Alytaus apylinkės teismo sprendimas

sekretoriaujant Rasai Marcinkonei, J. R.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. O. ieškinį atsakovei E. V. dėl daiktų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl daiktų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Kasacinis teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos civilio kodekso (toliau – CK) 4.95 straipsnio taikymo sąlygas daugkartinėje savo praktikoje yra nurodęs, kad reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 5) daiktas yra natūra; 6) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009, 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015, 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451-686/2015). Aprašytos sąlygos yra kumuliatyvios, t. y. kai netenkinama bent viena iš jų, tenkinti vindikacinį ieškinį nėra pagrindo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu ir kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Be to, savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007).

Nagrinėjamu atveju byloje nekyla ginčas, kad atsakovės ir ieškovo nesieja prievoliniai santykiai, kad reikalaujamas grąžinti objektas (dvi kumelės) yra natūra. Taip pat nei atsakovė nei ieškovas neginčijo aplinkybių, kad ieškovas su atsakove dėl kumelių laikymo nesitarė ir kumelės buvo perduotos atsakovei be ieškovo žinios. Atsakovė ginčija faktą, kad ieškovas yra teisėtas kumelių savininkas ir kumelės šiuo metu yra jos žinioje, taip pat teigia, kad iki kumeles pasiėmė jų teisėta savininkė, ji jas valdė teisėtai.

Byloje nustatyta, kad 2022 m. spalio 16 d. ieškovas su O. K. sudarė Žirgų pirkimo–pardavimo sutartį ir įsigijo 4 žirgus – 2 eržilus Navajo ir Chiricahua, ir 2 kumeles Franczelka ir Eporia, kurių bendra kaina 12 999 Eur. Valstybės įmonės žemės ūkio duomenų centro 2023 m. kovo mėn. duomenimis, kumelės Franczelka ir Eporia buvo laikomos atsakovės bandoje Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini)., kumelių savininku nurodytas ieškovas. 2023 m. vasario 19 d. ieškovas išsiuntė atsakovei raštą ir pranešė, kad 2023 m. vasario 27 d. atvyks pasiimti jam priklausančių kumelių. Siunta įteikta 2023 m. vasario 23 d. Atsakovė neginčijo fakto, kad raštas jai buvo tinkamai įteiktas. Atsakovė taip pat neginčijo aplinkybės, kad kumeles Franczelka ir Eporia laikinai laikė savo bandoje ir 2023 m. vasario mėnesį atvykus ieškovui atsisakė jas perduoti. Ieškovas savo nuosavybės teisę į kumeles grindžia 2022 m. spalio 16 d. sudaryta žirgų pirkimo–pardavimo sutartimi bei Valstybės įmonės žemės ūkio duomenų centro duomenų bazėje iki šiol galiojančiu įrašu. Atsakovė teigia, kad sutartis negaliojanti ir kumelės perregistruotos neteisėtai.

Liudytoja O. K. paaiškino, kad 2022 m. spalio 16 d. ji su ieškovu sudarė Žirgų pirkimo–pardavimo sutartį ir pardavė jam 4 žirgus – 2 eržilus ir 2 kumeles už 12 999 Eur. Eržilus ieškovas pasiėmė, dėl jų pasirašytas perdavimo–priėmimo aktas, susitarta, kad kumeles ieškovas pasiims iki 2022 m. lapkričio 30 d. Ieškovas pats neatvažiavo pasiimti kumelių ilgiau nei numatyta sutartyje, o ji išvyko į užsienį ir kumeles perdavė pasaugoti atsakovei. Grįžusi 2023 m. birželio 12 d. jas pasiėmė atgal. Ji nesutiko, kad kumeles ieškovas pasiimtų vėliau nei sutartyje numatyta, ir ieškovui atvykus pasiimti kumelių pareiškė jam pretenziją dėl apmokėjimo už žirgų laikymą. Vėliau sužinojusi, kad ieškovas blogai elgiasi su žirgais nutraukė sutartį ir pervedė jam 3 900 Eur, tačiau jis pinigus gražino.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-1075/2021).

Šiuo atveju atsakovė, teigdama, jog ieškovas pažeidė su O. K. 2022 m. spalio 16 d. sudarytos sutarties sąlygas ir dėl to sutartis neįsigaliojo, tiksliai neįvardijo kokiu būdu sutartis buvo pažeista, tik nurodė, kad ieškovas galimai neatsiskaitė. Teismo vertinimu byloje pateikti duomenys ir liudytojos parodymai dėl galimų sutarties nutraukimo priežasčių yra prieštaringi bei nenuoseklūs – 2022 m. gruodžio 19 d. SMS susirašinėjime (2023 m. gruodžio 6 d. elektroninėje byloje pateiktas dokumentas Nr. 49832, priedas 2.5) nurodoma, kad sutartis galioja, kumelės bus perduotos. Byloje pateiktame 2023 m. vasario 28 d. O. K. rašytiniame pranešime ieškovui įvardijama, kad ji nori sutartį nutraukti, kadangi nuolaida perkant žirgus buvo padaryta ieškovui ketinant visus keturis žirgus laikyti pačiam, o ji gavo informacijos, kad juos ieškovas ketina parduoti, taip pat dėl netinkamo elgesio su žirgais, nors rašte tiesiogiai įvardijama, jog įrodymų apie netinkamą elgesį nėra. Pretenzijoje bei atsakovės pateiktame elektroniniame laiške nurodyta, kad ieškovui reiškiama pretenzija dėl laikymo išlaidų, kurių neapmokėjus kumeles pasiliks O. K. (2023 m. spalio 27 d. elektroninėje byloje pateiktas dokumentas Nr. 44166, „priedai“ 9 puslapis, 10-12 puslapiai). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, todėl vienašalis sutarties nutraukimas galimas tik toje sutartyje ar įstatyme nustatytais atvejais (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2014, 2018 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-378/2018). Taigi nors byloje pateikti duomenys apie 2022 m. spalio 16 d. ieškovo su O. K. sudarytos sutarties šalies valią sutartį nutraukti, byloje nėra įrodyta (ir nebuvo įrodinėjama) jog vienašališkas sutarties nutraukimas šiuo atveju yra teisėtas bei pagrįstas. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad atsakovė, sutikdama priimti ir pas save laikyti kumeles Franczelka ir Eporia bei atsisakydama jas perduoti ieškovui, turėjo teisėtą pagrindą vertinti šią sutartį kaip akivaizdžiai negaliojančią bei duomenis ŪGR kaip akivaizdžiai nepatikimus. Teismas pažymi, jog dėl 2022 m. spalio 16 d. žirgų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia atskiras teismo procesas užvestas nebuvo, toks reikalavimas nepareikštas ir šioje byloje. Atsakovė nėra sutarties pirkimo–pardavimo šalis, todėl šios sutarties galiojimo ir viešo įrašo registre patikimumo kvestionuoti neturėjo pagrindo.

Atsakovė byloje aiškiai nepagrindė kodėl nesivadovavo viešame registre esančiais duomenimis apie kumelių savininką, nes įrašas registre šiuo metu yra galiojantis, skundas Žemės ūkio ministerijai pateiktas tik 2023 m. gruodžio 4 d., duomenų apie atsakovei palankų sprendimą nėra. Nors atsakovė nurodė, jog kumeles laikyti jai laikinai perdavė O. K., kuriai ji teikė žirgų priežiūros paslaugas, jokia sutartis teismui nepateikta, kumelių perdavimo atsakovei faktas užfiksuotas po 2022 m. spalio 16 d. sutarties sudarymo. Kaip matyti iš 2023 m. rugpjūčio mėnesio Valstybės įmonės Žemės ūkio duomenų centro informacijos, ieškovas kumelių Franczelka ir Eporia savininku įregistruotas nuo 2023 m. sausio 23 d., atsakovė šias kumeles laikyti pas save priėmė nuo 2023 m. vasario 3 d., oficialiai pasikeitus savininkui. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2007). Teismo vertinimu atsakovės elgesys ginčo situacijoje, priimat saugoti kumeles iš asmens, neregistruoto jų savininku bei atsisakant jas perduoti asmeniui, kuris jai pateikė pagrįstus duomenis, kad yra kumelių savininkas, neatitinka bonus pater familias elgesio standarto ir elementarių objektyvaus sąžiningo elgesio (bona fides principas) reikalavimų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, yra pagrindas spręsti, kad atsakovė kumeles valdė neteisėtai. Kaip matyti iš byloje pateikto 2023 m. birželio 13 d. pranešimo apie ūkinių gyvūnų perkėlimą ir kaitą, 2023 m. birželio 13 d. kumelės Franczelka ir Eporia buvo atsakovės perduotos O. K. ir perkeltos iš atsakovės bandos adresu (duomenys neskelbtini). į bandą adresu (duomenys neskelbtini). Tai pat šią aplinkybę patvirtina ir liudytojos O. K. parodymai. Ieškovas duomenų, pagrindžiančių, kad kumelės po 2023 m. birželio 13 d. vis dar yra laikomos pas atsakovę, teismui nepateikė. Tokiu būdu, byloje neįrodyta viena iš būtinų vindikacinio ieškinio sąlygų – kad ieškovo prašomą išreikalauti daiktą (kumeles Franczelka ir Eporia) šiuo metu valdo atsakovė.

Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, teisiniam reglamentavimui ir teismų praktikai, įvertinus šalių atstovų ir liudytojos paaiškinimus bei byloje turimus rašytinius įrodymus, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo ieškinį, nes byloje neįrodyta, kad atsakovė vis dar valdo prašomą išreikalauti daiktą, ir tokiu būdu nėra galimybės ją įpareigoti arabų veislės žirgus ir jų dokumentus perduoti ieškovui, todėl ieškinys atmetamas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau –CPK) 178 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas prašė priteisti 2 130,40 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 146 Eur žyminis mokestis ir 1984,40 Eur išlaidos už teisinę pagalbą. Atsakovė prašė priteisti 500 Eur išlaidų teisinei pagalbai. Ginčo dėl išlaidų dydžio nėra, jos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatytą maksimalų dydį.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Tačiau šio straipsnio 4 dalis numato, jog teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. CPK 93 straipsnio 4 dalyje išskirti du kriterijai, nuo kurių įvertinimo priklauso, ar byloje būtina nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, nurodytų CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse. Tai – šalių procesinis elgesys bei bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys. Šalies procesinis elgesys – jos veiksmai (neveikimas) bylos nagrinėjimo teisme metu. Elgesys laikytinas tinkamu tuomet, kai proceso šalis sąžiningai naudojasi savo procesinėmis teisėmis ir vykdo įstatymo bei teismo nustatytas procesines pareigas. Šalių pareiga elgtis sąžiningai ir tokio elgesio standartas apibrėžti CPK 42 straipsnio 5 dalyje: šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, turi veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-175-248/2017). Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, dėl kurių reikėtų nukrypti nuo išlaidų paskirstymo bendrųjų taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal konkrečią faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, taikymo teismas turi laikytis ir bendrųjų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018). Nagrinėjamu atveju ieškinys dėl kumelių Franczelka ir Eporia išreikalavimo iš atsakovės teismui buvo pareikštas 2023 m. kovo 23 d., procesiniai dokumentai atsakovei įteikti 2023 m. gegužės 25 d. 2023 m. birželio 13 d. prašyme atsakovė nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė pratęsti terminą atsiliepimams pateikti. Byloje nustatyta, kad atsakovė laikė kumeles iki 2023 m. birželio 13 d., atsisakė jas perduoti ieškovui bei bylos nagrinėjimo metu atsakovė perdavė jas O. K.. Bylos duomenys patvirtina, kad savo pažeidžiamas teises ieškovas pirmiausia bandė ginti ir neteisminiu keliu – pateikė raštišką reikalavimą atsakovei perduoti jam kumeles, kurios pagal Valstybės įmonės žemės ūkio duomenų centro duomenis bei pirkimo–pardavimo sutartį buvo laikomos jo nuosavybe. Atsakovė teismui nepateikė jokių duomenų, kad ji turėjo teisinį pagrindą laikyti O. K. perduotas kumeles. Nagrinėjamu atveju ieškinys atmestas ne dėl to, kad byloje įrodyta, jog atsakovė teisėtai valdė kumeles Franczelka ir Eporia, o dėl to, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovė valdymą perleido ir tenkinus ieškinį būtų neįmanoma sprendimo įvykdyti. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, laikytina, kad ieškovo ieškinyje pareikštas reikalavimas buvo pagrįstas, todėl bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl atsakovės veiksmų, ir būtent jai tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga, todėl 2 130,40 Eur suma priteisiama ieškovui iš atsakovės. Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, yra 13,28 Eur, jos priteisiamos iš atsakovės valstybei. Šios išlaidos sumokamos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą pasirinktame banke, mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą – 5662, mokėjimo paskirtį – už procesinių dokumentų įteikimą (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 – 267 straipsniais, 268 – 270 straipsniu,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovės E. V. 2 130,40 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovui J. O..

Priteisti atsakovės E. V. 13,28 Eur bylinėjimosi išlaidas valstybei.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmus.