Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. V. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vertina, kad pareiškėjui turi būti nustatyta laikinoji apsauga, nes nagrinėjamu atveju tampa aktualūs ne tik Lietuvos nacionalinės teisės reglamentuoti užsieniečio išvykimui, išsiuntimui, grąžinimui į kilmės valstybę keliami procedūriniai reikalavimai, tačiau ir Lietuvos valstybės prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai dėl laikinosios apsaugos masinio srauto metu iš trečiųjų šalių perkeltiems asmenims, priverstiems palikti savo kilmės šalį ar regioną ir negalintiems saugiai ilgam laikui grįžti. Dėl sąlygų, susiklosčiusių toje šalyje, kuriai gali būti taikomas Ženevos konvencijos 1A straipsnis arba kiti tarptautinę apsaugą suteikiantys tarptautiniai ar nacionaliniai dokumentai, t. y. dėl asmenų, kurie pabėgo iš ginkluoto konflikto vietų arba vietų, kur vyrauja smurtas, arba kuriems kilo didelis pavojus, kad jų žmogaus teisės bus sistemingai arba apskritai pažeidinėjamos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. 24S202402 teisėtumo ir pagrįstumo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šiuo Sprendimu pripažintas netekusiu galios Migracijos departamento Kauno skyriaus 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas priimti prašymą Nr. 2407-LLG-8444.

Byloje nustatyta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 14 punktu, Migracijos departamentas 2024 m. liepos 23 d. priėmė sprendimą O. V. atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Nr. 24S172814.

Kadangi pagal Įstatymo 35 straipsnio 2 dalį, užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi priėmimo, O. V. prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi negalėjo būti priimtas. Atsižvelgiant į tai, atsakovas priėmė 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. 24S202402, kuriuo pripažintas netekusiu galios Migracijos departamento Kauno skyriaus 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas priimti prašymą Nr. 2407-LLG-8444.

Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu Sprendimu, kreipėsi į teismą.

Pažymėtina, kad nors Migracijos departamento sprendimas O. V. atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Nr. 24S172814 yra susietas su Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. 24S202402, kuriuo pripažintas netekusiu galios Migracijos departamento Kauno skyriaus 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas priimti prašymą Nr. 2407-LLG-8444 (skundžiamas Sprendimas) (Sprendimas priimtas dėl iš sprendimo Nr. 24S172814 kylančių pasekmių), tačiau šioje administracinėje byloje pareiškėjas ginčija būtent 2024 m. rugsėjo 4 d. Sprendimą.

Kaip minėta, Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo. Šis apribojimas netaikomas, kai leidimą laikinai gyventi atsisakyta išduoti ar pakeisti šio straipsnio 1 dalies 11, 16 ar 19 punkte nustatytais pagrindais.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punktą, viešojo administravimo subjektas gali pripažinti netekusiu galios savo arba įstatymų nustatytais atvejais žemesnio pagal pavaldumą viešojo administravimo subjekto priimtą neteisėtą administracinį sprendimą, kas ir buvo atlikta nagrinėjamo ginčo atveju.

Teismas pažymi, kad pareiškėjui Migracijos departamento 2024 m. liepos 23 d. sprendimu buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, todėl, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjas galėjo pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo, bet pareiškėjo prašymas Migracijos departamente buvo priimtas 2024 m. rugpjūčio 1 d., t. y. praėjus mažiau negu vieneriems metams. Todėl Migracijos departamentas, priėmęs pareiškėjo prašymą nepraėjus vieneriems metams nuo sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, priėmė skundžiamą Sprendimą.

Šiame kontekste teismas pažymi, kad valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių tiek atvykimą į jų teritoriją, tiek ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Užsieniečiui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų jam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje Įstatymo nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nėra numatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei šias institucijas įpareigoja Įstatymo nuostatos.

Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, o pareiškėjo situacija nepatenka į joje nustatytas išimtis dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas privalėjo panaikinti Kauno skyriaus priimtą neteisėtą administracinį sprendimą, nes Migracijos departamento Kauno skyriaus 2024 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas priimti prašymą Nr. 2407-LLG-8444 yra neteisėtas.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas negalėjo turėti teisėto lūkesčio, jog jo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi galės būti pateiktas anksčiau kaip vieneri metai nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo. Kitaip tariant, pareiškėjas negalėjo turėti pagrįsto lūkesčio, jog iš neteisėtų sprendimų pareiškėjui bus išduotas teisėtas leidimas gyventi.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog svarbu įvertinti pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje trukmę, susiklosčiusius šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius, kitas sprendimui priimti reikšmingas aplinkybes, tačiau atsakovas to nepadarė.

Šiuo atveju buvo atliekama administracinė procedūra dėl sprendimų panaikinimo, kuris buvo priimtas neteisėtai, o ne nagrinėjimas pareiškėjo prašymas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo, todėl Migracijos departamentas pagrįstai išsamiai nevertino aplinkybių, kurios vertinamos priimant tokio pobūdžio sprendimus. Šioje situacijoje aktuali Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies nuostata apribojanti galimybę teiki prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir nustatytas apribojimas neturi išimčių, susijusių su užsieniečio socialiniais ryšiais.

Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), Lietuvos vyriausiais administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Migracijos departamentas nemotyvavo ginčijamo Sprendimo, kaip teigia pareiškėjas, nes, teismo vertinimu, atsakovas tinkamai ir atsakingai įvertino visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėju ir susiklosčiusia situacija. Skundžiamas sprendimas pagrįstas Migracijos departamento surinktais duomenimis, taip pat teisės aktų normomis, o taikomos priemonės motyvuotos. Sprendimuose aiškiai išdėstyti motyvai. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio keliamus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Pareiškėjo skunde kitos nurodytos aplinkybės bylos procesinei baigčiai jokios reikšmės neturi, todėl teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.), plačiau dėl jų nepasisako.

Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl Sprendimo panaikinimo netenkinamas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis,

nusprendžia:

Pareiškėjo O. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.