- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-13
- Bylos Nr.
- I-2719-484/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- K. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 2.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
preiškėjas K. K. su skundu (b. l. 1–9) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) (nuo 2019 m. balandžio 1 d. po reorganizacijos – Vilniaus pataisos namų), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde paaiškina, kad tardymo izoliatoriuje asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų saugią aplinką, teises ir teisėtus interesus. Pažymi, kad jo teisės, nepertraukiamai kalint Lukiškių TI-K nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. (188 dienas), buvo pažeistos – kalėjo netinkamomis, antisanitarinėmis, pavojingomis sveikatai ir gyvybei, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. buvo laikomas kamerose Nr. 106, 290, 346, 304, 301, 324, 342, kuriose trūko gyvenamojo ploto vienam asmeniui. Dėl buitinio inventoriaus, baldų, sanitarinio mazgo bei atitvaro statinio jis beveik neturėjo galimybės judėti. Stigo privatumo, naudojantis sanitariniais įrenginiais, nors pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais, o reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Konvencijos 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą. Nurodo, kad tualetas turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Pažymi, kad dėl gyvenamojoje patalpoje įrengto sanitarinio mazgo (tualeto), kuris nebuvo atitvertas, tvyrojo nepakeliama smarvė, kurioje jam teko gyventi, valgyti, miegoti, skaityti knygas. Naudojimasis netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu lėmė kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo kalinimo atlikimui būdingą kentėjimo laipsnį kiekvieną dieną bei sukėlė jam baimę, kančią ir nepilnavertiškumo jausmą.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovės atstovas nepaaiškina, pagal kokius parametrus yra įrengti sanitariniai mazgai, nepateikia akredituotos įmonės atliktų sanitarinio mazgo skaičiavimo duomenų, ar sanitarinių atitvarų statiniai suderinti su statybos specialistais, ar jų konstrukcijos nekėlė pavojaus pareiškėjui, kokia buvo panaudota garso izoliacija ar aktualiu laikotarpiu buvo įrengta oro vėdinimo sistema. Be to, nustatant sanitarinio mazgo plotą yra aktualu nustatyti skiriamosios sienelės užimamą kameroje plotą.
Nurodo ir tai, kad Lukiškių TI-K 2017 m. gegužės–rugsėjo mėn. buvo atliekami pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbai, todėl, pareiškėjas laiko, kad buvo kalinamas pavojingoje gyvybei teritorijoje.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 33–39) nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundą atmesti.
Atsiliepime į skundą paaiškina, kad nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pabrėžia, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas, jo keliamo ginčo laikotarpiu, buvo laikomas kamerose, kuriose asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.
Dėl kamerų įrengimo paaiškina, kad Lukiškių TI-K kameros įrengtos, vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės). Pagal Taisyklių 14.6 papunktį kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo – (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), taburetės – apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka nustatytų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Kameros įrengtos vadovaujantis Taisyklių III skirsnyje nustatyta tvarka. Sanitarinis mazgas yra atskirtas nuo kameros ploto sienele, kuri nėra žemesnė kaip 1,5 m aukščio.
Dėl neturtinės žalos nurodo, jog Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiamai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.
Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A444-669/2011). Remiantis LVAT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt.). Todėl mano, kad šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kuri padaryta asmeniui dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI- K sąlygų, pažeidžiančių Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Higienos normų reikalavimus, laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) atlyginimo pagrįstumo.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).
Pažymėtina, kad vienas iš pareiškėjo nusiskundimų – ploto trūkumas Lukiškių TI-K kamerose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
Iš byloje esančios medžiagos (b. l. 33–39, 40) nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI- K ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: 2018 m. vasario 15 d. atvyko ir buvo uždarytas į 7,38 kv. m ploto kamerą Nr. 106 (1 asmuo kameroje); nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2018 m. vasario 25 d. perkeltas į kamerą Nr. 290, plotas 7,76 kv. m (2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. vasario 26 d. iki 2018 m. balandžio 4 d. laikytas 7,88 kv. m ploto kameroje Nr. 346 (2 asmenys kameroje); 2018 m. balandžio 5 d. perkeltas į kamera Nr. 304, plotas 8,11 kv. m (2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. balandžio 6 d. iki 2018 m. birželio 5 d. laikytas 8,03 kv. m ploto kameroje Nr. 301 (1–2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. birželio 6 d. iki 2018 m. liepos 17 d. uždarytas i kamerą Nr. 324, kurios plotas 7,68 kv. m (2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. liepos 18 d. iki 2018 m. rugpjūčio 20 d. laikytas kameroje Nr. 342, plotas 8,10 kv. m (2 asmenys kameroje). Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d., pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto.
Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, jog 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
Pareiškėjas tvirtina, jog sanitarinio mazgo įrengimas, atskiriant jį tik sienele, pažeidė jo teisę į privatumą.
HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Taisyklių 14.5 papunktyje nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele.
EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr. pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr. pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Į bylą pateiktas Lukiškių TI-K 2019 m. kovo mėn. pranešimas „Dėl K. K. skundo“ (b. l. 97–98), kuriame nurodoma, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, pasak atsakovės, pilnai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kamerose Nr. 290, 346, 304, 301, 324 ir 342 buvo laikomas ne vienas (b. l. 33–34), nes, kaip minėta, pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo nuo kameroje esančių asmenų. Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 185 dienas.
Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodo, kad bausmę atliko sveikatai ir gyvybei pavojingoje aplinkoje, nes Lukiškių TI-K 2017 m. gegužės–rugsėjo mėn. buvo atliekami pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbai.
Dėl saugios sveikatai aplinkos ypač reikšminga aplinkybė yra asbesto gaminių naudojimas aplinkoje. Remiantis viešai prieinama informacija, asbesto gaminius ardant, laužant ar kitaip apdorojant, aplinkoje pasklinda labai smulkūs akimi nematomi plaušeliai, kuriuos įkvepiant jie susminga į kvėpavimo takų audinį ir ilgainiui tampa specifinių lėtinių ligų ir vėžinių ligų priežastimi. Šias aplinkybes patvirtina ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos 2019 m. vasario 1 d. rašte Nr. S-94 pateikiama informacija (b. l. 24–25). Atsakovės atstovas 2019 m. kovo mėn. pranešime „Dėl K. K. skundo“ patvirtino, kad 2017 m. gegužės–rugsėjo mėn. buvo atliekami pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad dėl pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbų pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, turėjusių įtakos jo kalinimo sąlygoms.
Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovui neužtikrinus pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais iš viso 185 paras, bei 2017 m. gegužės–rugsėjo mėn. atliekant pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbus, tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, taigi Lukiškių TI-K darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nurodyta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
Vertindamas, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, šiuo atveju teismas atsižvelgia į pažeidimų trukmę, jų intensyvumą, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, todėl daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjo skundą ir jam priteisti visą jo prašomą 10 000 Eur sumą, nėra pagrindo. Atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgęs į naujausią LVAT praktiką (žr., pvz., LVAT 2018-03-14 nutartį a. b. Nr. A-1251-85/2018; 2018-03-28 nutartį a. b. Nr. A-888-858/2018) iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, teismas konstatuoja, kad adekvati pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti suma yra 370 Eur, kuri priteitina pareiškėjui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132–133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo K. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui K. K., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 370 Eur (tris šimtus septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 15 d. iki 2018 m. rugpjūčio 21 d.
Likusią pareiškėjo K. K. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.