- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-03
- Bylos Nr.
- 2A-442/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Gailiūnas, Kazys Kailiūnas, Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- R. P.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Tomega“
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Gijardas ir Ko“, A. B., I. M., M. M.
- Kategorijos
- 27.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-520-560/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Tomega“ ieškinį atsakovui R. P. dėl nuostolių priteisimo subsidiariai iš atsakovo R. P. (tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Gijardas ir Ko“, A. B., I. M., M. M.), ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas, ar R. P., tam tikru laikotarpiu buvęs įmonės akcininkas, vadovas yra subsidiariai atsakingas įmonės kreditoriui už įmonės skolą.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Tomega“ patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo R. P. 311 065,94 Lt nuostolių subsidiariai už UAB „Gijardas ir Ko“ įsiskolinimą bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo 2008-03-27 sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-152-44-2008 UAB „Tomega“ naudai iš UAB „Gijardas ir Ko“ priteista 248 692,88 Lt skolos, 30 501,84 Lt delspinigių, 6 procentų dydžio procesinių palūkanų, kurios skaičiuojant nuo 2008-09-26 iki 2009-03-27 sudaro 34 006,32 Lt bei 6 584 Lt žyminio mokesčio. Pradėjus išieškojimą paaiškėjo, kad UAB „Gijardas ir Ko“ neturi turto. R. P. yra UAB „Gijardas ir Ko“ vienintelis akcininkas nuo 2005 m., o nuo 2007-05-31 yra ir šios bendrovės vadovas.
UAB „Gijardas ir Ko“ skolos nesumokėjimo pasekmės kilo dėl R. P. kaip vienintelio akcininko netinkamų veiksmų ir netinkamo bendrovės valdymo. Ieškovui UAB „Gijardas ir Ko“ skola atsirado UAB „Gijardas ir Ko“ nesumokėjus ieškovui už tiektas dujas pagal 2005-10-14 sutartį Nr. 1-10/14 D. Dujas ieškovas UAB „Gijardas ir Ko“ tiekė perpardavimui, vadinasi, iš dujų pardavimo gautos lėšos turėjo būti panaudotos atsiskaitymui su dujų tiekėju.
R. P. yra UAB „Gijardas ir Ko“ dalyvis (vadovas ir vienintelis akcininkas), todėl jis atsako ieškovui subsidiariai už UAB „Gijardas ir Ko“ neįvykdytas prievoles (CK 2.45 str., 2.50 str. 3 d., 2.82 str. 3 d., 6.245 str. 5 d., Akcinių bendrovių įstatymo 19 str. 8 d., 37 str. 8 ir 10 d.).
Atsiliepimas
Atsakovas R. P. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad UAB „Gijardas ir Ko“ veikla buvo priverstinai sustabdyta 2007 m., kuomet bendrovė turėjo išmontuoti savo konteinerinę degalinę, kurioje vykdė mažmeninę prekybą degalais.
Nuo 1996 m. iki 2003-11-11 UAB „Gijardas ir Ko“ vadovavo jos steigėjas N. P., vėliau iki veiklos sustabdymo vadovavo R. M.. Atsakovas nurodo, kad jis UAB „Gijardas ir Ko“ visas akcijas nusipirko 2005-05-31, o 2007-05-30 visas akcijas pardavė A. B.. Atsakovas teigia, kad perleidęs akcijas tikėjosi, jog naujasis jų savininkas pakeis Juridinių asmenų registro duomenis, tačiau kaip paaiškėjo iš ieškinio, atsakovas ir toliau liko įregistruotas UAB „Gijardas ir Ko“ akcininku. Ieškovas neįrodė atsakovo nesąžiningų veiksmų bei priežastinio ryšio tarp tokių veiksmų ir ieškovo patirtų nuostolių egzistavimo.
Tretysis asmuo I. M. (R. M. teisių perėmėja) prašė ieškinį atmesti ir nurodė, jog R. M. nebuvo juridinio asmens dalyvis, todėl neturi atsakyti pagal juridinio asmens prievoles.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį patenkino pilnai.
Teismas, remdamasis nepaneigtais VĮ Registro centro duomenimis, nustatė, kad sutarties Nr. 1-10/14 D tarp UAB „Gijardas ir Ko“ ir ieškovo UAB „Tomega“ sudarymo (2005-10-14) ir jos vykdymo metu vieninteliu UAB „Gijardas ir Ko“ akcininku buvo atsakovas R. P. (nuo 2005-05-31), o nuo 2007-05-22 ir šios bendrovės vadovu. Atsakovo R. P. kaip UAB „Gijardas ir Ko“ vadovo prievolės bendrovės atžvilgiu nebuvo nutrūkusios. R. P. UAB „Gijardas ir Ko“ vadovu išrinktas ir apie tai pranešta Registrų centrui, nuo 2007-05-22.
Faktinė aplinkybė, kad atsakovas 2007-05-30 visas akcijas pardavė A. B., pirmosios instancijos teismo vertinimu, nedaro įtakos vadovo pareigų ėjimui. Atsakovo R. P. tikėjimasis, jog naujas įmonės akcininkas paskirs naują vadovą nėra teisiškai reikšmingas. Atsakovas privalėjo žinoti, jog pagal VĮ Registrų centro duomenis, kurie yra vieši, nuo išrinkimo 2007-05-22 jis nurodomas UAB „Gijardas ir Ko“ vadovu ir iki šiol šie duomenys nėra pakeisti.
Be to, abejotina, ar 2007-05-30 akcijų perleidimo A. B. sandoris buvo realus. A. B. jį neigia, nėra duomenų, kad naujasis akcininkas A. B. būtų atlikęs kokius nors teisinius veiksmus UAB „Gijardas ir Ko“ akcininko vardu, apie akcijų perleidimą VĮ Registrų centrui nepranešta (tokią pareigą turėjo perleidėjas – R. P.).
Juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, t. y. pareigas veikti išimtinai juridinio asmens interesais (CK 2.87 str.), ir šių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo nario atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Tuo tarpu juridinio asmens dalyvio interesai ne visada gali sutapti su paties juridinio asmens interesais, todėl juridinio asmens dalyvio veiksmų vertinimui netaikomas CK 2.87 straipsnis.
Pagal CK 2.50 str. 3 d. juridinio asmens dalyvio subsidiarioji atsakomybė kreditoriams gali būti konstatuota nustačius šias atsakomybės sąlygas: nesąžiningus veiksmus, kreditoriams padarytą žalą ir priežastinį ryšį, t. y. aplinkybes, patvirtinančias, kad juridinis asmuo negali įvykdyti savo prievolių tretiesiems asmenims ir šis negalėjimas yra atsiradęs būtent dėl jo dalyvio nesąžiningų veiksmų. CK 2.50 str. 3 d. nustatyta papildoma atsakomybė juridinio asmens dalyviams, kad jie negalėtų piktnaudžiauti galimybe išvengti turtinės atsakomybės, prisidengdami ribota turtine atsakomybe, tais atvejais, kai jų nesąžiningi veiksmai lemia juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievoles kreditoriui.
R. P., būdamas vienintelis bendrovės akcininkas, turėjo teisę priimti visus sprendimus bendrovės pelno (nuostolių) paskirstymo, įstatinio kapitalo didinimo ir mažinimo, bendrovės reorganizavimo, pertvarkymo ar likvidavimo klausimais, pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ar negalės atsiskaityti su kreditoriais.
Vilniaus m. savivaldybei liepus išmontuoti konteinerinę degalinę, bendrovė neteko vienintelio pajamų šaltinio, kas reiškė, jog įmonei iškilo reali finansinių sunkumų grėsmė, tačiau R. P., būdamas vienintelis bendrovės akcininkas, nepriėmė jokių sprendimų, kurie darytų įtaką bendrovės mokumui ir užkirstų kelią dar didesnių nuostolių susidarymui arba esančio įmonės turto praradimui. Atsakovo, kaip vienintelio bendrovės akcininko, elgesys neatitiko sąžiningumo kriterijų, nes jis, būdamas vienintelis bendrovės valios reiškėjas, turėjo realias galimybes elgtis taip, kad nesukeltų papildomų nuostolių ieškovui (informuoti ieškovą apie susiklosčiusią finansinę padėtį, kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, spręsti klausimą dėl juridinio asmens pertvarkymo, likvidavimo ir pan.), tačiau tokių veiksmų neatliko. Atsakovo, kaip vienintelio akcininko, nesąžiningi veiksmai pasireiškė ir tuo, jog nebuvo imtasi būtinų veiksmų esamam įmonės turtui apsaugoti, užkertant kelią dar didesnės žalos atsiradimui. Išsaugojus prieš pat degalinės išmontavimą, t.y. 2006-12-31 dieną, įmonėje apskaitytą turtą, ieškovas turėtų realią galimybę nukreipti priteistą skolos išieškojimą į šį įmonės turtą.
Pagal VĮ Registrų centrui pateiktus UAB „Gijardas ir Ko“ finansinės atskaitomybės už 2006 m. duomenis, įmonė, nors ir dirbo nuostolingai, tačiau ilgalaikio ir trumpalaikio turto turėjo už 2 132 066 Lt.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Atsakovas R. P. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį atmesti. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:
1. Aplinkybė, jog apeliantas registre nurodytas kaip įmonės vadovas, neatitinka faktinės padėties. Iki 2006-12-31 bendrovei vadovavo vienintelio bendrovės akcininko N. P. sprendimu paskirtas vadovas - R. M.. Apeliantas visas bendrovės akcijas nuosavybėn įsigijo 2005-05-31, tačiau šio direktoriaus nepakeitė, todėl R. M. vadovavo įmonei iki pat įmonės veiklos sustabdymo. Sustabdžius bendrovės veiklą ir atleidus vadovą R. M., bendrovė kurį laiką buvo be direktoriaus, o 2007-05-22 direktoriumi vienintelio akcininko R. P. sprendimu buvo paskirtas apeliantas, tačiau darbo sutartis su juo nebuvo sudaryta. Apeliantas 2007-05-30 pardavė 100 proc. įmonės akcijų A. B. ir tuo pačiu įteikė atsistatydinimo iš įmonės vadovo pareigų pareiškimą, tačiau naujasis akcininkas nepateikė registrui duomenų apie akcininkų pasikeitimą bei paskirtą naują įmonės vadovą.
2. Apygardos teismas nepagrįstai sprendė, kad apelianto, kaip juridinio asmens dalyvio, nesąžiningi veiksmai pasireiškė tuo, jog šis nesiėmė būtinų veiksmų esamam įmonės turtui apsaugoti bei neiškėlė įmonei bankroto bylos. Apelianto buvimo bendroves akcininku ir vadovu laikotarpiais nebuvo pagrindo spręsti, jog įmonė negalės atsiskaityti su kreditoriais ar kad įmonė yra nemoki. Ieškovas šiuo laikotarpiu taip pat nereiškė reikalavimų sugrąžinti skolą.
3. Pirmosios instancijos teismas, sumaišydamas apelianto kaip bendrovės dalyvio ir bendrovės vadovo kompetenciją ir priteisdamas iš apelianto bendrovės skolą ieškovo naudai iš esmės pažeidė juridinių asmenų ribotos atsakomybės principą bei CK 2.50 straipsnio 1 ir 2 dalis.
4. Išvados dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų (bendrovės turto neišsaugojimo) grindžiamos tik prielaidomis apie atsakovo neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp atsakovo veiksmų ir ieškovo patirtos žalos. Ginčijamame sprendime neįvardijami konkretūs veiksmai, kurių dėka, teismo nuomone, būtų buvęs išsaugotas bendrovės turtas. Tiek neteisėti vadovo veiksmai, tiek priežastinis ryšys įrodinėtini (nepreziumuojami).
5. Teismas netinkamai vertino įmonės finansinės atskaitomybės už 2006 metus duomenis. Bendrovė 2006 m. pabaigoje turėjo materialaus turto už 7970 Lt, bei 6479 Lt pinigų ir pinigų ekvivalentų, o visa kita - 2 117 617 Lt - buvo reikalavimo teisės į trečiuosius asmenis, t.y. toks turtas, kuris gali materializuotis tik tuo atveju, jei tretieji asmenys įvykdytų savo įsipareigojimus ir tik praėjus sutartyse nustatytam laikotarpiui. Be to, pagal 2006 m. bendrovės balansą turimų piniginių reikalavimų vertė daugiau nei 6 kartais viršijo įsiskolinimą ieškovui, todėl nebuvo pagrindo vertinti, jog bendrovė nebus pajėgi atsiskaityti su ieškovu.
6. Akcijų perleidimo fakto įregistravimas atlieka tik sandorio išviešinimo funkciją, bet nėra ir negali būti laikomas būtinąja sandorio galiojimo sąlyga. Teismo abejonė dėl 2007-05-30 akcijų perleidimo A. B. sandorio realumo nepagrįsta. Byloje nėra įrodymų, kad akcijų pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta ar joje šalys neišreiškė savo tikrosios valios.
7. Teisės aktai nenumato reikalavimo detalizuoti, perduoti naujajam akcininkui dokumentus pagal aprašą, todėl perduodamų dokumentų neįvardijimas/nedetalizavimas nelaikytinas aplaidžiu atsakovo elgesiu.
Šalies argumentai
8. Bendrovės 2006 metų veikla buvo nuostolinga. Tuo metu bendrovei vadovavo R. M., kuris kaip direktorius buvo atsakingas už bendrovės veiklos rezultatus, įsipareigojimų vykdymą, tačiau pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl buvusio direktoriaus R. M. veiksmų teisėtumo ar jo atsakomybės.
9. Apeliantas direktoriaus pareigoms buvo paskirtas tik dėl to, jog Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos skyriui pateiktini finansinės atskaitomybės dokumentai turėjo būti pasirašyti bendrovės direktoriaus. Apeliantas iki akcijų perdavimo A. B. direktoriumi išbuvo tik 8 dienas, taigi per 8 dienų laikotarpį, kuomet bendrovė veiklos nevykdė, apeliantas negalėjo įtakoti nei bendrovės mokumo, nei iš esmės pakeisti bendrovės finansinės būklės.
10. Už bendrovės veiklą turi atsakyti realiai bendrovę valdęs asmuo - A. B.. Aplinkybė, kad jis tinkamai neteikė duomenų Juridinių asmenų registrui (nepakeitė įmonės vadovo ir to neįregistravo) neturėtų atleisti A. B. nuo atsakomybės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje apeliacine tvarka pasiakytina dėl atsakovo R. P. kaip UAB „Gijardas ir Ko“ akcininko bei vadovo subsidiarios atsakomybės už šios įmonės skolas klausimas.
Atsakovas R. P. atskirais laikotarpiais buvo įmonės vienintelis akcininkas (dalyvis), tiek vadovas. Pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė argumentais tiek dėl įmonės dalyvio, tiek dėl vadovo atsakomybės, todėl byloje pasisakytina tiek dėl R. P. kaip juridinio asmens dalyvio (akcininko) (CK 2.50 str. 3 d.) atsakomybės, tiek dėl R. P. kaip juridinio asmens vadovo atsakomybės (CK 2.87 str. 7 d.).
Šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais byloje nustatyta, kad UAB „Gijardas ir ko“ veiklą vykdė iki 2006 m. lapkričio 6 d. Vėliau įmonė veiklą nutraukė.
Iš įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų už 2005 ir 2006 metus matyti, kad 2005 pabaigoje įmonė turėjo 1 544 121 Lt nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 490 419. Įmonės pelnas 2005 metais – 7 782 Lt.
2006 m. pabaigoje įmonė nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų turėjo 2 132 066 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 2 107 164 Lt. Įmonė 2006m. dirbo nuostolingai, turėjo 28 800 Lt nuostolio. Įmonės veiklos nuostolingumas 2006 m. rodo, kad 2006 m. santykis tarp įmonės turto, realių galimybių atsiskaityti su kreditoriais ir įsiskolinimo kreditoriams didėjo kreditorių nenaudai. Tokiomis aplinkybėmis įmonei sustabdžius veiklą ir galimybę ateityje atnaujinti veiklą grindžiant tik neargumentuotomis prielaidomis, nebuvo pagrindo tikėtis, jog ateityje galimybė atsiskaityti su kreditoriais didės. Atvirkščiai, įmonei sustabdžius veiklą, t.y. nebegaunant apyvartinių pajamų, kurios galėtų būti naudojamos atsiskaityti su kreditoriais, faktinis įmonės vadovas, taip pat dalyviai privalėjo numatyti, jog įmonės įsiskolinimas, nesiėmus priemonių jį sumažinti, su laiku tik didės dėl delspinigių, kreditoriams priteistų sumų priverstinio išieškojimo išlaidų, likusio turto saugojimo. Byloje nėra duomenų, kad įmonei sustabdžius veiklą, būtų imtasi veiksmų realizuoti įmonės turtą tikslų gauti lėšų atsiskaityti su kreditoriais. Tokiais argumentais atsiliepimų negrindžia ir atsakovas. Todėl teismas daro išvada, kad įmonei 2006 m. pabaigoje sustabdžius veiklą, atsiskaitymu su įmonės kreditoriais, įsiskolinimas kuriems beveik siekė viso įmonės turto vertę, nebuvo rūpinamasi. Todėl įmonės vadovų ir dalyvių elgesys nesiderina su atsakingu, sąžiningu, rūpestingu ir kvalifikuotu juridinio asmens valdymu, atvirkščiai – rodo įmonės vadovo bei dalyvio didelį neatsargumą, pasireiškiantį nepateisinamu aplaidumu ir nebepakliūnantį į verslo riziką.
Pagal Juridinių asmenų registro duomenis R. P. įmonės vadovu išrinktas 2007-05-22, o iki šios dienos kaip įmonės vadovas registre nurodytas R. M.. Procesiniuose dokumentuose R. P. nurodo, kad R. M. įmonei vadovavo iki įmonės veiklos pabaigos (apeliaciniame skunde nurodo, kad iki 2006-12-31), paskui kurį laiką įmonė buvo be vadovo, tuomet 2007-05-22 oficialiai įmonės vadovu tapo R. P. tikslu pasirašyti ir pateikti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus. Atsakovo rašytinius paaiškinimus, kad R. M. įmonei vadovavo tik iki 2006 m. pabaigos, patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai, iš kurių matyti, kad įmonei sustabdžius veiklą 2006 m. lapkritį, nuo 2007 m. sausio kaip įmonės vadovas dokumentus pasirašydavo, taigi ir faktiškai įmonei vadovavo jau nebe R. M..
R. P. kaip įmonės vadovas pasirašė pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas už 2007 m. balandžio ir kovo mėnesius (pildyta 2007 m. balandžio mėnesį), vasario mėnesį (pildyta 2007 m. kovo mėn). R. P. kaip įmonės vadovas taip pat pasirašė 2007-01-29 užpildytą pelno mokesčio už 2006 metus deklaraciją, 2007-01-30 aiškinamąjį raštą dėl įmonės 2006 m. metinės finansinės atskaitomybės.
Šie byloje esantys rašytiniai įrodymai įrodo, kad, nors pagal registro duomenis, R. M. kaip įmonės vadovo įgaliojimai pasibaigė tik 2007-05-21 (2007-05-22 vadovu išrinktas R. P.), realiai R. P. kaip vadovas veikė nuo 2007 m. sausio, kas paneigia apelianto R. P. argumentus, jog jis įmonei iki pateikiant finansinės atskaitomybės dokumentus už 2006 metus realiai vadovavo tik 8 dienas (nuo 2007-05-22 iki 2007-05-30). Tuo pačiu šios nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad įmonei sustabdžius veiklą 2006 m. pabaigoje, 2007 m. atsakovas R. P. faktiškai veikė tiek kaip vienintelis akcininkas, tiek kaip vienasmenis vadovas, taigi realiai buvo vienasmenis bendrovės valios reiškėjas ir įgyvendintojas, visiškai nevaržomai kontroliuojantis ir valdantis įmonę.
Dėl R. P. kaip UAB „Gijardas ir ko“ vadovo atsakomybės
Bendrovės vadovo atsakomybę CK 6.87 straipsnio 7 dalies pagrindu lemia tiek vadovui imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai), tiek fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas. Vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
Vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, jog įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams ir jo pagrindinė pareiga – tenkinti dalyvių interesus. Blogėjant įmonės finansinės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus.
Teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė prieš kreditorius bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu. Ši praktika pagrįsta siekiu suderinti verslo riziką siekiant pelno. Tačiau tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai, nevykdymas, reiškia imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimą ir yra pagrindas įmonės administracijos vadovo civilinei atsakomybei kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, 2011-03-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011, 2011-05-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011). Kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad įmonei stabdant veiklą 2006 metais turto įmonė turėjo daugiau nei įsipareigojimų (bendra tiek pradelstų, tiek nepradelstų per vienerius metus mokėtinų sumų visuma buvo mažesnė už turimo turto bendrą masę), todėl tuo metu, tikėtina, buvus realią galimybę atsiskaityti su visais įmonės kreditoriais. Šios išvados nepaneigia apeliacinio skundo argumentai dėl įmonės turto 2006 m. pabaigoje sudėties. Tai, kad didžiąją turto dalį sudarė reikalavimai į trečiuosius asmenis, neatleidžia įmonę valdančių asmenų nuo pareigos rūpintis atsiskaitymu su kreditoriais, rūpintis, kad įmonės reikalavimai į trečiuosius asmenis būtų realizuoti.
2009-03-18 antstolė kreditoriui UAB „Tomega“ grąžino vykdomąjį dokumentą kartu su išieškojimo negalimumo aktu, kuriame nurodyta, kad UAB „Gijardas ir ko“ nevykdo veiklos, sąskaitose nėra lėšų ir jų judėjimo, registruoto turto įmonė neturi. Šie dokumentai ir duomenys rodo, kad įmonė, nutraukusi veiklą per kelis metus neatsiskaitė su kreditoriais. Kartu vien šis išieškojimo negalimu aktas dar neginčijamai neįrodo, jog jokio turto, o tuo pačiu ir galimybės bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais įmonė neturi (dalį turto įmonei nutraukus veiklą sudarė išmontuotos degalinės įranga (šis turtas nėra registruotinas), didelę dalį įmonės turto sudarė reikalavimo teisės į įmonės kreditorius ir byloje nėra duomenų, kad šios reikalavimo teisės negalėtų būti realizuotos). Byloje neįrodyta, kiek šiuo metu neregistruotino ir ne lėšų sąskaitose pavidalu turto, kuris galėtų būti realizuotas tikslu gauti pajamas atsiskaitymui su kreditoriais įmonė turi, ar šiuo metu turimo turto dar pakaktų atsiskaityti su visais įmonės kreditoriais, tačiau akivaizdu, jog sustabdžius įmonės veiklą ir nesikreipiant dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, taip pat nesirūpinant atsiskaitymu su kreditoriais, daroma žala įmonei (dėl netesybų, priverstinio išieškojimo išlaidų didėja įsiskolinimas kreditoriams).
Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad įstatymuose tiesiogiai nenustatyta juridinio asmens valdymo organo nario (ar vienasmenio valdymo organo) atsakomybės už nesąžiningus veiksmus juridinio asmens kreditoriams. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta tik atsakomybė pačiam juridiniam asmeniui už fiduciarinės pareigos, t. y. pareigos veikti teisėtai ir išimtinai bendrovės interesais, pažeidimą, sukėlusį žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008). Šioje byloje ieškinį reiškia UAB „Gijardas ir Ko“ kreditorius, nekeliamas atsakovo R. P. kaip įmonės vadovo atsakomybės įmonei klausimas, todėl dėl jo plačiau teisėjų kolegija nebepasisako.
Dėl R. P. kaip UAB „Gijardas ir ko“ dalyvio atsakomybės
Pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai, jeigu juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų. Teismų praktikoje išaiškinta, kad CK 2.50 straipsnio 3 dalies normos tikslas – kreditorių interesų apsauga, užkertant kelią juridinio asmens dalyviams piktnaudžiauti ribotos juridinio asmens turtinės atsakomybės taisykle ir išvengti asmeninės turtinės atsakomybės tais atvejais, kai jų nesąžiningi veiksmai lemia, kad juridinis asmuo negali iki galo įvykdyti prievolės kreditoriui.
Juridinio asmens dalyvio civilinei atsakomybei pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės požiūriu – neteisėti ir kalti – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės kaip kreditoriaus patirta žala; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės. CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu įrodinėtinas priežastinis ryšys tarp atsakovo nesąžiningų veiksmų ir pagrindinio skolininko nemokumo, o ne konkrečios žalos, atsiradusios kreditoriui, dydžio.
Šias R. P. kaip vienintelio įmonės akcininko atsakomybės sąlygas pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir pirmosios instancijos teismo motyvai nekartojami, papildomai pasisakant tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
Pagal Juridinių asmenų registro duomenis R. P. yra UAB „Gijardas ir ko“ vienintelis akcininkas (dalyvis) nuo 2005-05-30, taigi buvo įmonės dalyvis tiek jai sustabdant veiklą, tiek laikotarpiu iki 2007-05-30 (tuomet faktiškai vadovavo įmonei), kai, kaip teigiama R. P. procesiniuose dokumentuose, perleido visas įmonės akcijas A. B.. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog galimas akcijų perleidimas 2007-05-30 nereikšmingas sprendžiant R. P. kaip UAB „Gijardas ir ko“ dalyvio atsakomybės CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu klausimą. Byloje nėra duomenų, kad R. P., žinodamas, jog įmonė nevykdo veiklos ir nėra pagrindo tikėtis, kad ją vykdys, turi kreditorių, būtų bandęs inicijuoti įmonės bankroto procedūrą ar imtis kitų teisėtų priemonių, bylojančių apie tai, jog R. P. siekia teisiškai įforminti savo kaip vadovo pareigų vykdymo pabaigą, imasi veiksmų atsiskaityti su įmonės kreditoriais, atnaujinti įmonės veiklą. Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas supainiojo R. P. kaip įmonės dalyvio ir vadovo pareigas, atmestini. Kaip jau minėta, nėra ginčo, kad R. P. mažiausiai iki 2007-05-30 buvo įmonės dalyvis, o šiuo laikotarpiu (po įmonės veiklos sustabdymo) faktiškai ėmėsi vadovo pareigų, realiai buvo vienintelis įmonę kontroliuojantis asmuo.
Be to, R. P., būdamas vienintelis bendrovės akcininkas, turėjo teisę priimti sprendimus bendrovės pelno (nuostolių) paskirstymo, įstatinio kapitalo didinimo ir mažinimo, bendrovės reorganizavimo, pertvarkymo ar likvidavimo klausimais (Akcinių bendrovių įstatymo 20 str.), kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ar negalės atsiskaityti su kreditoriais (Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 1 d.), tačiau to nedarė. Kai įmonei nebevykdant veiklos ir negaunant pajamų bei turint kreditorių, su kuriais nėra galimybės atsiskaityti, nesikreipiama į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, didėja atotrūkis tarp bendrovės turto ir įsipareigojimų bendros masės, o tai reiškia, kad žala atsiranda tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek ir jos kreditoriams, todėl pagrįstai toks R. P. neveikimas buvo pripažintas nesąžiningais jo kaip dalyvio veiksmais.
Įstatyme nėra tiesiogiai apibrėžta, kas laikytina juridinio asmens negalėjimu vykdyti prievolės, kaip sąlyga juridinio asmens dalyvio subsidiariajai atsakomybei kilti. Teismų praktikoje juridinio asmens negalėjimu vykdyti prievoles pripažįstamos skirtingos faktinėmis aplinkybėmis situacijos, kai pagrindinis skolininkas – juridinis asmuo – neįvykdo prievolės kreditoriui, pavyzdžiui, dėl to, kad neturi reikalingų lėšų ar turto. Faktinė aplinkybė, kad vykdant išieškojimą iš UAB „Gijardas ir ko“ antstolis nerado turto, iš kurio galėtų išieškoti, pakankama konstatuoti įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais.
Įmonės vadovo subsidiariosios atsakomybės prievolė gali būti teismo konstatuota tiek toje pačioje byloje, kurioje sprendžiama dėl kreditoriaus reikalavimo pagrindiniam skolininkui, tiek atskiroje byloje pagal kreditoriaus ieškinį subsidiariajam skolininkui, teismui nustačius subsidiariojo skolininko civilinės atsakomybės sąlygų visetą. Vykdant teismo sprendimą dėl subsidiariosios juridinio asmens dalyvio atsakomybės, išieškojimas į subsidiariojo skolininko turtą gali būti nukreipiamas tik tada, kai yra baigtas išieškojimas iš pagrindinio skolininko turto, ir tik tiek, kiek pagrindinė prievolė liko neįvykdyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-21nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2011).
Pagal bylos duomenis Vilniaus apygardos teismo 2011-04-12 nutartimi buvo atidėtas žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą sumokėjimas iki teismo sprendimo priėmimo. Apeliacinio skundo netenkinus, ši suma priteistina iš apelianto. Kadangi apeliaciniu skundu ginčijama priteista 311 065,94 Lt pagrindinė suma (likusi į ieškinio sumą įskaičiuota suma yra bylinėjimosi išlaidos, kurių paskirstymas priklauso nuo bylos baigties ir kurių paskirstymo apeliantas neginčijo), už apeliacinį skundą mokėtinas 7110 Lt žyminis mokestis.
Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, valstybei iš apelianto priteistinas 7110 Lt dydžio žyminis mokestis už apeliacinį skundą.
Pagal bylos duomenis procesinių dokumentų įteikimo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 patvirtintos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl iš proceso dalyvių nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovo R. P. (a. k(duomenys neskelbtini) 7110 Lt (septynis tūkstančius vieną šimtą dešimt litų) už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio.