- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-18
- Bylos Nr.
- 1A-673-651-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-93-1-00085-2013-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Kursevičienė (pirm.), Remigijus Preikšaitis, Stasys Valužis
- Nuteistasis
- D. V.
- Nukentėjusysis
- P. G., A. P.
- Civilinis ieškovas
- Klaipėdos teritorinės ligonių kasos
- Ieškovas
- Klaipėdos teritorinės ligonių kasos
- Advokatai
- Daiva Rocevičienė
Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-673-651/2014
Teisėjas Edmundas Žukauskas Teisminio proceso Nr. 1-93-1-00085-2013-3
2014 m. liepos 18 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Dalios Kursevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:
D. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 281 straipsnio 5 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams.
Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalį, 67 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 68 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti motorines transporto priemones 2 metams.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista.
Priteista iš D. V. nukentėjusiojo P. G. naudai 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti, likusi civilinio ieškinio dalis atmesta.
Priteista iš D. V. nukentėjusiojo P. G. naudai 2000 Lt advokato pagalbai apmokėti.
Priimtas nukentėjusiojo P. G. atsisakymas nuo 5000 Lt turtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ši bylos dalis nutraukta.
Civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir priteista iš D. V. ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos naudai 1251,31 Lt nukentėjusiosios A. P. gydymo išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. V. nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario 25 d., apie 12 val. 50 min., Šilalės rajono Kaltinėnų seniūnijos Pabalių kaimo teritorijoje, kelio Kryžkalnis–Rietavas–Vėžaičiai 24 kilometre, važiuodamas Rietavo kryptimi ir vairuodamas jam priklausantį automobilį „Volkswagen Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 4, 5, 9, 88.2, 92, 111, 113, 114 punktų reikalavimus, t. y. nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių, sukeldamas pavojų kitiems eismo dalyviams, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, prieš atlikdamas posūkio į kairę manevrą privalėjo iš anksto rodyti kairiojo posūkio signalą, privalėjo iš anksto persirikiuoti prie jo važiavimo krypties eismo juostos kairiojo krašto (priešpriešines eismo juostas skiriančios kelio ženklinimo linijos), manevrą privalėjo atlikti taip, kad prieš įvažiuojant į važiuojamųjų dalių sankirtą ir išvažiuojant iš jos jo vairuojama transporto priemonė neatsidurtų priešpriešinėje eismo juostoje, prieš atlikdamas manevrą privalėjo duoti kelią kairiąja, priešpriešiniam eismui skirta važiuojamosios dalies puse važiavusiam ir lenkimo manevrą atlikusiam automobiliui „Seat Alhambra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurio judėjimo kryptį jis kirto atlikdamas manevrą, to nepadarė ir susidūrė su jo vairuojamą automobilį „Volkswagen Golf“ kairiąja kelio puse lenkusiu automobiliu „Seat Alhambra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausančiu P. G. ir jo vairuojamu, ir dėl to eismo įvykio metu sužalojo automobilio „Volkswagen Golf“ keleivę A. P., padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, mirtinai sužalojo keleivį A. D. bei sugadino P. G. priklausantį automobilį „Seat Alhambra“, padarydamas P. G. 2000 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. V. prašo Šilalės rajono apylinkės teismo 2014-04-30 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, jį, D. V., išteisinti. Nurodo, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnio 5 dalį, 305 straipsnį, nes kaltinimą grindė iš esmės tik specialisto bei eksperto išvada ir aktu, kuriuos surašė ir teismui pateikė vienas ir tas pats asmuo ekspertas V. P.. Teismas atmetė jo teisme duotus parodymus ir nepagrįstai priėmė bei vadovavosi kito avarijos dalyvio, įvykyje dalyvavusio girto vairuotojo P. G., parodymais. Toks teismo įrodymų vertinimas prieštarauja ne tik BPK nuostatoms, jog teismas įrodymus privalo vertinti nešališkai, objektyviai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis ne tik įstatymu, bet ir teismine praktika. Taip pat mano, kad teismas pažeidė ir baudžiamojoje teisėje suformuluotą svarbų in dubio pro reo principą, reiškiantį, kad egzistuojant abejonėms, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai, jeigu išnaudojus visas galimybes šių abejonių negalima pašalinti. Apeliantas konstatuoja, kad teismas, nevertindamas P. G. įtakos įvykio kilimui, jo veiksmų pavojingumo, girtam vairuojant automobilį (13 val. 26 min. jam nustatytas 1,1 prom. girtumas, o 13 val. 27 min. – jau 1,22 prom.) bei nesilaikant saugaus greičio (ekspertizės metu nustatyta, kad P. G. prieš įvažiuojant į jo automobilį važiavo 111,8 km/h greičiu, greitį viršijo 21,8 km/h), saugaus elgesio kelyje taisyklių, priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nuosprendį. Nuosprendyje nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, leidžia suformuluoti tokią teismo poziciją: P. G. veiksmai prieš įvykį ir įvykio metu, pagal jo parodymus, yra teisėti ir pagrįsti, nes jis teigia nematęs, jog jis, apeliantas, prieš manevrą rodė posūkį į kairę; D. V. teisme parodymus davė ne tik nenuoseklius, nepagrįstus, bet ir nelogiškus, siekiančius išvengti atsakomybės. Tokia teismo išvadų formuluotė nesiderina su Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis, kurios garantuoja kiekvienam įtariamajam ar kaltinamajam asmeniui gintis nuo pateikto įtarimo, kaltinimo, jis yra nekaltas iki to momento, kol neįsiteisėja nuosprendis dėl jo kaltės. Teismas jo poziciją teisme vadina nelogiška, nes teismui priimtini ikiteisminio tyrimo metu užfiksuoti jo parodymai, nors fiksuojant parodymus įvykio dieną (2013-02-25 21 val. 40 min.) ar įtariamojo apklausos metu (2013-07-15) ikiteisminio tyrimo pareigūnai akivaizdžiai pažeidė jo teises į gynybą, nes realiai neužtikrino jam teisės turėti advokatą ir neišaiškino teisės atsisakyti duoti parodymus. Teismas nuosprendyje teigia, kad jis savo ranka apklausos protokole nurodė, jog įtarimo pareiškimo bei apklausos metu gynėjo nepageidauja, todėl, teismo nuomone, tai yra įrodymas, kad jis savo kaltę pripažino. Be to, teismas tokią nuosprendžio išvadą motyvuoja ir kitu argumentu. Nuosprendyje nurodyta, kad jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu yra teisingi ir todėl, kad iškvietus tyrėjus į posėdį nei jis, nei jo gynėjas neuždavėme apie pažeidimus klausimų. Pagal teisėjo poziciją reikia manyti, jog jeigu neuždavė klausimų tyrėjams, tai negali argumentuotai pagrįsti savo teisių pažeidimų ikiteisminio tyrimo metu. Nuteistasis įsitikinęs, kad tokios teismo išvados prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio, BPK 6 straipsnio, 44 straipsnio, LR teismų įstatymo 1–6, 33 straipsnių reikalavimams, nes teismas taip pat privalo aiškintis aplinkybes apie galimą jo teisių pažeidimą tyrimo metu. Pažymi, kad gynėjas ir jis teismui argumentuotai paaiškino, kad avarijos metu patyrė ne tik didžiulį stresą, skaudų išgyvenimą dėl avarijos, dėl močiutės brolio žūties, močiutės sužeidimo, bet ir dėl to, kad buvo pats trumpam netekęs sąmonės, patyrė sužalojimus. Tačiau įvykio dieną 21 vai. 40 min. jį apklausinėjo tyrėjas dėl avarijos, leisdamas aiškiai suvokti, jog ši apklausa formali ir jam jokių pasekmių negali sukelti, nes avarijos kaltininkas yra P. G.. Kita vertus, tyrėja L. M., išsikvietusi jį į papildomą apklausą, nepaisant to, kad jis nėra teisininkas, taip pat nėra tiek išsilavinęs, jog sugebėtų analizuoti įtarimą ar tyrėjos užduodamus klausimus, formuluojamas išvadas, taip pat elgėsi neteisėtai. Be to, ji visiškai neatsižvelgė, kad į policiją jį iškvietė po darbo, išvargusį, motyvuodama tuo, kad reikia papildomai pasiaiškinti dėl įvykio. Tyrėja net nepaaiškino susidariusios situacijos, t. y. kad po jo praktiškai perrašytos liudininko apklausos į kitą protokolą jis tampa atsakingas už avariją ir bus teisiamas. Tyrėja nurodė, kad jei jam kils kokių neaiškumų, jis juos galės paaiškinti teisme. Šie faktai taip pat buvo žinomi teismui, bet ir į juos teismas neatsižvelgė. Apelianto manymu, susidaro paradoksali situacija: tyrėjai teigia, kad teismas išsiaiškins visas aplinkybes ir suformuluos teisingas išvadas, o teismas nuosprendyje teigia, kad teismas tiki tuo, ką užrašė protokole tyrėjai. Teismui jo paaiškinimai yra nelogiški, neįtikinami, nes jis, pagal nuosprendžio teiginius, teisme siekė išvengti atsakomybės, tačiau nuteistasis su tuo nesutinka, nes tokios išvados nepagrįstos ir šiurkščiai pažeidžia jo teises į gynybą bei pagrindinius teismo veiklos principus.
Apelianto teigimu, kita labai svarbi nuosprendžio nepagrįstumą patvirtinanti aplinkybė yra ta, kad teismas net ir po kelių jo gynėjo suformuluotų prašymų visiškai nepaisė ir neanalizavo P. G. padarytų pažeidimų bei jų įtakos avarijai ir avarijos padariniams kilti. Teismas, suformuluodamas ekspertizės klausimus ekspertui, nemotyvuotai neįtraukė klausimų, susijusių su tuo, kiek įtakos turėjo P. G. girtumas jo suvokimui, reakcijai, sugebėjimui vertinti įvykio eigą, atstumus, automobilių greitį, galimus manevrus, kiek P. G. galėtų motyvuoti savo teiginius, kad jam girtumas netrukdė matyti jo vairuojamo automobilio rodomo posūkio, kaip jis galėtų motyvuoti, kad jam girtumas netrukdė orientuotis, vertinant jo lėtai judančio automobilio lėtai pradėtą manevrą į kairę. Mano, kad jo automobilio lėto manevro pradžią patvirtina automobilių susidūrimo faktas: P. G. praktiškai įvažiavo savo automobiliu į jo automobilio galą, o ne į jo automobilio šoną. Jei tikėti nepagrįstu P. G. teiginiu, kad jis, nuteistasis, užsuko jam kelią jo lenkimo metu prieš maždaug 20 m, o teisme teigia, kad net prieš 10 metrų, tai tokia nukentėjusiojo pozicija mažų mažiausiai atrodytų keista, kadangi stabdymo žymės rodo, kad P. G. kažkodėl pradėjo stabdyti ne prieš 10 ar 20 metrų, bet anksčiau. Jis nepasako, kodėl taip darė. P. G. teiginiuose yra ir daugiau neatitikimų, kuriuos privalėjo aiškintis ekspertas. Bet kadangi ekspertui teismas neuždavė klausimų, susijusių su P. G. įtaka avarijai, tai galimai ekspertas ir buvo formalus, atsakė tik į tuos klausimus, kuriuos teismas papildomai suformulavo. Tačiau, net ir tirdamas papildomą klausimą dėl įkalnės įtakos P. G. automobilio greičiui, jis išvadas suformulavo tam tikra prasme-abejodamas kai kuriomis iš jų.
Taip pat nurodo, kad teisiamojo posėdžio metu jo gynėjas prašė skirti psichiatrinę-narkologinę ekspertizę, nes tada būtų objektyviau įvertinta P. G. girtumo, greičio viršijimo įtaka avarijai ir jos pasekmėms kilti. Tokių klausimų pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir vien dėl to nuosprendis negali būti teisėtas bei pagrįstas. Teismas be pagrindo atmetė jo močiutės, liudininkių D. D., A. E. parodymus, taip pat ir paties P. G. parodymus, kad jis, nuteistasis, net įvykio vietoje teigė rodęs posūkį. Todėl šios aplinkybės patvirtina, kad P. G. dėl girtumo nematė arba per vėlai pamatė jo automobilio rodomą posūkį į kairę bei pradedamą manevrą ir todėl, todėl, būdamas dėl girtumo neadekvatus staigiems ir motyvuotiems situacijos vertinimams, savo automobilį nesugebėjo taip vairuoti, kad žymiai neviršytų leistiną važiavimo greitį bei taip, kad sugebėtų sustabdyti atsiradus kliūčiai arba išvengtų įvažiavimo į jo automobilio galinę dalį. Apeliantas įsitikinęs, kad jeigu P. G. nebūtų buvęs girtas ir nebūtų ženkliai viršijęs leistino greičio, nebūtų įvykusi ši avarija ir nebūtų žuvęs žmogus, nebūtų sužalota A. P..
Apelianto teigimu, teismas, atsisakydamas aiškintis girto vairuotojo P. G., gerokai viršijusio greitį prieš avariją, veiksmų priežastinį ryšį su avarijos kilimu ir jos pasekmėmis, pažeidė ir LAT formuojamą praktiką, nagrinėjant panašaus pobūdžio avarijos bylas.
Mano, kad apeliacinės instancijos teismas turi pagrindą panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes jis nepadarė nusikaltimo, už kurį yra nuteistas.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Išnagrinėjusios bylą apeliacine tvarka kolegijos nuomone, teismas tinkamai taikė įstatyme įtvirtintas baudžiamosios atsakomybės nuostatas. Teismas, tirdamas, vertindamas įrodymus ir priimdamas nuosprendį, įstatymo reikalavimus taikė tinkamai. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas tinkamai įvertino surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir vertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad D. V. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį.
Pagal BK 281 straipsnio 5 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla asmeniui, kuris vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, jog dėl 2013-02-25 kelio Kryžkalnis–Rietavas–Vėžaičiai 24 kilometre įvykusio eismo įvykio, susidūrus D. V. vairuojamam automobiliui „Volkswagen Golf“ bei P. G. vairuojamam automobiliui „Seat Alhambra“, žuvo „Volkswagen Golf“ keleivis A. D. bei sužalota to paties automobilio keleivė A. P., kuriai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tačiau, nuteistojo teigimu, byloje nėra objektyvių jo kaltės įrodymų, patvirtinančių, kad jis padarė KET pažeidimą, kad nenustatytas priežastinis ryšys tarp jo padaryto KET pažeidimo ir kilusių padarinių, kad netirta, kaip P. G. girtumas bei leistino greičio viršijamas galėjo turėti įtakos kilusiems padariniams. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais nuteistojo teiginiais, nes jie iš esmės prieštarauja bylos duomenims.
Iš bylos duomenų matyti, kad byloje buvo gautos dvi specialisto išvados. Iš 2013-07-08 specialisto išvados Nr. 11K-120(13) matyti, jog specialistas nustatė, kad techniniu požiūriu tiesioginiame priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu bei pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti buvo automobilio „Volkswagen Golf“ vairuotojo D. V. veiksmai – prieš važiuojamųjų dalių sankirtą išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą ir atlikdamas posūkio į kairę manevrą išvažiuojant iš kelio (tikėtina, kaip pats nurodo, iš anksto nerodydamas posūkio signalo ir nestebėdamas eismo situacijos už jo vairuojamo automobilio) nedavė kelio jį tuo metu kairiąja kelio puse lenkusio automobilio „Seat Alhambra“ judėjimui ir su pastaruoju susidūrė. Techniniu požiūriu automobilio „Seat Alhambra“ vairuotojui P. G. neturint techninės galimybės išvengti susidūrimo, jo veiksmuose prieš eismo įvykį nėra veikos, buvusios priežastiniame ryšyje su šio įvykio kilimu (t. 1 b. l. 46–53). Taigi specialisto išvadoje aiškiai nurodoma, kad tiesioginiame priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu bei pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo nuteistojo D. V. veiksmai.
Analogiškos išvados pateiktos ir atlikus papildomą ekspertizę (t. 2, b. l. 67–77). Kaip matyti iš bylos duomenų, tam, kad būtų išsamiau atlikta ekspertizė, buvo atlikti papildomi kelio vietos matavimai, nustatant kelio įkalnę, ir atsižvelgiant į tai atlikta papildoma ekspertizė. 2014-01-22 ekspertizės akte Nr. 11K-257(13) nustatyta, kad techniniu požiūriu tiesioginiu priežastiniu ryšiu su šio eismo įvykio kilimu buvo susiję automobilio „Volkswagen Golf“ vairuotojo D. V. veiksmai ir jie buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Priešingai, nei teigia nuteistasis, buvo vertinta ir tai, kokią įtaką turėjo P. G. viršytas leistinas greitis, tačiau eksperto nurodoma, jog techniniu požiūriu prieš eismo įvykį automobilio „Seat Alhambra“ vairuotojo P. G. veiksmai – važiavo viršydamas leistiną 90 km/h greitį – techniniu požiūriu buvo nesaugūs, tačiau priežastiniu ryšiu su šiuo eismo įvykio kilimu susiję nebuvo.
Iš paties nuteistojo parodymų, duotų tą pačią dieną po įvykio, nustatyta, jog jis parodė, kad važiavo keliu Kryžkalnis–Rietavas–Vėžaičiai, jam reikėjo sukti į kairėje pusėje esantį šalutinį keliuką, todėl jis iš lėto, t. y. automobiliui kiek įsibėgėjus ir pasiekus apie 60 km/h greitį, įjungė laisvą pavarą ir automobilis riedėjo iš inercijos. Pririedėjęs kairėje kelio pusėje esantį šalutinį kelią, įjungė kairės pusės posūkio signalą ir pradėjo sukimo į kairę manevrą, posūkio signalą įjungė visiškai privažiavęs šalutinį keliuką pradėdamas sukimo manevrą. Sukdamas į kairę į galinio vaizdo veidrodėlį nepasižiūrėjo, todėl neįsitikino, ar jo automobilio nelenkia kitas automobilis. Pradėjęs sukimo manevrą, išgirdo stabdomo automobilio padangų garsą (t. 1, b. l. 90–91). Tokius pačius parodymus nuteistasis davė ir 2013-07-15 įtariamojo apklausos metu (t. 1, b. l. 146–147). 2013-07-15 D. V. įteiktas pranešimas apie įtarimą, jog jis yra padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje.
Nors nuteistasis tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos jo teisės, kad jis parodymus davė ir patvirtino, jog prieš atlikdamas sukimo manevrą į kairę nerodė posūkio ženklo, neperskaitęs protokolų, kad pirmos apklausos metu jam buvo duota suprasti, kad apklausa yra tik formali ir jis dėl eismo įvykio nekaltas, tačiau tokie apelianto teiginiai yra niekuo nepagrįsti. Kaip matyti iš 2013-02-25 apklausos protokolo, D. V. buvo apklaustas kaip liudytojas, buvo įspėtas dėl melagingų parodymų davimo. Po apklausos protokolu jis pats savo ranka pasirašė, jog parodymai surašyti teisingai, pats perskaitė, papildymų neturi, ir padėjo parašą (t. 1, b. l. 90–91). 2013-07-15 įtariamojo apklausos protokole D. V. taip pat pats savo ranka parašė, jog perskaitė, jo parodymai teisingi, papildymų ar patikslinimų neturi (t. 1, b. l. 147). Be to, įtariamojo apklausos metu D. V. savo ranka pasirašė, jog su pareikštu įtarimu susipažino, jį suprato, savo kaltę pripažįsta visiškai. Tai, kad protokolai buvo surašyti pagal paties D. V. parodymus, teisiamojo posėdžio metu kaip liudytojai apklausti patvirtino tyrėjas A. A. bei vyresn. tyrėja L. M.. Teismas neturi jokio pagrindo abejoti minėtų liudytojų parodymais. Nuteistojo argumentai, kad pirmos apklausos metu jis suprato, jog tai tik formali apklausa, nes jis dėl eismo įvykio nekaltas, vertintina kaip subjektyvi jo nuomonė, nepagrįsta jokiais įrodymais. Be to, jei jis suprato, kad dėl įvykio nekaltas, tai nesuprantami jo parodymai, kodėl jis pats patvirtino, jog prieš pradėdamas posūkį neįsitikino, ar jo vairuojamo automobilio nelenkia kitas automobilis. Tai, kad, apelianto teigimu, jis buvo streso būsenos, todėl negalėjo suprasti duodamų parodymų, teismo pagrįstai vertinta kritiškai, kadangi nuo eismo įvykio (12.50 val.) iki pirmos apklausos (20.35 val.) praėjo nemažas laiko tarpas ir apeliantas turėjo pakankamai laiko suvokti įvykio aplinkybes.
Dėl apelianto teiginių, kad, jo manymu, tyrėja L. M., išsikvietusi jį į papildomą apklausą, nepaisant to, kad jis nėra teisininkas, nėra tiek išsilavinęs, jog sugebėtų analizuoti įtarimą ar tyrėjos užduodamus klausimus, formuluojamas išvadas, elgėsi neteisėtai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog tyrėja prieš įteikdama pranešimą apie įtarimą išaiškino D. V. jo teisę turėti gynėją (t. 1, b. l. 143). Taigi, jeigu apeliantas manė, kad jis nesugebės tinkamai analizuoti jam pareikšto įtarimo, jis turėjo galimybę pasinaudoti įstatymo jam suteikta teise, tačiau jis pats savo parašu patvirtino, jog gynėjo nepageidauja. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad BPK 51 straipsnis numato, kokiais atvejais yra privalomas gynėjo dalyvavimas, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, šiuo atveju privalomas gynėjo dalyvavimas pagal BK 51 straipsnio nuostatas nebuvo reikalingas.
Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo argumentai dėl jo teisių pažeidimo ikiteisminio tyrimo metu yra visiškai nepagrįsti, o jo parodymų pakeitimas teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teismo pagrįstai vertintas kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas teisingai pažymėjo, jog viso ikiteisminio tyrimo metu D. V. davė nuoseklius parodymus, kurie atitinka kitas byloje nustatytas aplinkybes, tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaraujantys byloje nustatytoms aplinkybėms.
Dėl apelianto teiginių, kad teismas be pagrindo atmetė jo močiutės A. P., liudininkių D. D., A. E. parodymus, pažymėtina, jog liudytojos D. D. bei A. E. eismo įvykyje nedalyvavo ir iš esmės apie patį eismo įvykį nieko pasakyti negalėjo, o nukentėjusios A. P. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, kardinaliai skyrėsi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji parodė, kad ji nežino ir negali pasakyti, ar D. V. prieš posūkį parodė posūkio signalą, kad ji yra senyvo amžiaus ir į tokius dalykus neatkreipia dėmesio (t. 1, b. l. 82–83), tačiau teisiamojo posėdžio metu, praėjus nemažam laiko tarpui nuo eismo įvykio, ji jau teigė, kad gerai suprato, jog D. rodė posūkį, nes ji sėdėjo priekyje, posūkį rodė, nes pypsėjo (t. 2, b. l. 99). Taigi nukentėjusioji iš esmės pakeitė parodymus kaltinamojo, savo anūko, naudai, todėl darytina išvada, jog teismas pagrįstai atmetė tokius nukentėjusiosios parodymus.
Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad netirta, kaip P. G. girtumas galėjo turėti įtakos kilusiems padariniams, kad nebuvo paskirta psichiatrinė-narkologinė ekspertizė P. G. ir tai galėjo turėti įtakos skundžiamo nuosprendžio priėmimui, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, teismas išsamiai nustatė faktines bylos aplinkybes ir, įvertinęs ekspertizės išvadas su paties nuteistojo parodymais, liudytojų parodymais, eismo įvykio schema bei kita bylos medžiaga, pagrįstai padarė išvadą, jog D. V. pažeidė KET, kurie turėjo įtakos kilusiems padariniams. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tai, jog teismas padarė apeliantui nepalankias išvadas, nereiškia, kad jis netinkamai nustatė faktines aplinkybes, neatsakė į esminius byloje keliamus klausimus.
Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, todėl naikinti nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
nuteistojo D. V. apeliacinį skundą atmesti.