- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-12-20
- Bylos Nr.
- eA-1036-552/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02685-2022-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- S. P.
- Atsakovas
- Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, Vilniaus rajono savivaldybės tarybai
- Trečiasis asmuo
- R. M.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. patikslintą skundą atsakovams Vilniaus rajono savivaldybės administracijai ir Vilniaus rajono savivaldybės tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – R. M.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas S. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslinęs prašė: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir LAGK) 2022 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. 21R-302(AG-239/04-2022) (toliau – ir LAGK sprendimas); 2) panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2022 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. A33(1)-2676 „Dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos“ (toliau – ir Administracijos sprendimas); 3) įpareigoti Administraciją ir Vilniaus rajono savivaldybės tarybą (toliau – ir Taryba) iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl infrastruktūros plėtros įmokos (toliau – ir Įmoka).
2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Pareiškėjas 2021 m. balandžio 24 d. sudarė sutartį su architektu dėl vienbučio gyvenamo namo, pagalbinio ūkio pastatų (duomenys neskelbtini) Vilniaus rajone rekonstrukcijos statybos projekto. 2021 m. rugsėjo 21 d. Administracijai buvo pateiktas prašymas statybos leidimui gauti ir Rekonstrukcijos projektas, tačiau prašymas 2021 m. rugsėjo 28 d. buvo atmestas ir jam pateiktos pastabos dėl trūkumų. Pareiškėjas nuolat siekė ištaisyti trūkumus, tačiau Administracijos atstovė, tinkamai nebendradarbiaudama ir praleisdama procesinius terminus konkretiems veiksmams atlikti, teikė vis naujas pastabas ir atmesdavo prašymą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo. Pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT) specialistės 2021 m. gruodžio 31 d. laišką architekto prašymas pateiktas dar kartą, tačiau kitomis priemonėmis. Pareiškėjo prašymas buvo priimtas ir pradėtas nagrinėti. Buvo laukiama NŽT sutikimo įvažiavimui į sklypą. Projekte pakeitimai nuo prašymo pateikimo dienos nebuvo daromi, todėl pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad statybą leidžiančio dokumento prašymas buvo pateiktas 2021 m. rugsėjo 21 d., o atsakovo reikalavimai / pastabos ir atsakymai į jas yra pateikto prašymo patikslinimai. Projekto tikrinimui iš naujo nebuvo jokio pagrindo.
2.2. Administracijos specialistės vadovė nurodė, kad veiksmai, kai pastabos dozuojamos, t. y. pateikiamos vis naujos, yra negalimi. Pastabos turi būti pateiktos visos ir vienu metu, o ne ištęsiant ir vilkinant statybą leidžiančio dokumento (toliau – ir SLD) prašymo nagrinėjimą. Su vadove sutarta, kad, pareiškėjui atsakius į 2021 m. gruodžio 20 d. pastabas – jis aprašys vadovei situaciją ir vadovė peržiūrės situaciją. Atsakymus į pastabas su aktualiais dokumentais architektas į sistemą pateikė 2021 m. sausio 6 d., atsakovo specialistės 2022 m. sausio 10 d. pastabose liko tik pagrindinis reikalavimas pateikti NŽT sutikimą įvažiavimui, kuris buvo gautas 2022 m. sausio 17 d. Atsakymus į visas ketvirtąsias pastabas architektas pateikė per protingai trumpą laiką, t. y. 2022 m. sausio 26 d. 2022 m. sausio 31 d. buvo gautos pastabos ir jose vėl atsirado naujos pastabos, šį kartą dėl, be kita ko, Įmokos sumokėjimo. Atsakymus į visas penktąsias pastabas architektas į sistemą pateikė 2022 m. kovo 1 d. Atsakovo specialistė, nelaukdama atsakymo į pareiškėjo prašymą dėl įmokos netaikymo, šeštąjį kartą atmetė prašymą 2022 m. kovo 4 d.
Šalies argumentai
2.3. Pareiškėjo vertinimu, 2021 m. rugsėjo 21 d. prašymas turėjo būti traktuojamas kaip pirmasis ir vienintelis. Šio prašymo papildymas / taisymas reiškia, kad jis buvo pateiktas iki vėliau įsigaliojusio Infrastruktūros plėtros mokesčio. Pareiškėjas 2022 m. vasario 7 d. pateikė prašymą dėl Įmokos netaikymo, tačiau 2022 m. kovo 23 d. Administracija priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymą atmetė, nevertindama atsakovo specialistės atliktų nekorektiškų veiksmų, kurie ir lėmė susidariusią situaciją.
2.4. 2022 m. kovo 26 d. pareiškėjas pateikė prašymą pagal kompetenciją Tarybai, nes teisė nustatyti Įmokos tvarką ir patvirtinti kriterijus suteikta būtent Tarybai, o ne Administracijai. Tačiau Tarybai skirtas prašymas buvo nagrinėjamas Administracijos.
2.5. LAGK, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl, be kita ko, Administracijos sprendimo panaikino, skundžiamu 2022 m. gegužės 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
2.6. Pareiškėjas pabrėžė, kad teisė priimti sprendimus dėl tvarkos ir prioritetų, yra suteikta Tarybai, todėl 2021 m. gruodžio 27 d. Administracijos direktorius, pasirašydamas įsakymą Nr. A27(1)-3551 dėl Įmokos skaičiavimo tvarkos, viršijo savo įgaliojimus. Taryba 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. T3-412 1 punktu tik pavedė Vilniaus rajono savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatoriaus funkcijas įgyvendinti Administracijai. Tarybos sprendime Įmoka neapmokestinami prašymai, pateikti (bet nepraėję pirminės patikros) iki Tarybos sprendimo įsigaliojimo.
2.7. Pareiškėjas nėra specialistas ir jam nesuprantami visi teisiniai dokumentai, be to, atsakovas neinformavo apie prašymo atmetimo statuso reikšmingumą ir šių veiksmų pasekmes. Pareiškėjo pasirinkimas neskųsti, o ištaisyti pateikto SLD prašymo trūkumus, buvo grindžiamas tuo, kad pateikus ištaisymus ir trūkstamus dokumentus prie pradinio prašymo, pastarasis bus patenkintas. Informavus pareiškėją, kokios gresia sankcijos, pasekmės (Įmokos mokėjimas), pareiškėjas nebūtų sutikęs su nesąžiningu prašymo nagrinėjimu (pastabomis, atmetimais) ir būtų juos skundęs. Vadovaudamasis aktualiais ir galiojančiais teisės aktais, pareiškėjas 2022 m. kovo 26 d. pateikė prašymą Tarybai, tačiau prašymas buvo vėl perduotas Administracijai.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
3.1. Byloje taikomi galiojantys Tarybos sprendimai (norminiai aktai), kurie nenumato galimybės sumažinti ar atleisti pareiškėją nuo Įmokos. Administracijos direktorius negali įpareigoti Tarybos atlikti konkrečius veiksmus ar pakeisti Tarybos sprendimus.
3.2. Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje iki 2022 m. sausio 17 d. buvo taikomas nulinis Įmokos tarifas. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo (toliau – ir SIPĮ) nuostatoms, Taryba pavedė Vilniaus rajono savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatoriaus funkcijas įgyvendinti Administracijai, todėl pareiškėjo prašymai atleisti jį nuo įmokos teisėtai buvo pavedami išnagrinėti būtent Administracijai.
Žemesnės instancijos teismas
3.3. Taryba 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T3-355 nustatė naujus Įmokos tarifus, kurie įsigaliojo nuo 2022 m. sausio 17 d. 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. T3-355 14 punktu Taryba pavedė Administracijai gavus statytojo prašymą apskaičiuoti Įmoką pagal šiuo sprendimu patvirtintus tarifus. Savivaldybės administracijos direktorius, vykdydamas minėto 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. T3-355 14 punktą, 2021 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A27(1)-3551 nustatė Įmokos mokėjimo tvarką – numatė, kad pateikiant pirminį prašymą ir visus privalomuosius dokumentus dėl statybos leidimo išdavimo į statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinę sistemą „Infostatyba“ (toliau – ir IS „Infostatyba) nuo 2021 m. sausio 17 d. imtinai taikomas Savivaldybės infrastruktūros mokestis, numatytas Tarybos 2021 m. gruodžio 17 d. sprendime Nr. T3-355. Atsiliepime nurodyti teisės aktai buvo paskelbti viešai ir galiojo, todėl pareiškėjas, nesutikdamas su jų nuostatomis, turėjo teisę jas skųsti.
3.4. Administracija pagrįstai netenkino pareiškėjo 2022 m. vasario 7 d. prašymo atleisti jį nuo infrastruktūros įmokos mokėjimo panaikinimo. Pareiškėjo argumentai dėl Administracijos pastabų, teiktų IS „Infostatyba“ statybos leidimo išdavimo procedūrų vykdymo metu, yra nesusiję su nagrinėjama byla. 2022 m. sausio 7 d. pareiškėjas skundu Nr. A34(1)-121 kreipėsi į Administraciją dėl gautų pastabų teisėtumo – išnagrinėjus šį skundą pareiškėjui buvo išsiųstas 2022 m. vasario 18 d. atsakymas Nr. A33(1)-1445. Pareiškėjas šio Administracijos atsakymo neapskundė. Įmoka turėjo būti sumokėta iki prašymo dėl statybos leidimo išdavimo pateikimo. Todėl neskaičiuoti ir netaikyti Savivaldybės infrastruktūros plėtros mokesčio pareiškėjo žemės sklype projektuojamiems (rekonstruojamiems) pastatams nėra pagrindo.
3.5. Teisės aktai nenustatė, kad Taryba, esant statytojo prašymui, privalo jį atleisti nuo Įmokos mokėjimo. Įmoka nemokama, nuo įmokos atleidžiama, įmoka grąžinama Tarybos sprendimu, vadovaujantis SIPĮ 15 straipsnio 2−5 dalyse nustatyta tvarka.
3.6. Administracija sutiko su LAGK išvada, kad pareiškėjo prašymai nepraėjo pirminės patikros ir iki projekto tikrinimo stadijos nepatekdavo. Tai patvirtino pastabos, nurodytos išraše iš IS „Infostatyba“. Nagrinėjamu atveju buvo atskirta pirminė prašymo ir paties projekto tikrinimo tvarka – jeigu prašymas būtų atmestas jau projekto tikrinimo metu, įmoka nebūtų skaičiuojama. Kadangi IS „Infostatyba“ nebuvo pateikti visi privalomieji dokumentai iki nurodyto termino, t. y. iki 2022 m. sausio 16 d., pareiškėjo prašymas buvo pagrįstai atmestas.
3.7. NŽT sutikimas, kurio neįkėlimas kartu su projektu buvo kliūtimi registruoti prašymą, buvo gautas po 2022 m. sausio 16 d, t. y. jau įsigaliojus tarifams.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Taryba su skundu nesutiko bei iš esmės rėmėsi argumentais, kuriuos nurodė Administracija savo atsiliepime į pareiškėjo skundą.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. M. su skundu sutiko ir prašė skundą tenkinti. Atsiliepime nurodė, kad jam nebuvo nurodyta iki 2022 m. sausio 16 d. pateikti dokumentus. Pirmą kartą atmetus prašymą, NŽT sutikimas dėl pateikimo į sklypą nebuvo pareikalautas. Dokumentų įkėlimas į informacinės sistemos vieną ar kitą skiltį neturėtų būti traktuojamas kaip faktas, kad dokumentas nepateiktas.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. spalio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, be kita ko, šias aktualias aplinkybes:
Šalies argumentai
7.1. Pareiškėjas 2022 m. vasario 7 d. kreipėsi į Administraciją su prašymu neskaičiuoti ir netaikyti Savivaldybės infrastruktūros plėtros mokesčio rekonstruojamiems į gyvenamąjį namą garažui ir sodo pastatams, esantiems (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad keletą kartų kreipėsi dėl SLD gavimo minėtiems pastatams, tačiau prašymai nepagrįstai buvo atmesti.
7.2. Administracija skundžiamu 2022 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. A33(1)-2676 atsisakė neskaičiuoti ir netaikyti Savivaldybės infrastruktūros plėtros mokesčio sklype projektuojamiems (rekonstruojamiems) pastatams.
7.3. 2022 m. kovo 28 d. pareiškėjas su prašymu neskaičiuoti ir netaikyti Savivaldybės infrastruktūros plėtros mokesčio kreipėsi į Tarybą. Prašymas buvo persiųstas Administracijai. Pareiškėjo prašymas Administracijos 2022 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. A33(1)-3974 nebuvo nagrinėjamas, nes dėl to paties prašymo jau buvo priimtas sprendimas, o pareiškėjas nenurodė naujų aplinkybių, leidžiančių prašymą išnagrinėti iš naujo.
7.4. Nesutikdamas su Administracijos 2022 m. kovo 23 d. Sprendimu pareiškėjas kreipėsi į LAGK, prašydamas panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. vasario 7 d. prašymą, o Tarybą išnagrinėti pareiškėjo 2022 m. kovo 28 d. prašymą, kuris pareiškėjo nuomone, nepagrįstai buvo persiųstas nagrinėti Administracijai. LAGK 2022 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 21R-302(AG-239/024-2022) pareiškėjo skundą atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylai aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, SIPĮ, Savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos nustatymo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1475 (toliau – ir Metodika), Tarybos 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimo T3-412, 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. T3-414, 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. T3-355 ir Administracijos direktoriaus 2021 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. A27(1)-3551 nuostatas, pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo pareigos sumokėti infrastruktūros plėtros įmoką, kreipiantis su prašymu išduoti statybą leidžiantį dokumentą rekonstruojamiems į gyvenamąjį namą garažui ir sodo pastatams. Teismo posėdžio metu pareiškėjas teigė, kad Įmoka jam neturi būti skaičiuojama. Jei teismas nuspręstų, kad įmoka turi būti skaičiuojama, prašė įpareigoti Administraciją ir Tarybą iš naujo nagrinėti jo prašymą dėl atleidimo nuo infrastruktūros plėtros įmokos mokėjimo.
9. Teismas, remdamasis SIPĮ 2 straipsnio 10 dalimi, nustatė, kad Taryba 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. T3-412 1 punktu pavedė Vilniaus rajono savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatoriaus funkcijas įgyvendinti Administracijai. Teismas pažymėjo, kad tiek SIPĮ 14 straipsnio 4 dalis, tiek Metodikos 2 punktas, tiek Tarybos 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. T3-355 14 punktas nustato, kad Įmoką apskaičiuoja organizatorius – Administracija, gavusi statomo, rekonstruojamo pastato, esamo inžinerinio statinio rekonstruojamo į pastatą, statytojo prašymą. Teismo vertinimu, Įmokos apskaičiavimas apima ir prašymų dėl atleidimo nuo įmokos mokėjimo nagrinėjimą. Todėl tiek 2022 m. vasario 7 d. pareiškėjo prašymą, tiek 2022 m. kovo 23 d. prašymą, adresuotą Tarybai, pagrįstai nagrinėjo Administracija.
10. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai rėmėsi Tarybos veiklos reglamento, patvirtinto Tarybos 2021 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T3-26 458 punkto nuostatomis, teigdamas, kad 2022 m. kovo 23 d. jo pateiktą prašymą turėjo nagrinėti Taryba. Teismas pažymėjo, kad Tarybos veiklos reglamento 458 punktas nustatė, jog prašymai, kurie jau buvo nagrinėti mero ar Savivaldybės administracijos, tačiau nagrinėjimo rezultatai netenkina pareiškėjų, jiems pageidaujant, gali būti svarstomi Tarybos posėdyje ir priimami atitinkami sprendimai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymo nagrinėjimui minėto teisės akto 458 punkto nuostatos netaikomos. Teismas konstatavo, kad 2022 m. kovo 23 d. pareiškėjo prašymas atleisti jį nuo infrastruktūros mokesčio mokėjimo pagristai pagal kompetenciją buvo persiųstas nagrinėti Administracijai, todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Tarybą išnagrinėti 2022 m. kovo 23 d. prašymą, buvo atmestas.
11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neprašė panaikinti Administracijos 2022 m. balandžio 22 d. sprendimo Nr. A33(1)-3974, kuriuo buvo nutrauktas pareiškėjo 2022 m. kovo 26 d. prašymo nagrinėjimas, nustačius, kad atsakovas jau yra pateikęs 2022 m. kovo 23 d. atsakymą Nr. A33(1)-2676 į pareiškėjo 2022 m. vasario 7 d. prašymą atleisti jį nuo infrastruktūros mokesčio mokėjimo.
12. Teismas pažymėjo, kad dauguma teisinių santykių yra tęstiniai, todėl, nors teisinis santykis ir yra atsiradęs iki įsigaliojant konkrečiam įstatymui, teisėms, pareigoms ar faktams, atsirandantiems galiojant naujam įstatymui, turi būti taikomos tuo metu galiojančio įstatymo nuostatos. Teisinį santykį privalu analizuoti, atsižvelgiant į jo susiformavimo etapus, stadijas ir jį paveikusių juridinių faktų atsiradimo momentą. Pacitavęs Tarybos 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. T3-412 ir Metodikos nuostatas teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjas prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą pateikė iki 2022 m. sausio 16 d. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pirmą kartą pareiškėjo prašymas į sistemą IS „Infostatyba“ pateiktas ir užregistruotas 2021 m. rugsėjo 21 d. Teismas nenuosekliais laikė pareiškėjo argumentus, kad nuo 2021 m. rugsėjo 21 d. jis vis taisė prašymo trūkumus, kadangi, pirmiausiai, pats pareiškėjas, gavęs 2022 m. sausio 31 d. sprendimą, kuriuo jo prašymas buvo atmestas, nes nesumokėta Įmoka, kreipėsi su prašymu neskaičiuoti jam Įmokos. Taip pat pareiškėjas ne kartą tiek skunde LAGK, tiek skunde teismui nurodė, kad prašymus teikė kelis kartus, tačiau prašymai vis būdavo atmetami.
13. Teismas pažymėjo, kad Administracija į bylą pateikė informacinės sistemos „Infostatyba“ duomenų išrašą, iš kurio matyti, kad šešis kartus buvo registruoti prašymai išduoti SLD. Visi prašymai registruoti skirtingais numeriais. Prie visų prašymų pažymėta būsena – atmestas. Aplinkybę, kad prašymai buvo atmesti kaip nepriimti ir tai buvo nurodyta pareiškėjui, patvirtino ir paties pareiškėjo su skundu pateikti įrodymai. Remiantis atsakovo pateiktu išrašu, pareiškėjo pateiktais įrodymais ir pareiškėjo paaiškinimais nustatyta, kad pirmą kartą pateiktas 2021 m. rugsėjo 21 d. pareiškėjo prašymas išduoti SLD 2021 m. rugsėjo 28 d. buvo atmestas. Antrą kartą pareiškėjo prašymas registruotas kaip naujas prašymas 2021 m. spalio 26 d., atmestas 2021 m. lapkričio 8 d. Trečią kartą pareiškėjo prašymas į sistemą pateiktas 2021 m. gruodžio 14 d., atmestas – 2021 m. gruodžio 20 d. Ketvirtą kartą pareiškėjo prašymas pateiktas 2022 m. sausio 6 d., atmestas – 2022 m. sausio 10 d. Penktą kartą pateiktas 2022 m. sausio 26 d. atmestas – 2022 m. sausio 31 d. Penktą kartą prašymas atmestas, kadangi nebuvo apskaičiuota ir sumokėta Įmoka. Pareiškėjui išaiškinta, kad prašymą atmetus nepraėjus pirminės patikros, teikiant pakartotinį prašymą Įmoka yra skaičiuojama vadovaujantis Tarybos 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T3-355 ir išaiškinta, kad jis privalo kreiptis į savivaldybę dėl Įmokos paskaičiavimo. Šeštą kartą prašymas pateiktas 2022 m. kovo 1 d., atmestas 2022 m. kovo 4 d. su pastaba: prašymas atmetamas, kadangi nėra pateikta paskaičiuota ir sumokėta Įmoka.
14. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Nebaigto statinio registravimas ir perleidimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 (toliau – ir STR, Reglamentas) nuostatomis ir nurodė, kad Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 27 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, jei pateikti ne visi statybą leidžiančiam dokumentui išduoti privalomi dokumentai ir (ar) vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo nuostatomis nepasirašyta savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis, nesumokėta savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka, kai ją privaloma sumokėti, ar prašantis išduoti statybą leidžiantį dokumentą asmuo negali įgyvendinti statytojo teisės pagal šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nustatytus reikalavimus, ar nepateikta informacija, patvirtinanti apie žyminio mokesčio už statybą leidžiančio dokumento išdavimą sumokėjimą, Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ įregistruotas prašymas išduoti statybą leidžiantį dokumentą nepriimamas ir apie tai ne vėliau kaip per 3 darbo dienas (išskyrus šio straipsnio 11 dalyje nustatytą atvejį) nuo prašymo išduoti statybą leidžiantį dokumentą įregistravimo dienos pasinaudojant Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacine sistema „Infostatyba“ pranešama prašymą teikusiam asmeniui. Įrodymų, kad pareiškėjo 2021 m. rugsėjo 21 d. ar vėlesni prašymai būtų pažymėti „Priimtas“ ir pradėtos Reglamento 14 punkte nurodytos procedūros, nėra. Priešingai, tiek iš atsakovo pateiktų duomenų iš „Infostatybos“, tiek iš paties pareiškėjo pateiktų raštų su pastabomis matyti, kad pareiškėjo prašymai pažymėti kaip atmesti, t. y. nepriimti.
Šalies argumentai
15. Teismas atkreipė dėmesį, kad pats pareiškėjas skunde nurodė, jog „pagal esamą reglamentavimą, statytojas per 1-3 dienų terminą turi būti informuotas apie pateikto prašymo/dokumentų trūkumus. Taigi pareiškėjas remiasi Reglamento 13 punkto nuostatomis, numatančiomis, kad „prašymas kaip nepriimtas ir apie tai informuojama prašymą pateikusį asmenį“. Pareiškėjas į bylą pateikė ir su architektu sudarytą sutartį, pagal kurią vienas iš architekto darbų – pilnos sudėties projekto bylos pateikimas į IS „Infostatyba“ leidimui statybai gauti. Todėl teismas pareiškėjo argumentus, kad jis nesuprato, jog jo prašymas yra atmestas, manė, kad šalina nustatytus trūkumus, vertino kaip pasirinktą gynybos būdą ir atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, nesutikdamas su sprendimais, kuriais jo prašymai buvo atmetami, turėjo teisę juos skųsti. Tačiau, kaip nurodė pats pareiškėjas, jis siekė greičiau gauti leidimą, tikėjosi operatyvesnio proceso, todėl Administracijos pareigūnų veiksmų ir sprendimų neskundė.
Šalies argumentai
17. Pareiškėjas paaiškino, kad ne tik rašydavo specialistei, kuriai pavesta nagrinėti prašymų priėmimą, tačiau telefonu kreipėsi į specialistės skyriaus vedėją dėl specialistės veiksmų vilkinant prašymų nagrinėjimą. Byloje nustatyta, kad 2022 m. sausio 7 d. pareiškėjas kreipėsi į Administraciją dėl pastabų teisėtumo – išnagrinėjus šį skundą pareiškėjui buvo išsiųstas 2022 m. vasario 18 d. atsakymas Nr. A33(1)-1445, kuriuo pareiškėjui paaiškinta, kad jo prašymai buvo atmetami ir tik įvykdžius projektui pateiktas pastabas ir pateikus prašymą kaip pirminį ir visus prie prašymo privalomuosius dokumentus į IS „Infostatyba“, projektas bus tikrinamas ir, jam atitinkant teisės aktų reikalavimus, priimtas. Pareiškėjui išaiškinta apskundimo tvarka, tačiau šio Administracijos atsakymo pareiškėjas neskundė. Priešingai – pareiškėjas 2022 m. kovo 1 d. pateikė naują prašymą išduoti SLD, kuris buvo atmestas, kadangi nebuvo pateikta apskaičiuota ir sumokėta Įmoka. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad nei vienas pareiškėjo teiktas prašymas iki 2022 m. sausio 17 d. nepraėjo pirminės patikros, todėl pareiškėjui, vadovaujantis Administracijos direktoriaus 2021 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. A27(1)-3551 3 punktu, teikiant 2022 m. sausio 26 d. ir vėlesnius prašymus Įmoka turėjo būti skaičiuojam vadovaujantis Tarybos 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T3-355.
18. Nors pareiškėjas nesutiko, kad jam taikomas Savivaldybės infrastruktūros mokestis, tačiau 2022 m. sausio 31 d. Administracijos sprendimo atmesti prašymą nepateikus apskaičiuotos ir sumokėtos Įmokos jis neskundė. Teismas vertino, kad pareiškėjas suprato, jog pagal reguliavimą privalo mokėti Įmoką, tačiau pasirinko kitą savo teisių gynybos būdą.
Žemesnės instancijos teismas
19. SIPĮ suteikė Tarybai teisę nustatyti savo tvarką ir kriterijus, kai Įmoka nemokama. Taryba 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T3-355 nustatydama naujus Įmokos tarifus, sprendimo 13 punkte nurodė, kad Įmoka nemokama, nuo įmokos atleidžiama <...> vadovaujantis SIPĮ 15 straipsnio 2−5 dalyse nustatyta tvarka. Tokiu būdu Savivaldybės Taryba nustatė kriterijus, kuriems esant Įmoka nemokama arba nuo jos atleidžiama ir nusprendė, kad pasirenka tuos pačius kriterijus, kurie yra įtvirtinti SIPĮ. Teisės aktai nedraudžia Tarybai pasirinkti tų pačių kriterijų, kurie yra numatyti įstatyme, nes atleidimas nuo Įmokos yra Tarybos teisė, bet ne pareiga. Aiškinamajame rašte dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo projekto, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo Nr. I-1120 2, 6, 15, 17, 18, 21, 26 ir 27 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto, Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo Nr. X-764 3 ir 16 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 16 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo Nr. I-1240 27 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto taip pat nurodyta, kad savivaldybės taryba savo sprendimu, vadovaudamasi savivaldybės tarybos patvirtintais kriterijais, galės nustatyti kitus nei šio straipsnio 2 ir 3 dalyje numatytus atvejus, kai savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka bus nemokama. Šiuo atveju savivaldybės infrastruktūra bus pastatoma ir (ar) įrengiama savivaldybės biudžeto lėšomis. Tokiu atveju kiekvienai savivaldybei palikta teisė ne pareiga nusistatyti kitus nei SIPĮ 15 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytus kriterijus. Teismo vertinimu, savivaldybė, naudodama savo finansinius išteklius, išimtinai veikia miesto ir jos gyventojų interesų atžvilgiu. Bet koks atleidimas nuo įstatymu nustatytos Įmokos mokėjimo turi būti pagrįstas ir taikomas išimtinai įstatyme ar Tarybos 2021 m. gruodžio 17 d. sprendime nustatytais atvejai jų neaiškinant plečiamai, nes atleidimo nuo įmokos atveju mažėja savivaldybės infrastruktūrai skirtų lėšų kiekis, tačiau savivaldybės infrastruktūros poreikis padidėja.
20. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nesirėmė SIPĮ 15 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatomis, reglamentuojančiomis atvejus, kai Įmoka nemokama.
21. Kitus ginčo šalių argumentus teismas laikė teisiškai neaktualiais, todėl plačiau jų nevertino.
III.
22. Pareiškėjas patikslintame apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
23.1. Pirmosios instancijos teismas nevertino esminių pareiškėjo argumentų. Pareiškėjas pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus Administracijos specialistės veiksmus, patvirtinančius proceso vilkinimą, taip pat aplinkybes dėl force majeure bei pažymi, jog teismas nepasisakė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, be kita ko, praleistų terminų. Neteisėti atsakovo veiksmai lėmė pareiškėjui prievolę mokėti infrastruktūros plėtros mokestį. Teismas neatskleidė ginčo esmės ir vadovavosi tik atsakovų, kurie siekė išvengti atsakomybės ir kurių atstovai buvo nekompetentingi bei siekė susidoroti su pareiškėju, nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais.
23.2. Teismas nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų. Savo pastabomis Administracija pareikalavo NŽT sutikimo dėl pastatų prie sklypo ribos, o tik vėliau – NŽT sutikimo dėl įvažiavimo į sklypą. Administracija vis užregistruodavo architekto teikiamus atsakymus į Administracijos pastabas dėl 2021 metų rugsėjo 21 d. pateikto SLD prašymo naujais registracijos numeriais ir kaip naują prašymą. Šie veiksmai nepriklausė nuo pareiškėjo, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad tai sudarė pagrindą konstatuoti pareiškėjo kaltę. Pareiškėjas akcentuoja, kad Administracijai neteikė prašymo apskaičiuoti jam Įmokos dydį ir tai patvirtina, kad jo pozicija buvo nuosekli, kad Įmoka jam neturi būti taikoma, nes faktinį SLD prašymą jis pateikė tik vieną kartą ir dar iki Įmokos įteisinimo, t. y. 2021 m. rugsėjo 21 d. Be to, pareiškėjas neteikė prašymo Įmokai apskaičiuoti, kadangi jam buvo aišku, jog ji netaikoma atsižvelgiant į Administracijos specialistės kaltę ir klaidas (vilkinimą, dėl kurio jo prašymo nagrinėjimas užtrūko iki Įmokos įsigaliojimo). Todėl pareiškėjui buvo netikėta, kad 2022 m. gruodžio 31 d. buvo atmesti architekto pataisymai su pateiktu NŽT sutikimu, o pastabose įrašyta prievolė sumokėti Įmoką.
23.3. Teismas neįvertino prievolės susidarymo priežasčių / pagrindų nuoseklumo, t. y. Administracijos specialistės veiksmų, pastabų ir jų turinio. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias aplinkybes ir pažymi, kad, nesant teisinių pasekmių ar finansinių sankcijų grėsmės, pastabos nebuvo skundžiamos, o buvo pašalinti trūkumai, pateikta visa aktuali informacija, kuri buvo teikiama prie 2021 metų rugsėjo 21 d. SLD prašymo. Tačiau trūkumai, kaip vėliau paaiškėjo, buvo registruojami kaip naujas SLD prašymas. Pareiškėjui nebuvo pateikta jokių pastabų ar informacijos apie Įmoką ar gresiančią prievolę ją mokėti. Teismas neįvertino, kad susiklosčiusią situaciją lėmė neteisėti atsakovų veiksmai, todėl nepagrįsta teigti, kad reikalavimas sumokėti Įmoką yra teisėtas.
Žemesnės instancijos teismas
23.4. Ne dėl pareiškėjo kaltės praleistas („ištęstas“) SLD prašymo nagrinėjimo terminas iki Įmokos įsigaliojimo dienos neturi lemti statytojui (pareiškėjui) prievolės sumokėti Įmoką. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo kompetencijos įvertinti Administracijos specialistės pastabų pagal STR. Teismas netinkamai įvertino aplinkybes dėl Administracijos neteisėtų veiksmų ir ginčui aktualių įrodymų. Todėl, esant poreikiui, tikslinga kreiptis į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybų inspekciją prie Aplinkos ministerijos.
23.5. Teisinis reguliavimas šiuo konkrečiu atveju iš Tarybos neatima galimybės konstatuoti, kad pareiškėjas neprivalo mokėti Įmokos. Dėl to pareiškėjas siekė su atsakovais sudaryti taikos sutartį.
23.6. Teismas taip pat nevertino aktualių Administracijos direktoriaus bei Tarybos sprendimų, kurių analizė patvirtina, kad tik Tarybai suteikta teisė priimti kriterijus bei tvarką, pagal kurią yra taikoma Įmoka. Tuo tarpu Taryba Administracijai tik pavedė apskaičiuoti Įmoką pagal Tarybos priimtą tvarką ir kriterijus. Nors teismas konstatavo, kad Administracija veikė kompetencijos ribose, priimdama ginčijamą 2022 m. kovo 23 d. aktą, tačiau nevertino kompetencijos Administracijos direktoriaus 2021 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. A27(1)-3551 aspektu. Be to, Administracijai ir Tarybai nebuvo apribota teisė nustatyti kitus atvejus, kai Įmoka gali būti nemokama, arba nuo jos gali būti atleidžiama.
Atsiliepimas
24. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
24.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo jokių priežasčių, dėl kurių teismo sprendimas laikytinas neteisėtu ar nepagrįstu, o pakartotinai kelia klausimą dėl Administracijos pastabų teisėtumo, kas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, 2022 m. sausio 7 d. pareiškėjas kreipėsi į Administraciją dėl gautų pastabų teisėtumo – išnagrinėjus šį skundą pareiškėjui buvo išsiųstas 2022 m. vasario 18 d. atsakymas Nr. A33(1)-1445, kurio pareiškėjas neskundė.
24.2. Pareiškėjo skundžiamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus – Sprendimas yra išsamus ir motyvuotas, jame nurodomi teisės aktai ir dokumentai, kuriais jis yra grindžiamas.
24.3. Taryba nustatė kriterijus, kuriems esant Įmoka nemokama arba nuo jos atleidžiama ir nusprendė, kad pasirenka tuos kriterijus, kurie yra įtvirtinti SIPĮ. Galiojantys teisės aktai nedraudžia Tarybai pasirinkti tų pačių kriterijų, kurie yra numatyti įstatyme, nes atleidimas nuo Įmokos yra Tarybos teisė, bet ne pareiga. Pateikiant pirminį prašymą ir visus privalomuosius dokumentus dėl statybos leidimo išdavimo į IS „Infostatyba“, nuo 2021 m. sausio 17 d. imtinai taikomas Savivaldybės infrastruktūros mokestis. Įmoka turi būti sumokėta iki prašymo dėl statybos leidimo išdavimo pateikimo. Todėl neskaičiuoti ir netaikyti Savivaldybės infrastruktūros plėtros mokesčio pareiškėjo žemės sklype projektuojamiems (rekonstruojamiems) pastatams nėra pagrindo.
Šalies argumentai
24.4. Pareiškėjo prašymai atleisti jį nuo Įmokos teisėtai buvo pavedami išnagrinėti būtent Administracijai. Nors pareiškėjas teigia, kad pati Taryba turėtų priimti individualų sprendimą dėl jo prašymo, tačiau Taryba jau yra priėmusi sprendimus (administracinius norminius aktus) dėl tokių prašymų nagrinėjimo tvarkos – Tarybos sprendimais šių funkcijų atlikimas yra pavedamas Administracijai.
24.5. Teismas padarė teisėtą ir teisingą išvadą, kad pareiškėjo prašymai nepraėjo pirminės patikros – pareiškėjo prašymai buvo atmetami. Taip pat nurodytos išsamios pastabos dėl kiekvieno iš prašymo atmetimo atvejų. Atsakovas šiuo aspektu pakartoja ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei nustatytas aplinkybes ir pažymi, kad pareiškėjo prašymai iki projekto tikrinimo stadijos nepatekdavo. Buvo atskirta pirminė prašymo tikrinimo ir paties projekto tikrinimo tvarka – jeigu prašymas būtų atmestas jau projekto tikrinimo metu, Įmoka nebūtų skaičiuojama. Pareiškėjo prašymas buvo atmestas pagrįstai, nes IS „Infostatyba“ nebuvo pateikti visi privalomieji dokumentai iki nurodyto termino, t. y. iki 2022 m. sausio 16 d., ir projektas nebuvo priimtas į IS „Infostatyba“ tikrinti institucijoms. Todėl, įsigaliojus infrastruktūros mokesčiui, Įmoka skaičiuojama ir turi būti sumokėta. Be to, NŽT sutikimas (darbai projekte planuojami ir valstybinėje žemėje), kurio neįkėlimas kartu su projektu buvo nuo pat pradžių kliūtis registruoti prašymą, buvo gautas po 2022 m. sausio 16 d, t. y. 2022 m. sausio 26 d., jau įsigaliojus tarifams.
Atsiliepimas
24.6. Atsakovas nesutinka su argumentais, kad pastabos buvo pateikiamos praleidžiant terminus ir teigia, kad pareiškėjas netinkamai skaičiuoja projekto terminus.
25. Taryba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutiko bei rėmėsi iš esmės argumentais, kuriuos nurodė Administracija savo atsiliepime į apeliacinį skundą.
26. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. M. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo sutinka ir prašo jį patenkinti.
27. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja pareiškėjo nurodytus argumentus ir pažymi, kad Administracijos specialistei buvo pateikti visi būtini dokumentai ir informacija, tačiau teismas neįvertino netinkamų bei nekorektiškų jos veiksmų / neveikimo. Atkreipia dėmesį, kad NŽT sutiko su projektuojamais darbais (dėl įvažiavimo į sklypą), o ir pati Administracija patvirtino, kad asmenims už savo lėšas leidžiama įrengti nuovažas į privačius sklypus, todėl reikalavimas gauti NŽT sutikimą buvo perteklinis. Taip pat dokumentų įkėlimas į informacinės sistemos konkrečią (galbūt netinkamą) skiltį, neturėtų būti vertinamas kaip faktas, kad dokumentas net nebuvo pateiktas, ir dėl to atmestas SLD prašymas, o pastarojo korekcija / papildymas, nekeičiant esmės ir sprendinių, neturi būti traktuojamas kaip naujo SLD pateikimas, laikant, kad pirminis nepraėjo pirminės patikros. Atsakovai vilkino procesą ir siekė atmesti pareiškėjo prašymus, nepagrįstai registravo atsakymus į pastabas kaip naujus SLD prašymus. Pareiškėjas veikė aktyviai ir teisėtai. Nesant pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens kaltės, prievolė mokėti Įmoką yra nepagrįsta ir neteisėta. Nagrinėjamu atveju turėjo būti pripažinta, kad SLD prašymas praėjo pirminę pastabą, ypač atsižvelgiant į tai, kad pastabų dėl jo ir rekonstrukcijos projekto nėra, išskyrus Įmoką.
28. Pareiškėjas 2022 m. gruodžio 27 d. pateikė atsikirtimą į Tarybos atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame, nesutikdamas su atsakovo argumentais, pakartojo savo pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde nurodytus argumentus bei pažymėjo, jog teismas neįvertino reikšmingų pareiškėjo argumentų ir atsakovo neteisėtų veiksmų / neveikimo (be kita ko, pareiškėjo prašymo dėl atleidimo nuo Įmokos neišnagrinėjimo). Pareiškėjo prašymas buvo pateiktas iki Įmokos įsigaliojimo, o jo prašymo nagrinėjimas buvo vilkinimas iki Įmokos įsigaliojimo (be kita ko, dėl Administracijos specialistės veiksmų, force majeure ir kitų aplinkybių). Be to, pati Taryba patvirtino, kad Administracijos direktorius pasinaudojo teise, kuri Įstatymu yra suteikta tik Tarybai. Pareiškėjas pabrėžia, kad ginčas kyla dėl neatleidimo nuo Įmokos, nepaisant atsakovo neteisėtų veiksmų. SLD prašymas galėjo ir turėjo būti išnagrinėtas dar iki Įmokos įsigaliojimo. Atsakovo argumentai yra prieštaringi. Prašymo būsenos nustatymas, atmetimas-priėmimas, registravimas priklauso tik nuo atsakovo valios. Pareiškėjui taip pat nebuvo nurodytas dokumentų pateikimo terminas (be kita ko, ir dėl NŽT sutikimo), iš pradžių nebuvo nurodyta pastabų apskundimo galimybė. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad dėl kilusios situacijos kreipėsi į NŽT ir Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija).
29. Pareiškėjas 2023 m. vasario 1 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė papildomus įrodymus – Inspekcijos paaiškinimus, dėl kurių pareiškėjas taip pat nurodė savo argumentus bei pažymėjo, kad, apeliacinės instancijos teismui šių paaiškinimų nevertinant, išlieka galimybė šį klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui, patenkinus pareiškėjo apeliacinį skundą.
30. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2023 m. vasario 28 d. gautas pareiškėjo raštas, kuriuo pareiškėjas pateikė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsakymus, Inspekcijos papildymus ir savo paaiškinimus. Pareiškėjas akcentavo, kad siekė taikiai susitaikyti su atsakovais, tačiau jie šį prašymą atmetė. Pareiškėjo teigimu, atsakovai pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjas turi būti atleistas nuo Įmokos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
31. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Administracijos Sprendimo, kuriuo atsakovas atmetė pareiškėjo Prašymą neskaičiuoti ir netaikyti jam Savivaldybės infrastruktūros plėtros mokesčio Sklype projektuojamiems (rekonstruojamiems) pastatams, teisėtumo ir pagrįstumo.
32. Pareiškėjas, nesutikdamas su Administracijos sprendimu, jį apskundė Lietuvos administracinių ginčų komisijai, o LAGK priėmus jį netenkinantį sprendimą, kreipėsi į pirmosios instancijos teismą.
Žemesnės instancijos teismas
33. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, pripažinęs, jog pareiškėjas pateikė prašymą dėl statybos leidimo išdavimo po 2022 m. sausio 17 d., todėl privalėjo mokėti savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką. Teismas nenustatė ir pagrindo atleisti pareiškėjo nuo tokios įmokos mokėjimo.
34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą netinkamo įrodymų vertinimo ir neatsakymo į esminius pareiškėjo argumentus aspektais.
35. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
36. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
37. Pareiškėjas su papildomais paaiškinimais bei atsikirtimais į atsiliepimus į apeliacinį skundą yra pateikęs savo susirašinėjimą su Inspekcija bei prašo juos tirti kaip naujus įrodymus. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalį nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėjas nepateikė įtikinamų priežasčių, kurios būtų kliudžiusios tokius įrodymus gauti proceso pirmosios instancijos teisme metu, nenurodė ir argumentų, kurie pagrįstų, kad tokių įrodymų išreikalavimo būtinybė atsirado vėliau. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija netirs pareiškėjo pateikto susirašinėjimo su trečiuoju suinteresuotu asmeniu, Inspekcija ir NŽT.
38. Apeliantas teigė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų, susijusių su statybą leidžiančio dokumento išdavimo vilkinimu, su atsakovo neteisėtais veiksmais 2021 m. rugsėjo – 2022 m. vasario mėnesiais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog būtent pareiškėjo suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos, apsprendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjas suformulavo du pagrindinius reikalavimus – panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2022 m. kovo 23 d. sprendimą Nr. A33(1)-2676 ir įpareigoti atsakovus iš naujo nagrinėti jo prašymą dėl atleidimo nuo infrastruktūros įmokos mokėjimo. Atsakovo darbuotojų veiksmai iki 2022 m. kovo mėnesio, susiję su statybą leidžiančio dokumento išdavimu nebuvo tiesioginis šio administracinio ginčo objektas, todėl pirmosios instancijos teismas neprivalėjo detaliai vertinti kiekvieno statybą leidžiančio dokumento išdavimo procedūros etapo.
39. Atsižvelgusi į pareiškėjo procesiniuose dokumentuose apibrėžto ginčo ribas, teisėjų kolegija pabrėžia, jog ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse numatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008).
40. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kokios faktinės aplinkybės, turinčios esminę reikšmę abiems pareiškėjo reikalavimams išspręsti yra nustatytos, kokie teisės aktai turi būti taikomi ginčui tarp šalių spręsti ir atsakė į abu pareiškėjo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių.
41. Tarp ginčo šalių iš esmės nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, kad nuo 2022. m. sausio 17 d. įsigaliojo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimas Nr.T3-355, kuriuo buvo patvirtinti nauji savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokų tarifai; kad pareiškėjas aktualius bylai prašymus išduoti SLD pateikė 2022 m. sausio 26 d. ir kovo 1 d., o šie prašymai buvo atmesti, nes nebuvo sumokėta minėta įmoka; kad pareiškėjui 2022 m. vasario 7 d. paprašius Administraciją netaikyti jam Savivaldybės infrastruktūros plėtros mokesčio, pastaroji nurodė neturinti teisinio pagrindo tai padaryti.
42. Apeliantas savo nesutikimą su skundžiamu Administracijos sprendimu iš esmės grindė tuo, kad, pirma, jo prašymai išduoti statybos leidimą, ištaisius prieš tai nurodytus trūkumus, buvo nepagrįstai registruojami iš naujo kaip pirminiai; antra, Administracija neatsižvelgė į jo individualią situaciją ir nepagrįstai neatleido jo nuo infrastruktūros įmokos mokėjimo.
43. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir detaliai aptarė aktualius nagrinėjamam ginčui teisės aktus, tarp jų Statybos įstatymo ir Reglamento nuostatas, apibrėžiančias, kada prašymas išduoti statybą leidžiantį dokumentą laikomas priimtu, kada atmetamas. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria teismo sprendime išdėstytam teisės normų aiškinimui ir jų taikymui byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Nors pareiškėjas, norėdamas gauti statybą leidžiantį dokumentą, prašymus pradėjo teikti nuo 2021 m. rugsėjo 21 d., tačiau nei vienas šių prašymų nebuvo IS „Infostatyba“ pažymėtas kaip priimtas, todėl nebuvo ir pagrindo tolesnių pareiškėjo prašymų laikyti pakartotiniais, papildančiais ar tęstiniais. Šiuo aspektu Administracijos specialistai veikė taip, kaip numatė teisės aktai, o su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pareiškėjo nurodyti Administracijos darbuotojų veiksmai, atliekant pareiškėjo teiktų dokumentų pirminę patikrą nebuvo apskųsti ir nuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, todėl nėra pagrindo juos laikyti neteisėtais.
44. Pasisakydama dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su Administracijos ir Vilniaus rajono savivaldybės tarybos veiksmais, atsisakant atleisti pareiškėją nuo Įmokos mokėjimo, teisėjų kolegija pažymi, kad SIPĮ 15 straipsnio 4 dalis būtent savivaldybių taryboms suteikė teisę nustatyti papildomus atvejus, kai Įmoka gali būti nemokama. Taryba 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr.T3-355 13 punkte nurodė, kad Įmoka nemokama, nuo Įmokos atleidžiama SIPĮ 15 straipsnio 2-5 dalyje nustatyta tvarka, t.y. paliko tik tuos pačius kriterijus ir atvejus, kurie numatyti įstatyme. Administracija, spręsdama su Įmokos mokėjimu susijusius klausimus, veikia kaip viešojo administravimo subjektas, o viešojoje teisėje galioija principas, kad leidžiama tik tai, kas tiesiogiai numatyta teisės aktuose. Taigi Tarybai nenumačius galimybės atleisti nuo įmokos mokėjimo kitais nei SIPĮ 15 straipsnyje numatytais atvejais, Administracija neturėjo teisės viršyti savo įgalinimus ir tenkinti pareiškėjo prašymą, kuris nepateko į SIPĮ 15 straipsnyje išvardintus atvejus.
45. Pareiškėjas šioje administracinėje byloje nekėlė Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2021 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr.T3-355 teisėtumo ir atitikimo aukštesnės galios teisės aktams klausimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad infrastruktūros plėtros įmoka yra naudojama savivaldybės gyventojų interesais, jų eksploatuojamai infrastruktūria įrengti ir plėsti, jos dydis yra diferncijuotas pagal statinių paskirtį, dydį, statytojų ekonominės veiklos rūšį, nemato pagrindo tirti minėto Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimo teisėtumo tuo aspektu, kad jame nėra numatyti ir kiti atleidimo nuo Įmokos mokėjimo atvejai nei SIPĮ 15 straipsnyje.
46. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai detaliau nevertinami, kaip neturintys teisinės reikmės nagrinėjamos bylos išsprendimui ir nesudarantys pagrindo kitaip vertinti šioje nutartyje padarytų išvadų.
47. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atmesdamas pareiškėjo skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismas paliekamas nepakeistas.
48. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, jis neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.