- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-02-04
- Bylos Nr.
- e2A-149-852/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-35-3-03079-2023-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Rūta Petkuvienė, Andrius Verikas
- Atsakovas
- V. R.
- Ieškovas
- žemės ūkio bendrovės „Šušvė“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės ir Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės žemės ūkio bendrovės „Šušvė“ ieškinį atsakovui V. R. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė žemės ūkio bendrovė (toliau – ŽUB, Bendrovė) „Šušvė“ kreipėsi į teismą ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo V. R. 8 672,84 Eur žalos atlyginimo, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad atsakovas, atsakovas V. R. nuo 2008 m. vasario 7 d. ėjo ŽŪB „Šušvė“ pirmininko pavaduotojo pareigas, o laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 25 d. iki 2023 m. gegužės 22 d. ėjo valdybos pirmininko pareigas. Ieškovei 2023 m. gegužės 31 d. nutraukus darbo sutartį su atsakovu, bendrovėje buvo atliktas vidinis auditas. Analizuojant bendrovės sandorius tapo žinoma, kad bendrovė 2020 m. gruodžio 29 d. įsigijo 1988 m. pagamintą srutovežį FORTSCHRITT (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Srutovežis). Srutovežį bendrovė įsigijo iš V. R. sūnaus, ūkininko M. R.. Srutovežio pirkimo-pardavimo sandoris buvo atliktas bendrovei už srutovežį sumokant 17 424,00 Eur (įskaitant PVM) kainą. Ieškovo iniciatyva buvo atliktas retrospektyvinis Srutovežio vertinimas, siekiant nustatyti tikrąją jo rinkos vertę 2020 m. gruodžio 29 d. (pirkimo datai). UAB „Nepriklausomas vertinimas“ 2023 m. gruodžio 22 d. pateikė transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. 2023NV2966, kurioje nustatyta, kad tvarkingo srutovežio rinkos vertė 2020 m. gruodžio 29 d. - 11 240,90 Eur (įskaitant PVM), o iškomplektuoto, techniškai netvarkingo srutovežio rinkos vertė 2020 m. gruodžio 29 d. – 8 990,30 Eur. Jeigu srutovežis jo pirkimo datai būtų pilnai techniškai tvarkingas, jo rinkos vertė pirkimo dienai buvo ne didesnė negu 11 240,90 Eur (įskaitant PVM) sumai, todėl bendrovei padaryta žala sudarytų ne mažesnę negu 6 183,10 Eur sumą (17 424,00 Eur - 11 240,90 Eur). Vis tik bendrovei padaryta žala, susijusi su srutovežio įsigijimu, yra didesnė, nes jis nebuvo tvarkingas ir bendrovė jį turėjo remontuoti. Remontuojant buvo išleista 2489,74 Eur, neskaitant bendrovės darbuotojų darbo sąnaudų, todėl atsakovas savo veiksmais padarė bendrovei 8672,84 Eur (6183,10+2489,74) turtinę žalą. Srutovežio įsigijimas apskritai buvo savitikslis atsakovo ir jo sūnaus M. R. sandoris, atsakovui veikiant ne bendrovės interesais, bet išimtinai savo ir (ar) savo šeimos interesais. Srutovežis bendrovės veikloje niekada nebuvo naudojamas. Bendrovei įsigijus srutovežį nebuvo perduoti srutovežio registracijos dokumentai, o atsakovas eidamas bendrovės valdybos pirmininko pareigas ir būdamas tiesiogiai atsakingas už srutovežio įsigijimą, šių dokumentų iš pardavėjo nereikalavo. Srutovežis nebuvo įregistruotas savivaldybės administracijoje, kaip tai numato teisės aktai, todėl jis neturėjo teisės būti eksploatuojamas, taigi ir nebuvo naudojamas bendrovės veikloje. Atsakovas sandorį sudarė be valdybos žinios, pažeisdamas Civilinio kodekso 2.87 straipsnį veikė nesąžiningai, neprotingai, buvo nelojalus, tyčia sukėlė interesų konfliktą, ir todėl turi atsakyti už savo veiksmus.
Atsiliepimas
2. Atsakovas V. R. atsiliepimu prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, kad bendrovės turimos vienos cisternos laukų purškimui neužteko, todėl bendrovei pirko antrą, jos pirkimą derino su faktiniu bendrovės vadovu R. U., kurį prašė įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu (prašymas netenkintas). Paaiškino, kad srutovežis buvo tinkamas naudoti, tačiau jo paruošimui teko pirkti atsargines dalis. Sandorį sudarė su sūnumi M. R., nes jis sutiko palaukti pinigų, o bendrovė negalėjo visos kainos sumokėti iš karto. Be to, dalį sūnui sumokėtos kainos – 6000 Eur grynaisiais atsakovas grąžino faktiniam bendrovės vadovui R. U. pagal jo prašymą. Pinigus perdavė jo žmonai, nes jis tuo metu buvo sulaikytas policijos. Atsakovas pažymėjo, kad jis nepažeidė bendrovės įstatų, kurio 4.16 punktas įpareigoja pirmininką derinti pirkimus tik kai jų kaina viršija 60000 Eur. Be to, atsakovo įsitikinimu, jis pirkimą buvo tinkamai suderinęs su valdybos narės sūnumi R. U., nes tokia praktika buvo nusistovėjusi bendrovėje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Šiaulių apylinkės teismas 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti visiškai: priteisti ieškovei iš atsakovo V. R. 8672,84 Eur žalos, 195 Eur žyminio mokesčio ir 4316,62 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad atsakovas V. R. nuo 2018 m. gegužės 25 d. iki 2023 m. gegužės 23 d. buvo žemės ūkio bendrovės „Šušvė“ valdybos pirmininkas, ir jo vadovavimo metu – 2020 m. gruodžio 29 d. bendrovė jo nurodymu už 17414 Eur (14400 be PVM) iš atsakovo sūnaus M. R. pirko srutovežį FORTSCHRITT (duomenys neskelbtini). Ieškovas byloje pateikė nepriklausomo vertintojo išvadą, kurioje nurodyta, kad 2020 m. gruodžio 29 d. tokio tvarkingo įrengimo vertė buvo 11240,90 Eur su PVM, o iškomplektuoto – 8990,30 Eur. Teismas iš ieškovės pateiktų kvitų ir sąskaitų – faktūrų nustatė, jog srutovežio remonto detalėms ieškovė išleido 2489,74 Eur. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje yra sprendžiama dėl atsakovo, kaip bendrovės vadovo atsakomybės už padarytą žalą, kuri apskaičiuojama iš pirkto daikto kainos atėmus vidutinę rinkos kainą. Ieškinio pareiškimo momentu ieškovas tvirtino, kad srutovežio įgijimas bendrovei buvo nereikalingas, tačiau vėliau tokios pozicijos nepalaikė, tik tvirtino, kad įranga buvo nupirkta už neprotingą kainą ir kad tai patvirtina nepriklausomo vertintojo išvada. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo nesiremti pateikta eksperto išvada dėl srutovežio kainos. Teismas vertino, kad atsakovas, būdamas bendrovės vadovu turėjo pasidomėti ir kitomis tokio įrenginio įsigijimo galimybėmis, kainomis ir kreditavimu, jei tai buvo reikalinga. Eksperto išvados 13 puslapyje nurodyta, kad įrangos vidutinė rinkos kaina 2020 m. buvo 9000 Eur be PVM, o 2023 m. – 8000 Eur be PVM, tai gi, kaina žymiai nekito. Teismas nurodė, kad byloje taip pat įrodyta, kad srutovežio remonto detalės kainavo 2489,74 Eur, o toks dalių pirkimas, teismo vertinimu, patvirtina ieškovo argumentą, kad srutovežis buvo netinkamas naudoti. Pirktų dalių kainą (2489,74 Eur ) palyginus su ieškovo vertinime nurodyta įrenginio vidutine rinkos kaina (11240,90 Eur ) teismas laikė reikšminga dalimi, įrodančia, kad atsakovas neatsakingai, neįvertinęs pirkinio būklės, brangiai mokėjo už neveikiantį įrengimą, taip priimdamas neekonomišką sprendimą. Teismas nurodė, kad nelaiko reikšmingomis atsakovo nurodytas aplinkybes, kad jo sūnus dalį pinigų, gautų pagal sandorį, – 6000 Eur, perdavė R. U. žmonai. Pažymėjo, kad atsakovas suprato, kad bendrovės lėšomis bus sumokėta 17424 Eur, ir jis yra tiesiogiai atsakingas už visų šių lėšų panaudojimą. Teismas nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką bendrovės vadovo priimtas verslo sprendimas turi būti teisėtas, t. y. priimtas nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų ir fiduciarinių pareigų (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Rūpestingumo ir lojalumo pareigos nebus pažeistos, jei sprendimas priimamas sąžiningai (be interesų konflikto), verslo sprendimas turi akivaizdžiai neviršyti protingos komercinės rizikos (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2A-292-933/2024, 99 punktas). Šiuo atveju byloje nėra nustatyta, kad atsakovas būtų tyręs rinką, ir ieškojęs panašių prekių, taip pat nėra jokių duomenų, kad jis bendrovės valdybai būtų pranešęs apie sandorį, kurį jis sudarė su savo sūnumi. Teismas atsižvelgia, kad perkamos žemės ūkio technikos 2020 metais reikėjo artėjantiems pavasario darbams, tačiau atsakovas, priimdamas sprendimą pirkti brangų įrengimą iš savo sūnaus akivaizdžiai sukėlė interesų konfliktą, ir turėdamas pareigą įrodyti, kad jo artima giminystė neturėjo įtakos sprendimui sudaryti sandorį, to neįrodė. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad yra įrodytos visos bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtinos sąlygos – neteisėti veiksmai, žala (nuostoliai), priežastinis ryšys ir kaltė (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Ieškovas visiškai įrodė neteisėtus atsakovo veiksmus, kurie pasireiškė pažeidus rūpestingumo ir lojalumo pareigas sudarant sandorį su artimuoju giminaičiu, įrodė žalą, kuri pagrįsta nepriklausomu turto vertinimu ir mokėjimo kvitu, kuriuo bendrovė sumokėjo ženkliai didesnę nei rinkos vertę, priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtos veikos, todėl teismas ieškinį tenkino visiškai. Taip pat teismas priteisė ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 195 Eur žyminio mokesčio, 605 Eur išlaidas už nepriklausomo vertintojo – eksperto paslaugas ir 3516,62 Eur išlaidų už advokato pagalbą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
4. Atsakovas V. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti visiškai bei priteisti iš ieškovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas teigia, kad teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176-185 str.), nenustatė šiai bylai svarbių faktinių aplinkybių, neatliko atsakovo nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertinimo. Atsakovas viso proceso metu nuosekliai teigė, kad, nors ir buvo ŽŪB „Šušvė“ pirmininku, tačiau vienasmeniškai sprendimų bendrovėje nepriiminėjo, kadangi bendrovei faktiškai vadovauja kitas asmuo – R. U., kuris yra bendrovės valdybos narės Z. U. sūnus. Teismas netenkino atsakovo prašymo į procesą trečiuoju asmeniu įtraukti faktinį bendrovės vadovą R. U.. Taip pat teismas netenkino atsakovo atstovo prašymo išreikalauti iš ieškovės rašytinį įrodymą – paslaugų sutartį, sudarytą tarp ieškovės ŽŪB „Šušvė“ ir UAB „R&R consulting“, kurios vadovu yra R. U. (sutarties pagrindu R. U. teikia konsultacijas bendrovei ir už tai bendrovė jam moka atlygį). Prašymą išreikalauti paslaugų sutartį atsakovas pateikė iš karto po to, kai liudytoju apklaustas R. U. paaiškino teismui, jog vadovauja tik vienai įmonei (UAB „Ūkininko žemelė“) (kas neatitinka viešai prieinamos informacijos, nes R. U. oficialiai vadovauja mažiausiai dviem įmonėms) ir tai netrukdė procesui. Nors teismas išdavė atsakovui liudijimą gauti duomenis - „ŽŪB „Šušvė“ paskolų sutartis, sudarytas 2021-2023 m. laikotarpiu“, sutarčių ieškovė į bylą nepateikė. Visa tai užkirto kelią atsakovui tinkamai grįsti savo atsikirtimus, įrodyti faktinio vadovo R. U. sistemingai vykdytus vadovavimo veiksmus bendrovėje. Pirmosios instancijos teismas neįvertino srutovežio sandorio naudingumo ieškovei, jo tikslų (CK 2.34 straipsnio 3 dalis), nesprendė, ar šis sandoris atitiko ieškovės interesus. Teismas, vertindamas aplinkybę, kad bendrovės valdymo organai nežinojo apie sudarytą sandorį, rėmėsi tik ieškovės paaiškinimais byloje, nors pagal bylos medžiagą akivaizdu, kad bendrovės veiklai vadovavo kitas asmuo - R. U., kuris veikė atstovaudamas savo motiną valdybos narę Z. U.. Bendrovėje vyravo nusistovėjusi praktika, jog bendrovės valdybos interesus atstovauja R. U.. Srutovežio sandoris nebuvo vienintelis sandoris, apie kurį (kaip ir apie kitus bendrovės sandorius) bendrovės valdyba žinojo per šį atstovą. R. U. iniciatyva sudaromuose sandoriuose (paskolų suteikimo jo sutuoktinei, konsultavimo paslaugų (su paties R. U. vadovaujama įmone) valdybos nariai priimant sprendimus taip pat nedalyvavo, tačiau šių sandorių, kurie akivaizdžiai nenaudingi bendrovei ir apie kuriuos valdybos nariai taip pat „nežino“, ieškovė kažkodėl neginčija ir žala bendrovei nėra padaryta. Susiklosčius tokiai ilgalaikei praktikai, kuri ieškovės niekada nebuvo ginčijama (kad valdybai nepranešta apie sandorius), atsakovas turėjo rimtą pagrindą manyti, kad valdybai apie sandorį yra žinoma ir kad R. U. pritarimas šio sandorio sudarymui yra kartu ir valdybos narių pritarimas. Apeliantas paaiškina, kad nustačius, jog formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-11 nutartis byloje Nr. 3K-3-427/2013). Apeliantas teigia, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas neužtikrino tinkamo įrodinėjimo proceso, todėl liko nenustatytos konkrečios aplinkybės, reikšmingos, siekiant įrodyti, kad R. U. faktiškai (realiai) vadovavo bendrovės veiklai, sistemingai atliko veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi bendrovės vadovui bei akivaizdžiai dalyvavo bendrovės veiklos organizavime. Apeliantas teigia, kad savo atsikirtimų jis negalėjo įrodinėti liudytojų parodymais. Teismas nepagrįstai neapklausė atsakovo nurodyto liudytojo – agronomo R. B., kuris liudyti bijojo, kadangi gali sulaukti R. U. neigiamo poveikio. Nurodžius priežastį, dėl ko liudytojas į teismo posėdį neatvyko, teismas nesiėmė aktyvių veiksmų, kad, esant atsakovo prašymui, liudytojas būtų iškviestas į teismo posėdį ir apklaustas (CPK 284 str. 2 d.). Dėl atsakovo prašymo iškviesti į teismo posėdį ir apklausti R. U. sutuoktinę E. U., kuriai atsakovas perdavė 6000 Eur, teismas išreiškė išankstinę nuomonę apie tai, kad liudytoja nesuteiks bylai reikšmingos informacijos ir atsakovo prašymo netenkino. Atsakovo teisė į teisingą teismą nebuvo užtikrinta - nenustatytos visos faktinės aplinkybės, atsakovas negalėjo įrodinėti savo atsikirtimų liudytojų paaiškinimais, o tai yra pagrindas panaikinti tokį sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Apeliantas teigia, kad teismas taip pat neteisingai nustatė ginčui aktualias faktines aplinkybes, nes ginčo objektą (srutovežį) ieškovė remontavo ir jį naudojo bendrovės tikslais nuo 2020 m. pavasario, t. y. dar iki srutovežio rašytinės sutarties pasirašymo (2020-12-29) ir iš jo naudojimo gavo naudą. Sprendimas sudaryti sandorį interesų konflikto nesukėlė, jokios asmeninės naudos iš sandorio atsakovas ar jo sūnus negavo, sandoris bendrovei jokios žalos/nuostolių nepadarė, bet priešingai – buvo naudingas, nes pardavėjas sutiko palaukti apmokėjimo. Faktinis bendrovės vadovas R. U. žinojo, kad srutovežis perkamas iš atsakovo sūnaus ir tam neprieštaravo. Srutovežio kaina buvo suderinta su faktiniu vadovu R. U., be to, jo nurodymu dalis pardavėjui M. R. sumokėtos prekės kainos (6000 Eur) grąžinta R. U. (pinigai perduoti jo sutuoktinei E. U., nes R. U. buvo suimtas). Kad 6000 Eur, R. U. nurodymu, buvo perduoti jo sutuoktinei, patvirtino atsakovas, pardavėjas M. R. ir jo sutuoktinė J. R.. Teismas neįvardino, kurie kiti liudytojai apie 6000 Eur perdavimą nieko nėra girdėję. Teismas neatskleidė bylos esmės, kadangi neišsiaiškino, kiek ieškovė ŽŪB „Šušvė“ faktiškai sumokėjo už srutovežį pardavėjui M. R. (pardavėjas gavo ne 17424 Eur, bet 11424 Eur), t. y. iš esmės kainą, atitinkančią byloje ieškovės pateiktą srutovežio vertinimą, ir nepagrįstai sprendime nurodė, kad buvo pirktas brangus įrengimas. Sudarydamas sandorį, atsakovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko, neturėjo jokio asmeninio suinteresuotumo šiuo sandoriu, nesiekė ir nepasipelnė ieškovės sąskaita, negavo ir nesiekė gauti jokios kitokios tiesioginės ar netiesioginės naudos sau ar savo sūnui (pardavėjui), priešingai nei R. U., kuris iš šio sandorio pasipelnė ieškovės sąskaita, t. y. gavo asmeninę naudą – 6000 Eur. Atsakovas buvo lojalus bendrovei (suteikė faktiniam vadovui informaciją, kad sandoris bus sudaromas su atsakovo sūnumi, nieko nenuslėpdamas), veikė sąžiningai, protingai, išimtinai bendrovės interesais bei neviršydamas normalios gamybinės ūkinės rizikos, bei vykdė faktinio bendrovės vadovo R. U. nurodymus. Pirmosios instancijos teismas taip pat nesigilino į nagrinėjamų įrodymų turinį ir nepagrįstai pripažino, jog ieškovė patyrė 8672,84 Eur turtinę žalą. Atsakovo vertinimu, žala apskaičiuota netinkamai: 1) ieškovė nuo srutovežio detalėms išrašytų sumų (2489,74 Eur) susigrąžino PVM mokestį (432,10 Eur); 2) nuo srutovežiui išrašytos sumos (17424 Eur) susigrąžino PVM mokestį (3024 Eur) (LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 90 str., 91 str.); 3) R. U. nurodymu atsakovas grąžino dalį už srutovežį sumokėtos kainos, t. y. 6000 Eur; 4) bendrovė įtraukė įsigyto ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudas 15 proc. Iš to seka, kad bendrovės išlaidos už detales srutovežiui sudarė ne ieškovo nurodytą sumą 2489,74 Eur, o 2057,64 Eur, srutovežį bendrovė įsigijo ne už 17424 Eur, bet už 8400 Eur (14400 Eur kaina be PVM, iš kurių 6000 Eur grąžino R. U.). Ieškovė faktiškai už įrenginį sumokėjo 10 457,64 Eur (neatskaičius nusidėvėjimo) ir tai rodo, kad už įrenginį bendrovė nepermokėjo ir patyrė mažiau išlaidų negu įrenginys įvertintas ieškovės pateiktame vertinime. Be to, ieškovė srutovežį naudojo visą sezoną iki sutarties sudarymo ir iš to gavo pelną, kai tuo tarpu, įrenginio nuoma sezonui būtų kainavusi iki 2500 Eur, todėl sandoris jokios žalos bendrovei nepadarė.
Atsiliepimas
5. Ieškovė ŽUB „Šušvė“ atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti. Nesutinka su apeliantu, jog teismas pažeidė CPK 12 ir 17 straipsniuose įtvirtintus rungimosi ir lygiateisiškumo principus ir nepagrįstai netenkino atsakovo prašymo į procesą trečiuoju asmeniu įtraukti neva faktinį bendrovės vadovą R. U., netenkino prašymo dėl įrodymų išreikalavimo, neapklausė liudytojų. Teismas atsakovui suteikė tiek teisę gauti iš Valstybės registrų informaciją, tiek įpareigojo ieškovę pateikti aibę atsakovo reikalaujamų rašytinių įrodymų, kurie, ieškovės nuomone, didžiąją dauguma atveju buvo visiškai nesusiję su bylos ginčo esme. Atsakovas 2024 m. balandžio 29 d. pateikė prašymą į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti neva faktinį bendrovės vadovą R. U., grįsdamas, kad dalis srutovėžio įsigijimo kainos (6000 Eur) buvo dėl nepaaiškinamų aplinkybių perduoti R. U.. Ieškovė pažymi, kad teismas nutartimi neatsisakė tenkinti tokio atsakovo prašymo, tačiau nustatė prašymo trūkumus, kuriuos įpareigojo pašalinti, motyvuodamas, kad prašymas neturi būti grindžiamas prielaidomis ir samprotavimais. Apeliantas nepagrsįtai teigia, kad teismas be pagrindo atmetė jo prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, liudytojų apklausos ir teismo liudijimo išdavimo. Paaiškina, kad 2024 m. gegužės 28 d. nutartimi teismas tenkino atsakovo prašymus dėl įrodymų rinkimo ir liudytojų apklausos. Ieškovė teigia, kad ji vykdė teismo reikalavimą dėl paskolų sutarčių su E. U. pateikimo, bet tokių sutarčių nurodytų laikotarpiu nebuvo. Atsakovas teigia, kad teismas pažeidė jo teises įrodinėjimo procese, nes esą atsisakė tenkinti prašymą išreikalauti ŽŪB „Šušvė“ sudarytą sutartį su UAB „R&R consulting”. Tačiau teismas teisingai vertino, kad toks prašymas pateiktas pavėluotai ir be to prašomas išreikalauti įrodymas nėra susijęs su bylos dalyku. Atsakovas netinkamo teismo proceso klausimą kelia tik todėl, kad jam nepavyko pagrįsti savo samprotavimų ir hipotezių apie tai, kad bendrovei faktiškai vadovavo kitas asmuo, o ne atsakovas. Apeliantas nurodo negalėjęs atsikirtimų įrodinėti liudytojų parodymais. Teismas neva nepagrįstai neapklausė atsakovo nurodyto liudytojo agronomo R. B. ir E. U.. Ieškovė paaiškina, kad teismas buvo nusprendęs apklausti šiuos liudytojus, o atsakovas buvo įsipareigojęs įteikti teismo šaukimą ir/ar užtikrinti R. B. dalyvavimą teismo posėdyje, tačiau to neįgyvendino. Ieškovė paaiškina, kad visi liudytojai civilinėje byloje buvo pašaukti išimtinai atsakovo iniciatyva: Atsakovo sūnus M. R. (iš kurio bendrovė atsakovo iniciatyva nupirko srutovėžį), jo sutuoktinė J. R., atsakovo vadovavimo bendrovei metu buhalterės pareigas ėjusi V. R., dabartinis bendrovės vadovas V. K., bendrovės inžinierius A. K. ir R. U.). Nei vienas iš liudytojų (išskyrus akivaizdžiai šališkus liudytojus M. R. ir J. R., kurie dalyvavo srutovėžio įsigijimo sandoryje ir iš to gavo finansinę naudą, be kita ko, yra atsakovo artimieji) nepavirtino atsakovo keltų nepagrįstų samprotavimų ir pasvarstymų dėl bylos ginčo esmės, be kita ko, ir dėl neva egzistavusio kito faktinio bendrovės vadovo. Ieškovė pažymi, kad R. B., kurio teismas neapklausė, bendrovėje dirbo agronomu, niekaip nedalyvavo nei srutovėžio įsigijimo sandoryje, nei jį remontuojant. R. B. jokių papildomų aplinkybių dėl bylos ginčo esmės nebūtų parodęs ir jo parodymai nebūtų reikšmingi teismo sprendimui. Ieškovė nesutinka ir su atsakovo argumentais, kad teismas neva nepagrįstai pripažino ieškovės reikalaujamą 8672,84 Eur turtinę žalą teisinga, nes tiek nuo remonto detalių, tiek nuo srutovėžio susigrąžino PVM mokestį, o taip pat srutovėžį įtraukė į ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudas. Šiais savo teiginiais atsakovas arba rodo visišką mokestinės sistemos, bendrovės apskaitos ir pelno siekiančios bendrovės tikslų nesupratimą arba tyčia klaidina teismą, pateikia jokio ryšio su keliamu reikalavimu nesusijusius Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo straipsnius.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
6. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
7. Šioje byloje sprendžiama dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės.
8. Ieškovė ŽŪB „Šušvė“ ieškiniu prašė priteisti žalą, kurią ieškovės įsitikinimu, atsakovas V. R. padarė eidamas bendrovės valdybos pirmininko pareigas, t. y. bendrovės vardu 2020 m. gruodžio 29 d. sudarydamas pirkimo – pardavimo sutartį su savo sūnumi M. R. dėl srutovežio įsigijimo už 17 424,00 Eur kainą, kai esamos komplektacijos įrenginio rinkos kaina sandorio metu buvo – 8 990,30 Eur, o tinkamos komplektacijos - 11 240,9 Eur.
9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis tiek dėl nustatytų atsakovo civilinės atsakomybės pagrindų, tiek ir dėl neteisėtais veiksmais padarytos žalos dydžio.
10. Civilinio kodekso 2.87 straipsnis nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (1 dalis); juridinio asmens valdymo organo narys turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo (2 dalis); juridinio asmens valdymo organo narys privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (3 dalis); juridinio asmens valdymo organo narys privalo pranešti kitiems juridinio asmens valdymo organo nariams arba juridinio asmens dalyviams apie aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 3 dalyje, ir nurodyti jų pobūdį ir, jei įmanoma, vertę; ši informacija turi būti pateikta raštu arba įrašyta į juridinio asmens organų posėdžio protokolą (5 dalis).
11. Nagrinėjamoje byloje yra įrodyta, kad atsakovas V. R., veikdamas kaip ŽŪB „Šušvė“ valdybos pirmininkas sandorį sudarė su artimu giminaičiu (sūnumi), t. y. buvo veikiamas interesų konflikto. Ši aplinkybė nėra ginčijama, tačiau apeliantas skirtingai interpretuoja aplinkybes, į kurias, jo nuomone, teismas turėtų atsižvelgti, t. y. teigia, kad bendrovės valdybos nariai žinojo arba turėjo žinoti apie sandorį, ir taip pat tvirtina, kad pagal bendrovės įstatus neprivalėjo gauti valdybos pritarimo, nes sandorio vertė neviršijo 60000 Eur.
12. Paminėtina, kad atsakovo civilinės atsakomybės taikymas šiuo atveju nėra siejamas su bendrovės įstatų pažeidimu, pagal kuriuos atsakovas iš tikrųjų turėjo gauti valdybos sutikimą tik tada, jei sandorio vertė būtų viršijusi 60000 Eur (Įstatų 4.16 punktas, e. bylos t. 1, b. l. 76). Tačiau atsakovo, kaip juridinio asmens valdymo organo veiksmų neteisėtumas yra grindžiamas tuo, kad jis nesilaikė CK 2.87 str. 3 ir 5 d. numatytų reikalavimų informuoti kitus juridinio asmens valdymo organo narius arba dalyvius apie interesų konfliktą. Minėtame CK straipsnyje yra nurodyta, kaip konkrečiai valdymo organas (valdybos pirmininkas) turėjo tai padaryti, t. y. informacija apie interesų konfliktą atsakovas turėjo pateikti raštu arba pasirūpinti, kad tokia informacija būtų atskleista valdybos posėdyje ir šis faktas būtų užfiksuotas posėdžio protokole. Atsakovas to nepadarė nei vienu iš nurodytų būdų, o jo teiginiai, kad apie sandorį jis kalbėjo su vienos iš valdybos narių Z. U. sūnumi, yra nepakankami konstatuoti, kad jis veikė skaidriai ir tinkamai atskleidė interesų konfliktą.
13. Byloje taip pat įrodyta, kad bendrovės sumokėta kaina už įsigytą srutovėžį buvo per aiškiai didelė. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas kainos neatitikimą, teisingai rėmėsi ieškovės pateikta retrospektyvine turto vertinimo ataskaita. Be to, pats atsakovas procesiniuose dokumentuose ir teisme nurodė, kad jis buvo susitaręs, kad po sandorio jo sūnus grąžins dalį kainos (6000 Eur) R. U.. Apie tai teisme paaiškino ir atsakovo sūnus M. R., t. y. teisme parodė, jog tėtis sakė, kad „padarys didesnę sąskaitą“ (e. bylos t. 3, b. l. 92). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šie atsakovo ir jo sūnaus paaiškinimai negali būti interpretuojami kitaip, kaip tik patvirtinantys, kad atsakovas tikrai žinojo apie tai, kad bendrovės įsigyjama įranga nėra verta sutartos kainos ir tyčia siekė padaryti žalą bendrovei.
14. Paminėtos aplinkybės yra pakankamos konstatuoti, kad atsakovas buvo nelojalus, veikė esant neišviešintai interesų konflikto situacijai. Be to, šios aplinkybės rodo, kad atsakovo veika, priešinga juridinio asmens interesams, buvo tikslinga, t. y. jis tyčia piktnaudžiavo įgaliojimais.
15. Atsakovas gindamasis nuo pareikštų ieškinio reikalavimų, nurodė, kad ne jis bet R. U. buvo faktinis bendrovės vadovas ir yra atsakingas už sudarytą žalingą sandorį. Tačiau pagal ŽŪB „Šušvė“ įstatus nustatyta, kad šios bendrovės vienasmenis valdymo organas, turintis kompetenciją atstovauti bendrovę santykiuose su trečiaisiais asmenimis ir sudaryti sandorius, yra šios bendrovės valdybos pirmininkas (Įstatų 4.15 punktas, e. bylos t. 1, b. l. 76). Byloje taip pat nustatyta, kad 2018 m. gegužės 25 d. bendrovės ŽŪB „Šušvė“ narių sprendimu atsakovas V. R. buvo išrinktas valdybos pirmininku (e. bylos t. 1, b. l. 56). Be to, nustatyta, jog būtent atsakovas V. R., veikdamas ŽŪB „Šušvė“ vardu, 2020 m. gruodžio 29 d. su savo sūnumi sudarė pirkimo – pardavimo sutartį dėl srutovežio įsigijimo už 17 424,00 Eur, t. y. šioje sutartyje pasirašė kaip pirkėjos ŽŪB „Šušvė“ atstovas (e. bylos t. 1, b. l. 52).
16. Atsakovas V. R., tvirtino, kad nepaisant einamų valdybos pirmininko pareigų, ne jis, bet R. U. buvo faktiniu bendrovės vadovu, kuris veikė bendrovėje atstovaudamas savo mama pajininkę ir valdybos narę Z. U.. Tačiau teisėjų kolegija taip pat kaip ir pirmosios instancijos teismas vertina, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog bendrovei iš tikrųjų vadovavo R. U., t. y. kad jis priiminėjo sprendimus dėl bendrovės valdymo, įskaitant sprendimą dėl sudaryto sandorio, kuriuo bendrovė įsigijo srutovežį iš ūkininko M. R., t. y. V. R. sūnaus.
17. Byloje nustatyta, kad ŽŪB „Šušvė“ turi du narius, t. y. Z. U., kuriai priklauso 1 pajus ir UAB „5elementai“, kuriai priklauso 314,31 pajaus dalis. Byloje nustatyta, kad Z. U. buvo ŽŪB „Šušvė“ narė ir šios bendrovės valdybos narė, tačiau kaip minėta dėl turimos pajaus dalies ji neturėjo sprendžiamojo balso. Pats atsakovas pripažįsta, kad Z. U. nebuvo išdavusi įgaliojimo savo sūnui R. U. nei kaip pajininkė, nei kaip valdybos narė. Be to atsakovui, einančiam bendrovės valdybos pirmininko pareigas taip pat turėjo būti suprantama, kad bendrovės vadybos nario pareigų vykdymas nėra perleidžiamas pagal įgaliojimą ir kad šiuo atveju R. U. neveikė kaip valdybos narys pagal įgaliojimą. Byloje nustatyta, kad R. U. bendrovėje nedribo pagal darbo sutartį, nėjo jokių renkamų ar skiriamų pareigų.
18. Kiti byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirti įrodymai vienareikšmiškai paneigia atsakovo argumentus dėl to, jog bendrovėje ŽŪB „Šušvė“ sprendimus priimdavo ne jis kaip valdybos pirmininkas, bet R. U.. Liudytoja buhalterė V. R. teisme paaiškino, kad R. U. bendrovėje nurodymų neduodavo ir ji pati jokių klausimų su juo nesprendė, jis tik nuomojo žemę bendrovei (e. bylos t. 3, b. l. 90). Liudytoja patvirtino, kad prisijungimus prie banko sąskaitos turėjo tik pirmininkas V. R. ir jis pats darydavo pavedimus. Liudytojas A. K. teisme paaiškino, kad jis bendrovėje dirbo inžinieriumi mechaniku, paaiškino, kad V. R. kartais atvažiuodavo į bendrovę su R. U., bet jis nežino, kokius klausimus pirmininkas sprendė su R. U. ir ar R. U. ėjo kokias nors pareigas bendrovėje, tačiau žinojo, kad jis nėra vadovas, nurodymus jam duodavo tik V. R., taip pat ir nurodymą remontuoti srutovežį jam davė V. R. (e. bylos t. 3, b. l. 126). Liudytojas R. U. teisme paaiškino, kad ŽUB „Šušvė“ jis nuomoja 250 ha žemės, už tai pagal susitarimą bendrovė aptarnauja jo 100 ha žemės, paaiškino, kad jo mama Z. U. turi 1 bendrovės pajų, todėl sprendžiamojo balso bendrovėje neturi. R. U. teigė, kad jis ŽŪB „Šušvė“ valdyme nedalyvavo, su V. R. spręsdavo savo reikalus o ne bendrovės, bendrovėje sprendimus priimdavo pats V. R., o jis tokių sprendimų neįtakojo ir negalėjo įtakoti. R. U. teisme neigė, kad jis davė V. R. nurodymą pirkti srutovežį, taip pat liudytojas neigė, jog jis būtų prašęs ar gavęs pinigų iš to sandorio (e. bylos t. 3, b. l. 123-124).
19. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, paminėtos aplinkybės ne paneigia, bet patvirtina, kad pats atsakovas savarankiškai sprendė dėl būtinybės pirkti bendrovei srutovežį, pats pasirinko pardavėją, nustatė kainą, pasirašė sutartį, atliko du bankinius pavedimus pardavėjui (e. bylos t. 3 b. l. 88, atsakovo paaiškinimai). Atsakovas be pagrindo remiasi teismo precedentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-11 nutartis byloje Nr. 3K-3-427/2013), nes šios bylos aplinkybės visiškai neatitinka kasacinės bylos aplinkybių, kurioje kasacinis teismas be to nekonstatavo faktinio vadovavimo ir nesuformulavo jokių teisės taikymo taisyklių šiuo klausimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, faktinio vadovavimo santykiai galėtų būti konstatuoti tik tokiu atveju, jei konkrečios bylos aplinkybės patvirtintų, kad kitas asmuo, o ne paskirtasis bendrovės vadovas, faktiškai spręsdavo dėl visų kasdienių juridinio asmens veiklos klausimų, o ne dėl vieno ar kelių epizodinių sandorių. Šiuo atveju iš atsakovo ir su juo susijusių liudytojų paaiškinimų galima manyti, jog V. R. galėjo būti susitaręs su R. U. dėl bendros piktavališkos veiklos nukreiptos prieš bendrovę sudarant srutovežio pirkimo sandorį, tačiau toks susitarimas nėra pakankamas konstatuoti, kad juridiniam asmeniui de facto vadovavo ne atsakovas, bet R. U., ir tai neatleidžia atsakovo nuo pagal įstatymą juridinio asmens vadovui priskirtų pareigų vykdymo. Konkretus atsakovo ir R. U. tarpusavio santykių turinys neturi reikšmės ieškovės šioje byloje pareikštam ieškiniui, t. y. viršija šios bylos nagrinėjimo ribas.
20. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad byloje buvo padaryta esminių procesinių pažeidimų. Teismas neprivalo rinkti visų įmanomų įrodymų, siekiant patikrinti bet kokią atsakovo keliamą versiją galinčią pašalinti jo atsakomybę. Šioje byloje surinkti įrodymai patikimai įrodo, jog egzistuoja visi CK 2.87 straipsnyje numatytai atsakovo civilinei atsakomybei reikšmingi pagrindai. Teismas teisingai sprendė, kad liudytojo agronomo R. B. paaiškinimai objektyviai vertinant neturės reikšmės bylos baigčiai. Taip pat ir apelianto bylos nagrinėjimo metu naujai iškelta versija, jog R. U. gali būti susijęs su ieškovės pajininke UAB „5elementa“, net jei ir pasitvirtintų, tačiau savaime nepatvirtintų jo faktinio vadovavimo ŽŪB „Šušvė“. Ieškovė pagrįstai atkreipia dėmesį, kad tokią versiją atsakovas iškėlė vėliau, t. y. po to, kai byloje negalėjo pagrįsti R. U. įtakos bendrovei ir jam asmeniškai dėl jo giminystės su valdybos nare Z. U..
21. R. U. šioje byloje buvo apklaustas liudytoju. Tai, kad teismas jo neįtraukė trečiuoju asmeniu, atsakovo teisių taip pat nepažeidžia. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovo teiginiai, jog jis R. U. perdavė 6000 Eur, kuriuos jo sūnus buvo gavęs pagal sandorį, neturi reikšmės ŽŪB „Šušvė“ pareikštam ieškiniui dėl atsakovo civilinės atsakomybės. Apelianto teiginiai apie tariamą pinigų perdavimą, net jei ir pasitvirtintų, negali būti kvalifikuoti kaip pagal sandorį sumokėtos kainos sumažinimas ar ieškovei padarytos žalos atlyginimas, nes šie pinigai nebuvo perduoti pirkėjui ŽŪB „Šušvė“ ir akivaizdu, kad atsakovas tai suprato, nes pinigus įnešė ne į bendrovės kasą, bet tariamai perdavė su bendrove jokiais santykiais nesusijusiam asmeniui. Todėl teisėjų kolegija pritaria teismo vertinimui, jog nėra būtinybės papildomai tirti ir vertinti šias aplinkybes dėl jų tikrumo.
22. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apelianto ginčijamas aplinkybes, susijusias su žalos dydžio nustatymu, konstatuoja, kad 8672,84 Eur dydžio ieškovės patirta žala šioje byloje yra nustatyta teisingai. Pirmosios instancijos teismas teisingai žalą įvertino atsižvelgdamas į tai, jog už įsigytą srutovėžį ieškovė pardavėjui sumokėjo 17 424,00 Eur, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad analogiško techniškai tvarkingo srutovežio rinkos kaina, kurią patvirtino ieškovės pateikta turto vertintojo ataskaita, buvo 11240,90 Eur, ir taip pat įvertinęs, jog įsigytas srutovežis nebuvo techniškai tvarkingas, o jo remontui ieškovė patyrė 2489,74 Eur išlaidų, kurias taip pat patvirtina detalių pirkimo kvitai. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, jog nustatant žalą iš nuostolių turėtų būti išskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis, nes tai nėra pagrįsta įstatymu ir nepaneigia, jog ieškovė realiai patyrė 8672,84 Eur dydžio nuostolį. Taip pat pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog iš žalos atlyginimo nėra pagrindo išskaičiuoti 6000 Eur sumą, kurią atsakovo teigimu jis sumokėjo R. U., nes ši suma jokia forma nebuvo grąžinta ieškovei ir todėl nepatvirtina žalos atlyginimo ar kainos sumažinimo. Teismas atmeta ir atsakovo argumentus, kad ieškovė gavo naudą dėl atidėto kainos sumokėjimo ir dėl to, kad srutovežis neatlygintinai buvo naudojamas bendrovėje beveik visą sezoną dar iki jo pardavimo. Byloje neįrodyti nei tokie susitarimai, t. y. susitarimas, kad įranga bus naudojama iki pardavimo ir jos nuomos kaina bus įtraukta į pardavimo kainą, nei reali iš to gauta nauda ieškovei. Kadangi sandoris buvo sudarytas esant interesų konfliktui, teismas pagrįstai nesirėmė atsakovo paaiškinimais apie ieškovei palankias sandorio nuostatas, kurios nebuvo įtvirtintos raštu.
23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nuosekliai išnagrinėjo ginčo teisinį santykį, nustatė reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Įvertinusi aplinkybių visumą teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
24. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
25. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
26. Ieškovė į bylą pateikė prašymą priteisti iš atsakovo V. R. 2 613,60 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą.
27. Spręsdama dėl atlygintinų išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius (8.11. punktas), galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje už advokato teisinę pagalbą atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, todėl jos ieškovei priteistinos iš atsakovo (CPK 98 straipsnis).
28. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo V. R. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei Žemės ūkio bendrovei „Šušvė“, juridinio asmens kodas 171309562, iš atsakovo V. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 613,60 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.