Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jurgio Kiškio ir Arūno Paštuolio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2021 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 54 (penkiasdešimt keturių) parų arešto.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatomis, E. V. skirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – 36 (trisdešimt šešios) paros arešto.

E. V. paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje palikta galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, o jį pradėjus vykdyti – panaikinta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmos instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

4. Nuteistojo E. V. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu skundu nėra ginčijama E. V. kaltė ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Apeliantas skundu nesutinka tik su jam paskirta arešto bausme, prašydamas ją pakeisti į baudą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, todėl teisėjų kolegija, neperžengdama pateikto apeliacinio skundo ribų, pasisako tik skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės individualizavimo klausimu.

6. Pažymima, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti, pagriežtinti ar pakeisti bausmės rūšį gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013).

7. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste analizuojant skundžiamo nuosprendžio turinį bei apylinkės teismo motyvus dėl E. V. paskirtos bausmės rūšies ir jos dydžio matyti, kad apylinkės teismas įvertino apelianto padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą – padarytas vienas tyčinis nesunkus nusikaltimas, kurio pobūdis ir pavojingumas yra ženkliai mažesnis už apibrėžtus rūšinėje baudžiamojo įstatymo (BK 182 straipsnio 1 dalis) dispozicijoje dėl aplinkybių, jog ir pats nukentėjusysis savo nepakankamai rūpestingu ir rizikingu elgesiu su savo pinigais iš dalies sudarė sąlygas (palengvino) jų neteisėtam užvaldymui. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagrobto turto vertė nagrinėjamu atveju buvo artima minimaliai ribai, nuo kurios taikoma baudžiamoji atsakomybė. Kaip to reikalauja aukščiau aptartos teisės normos, pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino E. V. asmenybę, konstatuodamas, kad praeityje jis ne kartą teistas, tačiau už sukčiavimą teisiamas pirmąjį kartą (2 t., b. l. 63-73), atsižvelgė į dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes – prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos įvykdymo bei atlygino nusikalstama veika padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai), taip pat įvertino ir jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad naują tyčinį nesunkų nusikaltimą jis įvykdė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už anksčiau įvykdytus tyčinius nusikaltimus ir dar nebaigęs atlikti už juos paskirtos bausmės (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad E. V. 3 metų laikotarpyje administracine tvarka baustas 2 kartus, tame tarpe ir už sukčiavimą panašiomis aplinkybėmis (2 t., b. l. 74-76) bei aptarė ir E. V. ne itin teigiamą elgesį atliekant paskutiniąją bausmę pataisos įstaigoje (2 t., b. l. 77-78). Įvertino ir kitas aplinkybes susijusias su nuteistuoju, pažymėdamas, kad E. V. registruotas Užimtumo tarnyboje, kaip ieškantis darbo (2 t., b. l. 79, 80), pragyvena iš socialinės paramos išmokų su sugyventine, kuri laukiasi jų bendro vaiko. Ir visumos šių aplinkybių pagrindu E. V. skyrė arešto bausmę, jos dydį nustatydamas artimą BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytam bausmės vidurkiui. Nesutikti su šiuo apylinkės teismo sprendimu, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

8. Nors E. V. priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo atlikęs visą paskutiniu nuosprendžiu jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tačiau praeityje už įvairių nusikalstamų veikų padarymą jau buvo teistas septynis kartus. Teismai siekdami koreguoti jo elgesį tinkama linkme, praeityje jo atžvilgiu taikė tiek švelnesnio pobūdžio bausmes (laisvės apribojimą), tiek ir laisvės atėmimo bei arešto bausmes, tačiau tai įtakos nuteistojo elgesiui teigiama linkme neturėjo. Įvertinus skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymą, darytina išvada, jog teismo parodyto pasitikėjimo nuteistasis nepateisino ir vėl nusikalto, be kita ko, pakartotinai nusikalsdamas jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo pataisos namuose metu. Šių aplinkybių visuma E. V. charakterizuoja neigiamai ir leidžia pagrįstai teigti, jog jokių pastangų tinkamai savo elgesio korekcijai jis iš esmės nedėjo nei būdamas laisvėje, nei atlikdamas jam paskirtą laisvės bausmę pataisos namuose. Darant šią išvadą svarbu paminėti ir tai, kad pataisos namuose, kurių pagrindinis tikslas koreguoti nuteisto asmens elgesį taip, kad išėjęs į laisvę jis daugiau nebenusikalstų ir savo tikslų siektų tik teisėtais būdais ir priemonėmis, E. V. elgesys, nepasižymėjo pavyzdingumu. Priešingai, bylos duomenimis patvirtina, kad E. V. bausmės atlikimo metu pataisos namuose nesilaikė nustatytos tvarkos, už netinkamą savo elgesį drausmine tvarka buvo baustas 9 (devynis) kartus, neskatintas, bausmę atlikinėjo drausmės nuteistųjų grupėje. Savo netinkamą elgesį menkino perkeldamas aplinkai. Nuteistojo savivertė bausmės atlikimo metu buvo įvertinat kaip žema, o asmenybė nebrandi, degraduojanti, emociškai nestabili (2 t., b. l. 78). Šių duomenų visuma neabejotinai atskleidžia antivisuomenines E. V. nuostatas, neigiamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad vertinamu atveju apeliantas nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, o tai iš esmės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir leidžia pagrįstai spręsti, jog skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymas buvo logiška jo nusikalstamo elgesio išdava bei yra jam būdingo elgesio modelio dalis, kurio korekcijai jokių realių pastangų E. V. nededa. Šiuos duomenis patvirtina ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, iš kurių matyti, kad E. V. 2021 m. rugpjūčio 20 d. Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų nuosprendžiu nuteistas už sunkų sveikatos sutrikdymą (BK 135 straipsnio 1 dalis). Taigi akivaizdu, kad net ir rūpinimasis senyvo amžiaus močiute bei ūkiu, kuris yra vienintelis nuteistojo šeimos pragyvenimo šaltinis nesulaiko E. V. nuo priešingo teisiai elgesio. Todėl teisėjų kolegija aukščiau aptartų duomenų pagrindu, pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, kad tokios rūšies ir dydžio bausmė yra proporcinga nagrinėjamos nusikalstamos veikos pobūdžiui, kilusioms pasekmėms bei adekvati paties nuteistojo pavojingumui. Tuo tarpu švelnesnės bausmės rūšies (baudos) paskyrimas aptariamo kriterijaus nebeatitiktų ir neleistų pasiekti bausmės paskyrimu siekiamų tikslų.

9. Kaip jau minėta, bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, todėl neigiami padariniai yra natūralus padarytos nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas, todėl švelninti E. V. teisinę padėtį aukščiau bendrųjų visuomenės interesų iškeliant asmeninius nusikalstamą veiką įvykdžiusio asmens interesus, teisinio pagrindo nėra. Tuo tarpu aukščiau paminėtos aplinkybės, aukštesniajam teismui leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog nėra teisinio pagrindo E. V. paskirtą arešto bausmę naikinti, paskiriant švelnesnę įstatyme numatytą bausmę - baudą.

10. Teisėjų kolegija aptartų duomenų pagrindu, sprendžia, jog nuteistajam paskirta 54 parų arešto bausmė, kuri pritaikius 64¹ straipsnio nuostatas buvo sumažinta viena trečdaliu iki 36 parų arešto, nėra aiškiai per griežta bausmė, kurią apeliacinės instancijos teismas galėtų dar labiau švelninti, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Pažymint, kad apeliantui tiek bausmės rūšies, tiek bausmės dydžio parinkimą lėmė jo paties nusikalstami veiksmai, taip pat išvadų iš ankstesnių teistumų nedarymas, todėl teisėjų kolegija įvertinus aptartus duomenis, daro išvadą, kad 2021 m. balandžio 9 d. Marijampolės apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas bei keisti jo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

11. Byloje taip pat yra gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam E. V., kurią sudaro 139,50 Eur (2 t. b. l. 157-160). Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant antrinės teisinės pagalbos išlaidas, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Apeliacinis procesas šioje byloje vyko E. V. iniciatyva, nuteistojo apeliacinį skundą atmetant, todėl teisėjų kolegija įvertinusi nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, kad jis turi pakankamai piniginių lėšų baudai sumokėti sprendžia, jog šiuo atveju antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo E. V. priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo E. V. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2021 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, atmesti.

Priteisti iš E. V. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 139,50 Eur (vieną šimtą trisdešimt devynis eurus penkiasdešimt centų), kurias sudaro advokato užmokestis teikiant teisinę pagalbą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.