkvežimį jis pradėjo važiuoti. Tačiau tokia išvada prieštarauja kitai bylos medžiagai, kadangi kaip matyti iš vaizdo įrašo nuo jo įsėdimo į transporto priemonę iki pajudėjimo praėjo apie 10 sekundžių, kas patvirtina, jog nuteistasis stebėjo aplinką. Ekspertų teigimu, net 2 sekundės yra gan didelis laiko tarpas. Pagal prokuratūros bei teismo išvadas vairuotojas prieš pajudėdamas nežinia kiek laiko turi žvalgytis. Transporto priemonės ir žuvusiosios susidūrimas įvykęs net po 6 sekundžių patvirtina, kad B. K. važiavo atsargiai, nedideliu greičiu, nemanevravo, todėl negali būti vertinama, jog buvo neatsargus.

2.5. Teismas specialisto išvados nevertino visų bylos įrodymų apimtyje. Teigė, kad 2022 m. kovo 25 d. ekspertizės akte V. Venckaus nustatytu mechanizmu nėra pagrindo abejoti, tačiau šio eksperto nustatytas įvykio mechanizmas prieštarauja kitiems bylos duomenims bei kitų ekspertų padarytoms išvadoms ir jų paaiškinimams. Ekspertas padarė kategorišką išvadą, kad transporto priemonei kontaktuojant su žuvusiąja, pastaroji buvo nugara nusisukusi į sunkvežimį, tačiau 2022 m. kovo 21 d. ekspertizės akte pateikiama tik prielaidinio pobūdžio išvada dėl pėsčiosios padėties prieš patenkant po sunkvežimiu. Ekspertas Dmitrijus Fominas teismo posėdžio metu patikslino, kad nebuvo galimybės nustatyti, kuria kūno dalimi žuvusioji kontaktavo su transporto priemone, o iš tirti pateiktos medžiagos nėra galimybės nustatyti žuvusiosios buvimo vietos skersinių matmenų atžvilgiu. Iš to seka, kad bylos duomenys nepaneigia, jog pėsčioji galėjo staiga patekti į transporto priemonės trajektoriją, juolab, kad ekspertų buvo nustatyta, jog pastaroji sirgo aukšto kraujospūdžio liga bei gerybiniu paroksizminiu svaigimu, be to, mėnesio bėgyje iki įvykio skundėsi liudytojui A. M. dėl savo sveikatos. Liudytojų P. G. ir M. T. parodymai patvirtina, jog byloje nėra įrodyta, kad iki transporto priemonei pajudant bei iki kontakto žuvusioji buvo įėjusi bei ėjo sunkvežimio judėjimo trajektorijoje. P. G. parodymai iš esmės atitinka eksperto D. Fomino paaiškinimus, kad galėjo būti kontaktuota tiek į kairįjį šoną, tiek į kairįjį petį. Be to, eksperto V. Venckaus išvada, jog pėsčiasis laikytas iš anksto numatoma kliūtimi, nes įvykis įvyko statybų aikštelėje, kurioje važiuojamoji dalis nėra atskirta nuo pėsčiųjų tako, nėra niekuo pagrįsta.

2.6. Žuvusioji jokio poreikio eiti visiškai šalia transporto neturėjo. Akivaizdu, jog žuvusiosios veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje, nes jai nepažeidus KET reikalavimų bei staiga neįėjus prieš važiuojančią transporto priemonę – nelaimingas atsitikimas nebūtų įvykęs. Be to, žuvusiajai, kaip atsakingai už darbų saugą, turėjo būti žinomi visi saugos reikalavimai. I. A. direktoriaus įsakymu buvo pavesta įgyvendinti statybos plane nurodytus sprendimus, apimančius ir transporto priemonių bei pėsčiųjų saugaus judėjimo organizavimą, tačiau plane nurodyti sprendimai nebuvo įgyvendinti. Darbo vietos įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, kas patvirtina, kad nelaimingo atsitikimo kilimą sąlygojo ne tik I. A. veiksmai pažeidžiant darbuotojų saugos instrukcijas, KET reikalavimus, bet ir jos darbinių pareigų neatlikimas.

2.7. Teismas neįvertinęs asmenį teigiamai charakterizuojančios medžiagos bei bylos aplinkybių, kurios laikytinos mažiau pavojingos, nepagrįstai paskyrė pernelyg griežtą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, bei per ilgą bausmės vykdymo atidėjimo terminą, nustatė neproporcingus įpareigojimus. Nurodo, jog teismas net nesvarstė skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Nuteistajam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ir prieštarauja teisingumo, protingumo principams, teismas skirdamas bausmę turėjo ją ženkliai koreguoti bei taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Visas procesas iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo truko daugiau nei 4 metus, todėl laikytina, kad tyrimas ir bylos nagrinėjimas truko nepateisinamai ilgai, kas taip pat sudaro pagrindą peržiūrėti nuteistajam paskirtą bausmę.

2.8. Atidėdamas bausmės vykdymą net 1 metams 7 mėnesiams teismas nenurodė, kodėl skiria būtent tokios trukmės terminą. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis yra charakterizuojamas teigiamai, anksčiau nebuvo padaręs jokių šiurkščių pažeidimų ir pan., buvo pakankamas pagrindas skirti minimalų bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Be to, teismas nemotyvavo, kodėl paskyrė įpareigojimą neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be kontroliuojančios institucijos žinios bei nekonkretizavo, kokiam terminui skiriamas šis įpareigojimas. Toks įpareigojimas aiškiai prieštarauja proporcingumo principui bei yra perteklinis.

2.9. Nustatytas akivaizdžiai per griežtas baudžiamojo poveikio priemonės – specialios teisės (teisės vairuoti transporto priemonę), atėmimo terminas ir visiškai nemotyvuotai paskirtas įpareigojimas įmokėti 15 MGL (750 EUR) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Teismas tokio sprendimo niekaip neargumentavo, neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis yra nedirbantis pensininkas, jo sunki finansinė padėtis, maža valstybės mokama pensija, kurios vos užtenka būtiniems poreikiams patenkinti, santaupų neturi, o įpareigojimo neįgyvendinus gali būti svarstomas jo atžvilgiu galinčios kilti neigiamos pasekmės. Nors nuteistasis ir nepripažino kaltės, tačiau byloje nebuvo nustatytų atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teismas neįvertino, kad nuteistasis charakterizuojamas teigiamai, aptariamas įvykis yra atsitiktinis, nulemtas pačios žuvusiosios didelio neatsargumo, be to, nuteistasis gyvena kaime, kartu su sutuoktine yra garbaus amžiaus todėl teisė vairuoti transporto priemonę reikalinga tam, kad galėtų vykti pas medikus į miestą. Netekus teisės vairuoti jo šeima patirs didelių nepatogumų, nes teisę vairuoti turi tik nuteistasis.

2.10. Teismas priteisdamas iš nuteistojo M. A. 4 450 EUR dydžio advokato išlaidas visiškai neatsižvelgė į nuteistojo sunkią finansinę padėtį ir kad dėl aptariamo įvykio kalta ir pati žuvusioji. Įpareigojimas sumokėti tokio dydžio išlaidas jam faktiškai neįgyvendinamas.

3. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis M. A. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. liepos 10 d. nuosprendžio motyvuojamosios dalies išvadas ir motyvus, susijusius su pačios žuvusiosios neatsargumu bei įtaka kilti negrįžtamoms pasekmėms.

3.1. Nukentėjusysis nesutinka su teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais ir išvadomis dėl žuvusiosios veiksmų priežastinio ryšio, neatidumo ir abipusės kaltės, kurios laikytinos prieštaringomis byloje esantiems duomenims ir padarytos visapusiškai neišnagrinėjus bylos medžiagos, kas yra BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas. Tokių išvadų pagrindu teismas motyvuodamas nuteistajam parinktą bausmę, baudžiamojo poveikio priemones bei civilinį ieškinį neteisingai įvertino žuvusiosios veiksmus. Nukentėjusysis ir jo atstovė advokatė neprieštarauja civilinio ieškinio didinimui ir (ar) bausmės griežtinimui, tačiau apeliaciniu skundu to nereikalauja, palieka teismo nuožiūrai.

4. Apeliaciniu skundu ADB „Gjensidige“, atstovaujama vyresniojo teisininko E. M., prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. liepos 10 d. nuosprendžio dalį, kuria iš ADB „Gjensidige“ buvo priteista 10 000 EUR neturtinės žalos, ir šioje dalyje iš civilinio atsakovo ADB „Gjensidige“ priteisti 5 000 EUR.

4.1. Teismas neatsižvelgė į tai, kad eismo įvykio metu, transporto priemonė, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo apdrausta ADB „Gjensidige“ civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kuris buvo sudarytas (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 1 dalies 3 punktu, iki 2018 m. spalio 31 d. buvo nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio nepaisant to, kiek yra nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų, yra 5 000 000 EUR dėl žalos asmeniui (tarp jų iki 5 000 EUR dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 EUR dėl žalos turtui. Taigi, draudimo bendrovė pagal draudimo sutartį prisiėmė atsakomybę atlyginti iki 5 000 EUR neturtinę žalą. 2017 m. lapkričio 16 d. įstatymu Nr. XIII-769 (TAR, 2017, Nr. 2017-18822) nustatyta, kad 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte taikomas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartims, sudarytoms nuo 2018 m. lapkričio 1 d. Draudiko atsakomybė yra sutartinė, ne deliktinė, taigi draudimo kompanija atsako tik prisiimtų įsipareigojimų ribose. Nagrinėjamu atveju pagal draudimo sutarties sąlygas buvo nustatytas maksimaliai galimas draudiko atlyginti neturtinės žalos limitas – 5 000 EUR, tad teismas, priteisdamas bendrai iš ADB „Gjensidige” 10 000 EUR, neatsižvelgė į draudimo sutarties ir TPVCAPDĮ nuostatas bei priteisė daugiau, nei tarp šalių yra sulygta, tuo padarydamas esminį materialiosios teisės pažeidimą. Be to, teismas tokio savo sprendimo niekaip nemotyvavo.

5. Apeliaciniu skundu UAB „A.“, atstovaujama atstovo advokato A. Vancevičiaus, prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. liepos 10 d. nuosprendžio dalį ir civilinio ieškovo M. A. ieškinį civiliniam atsakovui UAB „A.“ atmesti visiškai.

5.1. Nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria teismas iš dalies patenkino M. A. civilinį ieškinį ir iš UAB „A.“ priteisė 10 000 EUR neturtinės žalos. Nurodoma, kad teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl UAB „A.“ civilinės atsakomybės, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias nuostatas bei netinkamai taikė materialiosios teisės, reglamentuojančios žalos kompensavimą nuostatas.

5.2. Civilinio atsakovo pareiga atlyginti žalą kyla tik tuomet, jei objektyviais ir patikimais įrodymais įrodomi visi inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nagrinėjamu atveju to nebuvo, todėl B. K. be pagrindo pripažintas kaltu, o civilinis ieškinys nepagrįstai iš dalies patenkintas. Byloje nebuvo neabejotinai nustatytos tikrosios transporto priemonės bei žuvusiosios susidūrimo aplinkybės, objektyviais įrodymais nebuvo nustatyta, kurioje vietoje, ir kuriuo metu žuvusioji įėjo į transporto priemonės važiavimo zoną. Pats įvykis nebuvo užfiksuotas jokia vaizdo medžiagoje, todėl jokiais objektyviais įrodymais nebuvo nustatytas įvykio mechanizmas, kartu ir nuteistojo tariamai neteisėti veiksmai, jo kaltė ir priežastinis ryšys. Žuvusiosios sužalojimo mechanizmas yra grindžiamas išimtinai 2022 m. kovo 25 d. ekspertizės aktu, kurio duomenys prieštarauja kitiems objektyviems bylos duomenims. Bylos duomenų visuma leidžia daryti išvadą, kad pačios žuvusiosios ypatingai neatsargus elgesys nulėmė tragiškas aplinkybes, kadangi nuteistasis neturėjo jokios galimybės pamatyti žuvusiąją, todėl negalėjo išvengti susidūrimo. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad B. K. vairuojama transporto priemonė pradėjo važiuoti iš lėto, jokių manevrų judant neatliko, kas paneigia teismo išvadas apie neatsargumą. Kritikuoja eksperto V. Venckaus išvadas, jog negalima nustatyti, ar krovininio automobilio vairuotojas turėjo objektyvią galimybę pamatyti žuvusiąją, t. y. nors ekspertas nurodo, kad negalima nustatyti, ar vairuotojas galėjo matyti pėsčiąją, nes iš tirti pateiktos medžiagos negalima tiksliai nustatyti nukentėjusiosios padėties skersinių metmenų atžvilgiu, tačiau neaišku, kokiu būdu konstatuoja, kad pastaroji iki kontakto ėjo transporto priemonės judėjimo trajektorijoje.

5.3. Nukentėjusiojo reikalaujama 40 000 EUR neturtinė žala buvo grindžiama neįrodytais faktais, nesusijusiais su įstatymuose numatytais neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijais. Nagrinėjamu atveju galima teigti, jog aptariamas įvykis yra atsitiktinis, įvykęs dėl žmogiškosios klaidos. Eismo įvykio kilimui didelę įtaką turėjo pačios žuvusiosios didelis neatsargumas bei galimi jos sveikatos sutrikimai dėl ko ji staiga atsidūrė važiuojančios transporto priemonės judėjimo zonoje. Atidumo ir atsargumo reikalavimai buvo privalomi ir pačiai žuvusiajai. Teismas teisingai nustatė, kad žuvusiosios neatsargūs veiksmai buvo žalos atsiradimo sąlyga, kadangi prieš įvyki pastaroji ėjo labai arti transporto priemonės. Neatmestina galimybė, kad žuvusioji po važiuojančios transporto priemonės ratu pateko sustreikavus sveikatai, dėl to įvyko visiškai atsitiktinis įvykis, kurio nuteistasis negalėjo numatyti ar išvengti. Apeliaciniame skunde vardijami žuvusiosios veiksmai susiję su darbinėmis pareigomis ir funkcijomis, kurie taip pat sudarė sąlygas aptariamam įvykiui kilti, nurodoma, kad teismas jų nepagrįstai neakcentavo.

5.4. Sprendžiant dėl civilinio ieškovo civilinės atsakomybės bei žalos dydžio turėjo būti atsižvelgta ir į nuteistojo B. K. veiksmus tiek įvykio metu, tiek po jo. B. K. yra pavyzdingas vairuotojas, nėra baustas administracine tvarka, įvykio metu buvo atsargus. Kartu turėjo būti įvertinta, kad nuteistasis senyvo amžiaus, pensininkas, niekur nedirbantis, negaunantis pajamų, išskyrus valstybės mokamą senatvės pensiją. Civilinio ieškovo prašomos priteisti sumos priteisimas civiliniam atsakovui sukuria nepakeliamą finansinę naštą. Reikalaujama priteisti suma laikytina realiai neįveikiama dėl prastos atsakovo finansinės padėties, įmonė patyrė didelių nuostoliu pandemijos laikotarpiu, net ir pardavus visą bendrovės turimą turtą nebūtų galimybės sumokėti ieškovo reikalaujamos sumos. Įpareigota mokėti pinigų suma įmonę prives prie bankroto, o žalos atlyginimas realiai liks neįgyvendintas.

Atsiliepimas

2. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

3. Teismo posėdžio metu B. K. ir jo gynėjas advokatas Arna Paliukėnas palaikė nuteistojo apeliacinio skundo argumentus ir prašė jį tenkinti. Nukentėjusysis M. A. ir jo atstovė advokatė Vaida Genaitytė palaikė savo apeliacinio skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti, nuteistojo bei UAB „A.“ apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus, ADB „Gjensidige“ apeliacinį skundą paliko spręsti teismo nuožiūra. UAB „A.“ atstovas advokatas Aleksandras Vancevičius prašė bendrovės apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo atstovės skundą atmesti. Prokuroras palaikė nukentėjusiojo atstovės ir ADB „Gjensidige“ apeliacinius skundus, nuteistojo bei UAB „A.“ apeliacinius skundus prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo B. K. ir civilinių atsakovų UAB „A.“ bei ADB „Gjensidige“ apeliaciniai skundai tenkintini, nukentėjusiojo M. A. apeliacinis skundas atmestinas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, konstatuoja, jog apylinkės teismas, pripažindamas įrodyta, kad B. K. padarė BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikaltimą, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei padarė neteisingą išvadą dėl nuteistojo kaltės, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, B. K. atžvilgiu priimtinas naujas – išteisinamasis nuosprendis.

5. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Duomenų, kuriais vadovaujantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai jo kaltę pagrindžiančių įrodymų. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo įrodymais pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Taigi viena iš tinkamo įrodymų vertinimo sąlygų ta, kad teismo vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, t. y. turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje keltos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek ir kaltinantys įrodymai.

6. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažinta, kad B. K. padarė BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nes vairuodamas transporto priemonę buvo nepakankamai rūpestingas ir prieš pradėdamas važiuoti neįsitikino, kad tai daryti saugu, nesilaikė visų būtinų saugumo priemonių ir nenumatė galimų padarinių, t. y. padarė KET 9 ir 101 punktų pažeidimus.

7. BK 281 straipsnio 5 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl kvalifikuojant veiką pagal šią baudžiamojo įstatymo normą būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką, t. y. kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą, ir asmens kaltę, bet ir padarinius bei priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. KET 9 punkte nustatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. KET 101 punkte įtvirtinta taisyklė, kad prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams.

8. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad B. K., vairuodamas UAB „A.“ priklausantį sunkiasvorį automobilį „Volvo“ FH 12, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „C.“ statomo objekto uždaroje statybos aikštelėje padarė eismo įvykį, kurio metu žuvo nukentėjusioji I. A. Įvykio metu tiek žuvusioji, tiek ir nuteistasis B. K. atlikinėjo savo darbo funkcijas, t. y. B. K., kaip UAB „A.“ vairuotojas, pristatė į statybvietę žvyrą, o I. A. dirbo projekto vadove. Ginčo dėl nurodytų faktinių aplinkybių ir to, kad tiek nuteistasis, tiek I. A. turėjo teisę būti statybvietėje, byloje nėra.

9. B. K. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog prieš pradėdamas važiuoti įsitikino, kad tai daryti saugu. Matė, kad priešais mašiną nėra kliūties, taip pat pažiūrėjo ir į atbulinio vaizdo veidrodėlius, tačiau juose pėsčiosios nematė. Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas padarė priešingą išvadą, jog nuteistasis važiavo ne visiškai įsitikinęs, kad tai daryti saugu ir nesiėmė visų atsargumo priemonių, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams. Tokias išvadas grindė baudžiamojoje byloje atliktų ekspertizių išvadomis bei specialisto išvada (LTEC 2020 m. kovo 18 d. vaizdų tyrimo specialisto išvada Nr. 11K-60 (20); LTEC 2022 m. kovo 25 d. eksperto V. Venckaus eismo įvykių ekspertizės aktu Nr. 11-599 (22); LTEC 2022 m. gruodžio 29 d. darbų saugos ekspertizės aktu Nr. 11-2400 (22)), ekspertų paaiškinimais ir vaizdo įrašu, kuriame fiksuotas vaizdas iki eismo įvykio. Vis tik, dar kartą įvertinus aptartus bei kitus bylos įrodymus, teisėjų kolegijai išlieka nepaneigta abejonė dėl nuteistojo B. K. kaltės.

10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad specialisto (ekspertų) išvados įrodinėjant bylai reikšmingas aplinkybes yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, Nr. 2K-277/2013, Nr. 2K-484/2013, Nr. 2K-537-303/2015, Nr. 2K-129-495/2020). Be to, eksperto/specialisto išvados priklauso ir nuo to, kokia medžiaga tyrimui buvo pateikta ir ar visa pateikta medžiaga buvo įvertinta.

11. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė iš esmės sutampančiomis dviejų ekspertizių išvadomis: LTEC 2022 m. kovo 25 d. ekspertizės akto Nr. 11-599 (22) išvada, kad techniniu požiūriu nuteistojo veiksmai yra susiję su kilusiais padariniais, ir LTEC 2022 m. gruodžio 29 d. ekspertizės aktu Nr. 11-2400 (22), pagal kurį nelaimingo atsitikimo darbe priežastis ir pagrindinė sąlyga yra tai, kad B. K. automobilį valdė taip, jog neišvengė susidūrimo su pėsčiąja. Teisiamajame posėdyje ekspertas T. Dėjus paaiškino, kad išvadą dėl B. K. nesaugaus važiavimo padarė todėl, kad jis užvažiavo ant nukentėjusiosios. Vis tik, būtina atsižvelgti į tai, jog ekspertizė tėra techninė įvykio versija ir techniniu pažiūriu priežastinis ryšys tarp veiksmo ir pasekmės nėra tapatus teisiškai reikšmingam priežastiniam ryšiui tarp pavojingos veikos ir baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių. Techniniu požiūriu pasitelkus specialias žinias yra nustatoma pagrindinė sąlyga/priežastis padariniams atsirasti, tačiau ekspertai, pasitelkdami tam tikras metodikas gali tik nusakyti objektyvias sąlygas, kurioms esant visada atsiranda atitinkami padariniai – šiuo atveju – I. A. mirė, nes ją pervažiavo sunkvežimis. Tačiau toks priežastinis ryšys dar neatskleidžia, ar šiuo atveju mašinos vairuotojas pažeidė KET reikalavimus ir ar buvo padaryta nusikalstama veika.

12. Vertinant BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviąją pusę yra ypatingai svarbu nustatyti, ar prieš pradėdamas važiuoti transporto priemonės vairuotojas ne tik turėjo ir galėjo įsitikinti, kad tai daryti saugu, bet ir ar vairuotojas turėjo objektyvią galimybę pastebėti kliūtį. Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje teismas taip pat paminėjo, jog sprendžiant priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių bei kaltės klausimus būtina nustatyti momentą, kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes, tačiau į šį klausimą taip ir neatsakė. Būtent šiame kontekste svarbią reikšmę įgyja 2019 m. gruodžio 17 d. matomumo iki kliūties eksperimento išvados, kurių nevertino nei apylinkės teismas, nei paminėtus ekspertizių aktus parengę ekspertai. Teismo posėdyje LTEC 2022 m. kovo 25 d. ekspertizės aktą Nr. 11-599 (22) ir LTEC 2022 m. gruodžio 29 d. ekspertizės aktą Nr. 11-2400 (22) surašę ekspertai nurodė, jog iš turimų duomenų nebuvo galimybių nustatyti tikslias pėsčiosios ir mašinos judėjimo trajektorijas, t. y. kas į kieno zoną buvo įėjęs ar įvažiavęs, kokiu atstumu I. A. praėjo pro mašiną, atitinkamai eksperimento išvadas laikė ekspertizėms nepakankamai tiksliomis ir jomis nesivadovavo. Tinkamai neįvertinęs nurodytos aplinkybės ir išskirtinę reikšmę suteikdamas šių ekspertizių aktų išvadoms, apylinkės teismas priėmė neteisingą nuosprendį.

13. Įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sutinka, kad duomenų apie tikslias nukentėjusiosios ir nuteistojo judėjimo trajektorijas nepakanka. Kaip teisiamajame posėdyje parodė liudytoju apklaustas įvykio vietos apžiūrą atlikęs (duomenys neskelbtini) specialistas K. B., įvykio vietoje transporto važiavimo pėdsakų, keliančių įtarimą, nebuvo. Apžiūros metu kūno nebuvo, jie vadovavosi dėmėmis ir masėmis. Vizualinį skaitmeninės medžiagos tyrimą atlikęs ir LTEC 2020 m. kovo 18 d. specialisto išvadą Nr. 1K-60 (20) surašęs specialistas Kęstutis Graželis teisiamajame posėdyje paaiškino, kad vaizdo įrašo perspektyva buvo tokia, kad neaišku, kur žuvusioji buvo, negalima nustatyti, kuria vieta sunkvežimis ją parbloškė. 2022 m. kovo 25 d. eismo įvykių ekspertizės akte Nr. 11-599 (22), aptariant eismo įvykio mechanizmą, nurodyta, kad dėl eismo įvykio metu buvusių kamerų išdėstymo, nebuvo tiksliai užfiksuota I. A. buvimo vieta krovininiam automobiliui pradėjus judėti į priekį, taip pat buvimo vieta skersinių matmenų (past. pasak eksperto V. Venckaus, tai automobilio vaizdas žiūrint iš priekio) atžvilgiu jai einant priekyje krovininio automobilio ir kokia tiksliai trajektorija mašina judėjo iki I. A. partrenkimo. Vadovaujantis in dubio pro reo principu, šios aplinkybės privalo būti vertinamos nuteistojo naudai.

14. Įvertinęs pateiktą vaizdo medžiagą, ekspertas V. Venckus darė tikėtiną išvadą, kad pėsčioji, išėjusi pro krovininio automobilio priekinį dešinį kampą, toliau ėjo į priekį, arčiau krovininio automobilio priekinės dalies dešinės pusės. Jai išėjus iš už krovininio automobilio priekinio dešinio kampo ir esant 0,48 m atstumu priekyje krovininio automobilio, pastarasis pradėjo važiuoti. Nukentėjusioji toliau ėjo krovininio automobilio važiavimo kryptimi, tikėtina arčiau priekinės dalies dešinės pusės. Krovininiam automobiliui toliau judant I. A. buvo kliudyta mašinos priekinės dalies dešine puse ir pervažiuota. LTEC 2020 m. kovo 18 d. vizualinio tyrimo specialisto išvadoje Nr. 11K-60(20) taip pat padaryta tikėtina išvada, kad sunkvežimiui pradėjus judėti pėsčioji buvo ties dešiniuoju sunkvežimio kabinos kampu. Tokias tikėtinas išvadas atitinka liudytojų M. T. ir P. G. parodymai. P. G. parodė, kad matė, kaip I. A. ėjo lygiagrečiai su mašina, pralenkinėdama sunkvežimį užsuko prieš kabiną ir nukrito. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas papildomai nurodė, jog pėsčioji ėjo prie pat sunkvežimio, ne daugiau, kaip pusės metro atstumu. M. T. parodė, kad matė kaip projektų vadovė ėjo ne palei, o kampu į išvažinėjantį sunkvežimį, nesustodama. Pagalvojo, kodėl ji nesustoja, argi nemato vilkiko, t. y. liudytojas įvertino, kad žuvusioji elgėsi pavojingai. M. T. teigė, kad ji ėjo tiesiai į transporto priemonę, įvykis įvyko, kai ji priėjo gal 30 cm atstumu prie sunkvežimio. 2019 m. liepos 1 d. paaiškinime Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijai M. T. nurodė, kad I. A. nuo sunkvežimio ėjo 30-50 cm atstumu. Ikiteisminio tyrimo metu M. T. parodė, kad I. A. ėjo prie pat važiuojančio sunkvežimio, gal 30 cm atstumu. Tiek iš aptartų liudytojų parodymų, tiek ir iš 2022 m. kovo 25 d. ekspertizės akto Nr. 11-599 (22) seka išvada, kad I. A. ėjo labai arti transporto priemonės dešinio šono ir pralenkė dar stovintį automobilį. Iš esmės tuo pačiu metu, kuomet nukentėjusioji pralenkė mašiną ši pajudėjo iš vietos ir pradėjo važiuoti, o I. A. į tai niekaip nereagavo.

15. Eismo įvykis yra užfiksuotas ir vaizdo įraše ch02_20190628080000.mp4, kuris iš esmės sutampa su 18 pastraipoje aprašytais įrodymais. 08.21.49 vaizdo įrašo minutę matyti, kaip I. A. susilygino su sunkvežimio galine dešine dalimi, tuo metu B. K. ėjo mašinos kairėje pusėje ir 08.21.52 įlipo į kabiną bei 08.21.56 uždarė kabinos duris. Tuo pačiu metu I. A. praėjo pro tarpą tarp priekabos ir vairuotojo kabinos. 08.21.58 matyti, kaip I. A. praeina sunkvežimio priekio dešinį šoną ir eina mašinos priekyje. Tuo pačiu metu sunkvežimis pajuda iš vietos. 08.22.05 mašina ir I. A. susilygina su baltu statiniu. Toliau matyti kaip sunkvežimio kabina pakyla į viršų ir nusileidžia, sunkvežimis sustoja.

16. Vaizdo įrašas ch02_20190628080000.mp4 taip pat svarbus ir vertinant nuteistojo galimybę pamatyti nukentėjusiąją. Įraše užfiksuota, kad B. K. nuleidęs mašinos priekabą buvo nuėjęs prie automobilio priekinės dalies, o paskui artėjo link vairuotojo kabinos, mašinos važiavimo kryptimi. Vadinasi dar prieš įlipdamas matė, jog priešais automobilį jokių kliūčių nėra. Akivaizdu, kad įlipęs į mažiną pro priekinį langą jokių kliūčių taip pat nematė. Jų neužfiksuota ir vaizdo įraše. Nors nukentėjusiojo atstovė advokatė V. Genaitytė iškėlė versiją, jog B. K. iš tolo pamatė artėjančią I. A. ir norėdamas išvengti kontakto skubėjo išvažiuoti, dėl to neskyrė pakankamai dėmesio, jog važiuoti yra saugu, vis tik, tokie advokatės argumentai laikytini teorine prielaida. Nuteistasis tokį faktą neigė. Iš paminėto vaizdo įrašo iš tiesų matyti, kad nukentėjusiajai artinantis link krovininės mašinos, B. K. sparčiu žingsniu eina į vairuotojo kabiną, kita vertus, būtina pastebėti, kad tokiu pačiu žingsniu jis nuėjo link mašinos galinės dalies iš jos išlipęs, atitinkamai, vien iš nuteistojo judesių nėra pagrindo neabejotinai išvadai, kad jis prieš išvažiuodamas buvo pastebėjęs nukentėjusiąją. Juo labiau, kad vaizdo įrašas buvo daromas iš aukštos padėties, iš kurios matyti visa statybų aikštelė, tuo tarpu žmogaus ūgyje matomumas gali būti kitoks. Aktualu ir tai, kad iš aptariamo įrašo matyti, jog ties sunkvežimio galine dalimi yra supilta daug smėlio krūvų, kurios žmogaus ūgyje gali apsunkinti matomumą ta kryptimi, iš kurios dešine automobilio puse ėjo I. A.. Įraše užfiksuota, kad šalia sunkvežimio galinės dalies esančio „bobkat“ traktoriuko stovi dar vienas darbininkas, kaip nustatyta – liudytojas E. K., kuris pirmosios instancijos teismui parodė, kad pakalbėjęs su sunkvežimio vairuotoju nuėjo užkurti traktoriuko, o vairuotojas nuėjo važiuoti. Neatrodė, kad jis labai skubėtų. Nors matyti, kad liudytojas stovi atsisukęs nukentėjusiosios judėjimo kryptimi, teisme jis parodė, kad nematė, kur prieš važiuojant sunkvežimiui buvo I. A. Tiek liudytojas, tiek nuteistasis iš esmės buvo toje pačioje vietoje, todėl išlieka nepašalinta abejonė, jog B. K. kaip ir E. K. galėjo I. A. nematyti.

17. Kaip nustatyta, eismo įvykio vietoje pėsčiųjų kelias ir važiuojamoji dalis nebuvo atskirti, todėl sutiktina su eksperto V. Venckaus vertinimu, jog tokiose sąlygose pėsčiasis iš tiesų turėtų būti vertinamas kaip iš anksto numatoma kliūtis, o vairuotojas prieš pradėdamas važiuoti turi įsitikinti, kad tai daryti saugu. Kita vertus, jokiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta, kiek laiko vairuotojas turi skirti įsitikinimui, jog pajudėti iš vietos saugu, tai yra subjektyvus kriterijus, priklausantis tiek nuo asmeninių savybių, tiek nuo važiavimo sąlygų. Atsižvelgiant į tai, kiekvienas atvejis vertintinas individualiai per protingumo prizmę. Pastebėtina, kad ir B. K. darbdavio vidiniuose aktuose nebuvo įtvirtinta jokių išskirtinių, KET nenumatytų, saugumo priemonių, kurių turėtų imtis sunkiasvorės transporto priemonės vairuotojas prieš pradėdamas važiuoti. UAB „A.“ direktoriaus 2017 m. sausio 11 d. įsakymu patvirtintoje Darbuotojo, vairuojančio krovininį automobilį, saugos ir sveikatos instrukcijoje Nr. 9 (toliau – ir Instrukcija) vienu iš profesinės rizikos veiksnių yra įvardintas galimas žmonių pasirodymas važiuojamojoje kelio dalyje, o to prevencinė priemonė – laikytis nustatytos transporto priemonių ir pėsčiųjų judėjimo tvarkos. Instrukcijos 18-19, 24.8 punktuose nustatyta, kad darbo metu vairuotojas privalo vykdyti kelių eismo taisyklių reikalavimus, būti dėmesingas, atidus, atsargus, nesikalbėti su pašaliniais ir netrukdyti dirbti kitiems; važiuoti leistinu greičiu (2 t., b. l. 123-137). UAB „A.“ direktoriaus 2017 m. sausio 11 d. įsakymu patvirtintų vairuotojo pareiginių nuostatų 2.4 punkte įtvirtinta pareiga darbo metu būti atidžiam, laikytis KET (2.9 punktas). Pagal 4.1 punktą – vairuotojas atsako už KET nesilaikymą (2 t., b. l. 138-134). Bylos duomenys patvirtina, kad B. K. vairuota transporto priemonė judėjo išvažinėtoje kelio dalyje ir judėjo tiesiai išvažiavimo link, t. y. Statybvietės generaliniame plane (2 t., b. l. 60) pažymėta statybinės technikos judėjimo kryptimi, pagal įvykio vietoje darytas nuotraukas – sustojo ties išvažinėtos dalies viduriu, priešais išvažiavimo vartus. Taigi UAB „A.“ vidiniai norminiai aktai jokių išskirtinių reikalavimų sunkvežimio vairuotojams nenumatė, pagrindo išvadai, jog vairuotojas pažeidė nustatytą judėjimo tvarką, nėra.

18. Skundžiamame nuosprendyje akcentuojami eismo įvykių eksperto V. Venckaus paaiškinimai, jog vairuotojai turi imtis visų būtinų priemonių, kad nesukelti pavojaus kitiems eismo dalyviams, viena jų – 6 klasės veidrodėlis, kuris būtų padidinęs matomumą nuo automobilio priekinio bamperio 2 m į priekį ir į dešinę. Nagrinėjamu atveju toks veidrodėlis nebuvo pritvirtintas prie B. K. vairuotos transporto priemonės. Kita vertus, automobilis „Volvo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuteistajam nepriklausė, jį kaip darbo priemonę B. K. suteikė darbdavys UAB „A.“. Be to, kaip seka iš eksperto V. Venckaus atliktos eismo įvykių ekspertizės akto, nurodytas veidrodėlis krovininiuose automobiliuose privalomas, jei transporto priemonės pirma registracija yra nuo 2007 m sausio 26 d. Šiuo atveju „Volvo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), techninės apžiūros rezultatų lentelėje nurodyta, kad automobilio pirma registracija yra 2000 m. sausio 1 d. (1 t., b. l. 45). Iš čia seka, kad B. K. vairavo techniškai tvarkingą automobilį bei neturi atsakyti už tai, kad nesiėmė papildomų priemonių pagerinti svetimą turtą.

19. Skundžiamame nuosprendyje klaidingai nurodyta, kad byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, jog B. K. įsėdęs į sunkvežimį iš karto pradėjo važiuoti. Kaip aptarta 19 pastraipoje, nuo vairuotojo kabinos durų uždarymo, t. y. pasiruošimo važiuoti, iki mašinos pajudėjimo iš vietos praėjo 2 sekundės, per tą laikotarpį I. A. spėjo praeiti vairuotojo kabiną ir net ją aplenkti. Pasak darbų saugos ekspertės J. R., dvi sekundės yra daug. Teisėjų kolegijos vertinimu toks laiko tarpas taip pat buvo pakankamas B. K. pažiūrėti tiek pro priekinį stiklą, tiek ir į atbulinio vaizdo veidrodėlius bei įsitikinti, jog pradėti važiuoti yra saugu. Byloje nėra įrodymų, kurie paneigtų, kad vairuotojas šiuos veiksmus atliko.

20. Sunkvežimio „Volvo“ FH 12, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2020 m. kovo 17 d. apžiūros protokole ir prie jo esančiose fotonuotraukose užfiksuota, kad nuo žemės paviršiaus iki dešinės pusės durų lango stiklo žemiausios vietos yra 2,4 m atstumas (1 t., b. l. 114-118). Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2019 m. liepos 1 d. specialisto išvados Nr. M 750/2019 (01), kurioje aprašytas lavono tyrimas, nustatyta, jog I. A. buvo 159 cm ūgio, vadinasi nesiekė sunkvežimio lango. 2019 m. gruodžio 17 d. matomumo eksperimento metu, siekiant nustatyti, ar vairuotojas turėjo galimybę iš vairuotojo vietos kabinoje matyti aplink automobilį ėjusią pėsčiąją, buvo atlikti bandymai pėsčiajai stovint įvairiais atstumais nuo automobilio (1 t., b. l. 78-110). Eksperimento metu nustatyta, kad prie sunkvežimio „Volvo“ FH 12, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairo sėdinti vairuotoja nei per automobilio langus, nei per dešinius šoninius veidrodėlius pėsčiosios nemato jai stovint iš dešinės sunkvežimio pusės: 1 m. atstumu lygiai su dešinės pusės durimis; lygiai su sunkvežimio dešine priekine dalimi; 1 m. atstumu tiesioje linijoje palei sunkvežimio dešinį kraštą nuo sunkvežimio priekinės dalies. Tai, kad pėsčioji ėjo nepateisinamai arti sunkiasvorės mašinos, kaip minėta, paliudijo tiek M. T., tiek P. G., tiek nustatyta ir vaizdų tyrimo metu (pagal 2020 m. kovo 18 d. specialisto išvadą Nr. 1K-60 (20) mašinai pajudėjus, I. A. buvo nutolusi apie 48 cm). Nesant galimybių nustatyti tikslios pėsčiosios ir automobilio judėjimo trajektorijos, o tuo pačiu ir I. A. atstumo bei vietos transporto priemonės atžvilgiu prieš B. K. pradedant važiuoti, nėra galimybių vienareikšmiškai spręsti apie nuteistojo galimybę pastebėti nukentėjusiąją ir tai, įvertinus matomumo eksperimento išvadas, taip pat turi būti vertinama B. K. naudai.

21. Vienas iš apylinkės teismo nuteistojo kaltę pagrindžiančių argumentų tas, jog sunkvežimis nukentėjusiąją I. A. sužalojo praėjus 6 sekundėms po to, kai pajudėjo, todėl važiavo ne visiškai įsitikinęs, kad tai daryti saugu ir nesiimdamas visų atsargumo priemonių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sieja sunkvežimio įveiktą laiko tarpą iki nukentėjusiosios partrenkimo su B. K. KET 9 ir 101 punktuose numatytų pareigų neatlikimu, kadangi nuosprendyje minimas 6 sekundes nuo sunkvežimio pajudėjimo, judėjo tiek mašina, tiek ir pėsčioji. Kaip minėta, byloje išlieka nepašalintos abejonės, jog net ir pažiūrėjęs per galinio matymo veidrodėlį B. K. galėjo nepamatyti I. A. Iš matomumo eksperimento išvadų seka, kad nukentėjusiajai esant 24 pastraipoje nurodytuose taškuose kabinos atžvilgiu, vairuotojas neturėjo galimybės jos pamatyti. LTEC 2020 m. kovo 18 d. specialisto išvadoje Nr. 11K-60(20), atlikus vizualinį vaizdo įrašo tyrimą nustatyta, kad sunkvežimiui pajudėjus pėsčioji buvo apytikriai nutolusi 0,48 m nuo sunkvežimio priekio. 2022 m. kovo 25 d. ekspertizės akte Nr. 11-599 (22) nustatytas didžiausias atstumas, kuriuo nukentėjusioji buvo nutolusi nuo krovininio automobilio priekinės dalies – 1,60 m. Taigi, įvertinus matomumo eksperimento išvadą, jog pėsčiajai nuo sunkvežimio priekinės dalies nutolus 2 m yra matomas tik jos šalmas ir nesant duomenų, nei apie mašinos, nei apie pėsčiosios tikslias judėjimo trajektorijas, išlieka nepašalinta abejonė, jog nuteistasis I. A. net ir nutolus maksimaliu užfiksuotu atstumu – 1,60 m, iš vairuotojo kabinos galėjo jos nematyti.

22. Įvertinusi ch02_20190628080000.mp4 vaizdo įrašą teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo išvadai, jog B. K. iki eismo įvykio važiavo nepateisinamai greitai ar kitaip pavojingai. Nukentėjusiojo atstovė teigdama, kad B. K. nesilaikė saugaus greičio reikalavimo, citavo UAB „A.“ Instrukcijos 31.1 punkto reikalavimą, jog vilkikas turi važiuoti greičiu, ne didesniu, kaip einančio žmogaus. Vis tik, advokatės citata neapėmė viso 31.1 punkto turinio. Instrukcijos 31.1 punkte nustatyta, kad „mašinų su ištraukiamomis puspriekabėmis vairuotojai ištraukiant/sustumiant puspriekabę turi įsitikinti, kad šalia puspriekabės ar ant jos nėra žmonių. Vilkikas turi važiuoti greičiu, ne didesniu, kaip einančio žmogaus“. Iš punkto konstrukcijos seka, kad aptariamas vilkiko važiavimo greitis yra puspriekabės ištraukimo/sustūmimo metu. Priešingu atveju, taikant šį punktą absoliučiai visais atvejais, išeitų, jog tokio tipo mašinos apskritai gali važiuoti tik einančio žmogaus greičiu, kas yra visiškai nelogiška. Nagrinėjamu atveju B. K. sunkvežimio priekaba jau buvo nuleista ir krovimo darbai nevyko, transporto priemonė išvažinėjo iš statybvietės, todėl Instrukcijos 31.1 punktas netaikytinas.

23. 2022 m. kovo 25 d. ekspertizės akte Nr. 11-599 (22) nustatyta, kad krovininis automobilis atstumą iki statybinio vagonėlio įveikė vidutiniu, apie 5,5 km/h greičiu, nurodoma, kad ekspertinėje praktikoje, atliekant tyrimus su pėsčiaisiais, yra naudojamos tokios 60-70 m. amžiaus moterų ėjimo ramiu žingsniu statistinės ribinės greičio reikšmės: 3.5-4.4 km/h. Taigi mašinos vidutinis važiavimo greitis buvo artimas pėsčiosios judėjimo greičiui. Akivaizdu, kad sunkvežimis važiavo greičiau, nei ėjo nukentėjusioji, kadangi galiausiai ją pavijo ir pervažiavo. Vis tik, būtina įvertinti ir UAB „C.“ prevencijos apsaugos vadovo R. M. parodymus, jog objekte buvo nustatytas greitis – 5 km/h. Vadovaujantis ekspertizės aktu, šis greitis nebuvo viršytas. Išliekant nepaneigtai aplinkybei, jog nuteistasis prieš važiuodamas neturėjo galimybės pamatyti nukentėjusiosios bei negalėjo iš anksto nuspėti jos veiksmų, t. y. pradėdamas važiuoti nematė tam kliūčių, teisėjų kolegija eksperto nustatyto automobilio judėjimo greičio nelaiko pavojingu KET 9 punkto prasme.

24. Nekelia abejonių, kad kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, pasirinkti saugų greitį atsižvelgdamas į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę. Kita vertus, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195/2007). Todėl, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada šias kliūtis numatytų, pvz., kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas arba kad ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis, nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-537/2009, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014, 2K-335-303/2018). Nagrinėjamu atveju byloje susiklostė situacija, kai pėsčiosios ir automobilio susidūrimas įvyko tinkamai neatskirtose važiuojamosios dalies ir pėsčiųjų zonos ribose. Iš tiesų, tokiose sąlygose bet kada važiavimo kryptimi gali atsirasti kliūtis – pėsčiasis, todėl būdamas atidus ir rūpestingas vairuotojas, privalo įsitikinti, kad tiek pradėti važiuoti yra saugu ir kad savo veiksmais jis nekelia pavojaus aplinkiniams. Vis tik, baudžiamojoje byloje esant nepašalintoms abejonėms, jog prieš pradėdamas važiuoti B. K. ėmėsi visų įprastų atsargumo priemonių, t. y. pažiūrėjo pro mašinos langus ir atbulinio matymo veidrodėlius, taip pat egzistuojant realiai tikimybei, jog nukentėjusioji tuo metu galėjo būti vairuotojui nematomame taške, bei išnaudojus visas įrodinėjimo galimybes negalint šių kilusių abejonių pašalinti, jos vertinamos nuteistojo naudai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog B. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį nuteistas nepagrįstai, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas. Nesant B. K. veiksmuose nusikaltimo sudėties, jo apeliacinis skundas tenkintinas ir priimtinas išteisinamasis nuosprendis (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

25. Civilinių atsakovų UAB „A.“ ir ADB „Gjensidige“ atsakomybė nagrinėjamoje byloje yra išvestinio pobūdžio, t. y. UAB „A.“ atsakomybė yra deliktinė, bendrovė atsako kaip B. K. darbdavys ir juridinis asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių naudojimu) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.264 ir CK 6.270 straipsniai), o draudimo bendrovės ADB „Gjensidige“ atsakomybė sutartinė. Bet kuriuo atveju tiek UAB „A.“, tiek ADB „Gjensidige“ civilinė atsakomybė galima tik konstatavus, jog padaryta žala tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijusi su kaltais B. K. veiksmais. BPK 115 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo požymių turinčios veikos. Atsižvelgiant į tai, kad B. K. išteisinamas dėl BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo, UAB „A.“ ir ADB „Gjensidige“ civilinė atsakomybė negalima, todėl šių juridinių asmenų apeliaciniai skundai tenkinami. Skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria civilinio ieškovo M. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš šių juridinių asmenų M. A. naudai priteisiant po 10 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo, panaikintina ir civilinio ieškinio klausimas išsprendžiamas iš naujo – jį paliekant nenagrinėtu.

26. Kaip matyti iš nukentėjusiojo M. A. apeliacinio skundo, juo siekiama kitokio I. A. veiksmų vertinimo, t. y. eliminuoti pačios nukentėjusiosios veiksmų įtaką eismo įvykio kilimui. Vis tik, įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą bei nukentėjusiosios atliktus veiksmus iki eismo įvykio, seka išvada, kad pačios nukentėjusiosios elgesys buvo nenuspėjamas, neatsargus ir rizikingas, neatitiko saugos statybvietėje bei KET reikalavimų ir tokiu būdu esmingai apribojo B. K. galimybes numatyti kilusius padarinius bei jų išvengti.

27. LTEC 2022 m. gruodžio 29 d. statybų saugos ekspertizės akte Nr. 11-2400 (22) nurodyta, kad UAB „C.“ ekspertus informavo, jog transporto ir pėsčiųjų eismas statybvietėje buvo organizuojamas pagal Statybvietės generalinį planą. Baudžiamojoje byloje yra pateiktas UAB „C.“ statybos vadovo G. M. 2019 m. vasario 25 d. patvirtintas Statybvietės generalinis planas, kuriame pažymėtos pagrindinės žmonių ir statybinės technikos judėjimo kryptys. Nors I. A. pavardės nėra susipažinusiųjų sąraše, pasak teisiamajame posėdyje apklausto darbų saugos eksperto T. D., I. A., kaip projekto vadovė, pagal pareigas turėjo žinoti, kaip vyksta eismas statybvietėje.

28. Nustatyta, kad mirusioji statybvietėje dirbo projekto vadove (2 t., b. l. 76-77), liudytojai V. A., J. Š., T. U., E. R. parodė, kad ji taip pat rūpinosi ir darbų sauga. Tai patvirtina ir UAB „C.“ direktoriaus 2019 m. vasario 14 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsakingų asmenų statybų darbų objekte paskyrimo“, kuriuo I. A., be kita ko, buvo pavesta užtikrinti darbuotojų saugos ir sveikatos bei aplinkosaugos reikalavimų įgyvendinimą statybvietėje. Šis įsakymas patvirtintas I. A. parašu (2 t., b. l. 75). Taigi, iš čia seka, jog I. A. neabejotinai pagal pavestas pareigas turėjo būti susipažinusi su saugos reikalavimais objekte. Be to, LTEC 2022 m. gruodžio 29 d. statybų saugos ekspertizės akto Nr. 11-2400 (22) išvadoje nurodyta, kad I. A. nuo 2015 m. gegužės 7 d. buvo instruktuota pagal „Darbuotojų saugos ir sveikatos instrukciją administracijos darbuotojams, dirbantiems statybos objekte“ Nr. 8, kuria ji privalėjo vadovautis ir kurios 8 4.15 punkte nurodyta, kad darbo metu darbuotojas privalo būti dėmesingas, laikytis saugaus eismo reikalavimų (praleidžiant transportą), nestovėti, nebėgti prieš transportą, vertinti savo veiksmus. Pagal 4.23 punktą – eidamas teritorija, darbuotojas turi būti atidus, eiti teritorija galima tik praėjimams skirtose vietose ir laikantis saugaus eismo reikalavimų. Ekspertizės akte taip pat cituojamas KET 37 punkto reikalavimas, jog kelkraščiu ar važiuojamosios dalies pakraščiu einantys pėstieji turi judėti prieš transporto priemonių važiavimo kryptį. Nurodoma, kad jei I. A. judėtų prieš transporto priemonių važiavimo kryptį, eitų pro kairią automobilio pusę, tai vairuotojas, prieš įlipdamas į kabiną, būtų turėjęs techninę galimybę pastebėti pėsčiąją ir nelaimingas atsitikimas nurodytomis aplinkybėmis neįvyktų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis ekspertų išvadomis.

29. Iš byloje esančių eismo įvykio fotonuotraukų taip pat iš vaizdo įrašo ch02_20190628080000.mp4 matyti, kad krovininis automobilis iki eismo įvykio stovėjo priešais išvažiavimo vartus. Užfiksuota, kad atvažiavęs atbuline eiga jis išpylė smėlį ir nuleidęs priekabą į horizontalią padėtį pajudėjo tiesiai išvažiavimo link. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad atstumas nuo išvažiavimo vartų nebuvo didelis, sunkiasvorė mašina judėjo išvažinėta teritorijos dalimi. Statybų aikštelėje supiltų smėlio krūvų kiekis rodo, kad į statybvietę sunkvežimiai smėlį vežė daug kartų. Atsižvelgiant į tai, I. A. neabejotinai žinojo krovininių mašinų judėjimo trajektorijas atvežant smėlį ir kad jį išpylusios, sunkiasvorės išvažiuoja pro vartus. B. K. nurodė, jog krovininio automobilio variklio niekada nebuvo išjungęs, ginčo, kad I. A. prisiartinus ir prasilenkiant su mašina ji buvo užvesta, nėra. Taigi, nukentėjusiajai einant pro užvestą B. K. mašiną, kuri jau buvo išpylusi smėlį ir nuleidusi priekabą, jau iš patirties turėjo būti aišku, kad mašina netrukus pajudės link išvažiavimo – ta pačia jos judėjimo kryptimi.

30. Nors byloje nėra vienareikšmiškai nustatyta nukentėjusiosios judėjimo trajektorija prieš eismo įvykį, vis tik, byloje netrūksta įrodymų, kad ji ėjo važiuojamąja dalimi. Teisiamajame posėdyje LTEC 2020 m. kovo 18 d. specialisto išvadą Nr. 11K-60(20) dėl vaizdo įrašo tyrimo rengęs specialistas K. Graželis nurodė, jog nukentėjusioji ėjo vėžėmis. UAB „C.“ prevencijos apsaugos vadovas R. M. parodė, jog peržiūrėjęs vaizdo įrašą matė, jog B. K. važiavo laikinu keliu, vėliau užfiksuotas stovintis viduryje važiuojamosios dalies; žuvusioji buvo laikiname kelyje, ant technikos judėjimo vietos. 2019 m. birželio 28 d. įvykio vietos apžiūros protokole ir papildomame įvykio vietos apžiūros protokole bei prie jų esančiose fotolentelėse, vilkikas „Volvo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su puspriekabe stovi priekiu į įvažiavimo į statybvietės teritoriją vartus, ant išvažinėtos grunto dalies. Iš aptarto seka, kad I. A. buvo nepakankamai apdairi ir atsargi, net ir žinodama statybvietėje galiojančius saugumo reikalavimus, nesiėmė tinkamų priemonių, nesilaikė saugaus atstumo nuo užvestos, o vėliau ir judančios transporto priemonės. Tokie jos veiksmai negalėjo būti nuspėjami, todėl buvo tiesioginiu ryšiu susiję su kilusiomis pasekmėmis.

31. Nors baudžiamojoje byloje buvo keliama staigaus sveikatos sutrikimo versija, galėjusi nulemti nurodytą nukentėjusiosios elgesį, tačiau jokių tokią versiją patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Apylinkės teisme medicinos ekspertas Dmitrijus Fominas (Dmitrij Fomin) nurodė, kad susipažinęs su I. A. sveikatos istorija nenustatė, jog prieš 2019 m. birželio 28 d. įvykį nukentėjusioji būtų kreipusi dėl pablogėjusios sveikatos, objektyvių duomenų, kad I. A. buvo tuo metu kažkokie sveikatos sutrikimai, neturi. Nukentėjusysis M. A. teisiamajame posėdyje parodė, kad jeigu mama būtų jautusis blogai – būtų neišėjusi į darbą. Jei ji išėjo, tai jautėsi gerai. Iš vaizdo įrašo ch02_20190628080000.mp4 matyti, kad I. A. iki eismo įvykio pakankamai ilgą atstumą nuėjo energingai, nelėtindama žingsnio ir neatlikdama kitokių veiksmų, kurie leistų manyti apie taigų sveikatos pablogėjimą, todėl teisėjų kolegija abejonėms nukentėjusiosios sveikata neturi pagrindo.

32. Nagrinėjamu atveju byloje išlieka nepašalinta abejonė, jog B. K. net ir ėmęsis atsargumo priemonių bei pasižiūrėjęs pro langus bei galinio matymo veidrodėlius, galėjo nematyti pėsčiosios, taip pat jis negalėjo objektyviai numatyti, kad I. A., nesilaikydama saugumo reikalavimų, eis taip arti jo vairuojamos transporto priemonės. Nukentėjusiosios veiksmai buvo nenuspėjami bei neatitinkantys KET reikalavimų, todėl yra priežastiniu ryšiu susiję su neigiamais padariniais ir nukentėjusiojo M. A. apeliacinio skundo tenkinti nėra teisino pagrindo.

33. Skundžiamu nuosprendžiu iš B. K. nukentėjusiajam M. A. priteista 4 450 EUR išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas turi teisę nuspręsti priteisti iš kaltinamojo nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti, tačiau tik tuo atveju, jei priimamas apkaltinamasis nuosprendis. Atsižvelgiant į tai, kad B. K. išteisinamas, nebeliko teisinio pagrindo priteisti iš jo nukentėjusiojo turėtų išlaidų už teisinę pagalbą, todėl apylinkės teismo sprendimas šioje dalyje taip pat naikintinas.

34. Daiktai, turintys reikšmės bylai tirti ir nagrinėti – kompaktiniai diskai su vaizdo įrašais, saugomi baudžiamojoje byloje (7 vnt.), nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktini saugoti baudžiamojoje byloje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. liepos 10 d. nuosprendį, kuriuo B. K. pripažintas kaltu bei nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalį, ir priimti naują nuosprendį.

B. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalį išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Palikti nenagrinėtu nukentėjusiojo M. A. civilinį ieškinį atsakovams UAB „A.“ ir ADB „Gjensidige“.

Atmesti nukentėjusiojo M. A. reikalavimą priteisti iš B. K. 4 450 EUR už teisinę pagalbą.

Daiktus, turinčius reikšmės bylai tirti ir nagrinėti – kompaktinius diskus su vaizdo įrašais, saugomus baudžiamojoje byloje (7 vnt.), nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti baudžiamojoje byloje.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Ugnė GailiūnienėMindaugas PovilanskasGiedrė Telksnienė