Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-12-05 · Civilinė byla Nr. 2A-444/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-05
Bylos Nr.
2A-444/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė
Ieškovas
S. L.
Trečiasis asmuo
J. L.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ir ieškovės S. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-61-258/2010 pagal ieškovės S. L. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ (trečiasis asmuo - J. L.) dėl draudimo išmokos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Draudimo sutartimi, sudaryta tarp S. L. ir UAB DK PZU Lietuva , atsakovas (draudikas) 113 000 Lt. draudimo suma apdraudė automobilį BMW X 5, v/n (duomenys neskelbtini) Draudikas įsipareigojo, įvykus draudiminiam įvykiui - vagystei, sumokėti draudimo išmoką ieškovei (draudėjui) kurios naudai sudaryta sutartis (CK 6.987 str. 1 d.). Minėtas automobilis buvo pavogtas 2005 m. lapkričio 10 d. Lvovo mieste, Ukrainoje.

Šalies argumentai

Ieškovė kreipėsi į draudimo kompaniją, prašydama išmokėti draudimo išmoką, tačiau atsakovas tai daryti atsisakė, motyvuodamas tuo, kad neįsitikinęs draudžiamojo įvykio buvimu.

Ieškovė kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškovės S. L. naudai 101 700,00 Lt draudimo išmoką, 18.851,38 Lt palūkanų ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir teismo išlaidas. Nurodė, kad vadovaujantis Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalimi atsakovė ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, privalo išmokėti draudimo išmoką. Draudimo liudijime nurodyta 113 000 Lt draudimo suma, todėl, atėmus 10 proc. franšizę, atsakovas turi sumokėti 101 700 Lt. Be to, atsakovas privalo mokėti penkių procentų metines palūkanas už 1354 dienas (pradelstą prievolės vykdymo laikotarpį), kas sudaro 18 851,38 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir iš UAB DK „PZU Lietuva“ ieškovės S. L. naudai priteisė 6 371 Lt. draudimo išmoką, 16 925,13 Lt palūkanas. Teismas taip pat nusprendė nuo 2009 m. rugsėjo 21 d. iki 2010 m. balandžio 1 d. skaičiuoti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 90 270 Lt. sumos, o nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo - nuo priteistos sumos.

Teismas nustatė, kad Draudimo išmokos dydis apskaičiuojamas vadovaujantis Transporto priemonių draudimo taisyklėmis Nr. 049, kurių 15.1.3 punkte nurodyta, jog, kai transporto priemonė pavogta, draudimo išmoka yra transporto priemonės rinkos kaina draudiminio įvykio dieną (išskyrus draudimą „Nauja verte“ ir draudimą „Pastovia draudimo suma“), tačiau skliaustuose nurodyto draudimo varianto ieškovė nebuvo pasirinkusi. Draudimo liudijime AC Nr. 213244 nurodyta, jog pasirinktas bazinis draudimo variantas, papildomai - atsistatanti draudimo suma, frančizė vagystės draudiminio įvykio metu nustatyta 10 procentų. Automobilis BMW X5, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo metu įvertintas 113.000,00 Lt. Vadovaujantis VšĮ ,,Emprekis“ leidiniu „Automobilių kainos Lietuvoje. Naudoti lengvieji automobiliai“ 2005 m. draudimo sutarties sudarymo metu paminėto automobilio rinkos vertė buvo 100 000 Lt, tai rodo, jog draudikas ginčo automobilį įvertino 3 000 Lt daugiau. 2005 m. spalio – gruodžio mėnesiais tokio automobilio vertė sudarė 97 300 Lt., tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, jog draudimo sutarties sudarymo metu ginčo automobilio vertė buvo trims tūkstančiais litų didesnė, sprendė, kad nustatant automobilio rinkos vertę jo vagystės metu, automobilio vertė šia suma didintina, pripažįstant, jog draudiminio įvykio dienai automobilio rinkos vertė sudarė (97 300Lt + 3000Lt), t. y. 100 300 Lt. minus 10 proc. frančizės, draudimo išmoka sudaro 90 270 Lt. Atsakovas pagal savo paskaičiavimus nustatytą 83 899 Lt draudimo išmokos sumą 2010 m. balandžio 1 d. pervedė į ieškovės S. L. atsiskaitomąją sąskaitą, todėl pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog ieškovei priteistina likusi nesumokėta 6 371 Lt. (90 270Lt - 83 899Lt.) draudimo išmokos suma.

Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad atsakovui pareiga išmokėti draudimo išmoką atsirado nuo nutarimo iškelti baudžiamąją bylą priėmimo (pripažintas draudiminis įvykis) per 30 dienų (Draudimo įstatymo 82 str. 2 d.), t. y. ne vėliau, kaip iki 2005 m. gruodžio 15 d. Iki kreipimosi į teismą dienos atsakovas draudimo išmokos neišmokėjo 3 metus ir 9 mėn., todėl teismas sprendė, kad terminą įvykdyti prievolę praleidęs atsakovas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.210 str.). Tokiu būdu nustatyta, kad atsakovo skola ieškovei iki kreipimosi į teismą dienos taip pat yra 16 925,13 Lt palūkanų.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą dalyje dėl palūkanų ir priimti naują sprendimą šioje dalyje bei perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 049 yra sudėtinė ir neatskiriama tarp ieškovės ir atsakovo sudarytos draudimo sutarties dalis, o minėtų taisyklių 19 punkte, nepažeidžiant CK 6.258 straipsnio nuostatų, numatyta, kad, jeigu draudikas nesilaiko draudimo išmokos išmokėjimo termino, draudėjas turi teisę reikalauti 0,01 proc. dydžio delspinigių nuo išmokos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Tokiu būdu sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės ribas, o nuo 2005 m. gruodžio 15 d. iki 2009 m. rugsėjo 21 d. delspinigių suma yra 12 421,15 Lt, kuri šiuo metu S. L. yra išmokėta.

Apeliaciniu skundu ieškovė S. L. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei nebuvo priteista 11 430 Lt draudimo išmokos ir 1926,25 Lt palūkanų ir priimti šioje dalyje naują sprendimą, priteisiant iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškovės S. L. naudai 11 430 Lt draudimo išmokos ir 1926,25 Lt palūkanų bei nuo 2009 m. rugsėjo 21 d. iki 2010 m. balandžio 2 d. skaičiuoti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 120 551,38 Lt ir nuo 2010 m. balandžio 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo palūkanas skaičiuojant nuo 36 652,38 Lt. Nurodo, kad pagal bendrą taisyklę pripažįstama, kad praradus apdraustą transporto priemonę, draudimo išmoka yra lygi draudimo sumai (113 000 Lt), o automobilio vertės (100 300 Lt) nustatymas draudiminio įvykio dienai remiasi vien spėlionėmis. Automobilio vertės sumažėjimo faktą turėtų įrodinėti draudikas, tačiau atsakovo pateikta informacija VšĮ „Emprekis“ leidinyje „Automobilių kainos Lietuvoje“, kuriame nurodytos statistinės – vidutinės automobilių BMW X 2005 m. spalis – gruodis rinkos vertės, nėra tinkami duomenys įrodinėjant konkretaus pagrobto automobilio rinkos vertę, nes neatspindi jo individualių savybių. Atitinkamai visiškai neaišku, kaip pagrobto automobilio vertė per 6 mėnesius nuo draudimo sutarties sudarymo sumažėjo net 12 700 Lt (pagal teismo skaičiavimą). Atitinkamai didintina ir priteistų palūkanų suma.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė S. L. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliacinis skundas grindžiamas visiškai naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo atsakovo pateiktos ar reikalaujamos nagrinėti pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.), nes atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme niekuomet nekėlė klausimo dėl ieškovo reikalavimo priteisti įstatymines palūkanas pagrįstumo. Be to, atsižvelgiant į CK 6.210, 6.261 straipsnių nuostatas, 5 proc. dydžio palūkanos yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, o netesybos įskaitomos į nuostolius (CK 6.258 str. 3 d.).

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo ieškovės S. L. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė PZU Lietuva transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 049 15.1.3 punkto nuostatas ir draudiminę išmoką apskaičiavo pagal pagrobto automobilio rinkos vertę įvykio metu. Tuo tarpu ieškovė nagrinėjamu atveju reikalauja suteikti / taikyti tokio pobūdžio draudiminę apsaugą, dėl kurios nebuvo susitarta bei už kurią nebuvo sumokėta draudimo įmoka. Apeliantės reikalavimas išmokėti draudimo išmoką, lygią draudimo sumai, reikštų ne ką kita, kaip jos pačios sudarytos draudimo sutarties sąlygų ginčijimą, o tai reikštų nesąžiningumą, nes ji ginčytų draudimo sutarties sąlygas, kurių pati pageidavo bei su kuriomis sutiko. Atitinkamai automobilis yra pagrobtas, todėl atlikti jo apžiūrą ir nustatyti individualią vertę nėra galimybių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė tiek ieškovė, tiek ir atsakovas, tačiau ieškovė skundžia tik tą sprendimo dalį, kuria buvo atmestas jos reikalavimas dėl 11 430 Lt draudimo išmokos ir 1926,25 Lt palūkanų priteisimo, o atsakovas skundžia sprendimo dalį dėl 16 925,13 Lt palūkanų priteisimo. Todėl byla nagrinėjama šalių apeliacinių skundų ribose.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmę turinčias aplinkybes ir tinkamai taikė materialios bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

Nesutikdama su skundžiama sprendimo dalimi ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad spręsdamas dėl atlygintinos žalos dydžio pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo tiek draudiminės teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje suformuota taisykle, pagal kurią pripažįstama, jog praradus transporto priemonę, draudimo išmoka yra lygi draudimo sumai. Tačiau pastebėtina, kad ieškovės apeliaciniame skunde taip pat pripažįstama, jog nurodyta taisyklė turi ir išimčių, kai nuo draudimo sutarties sudarymo iki draudiminio įvykio dienos apdrausto daikto vertė sumažėja dėl tokio daikto sugadinimo ar jo nusidėvėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2007). Tuo tarpu byloje nustatyta, kad ginčo automobilis (2000 m. gamybos, rida sutarties sudarymo dieną – 140 000 km) buvo apdraustas 2005 m. gegužės 28 d., o draudiminis įvykis įvyko po kelių mėnesių - 2005 m. lapkričio 10 d. Lvovo miste, Ukrainoje. Nurodytos aplinkybės savaime patvirtina automobilio nusidėvėjimo faktą, juo labiau turint omenyje atstumą tarp Lietuvos ir Lvovo miesto. Todėl teigti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nagrinėjamu atveju draudimo išmoka yra nežymiai mažesnė už draudimo sumą, priėmė neteisėtą sprendimą, pagrindo nėra. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad VšĮ „Emprekis“ pateikta informacija neatspingi pagrobto automobilio individualių savybių, tačiau, iš kitos pusės, jokių išskirtinių minėto automobilio savybių taip pat nenurodo.

Apeliantė taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vadovavosi Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 049 15.1.3 punktu. Paminėtu punktu nustatyta, kad ,,kai transporto priemonė, jos detalės, įranga pavogta: draudimo išmoka yra transporto priemonės, jos detalių, įrangos rinkos kaina draudiminio įvykio dieną (išskyrus draudimą ,,Naująja verte“ ir draudimą ,,Pastovia draudimo suma“), sumažinta franšizės suma“. Savo teiginį apeliantė grindžia nuorodomis į teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-746/2003, 3K-3-911/2002, 3K-3-486/2000, 3K-3-58/2000). Tačiau pastebėtina, kad nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra tapačios (apeliantės nurodytose bylose nebuvo sprendžiamas klausimas dėl draudimo sutartyje numatyto draudimo varianto bei pagal jį suteikiamos draudimo apsaugos). Be to, pačios apeliantės cituojamoje nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2007 yra pasakyta, kad draudiminio įvykio atveju draudimo išmoka turi būti apskaičiuojama laikantis sutartyje įrašytos draudimo sumos ir kitų sutarties sąlygų dėl draudimo išmokos dydžio. Tuo tarpu nagrinėjamuoju atveju šalys susitarė dėl bazinio draudimo varianto, pagal kurį skaičiuojamas nusidėvėjimas, o papildomų draudimo variantų (atitinkamai brangiau kainuojančių: ,,Nauja vertė“ arba ,,Pastovi draudimo suma“) ieškovė nepasirinko ir atitinkamai jų neapmokėjo (1 t., 7 b. l.). Todėl sprendžiant dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo netaikyti šalių gera valia sudarytos sutarties sąlygų nėra pagrindo (CK 1.5 str.).

Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas CK 6.210 straipsnio pagrindu priteisdamas ieškovės naudai palūkanas, neatsižvelgė į tarp šalių sudarytos sutarties sudėtinę dalį – Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 049, kurių 10 p. numato 0,01 proc. dydžio delspinigių nuo išmokos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Tačiau nurodyta aplinkybe atsakovas nei savo paaiškinimuose, nei pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nuo pareikšto ieškinio nesigynė (1 t., 30, 137-140 b. l.), o CPK 306 straipsnio 2 dalis draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė GasiūnienėKonstantinas GurinasDanutė Milašienė