Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 180 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 10 d. nuosprendžiu paskirtos 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmės, ir subendrinta bausmė A. D. paskirta – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas R. D., tačiau dėl jo nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. nuteistas už tai, kad kartu su R. D., 2013 m. sausio 20 d., apie 19 val. 30 min, veikdami bendrininkų grupėje ir būdami apsvaigę nuo alkoholio, R. D. stipriai patraukus duris ir taip atkabinus iš vidaus užkabintą kablį, įsibrovė į A. Š. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ir reikalavo iš A. Š. pinigų, banko mokėjimo kortelės, o pastarajai nesutikus jų atiduoti ir R. D. keturis kartus koja spyrus nukentėjusiajai A. Š. į veido sritį, po to, tęsdami nusikalstamą veiką, namuose neradus pinigų, pagrobė A. Š. priklausantį televizorių „Star“ su valdymo pultu, kurių bendra vertė 500 Lt, ir tokiais bendrais veiksmais nukentėjusiajai A. Š. sukėlė fizinį skausmą ir padarė 500 Lt turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo peržiūrėti bylą, pakeisti jo veikos kvalifikaciją ir sumažinti jam skirtą bausmę. Skunde nurodo, kad jis nukentėjusiosios atžvilgiu smurto nenaudojo, asmeniškai iš jos pinigų ir banko mokėjimo kortelės nereikalavo, nes buvo kitame kambaryje ir iš ten paėmė televizorių.

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas pateiktu skundu nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo už plėšimą įsibrovus į patalpą. Tvirtina, kad jis nukentėjusiosios atžvilgiu smurto nenaudojo, asmeniškai iš jos pinigų ir banko mokėjimo kortelės nereikalavo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, juos išanalizavęs teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė pakankamai motyvuotas išvadas dėl A. D. kaltės, jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos ir bausmės dydžio, ir teisingai nuteistojo A. D. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

Nagrinėjamoje byloje paties nuteistojo A. D., kito nuteistojo R. D., nukentėjusiosios A. Š. apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais (2 t., 32–33 b. l.) nustatyta, kad apeliantas, veikdamas bendrininkų grupėje su R. D., įsibrovė į A. Š. gyvenamąjį namą ir reikalavo iš A. Š. pinigų, banko mokėjimo kortelės, o pastarajai nesutikus jų atiduoti, R. D. keturis kartus koja spyrus nukentėjusiajai A. Š. į veido sritį, A. D. pagrobė A. Š. priklausantį televizorių, ir tokiais bendrais veiksmais nukentėjusiajai A. Š. sukėlė fizinį skausmą ir padarė 500 Lt turtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad abu nuteistieji, tiek apeliantas A. D., tiek kitas nuteistasis R. D., veikdami bendrininkų grupėje, įsibrovė į nukentėjusiosios namą, jos atžvilgiu panaudojo smurtą, kurio metu jai sukėlė fizinį skausmą, ir pagrobė jai priklausantį televizorių. Todėl apylinkės teismas pagrįstai nustatė veiką kvalifikuojančią aplinkybę – įsibrovimą į patalpą, nes nuteistieji į gyvenamąjį namą pateko neteisėtai, prieš teisėtos savininkės – nukentėjusiosios A. Š. – valią, jiems iš anksto turint tikslą pagrobti svetimą turtą. Aplinkybė, kad nuteistasis A. D. nukentėjusiosios nemušė, nustačius, kad nusikalstamą veiką jis atliko bendrininkų grupėje su kitu nuteistuoju R. D., jo veikos kvalifikacijai reikšmės neturi, nes bendrininkai atsako pagal tą patį baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu apeliantas savo kaltę dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pripažino visiškai (2 t., 31 b. l.) ir parodė, kad dar prieš einant pas nukentėjusiąją su R. D. buvo sutaręs, kad, jei nukentėjusioji neduos pinigų, pagrobs televizorių, po ko jiems įsibrovus į nukentėjusiosios namą ir pareikalavus iš jos pinigų ir jai nesutinkant jų duoti, R. D. spyrė jo akivaizdoje nukentėjusiajai keturis kartus į veidą ir tik tada jie pagrobė iš nukentėjusiosios namų televizorių (2 t., 33, 46 b. l.).

Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad abu nuteistieji dalyvavo vykdant plėšimą įsibrovus į patalpą, R. D. išlaužė duris, abu įėjo į nukentėjusiosios namus ir ėmė reikalauti pinigų, banko mokėjimo kortelės, nukentėjusiajai atsisakius, R. D. naudojo smurtą jos atžvilgiu, o tuo metu apeliantas A. D. tai matydamas ir nesiimdamas jokių veiksmų, tam pritarė ir tik po smurto panaudojimo paėmė nukentėjusiajai priklausantį televizorių, kurį vėliau su kitu nuteistuoju R. D. pardavė.

Dėl to, kas paminėta, konstatuotina, kad tokie nustatyti ir anksčiau išdėstyti nuteistojo A. D. veiksmai visiškai atitinka jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 2 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia. O nenustačius nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo klaidos, nėra ir pagrindo švelninti apeliantui skirtą bausmę, kurią skiriant, be kita ko, buvo atsižvelgta ir į visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, į tai, kad yra viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog prisipažino ir gailisi įvykdęs nusikalstamą veiką, nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikalstamą veiką įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos jos padarymui, ir kad veiką padarė bendrininkų grupėje. Taip pat buvo atsižvelgta, kad jis įvykdė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, į jo asmenybę – teistas, nusikalstamą veiką įvykdė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Esant aptartos aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad prielaidų išvadai, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. D. bausmę, pažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs prieš tai nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliantui skirta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, kuri yra mažesnė nei straipsnio sankcijoje net už vieną jo padaryto nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 2 dalyje, laisvės atėmimo bausmės vidurkį (BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis 3 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų), nėra aiškiai per griežta, todėl ją dar labiau švelninti nėra pagrindo.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo A. D. apeliacinį skundą ir švelninti jam skirtą bausmę, kaip ir tenkinti kitus nuteistojo apeliacinio skundo reikalavimus, nėra teisinio pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.