Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės Onos Dirsienės apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. iš kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 3 dalį išteisintas nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

G. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. J. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 3 dalį išteisintas jį kaltinant tuo, kad 2015 m. rugsėjo 15 d., apie 18.00 val., būdamas viešoje vietoje, VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės, esančios (duomenys neskelbtini), vaikų skyriaus palatoje Nr. (duomenys neskelbtini), D. L. esant ligoninės gretimoje palatoje Nr. (duomenys neskelbtini), išgirdus vaiko riksmą, tai yra G. K. sūnaus H. J., ir pamačius M. J. chuliganiškus veiksmus, tai yra išgirdus necenzūrinius žodžius G. K. atžvilgiu, mušimą, tampymą po palatą už plaukų, pažeidė ligoninės nustatytą tvarką, elgdamasis įžūliai, iš chuliganiškų paskatų, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, mažamečio sūnaus H. J., gim. (duomenys neskelbtini) akivaizdoje sukėlė žodinį konfliktą, kurio metu tyčia sugriebė G. K. už ausies ir plaukų, taip tampydamas po palatą, po to vieną kartą rankos kumščiu trenkė į pilvą, dėl ko ji jautė fizinį skausmą, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, užtrenkdamas palatos duris ir jas užrakindamas prispaudė tuo metu prie palatos durų stovėjusiam mažamečiui H. J. kairės rankos pirštus, taip sukeldamas jam fizinį skausmą, dėl ko mažametis H. J. pradėjo verkti, tokiais savo įžūliais veiksmais M. J. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, pažeidė (duomenys neskelbtini) ligoninės nustatytą tvarką, bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu M. J. išteisintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu konstatavus, kad jis nepadarė nusikalstamų veikų, turinčių BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikaltimų požymių. Apeliaciniame skunde prokurorė prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. nuosprendžio dalį dėl M. J. išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: M. J. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje ir paskirti 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, nuosprendžiu paskirtą bausmę iš dalies pridėti prie 2014 m. sausio 15 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos 1 metų 2 mėnesių 23 dienų bausmės ir nustatyti galutinę bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti pradėjus vykdyti nuosprendį. Nukentėjusiosios G. K. pareikštą civilinį ieškinį dėl 250 Eur neturtinės žalos ir 250 Eur proceso išlaidų tenkinti. Prokurorės nuomone, Marijampolės rajono apylinkės teismas M. J. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį priėmė nepagrįstai, todėl nuosprendis šioje dalyje naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis. Teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus – įrodymus įvertino kaltinamojo naudai, nesusiejo jų su nukentėjusiojo asmens parodymais bei nevertino duomenų viseto, kas turėjo lemiamą reikšmę išteisinamojo nuosprendžio M. J. atžvilgiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį priėmimui. Išteisinamajame nuosprendyje teismas konstatuoja, jog byloje nėra objektyvių ir patikimų įrodymų, kad kaltinamasis M. J. prieš nukentėjusiąją G. K. ligoninės palatoje vartojo kaltinime nurodytą fizinį smurtą, t. y. sudavė kumščiu į pilvą, paėmė už ausies ir plaukų bei purtydamas tampė po palatą. Pasak teismo, jis negali tikėti nukentėjusiosios paaiškinimais, kad M. J. prieš ją vartojo fizinį smurtą. Teismas nurodo, jog tai, kad nukentėjusioji G. K. vakare (konfliktas įvyko 18.00 val.) kreipėsi į ligoninės priėmimo skyrių dėl pilvo skausmų bei tai, kad liudytojai D. L. greitai po įvykio nukentėjusioji papasakojo, kad kaltinamasis prieš ją smurtavo – yra netiesioginiai duomenys, nepatvirtinti kitais objektyviais duomenimis, t. y. išvestiniai ir byloje negali būti vertinami kaip įrodymai. Teismo teigimas, kad kaltinamasis neigė vartojęs prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą ir tvirtino, jog jis galėjo tik netyčia paimti nukentėjusiajai už ausies, yra neteisingas byloje surinktų duomenų įvertinimas. Be to, teismas taip pat konstatuoja, jog vienintelė, teismo manymu, nešališka liudytoja D. L. nematė, kad M. J. prieš G. K. būtų vartojęs fizinį smurtą, nes, pasak jos, asmenys tik garsiai ginčijosi.Teismas pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes daro išvadą, jog byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad kaltinamojo veiksmai, t. y. įžeidžiantys, žeminantys nukentėjusiajai skirti žodžiai, būtų pažeidę viešąją tvarką ir būtų sutrikdę ligoninės vaikų skyriuje buvusių asmenų ar medicinos personalo rimtį ir tvarką. Remiantis šiais teiginiais teismas konstatuoja, kad smurto vartojimo faktas byloje neįrodytas, kaltinamasis nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, todėl išteisinamas. Tačiau tokius teismo motyvus dėl kaltės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paneigia nukentėjusiosios, liudytojos parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga.Kaltinamojo M. J. kaltė įrodyta nukentėjusiosios G. K., liudytojos D. L. parodymais, specialisto išvada bei kita bylos medžiaga. Konstatuota, kad M. J. veikė tiesiogine tyčia, sukėlė triukšmą ir nukentėjusiosios atžvilgiu vartojo smurtą dėl menkavertės priežasties, t. y. dėl to, kad susirgo ir durimis prispaudus pirščiukus buvo sužalotas jo sūnus, jo tyčinis elgesys buvo agresyvus ir moralės požiūriu nepriimtinas. Tai, kad dėl M. J. veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, patvirtina ne tik byloje nustatyti faktai, jog prieš G. K. buvo panaudotas smurtas (to nepaneigia ir pats kaltinamasis, sakydamas, jog galėjo sugriebti G. K. už plaukų ir ausies), bet ir tai, kad kaltinamojo sukeltą triukšmą (nukentėjusiosios atžvilgiu išsakytus necenzūrinius žodžius) girdėjo liudytoja D. L. ir tik po jos pasakytų žodžių, kad liautųsi triukšmavę, kaltinamasis buvo priverstas nukentėjusiosios atžvilgiu nutraukti necenzūrinių žodžių ir smurto panaudojimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad įvykis vyko viešoje vietoje, t. y. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė, palatoje.Marijampolės rajono apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatuoja, jog neabejotinai įrodyta, kad 2015 m. rugsėjo 15 d., apie 18.00 val., kaltinamasis M. J. atvyko su savo vaiko motina G. K. bei mažamečiu sūnumi į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė Vaikų skyriaus palatą Nr. (duomenys neskelbtini). Nukentėjusiajai dėliojant atsineštus daiktus, kaltinamasis pradėjo žodžiais priekaištauti, kad ji neprižiūri vaiko, nes pastarasis nuolat serga ir net pateko į ligoninę. Pokalbio su nukentėjusiąja metu, M. J. netyčia durimis prispaudė sūnaus pirščiukus, dėl ko vaikas pradėjo garsiai verkti. Dėl to tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios kilo žodinis konfliktas ir barnis. Nustatyta, kad kaltinamasis, norėdamas pažiūrėti vaiko, kurį ant rankų laikė nukentėjusioji, pirščiukus, galėjo netyčia timptelti nukentėjusiajai už ausies. Konflikto metu M. J. garsiai šaukė ir nukentėjusiąją vadino įžeidžiančiais žodžiais „valkata, žiurkė, stipena, žertva“, tuo metu nukentėjusioji M. J. prašė išeiti iš palatos ir nedaryti gėdos. Visą konflikto eigą per tamsintą stiklinę palatos sieną matė ir girdėjo gretimoje palatoje su mažamečiu vaiku buvusi liudytoja D. L., kuri, pamačiusi, jog vyras įžeidinėdamas žodžiais eina moters link, pradėjo šaukti „raminkitės, ką darote“. Tuomet triukšmas nurimo ir kaltinamasis išėjo iš palatos.Teismas teigia, kad negali tikėti nukentėjusiosios aiškinimu, jog vaikų palatoje kaltinamasis prieš ją pavartojo fizinį smurtą, t. y. tuo metu, kai ji laikė sūnų ant rankų, M. J. sudavė jai kumščiu į pilvą, paėmė už ausies ir plaukų bei papurtė, kadangi jokių kitų objektyvių, jos žodžius patvirtinančių, įrodymų byloje nėra. Tai, kad vakare nukentėjusioji kreipėsi į medikus dėl pilvo skausmo (sumušimo) ir tai, kad ji liudytojai D. L. sakė, kad kaltinamasis prieš ją smurtavo - yra tik netiesioginiai duomenys, nepatvirtinti kitais objektyviais duomenimis, t. y. išvestiniai duomenys, kurie byloje negali būti vertinami kaip įrodymai. Taigi byloje, pasak teismo, jokių objektyvių įrodymų, kad kaltinamojo veiksmai (įžeidžiantys nukentėjusiajai skirti žodžiai) būtų pažeidę viešąją tvarką bei sutrikdę ligoninės Vaikų ligų skyriuje buvusių asmenų ar medicinos personalo rimtį ir tvarką, nėra. Marijampolės rajono apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nevertino įvykio aplinkybių, t. y. skirtingai apklausose duotų kaltinamojo parodymų, specialisto išvados, nukentėjusiosios, liudytojos parodymų bei kitos rašytinės bylos medžiagos. Tokiu būdu teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 2 dalį, nes nukentėjusio asmens, liudytojos parodymus vertino kritiškai ir jais nesivadovavo kaip įrodymais. Taip pat buvo pažeista BPK 20 straipsnio 3 dalis, kur numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Neįvertinus nurodytų aplinkybių, teismas byloje padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas. Teismas, nagrinėdamas bylą dėl M. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 284 straipsnio l dalį, netinkamai ištyrė įrodymus, o vertindamas įrodymus padarė nepagrįstas išvadas ir dėl to nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Nėra jokio objektyvaus pagrindo netikėti kaltinamojo M. J. parodymais, ypač tai, kad kaltinamasis pirminėse apklausose parodė, <...>, kad atėjęs į palatą, girdėjau, kad gretimoje palatoje yra žmonių, kurie konflikto metu pabeldė į pertvaros stiklą ir liepė liautis triukšmavus <...> aš, priėjęs prie G. K., paėmiau ją už kairės ausies ir užsukau bei liepiau nustoti šaukti, nes jau žmonės tildo <...> kuomet aš jai paėmęs už ausies užsukau <...>. Akistatos metu kaltinamasis patvirtino apklausų metu duotus parodymus <...> kad palatoje, po to kai jis netyčia durimis prispaudė sūnui pirščiukus ir G. K. pradėjus isterikuoti, jis paėmė jai už ausies ir pasakė, jog ji liautųsi rėkusi).Vėliau, 2016 m. sausio 26 d. apklausos ir teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis pakeitė parodymus ir parodė, <...> jog ligoninės palatoje jis ant G. K. nešaukė, necenzūrinių žodžių jos atžvilgiu nenaudojo, nestumdė ir jokių smūgių jai nesudavė, gal netyčia timptelėjo už ausies <...>. Į teisėjo klausimą atsakė <...> mano žodžiai buvo cenzūriniai, nebuvo iš mano pusės pasakyta jai necenzūrinių žodžių, aš jos atžvilgiu necenzūrinių žodžių nevartojau, įžeidžiančių žodžių jai nesakiau <...> gal jai tą ausį užpešiau netyčia, kai ji vaiką laikė apsikabinus, vaikas buvo apsikabinęs už kaklo, gal kur ir užpešiau už ausies, bet netyčia, už plaukų tikrai jai nepešiau, nesudaviau į pilvą <...>. Prokuroro įsitikinimu, šiuos, vėliau duotus ir pakeistus, kaltinamojo parodymus reikia vertinti kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pasak prokurorės, teismo vertinimas, kad nukentėjusiosios atžvilgiu nebuvo pavartotas smurtas, taip pat neatitinka jokių faktinių bylos aplinkybių, t. y. teismas nelaikė įrodymais ir nevertino aplinkybių, kad nukentėjusioji iš karto po įvykio kreipėsi į policijos pareigūnus. Teismo posėdžio metu į teisėjo pateiktus klausimus nukentėjusioji parodė, kad iš karto po įvykio ji paskambino policijos pareigūnams ir savo tėvams <...> paskambinusi mamai papasakojo, kad ją sumušė ir iškoliojo. Pabūti su vaikučiu į ligoninę atėjo jos mama, o ji su tėčiu važiavo į policijos komisariatą ir pareigūnų klausė, ką daryti tokioje situacijoje, kaip apsisaugoti. Policijos komisariate jos pareiškimo priimti nenorėjo ir pasakė, kad mes nesam šeima, o policija daugiausiai reaguoja į smurtą artimoje aplinkoje. Aš policijoje rašiau pareiškimą ir net pareikalavau kopijos, rašiau kad buvo pavartotas smurtas, kad man trenkė <...>.Teismas nelaikė įrodymu ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) poskyrio specialisto išvados, kurioje nurodyta, kad 2016 m. sausio 15 d., 21.10 val., į (duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo skyrių dėl pilvo skausmų kreipėsi G. K., kuri nurodė, jog ją pastūmė ir sudavė smūgį į dešinę pilvo pusę bei tąsė už ausies jos vaiko tėvas M. J.. Ligoninės priėmimo skyriuje buvo atliktas pilvo organų echoskopinis tyrimas ir diagnozuotas pilvo sumušimas bei, kad G. K. įvykio metu buvo tąsoma už plaukų ir ausies bei suduotas smūgis į pilvo sritį, dėl to nuketėjusioji galėjo jausti fizinį skausmą.Teismas, motyvuodamas, kad byla nagrinėjama tik kaltinimo ribose ir tai, kas nurodyta kaltinime, nutarė nelaikyti įrodymu ir neprijungti prie bylos medžiagos nukentėjusiosios pateikto dienraštyje „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. rugsėjo 16 d. išspausdinto žurnalistės L. J. straipsnio „Ligoninėje sūnų slaugančią (duomenys neskelbtini) sumušė sugyventinis“. Šis straipsnis, teismo manymu, nėra susijęs su viešos tvarkos pažeidimu, tai klaidinga ir nepagrįsta teismo nuomonė.Kaltinamasis M. J. anksčiau tris kartus teistas už viešosios tvarkos pažeidimą. Paskutinį kartą 2014 m. sausio 15 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 8 punktą - 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme. 2015 m. birželio 22 d. Alytaus rajono apylinkės teismas, vadovaujantis BVK 157 straipsniu, M. J. lygtinai paleido iš laisvės atėmimo vietos neatlikus 1 metų 2 mėnesių 23 dienų bausmės. Taigi, 2016 m. rugsėjo 15 d. M. J. BK 284 straipsnio l dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė lygtinio paleidimo metu.Vertinant tai, kad kaltinamasis M. J. smurtavo ir nepagarbiai elgėsi ligoninėje, kur gretimoje palatoje, kaip patvirtina ir pats kaltinamasis, matė, jog yra žmonių, taip pat patvirtina, kad, norėdama jį nuraminti, byloje apklausta liudytoja D. L. šaukė ir beldė į palatos pertvarą, todėl M. J. turėjo suprasti ir be abejo tuomet (skubiai išeidamas iš palatos) suprato, kad savo elgesiu pažeidžia visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas, ir, kad dėl jo netinkamo elgesio bus sutrikdyta kitų asmenų rimtis bei ligoninės nustatyta tvarka. Šiuo atveju teismo posėdyje ištirtų duomenų visuma patvirtina, kad visi objektyvieji ir subjektyvieji viešosios tvarkos pažeidimo požymiai yra ir M. J. kaltė padarius jam inkriminuotą BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, įrodyta, todėl išteisinamasis nuosprendis šioje dalyje naikintinas ir priimtinas naujas, apkaltinamasis nuosprendis. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti. Išteisintojo M. J. gynėjas advokatas D. Gudas prokuroro apeliacinį skundą prašė atmesti. Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal tai nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis ir kokiais klausimais. Prokurorės apeliaciniame skunde ginčijamas įrodymų vertinimas tvirtinant, kad teismas įrodymus vertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, dėl to padarė nepagrįstas ir faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, kad M. J. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių. Nuosprendžio motyvų dėl M. J. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį prokuroras neginčija. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo (BPK 305 straipsnio 3 dalies 1-4 punktai). Apygardos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymių. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, išdėstė kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė išvadas dėl M. J. išteisinimo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai ir išsamiai nurodyti sprendimo motyvai, nurodyta, kodėl vienais įrodymais vadovaujamasi, o kiti atmetami, taip pat išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Teismo išvados pagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize, padarytos atsižvelgus ir įvertinus visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Kolegijos vertinimu, skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis ir padarė pagrįstas išvadas, su kuriomis aukštesnysis teismas sutinka.Prokurorė skunde tvirtina, kad M. J. kaltė neginčijamai įrodyta nukentėjusiosios G. K., liudytojos D. L. parodymais, specialisto išvada, kitais rašytiniais bylos duomenimis, todėl išteisinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, tačiau sutikti su tokiu prokurorės vertinimu nėra pagrindo. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Pažymėtina, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnio 1 dalį veikos požymių nepakanka, reikia nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2013, 2K-303/2014, 2K-141/2015). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, bet pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, intensyvumą, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą, nukentėjusiųjų asmenybę, viešosios vietos specifiką ir pan. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160/2013, 2K-171/2015). Kasacinės instancijos praktikoje įžūlūs veiksmai asmeniui inkriminuojami paprastai tada, kai jie susiję su akivaizdžiu, demonstratyviu agresyvumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-563/2009). Pažymima, kad įžūlus elgesys, grasinimai, patyčios arba vandališki veiksmai visada demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, tačiau nebūtinai sukelia padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje abejonių nekelia tai, kad tarp M. J. ir G. K. ligoninės palatoje įvyko žodinis konfliktas, kurio metu buvo vartojami necenzūriniai žodžiai, konfliktą girdėjo gretimoje palatoje buvusi D. L.. Šių aplinkybių neneigė ir išteisintasis M. J.. Apklausiamas teismo posėdyje M. J. patvirtino, kad tarp jo ir jo buvusios sugyventinės G. K. įvyko žodinis konfliktas, ginčas prasidėjo po to, kai jis netyčia durimis privėrė vaiko pirštus. Taip pat M. J. neneigė galėjęs netyčia užkabinti nukentėjusiajai ausį ar papešti už plaukų, kai bandė apžiūrėti vaiko pirštus, nes vaikas buvo apsikabinęs mamai kaklą. Tačiau išteisintasis kategoriškai neigė trenkęs nukentėjusiajai kumščiu į pilvą, užsukęs ausį, tampęs po palatą už plaukų. Nors M. J. neigė nukentėjusiosios atžvilgiu vartojęs necenzūrinius žodžius, ši aplinkybė yra nustatyta liudytojos paaiškinimais, taip pat ir nukentėjusiosios parodymų dalimi, kuri neprieštarauja iš kitų įrodymų šaltinių gautai informacijai. Liudytoja D. L., apklausiama teisme, patvirtino, kad konfliktas tarp M. J. ir G. K. prasidėjo po to, kai suriko vaikas ir ji išgirdo moterį sakant, kad vyras prispaudė jam pirštus. Girdėjo, kad vyras prašė parodyti vaiko ranką, moteris neleido, tada jie pradėjo šaukti vienas ant kito, vyras vartojo necenzūrinius žodžius, pradėjo eiti link moters, tada liudytoja sušuko jiems baigti, ir konfliktas nurimo, vyras išėjo. Aplinkybę dėl necenzūrinių žodžių vartojimo patvirtino ir nukentėjusioji. Tačiau pažymima, kad, kaip jau paminėta, vien tik necenzūrinių žodžių naudojimas asmeninio konflikto metu, kad ir viešoje vietoje, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai tvirtinti, kad buvo sutrikdyta viešoji rimtis ir tvarka, t. y. atsirado BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, kurių nustatymas yra būtina sąlyga tam, kad asmens veiksmuose būtų galima konstatuoti nusikalstamos veikos sudėtį. Įvertinus paminėtų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad jokių objektyvių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad dėl ligoninės palatoje įvykusio asmeninio pobūdžio konflikto, kurio metu M. J. nukentėjusiosios atžvilgiu vartojo necenzūrinius, ją įžeidžiančius žodžius, buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, nebuvo surinkta. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pašaliniai asmenys dėl barnio būtų išgąsdinti, šokiruoti, sutrikdytas jų darbas, poilsis, kad būtų sutrikdytas ligoninės rėžimas, ligoninės personalas būtų turėjęs nutraukti savo darbą, imtis veiksmų, kad konfliktas būtų nutrauktas. Vienintelė konfliktą girdėjusi ir pagal galimybes stebėjusi liudytoja D. L. nenurodė, kad dėl girdėto barnio būtų pasijautusi ypatingai nepatogiai, kad būtų išsigandusi, kad dėl to būtų išsigandęs jos kartu palatoje buvęs vaikas. Liudytoja patvirtino pasakiusi gretimoje palatoje konfliktuojantiems asmenims nusiraminti, kadangi norėjo užmigdyti vaiką, tačiau tai neįrodo, kad viešoji rimtis ir tvarka buvo sutrikdyta. Kolegija, įvertinusi paminėtas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nors konfliktas vyko viešoje vietoje ir kilo dėl mažareikšmės priežasties, tačiau veiksmai buvo nukreipti į privatų asmenį, t. y. nukentėjusiąją, o ne į aplinką ar viešosios tvarkos sutrikdymą. Tokios išvados nepaneigia ir skunde nurodyta aplinkybė, kad M. J. jau yra teistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Kiekvienoje byloje asmens kaltės klausimas sprendžiamas individualiai, pagal konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes ir tas aplinkybes patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus. Ankstesni asmens teistumai yra reikšmingi ir vertintini bausmės individualizavimo procese, tačiau ne sprendžiant dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką. Šioje byloje, kaip minėta, objektyvių įrodymų, kad M. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, nebuvo surinkta, todėl dėl šios veikos jis buvo išteisintas, kaip tai imperatyviai reglamentuota BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte. Kaltinimas dėl viešosios tvarkos sutrikdymo buvo grindžiamas ir ta aplinkybe, kad M. J. nukentėjusiosios atžvilgiu naudojo fizinį smurtą – sudavė kumščiu jai į pilvą, sugriebęs už ausies ir plaukų tampė ją po ligoninės palatą. Šias aplinkybes prokuroras nurodo ir apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad šios faktinės aplinkybės nėra įrodytos ir su tokiu vertinimu nesutikti aukštesnysis teismas neturi pagrindo. Nukentėjusioji G. K. nuo pat proceso pradžios teigė, kad M. J. prieš ją naudojo fizinį smurtą, tačiau šių aplinkybių jokie kiti objektyvūs ir abejonių nekeliantys duomenys, kuriais remiantis būtų galima daryti vienareikšmiškas išvadas dėl M. J. kaltės, nepatvirtina. M. J., kaip jau minėta, teismo posėdyje kategoriškai neigė smurtavęs prieš nukentėjusiąją. Nors apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu M. J. pripažino, kad konflikto metu buvo suėmęs nukentėjusiajai už ausies, kad ši apsiramintų, tačiau kategoriškai neigė jai sudavęs smūgį ar už ausies ir plaukų tampęs po palatą. Liudytoja D. L. teismo posėdyje nurodė nemačiusi, kad gretimoje palatoje buvęs vyras būtų sudavęs smūgį nukentėjusiajai ar ją tampęs po palatą. D. L. patvirtino tik tai, kad girdėjo vykstant žodinį konfliktą, taip pat matė, kad vyras artėjo link moters. Nors apklausiama ikiteisminio tyrimo metu minėta liudytoja teigė mačiusi, kad vyras ar tai stūmė moterį, ar sudavė smūgį, po to tampė ją už plaukų, teismo posėdyje šiuos parodymus ji paneigė. D. L. teisme nurodė, kad nematė, jog vyras būtų nukentėjusiąją mušęs, tampęs už plaukų, o šias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu nurodė tik dėl to, kad taip jai pasakojo G. K. ir jai buvo gaila nukentėjusiosios. Byloje esanti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) priešingai, negu teigia prokuroras, taip pat neleidžia vienareikšmiškai konstatuoti fakto, kad M. J. smurtavo prieš nukentėjusiąją. Nors minėtoje specialisto išvadoje konstatuotas pilvo sumušimas, tačiau taip pat akcentuota ir tai, kad objektyvių sužalojimų nenustatyta, o kliniškai konstatuotas pilvo sumušimas paremtas tik nukentėjusiosios nusiskundimais. Atsižvelgiant į paminėta, taip pat į tai, kad konfliktą girdėjusi ir stebėjusi liudytoja nepatvirtino aplinkybės, kad išteisintasis nukentėjusiosios atžvilgiu smurtavo, nesant jokių kitų objektyvių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, specialisto išvados pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė M. J. kaltę patvirtinančiu įrodymu. BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad šioje konkrečioje byloje nėra objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad M. J. tyčia pavartojo prieš nukentėjusiąją G. K. fizinį smurtą, t. y. sudavė kumščiu į pilvą, paėmęs už ausies ir plaukų tampė po palatą, dėl to nukentėjusioji jautė fizinį skausmą, tokiais veiksmais sutrikdydamas ligoninėje nustatytą tvarką bei visuomenės rimtį. Aplinkybė, kad M. J. nukentėjusiosios atžvilgiu vartojo necenzūrinius, ją įžeidžiančius žodžius, pati savaime, viešosios tvarkos sutrikdymo nepagrindžia, o jokių kitų objektyvių įrodymų, kurie leistų konstatuoti viešosios rimties ir tvarkos sutrikdymą, surinkta nebuvo. Sutiktina su tuo, kad M. J. elgesys negali būti laikomas pateisinamu ir yra netoleruotinas, tačiau vertinant jį baudžiamosios teisės aspektu akivaizdu, kad tokie veiksmai, neįrodžius visų BK numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, gali užtraukti administracinę, bet ne baudžiamąją atsakomybę. Tai teisingai pažymėta ir išteisinamajame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Kolegija, atsižvelgdama į paminėtų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad apylinkės teismas, vertindamas byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė, padarė pagrįstas bei motyvuotas išvadas dėl M. J. nekaltumo, todėl jis pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Prokuroras nesutikimą su išteisinimo motyvais iš esmės grindžia savo subjektyviu byloje surinktų įrodymų interpretavimu ir vertinimu, tačiau vien tai, kad prokuroras byloje surinktus įrodymus vertina kitaip, negu teismas, nepatvirtina, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino neteisingai. Aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, įrodymų vertinimo klaidų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nenustatė, todėl prokurorui nenurodžius jokių naujų esminių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos apylinkės teismui ir nebuvo teismo įvertintos, tenkinti jo skundą ir skundžiamą nuosprendį naikinti nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo tenkinti nukentėjusiosios civilinį ieškinį, kadangi BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte imperatyviai nurodyta, kad kaltinamąjį išteisinus BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.