Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

5. Kaltinamasis V. M. teismo posėdyje kaltu dėl E. K. apiplėšimo prisipažino visiškai, o dėl dokumentų pagrobimo kaltę neigė. Jis parodė, kad sutinka su D. A. parodymais. G. Z. pažinojo E. K. ir davė idėją šį apiplėšti, tačiau pats nusikaltime nedalyvavo. Jis (V. M.), D. A. ir G. V. norėjo pagrobti E. K. pinigus, o apie dokumentų pagrobimą kalbos nebuvo. Jie buvo pasiskirstę vaidmenimis. Jis (V. M.) turėjo beisbolo lazdą ir pasisiūlė ja suduoti E. K., o tada atimti pinigus. Nusikaltimas prasidėjo prie laiptinės įėjimo. Jis (V. M.) sudavė beisbolo lazda E. K. per pakaušį. E. K. atžvilgiu smurtą naudojo visi trys. M. B. tame nedalyvavo, jis juos tik pavežė iki įvykio vietos. Po nusikaltimo pinigus pasidalino lygiomis dalimis, pinigų gavo ir M. B. bei G. Z.. Tikėjosi gauti daugiau pinigų, nei rado pas E. K.. Užpuldamas E. K., norėjo pritapti prie grupės. Jokių dokumentų nematė ir apie juos nieko nežinojo. Mano, kad dokumentai buvo išmesti kartu su rankine.

6. D. A., apklaustas teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-145/2007, parodė, kad 2003 m. gruodžio 18 d. G. V. jam pasiūlė apiplėšti E. K., minėjo, jog pastarasis turi pinigų. Sutiko ir pasiūlė įvykdyti plėšimą G. Z., bet šis atsisakė, nes pažinojo E. K.. Tuomet apiplėšti E. K. pasiūlė V. M. ir šis sutiko. G. V. pasakė, kur E. K. gyvena. Dienos metu visi aptarė apiplėšimo aplinkybes, susitarė E. K. apiplėšti prie laiptinės, pasiruošė lazdą. Vakare vėl visi susitiko. V. M. nešėsi po striuke pasislėpęs beisbolo lazdą. Jis (D. A.) E. K. laukė prie namo laiptinės. Žinojo, kad E. K. turi sugrįžti žalios spalvos automobiliu Volvo. E. K. išlipus iš automobilio bei pradarius laiptinės duris, jį puolė V. M. su G. V., kurie E. K. tiek kumščiu, tiek lazda sudavė smūgius į galvą. Jis E. K. laikė už nugaros. E. K. išsprūdo ir išbėgo iš laiptinės. Laiptinėje G. V. išplėšė E. K. iš rankų jo striukę bei rankinę. Rankinėje buvo dokumentai ir piniginė. Iš G. V. sužinojo, kad E. K. piniginėje buvo apie 2 000 Lt ir 100 JAV dolerių. Nubėgo į kitą kiemą, kuriame jų automobilyje laukė M. B. ir visus išvežiojo į namus. Su M. B. tarėsi G. V.. Pavogtus daiktus pasiėmė G. V.. Kas buvo nereikalinga, G. V. išmetė, pinigus pasidalino visi po lygiai, G. V. davė apie 400-600 Lt. Striukę pasiliko G. V.. G. Z. kieme stebėjo įvykį ir už stebėjimą gavo pinigų. Buvo dar žmogus, kuris pasiūlė G. V. apiplėšti E. K., tačiau kas tas žmogus, nežino.

7. Parodymų patikrinimo vietoje metu D. A. parodė vietą, (duomenys neskelbtini), bei paaiškino aplinkybes, kuriomis 2003 m. gruodžio 18 d. kartu su G. V. ir V. M. panaudojo prieš E. K. fizinį smurtą bei pagrobė jam priklausantį turtą, dokumentus (t. 18, b. l. 4-16).

8. G. V., apklaustas teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-145/2007, parodė, kad prieš įvykį su D. A. vaikščiojo po automobilių aikštelę ir pamatė E. K., kuris „švaistėsi“ pinigais. Žinojo, kad E. K. gyvena G. Z. kieme. Su D. A. sutarė E. K. apiplėšti. Apie suplanuotą apiplėšimą pasakė G. Z., tačiau šis atsisakė dalyvauti plėšime. Tuomet apiplėšti E. K. pasiūlė V. M. ir šis sutiko. Stebėjo, kada E. K. grįžta namo ir 2003 m. gruodžio 18 d. jo laukė. Su V. M. laukė laiptinėje, D. A. laukė kieme. Kai E. K. įėjo į laiptinę, suėmė jam už striukės, kartą ranka sudavė smūgį, o V. M. sudavė smūgį lazda į galvą, E. K. išsinėrė iš striukės ir išbėgo iš laiptinės. Po to jie visi nubėgo iki automobilio, kuriame jų laukė M. B.. Iš E. K. pagrobė rankinę su dokumentais, pinigais – 2 000 Lt, 200 JAV dolerių, striukę. Rankinėje buvo kelių automobilių dokumentai. Rankinę, striukę, dokumentus išmetė, pinigus pasidalino.

9. M. B., apklaustas teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-145/2007, parodė, kad 2003 m. gruodžio mėn. 18 d. G. V. paprašė pavežti, o kai nuvežė, paprašė palaukti. Tiksliai negali pasakyti, bet iki E. K. kiemo nuvežė vieną G. V.. Palaukė apie 10-15 min. ir į automobilį atbėgo G. V., D. A., V. M.. Visus išvežiojo po namus. Kitą dieną G. V. davė 50 Lt už benziną.

10. Teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-145/2007 Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 276 straipsnio nustatyta tvarka buvo pagarsinti M. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kad G. V., paprašęs jo pavežti, pasakė, kad važiuos atimti pinigus iš žmogaus, sakė, jog ten bus ir G. Z.. Jis bijojo G. V., todėl jį vežė, nors suprato, kaip taip dalyvauja nusikalstamoje veikoje. Važiavo dviese su G. V., kuris nurodė, kur pastatyti automobilį ir laukti. Maždaug po 5-10 minučių prie automobilio atbėgo G. V., D. A. ir „V.“, kurie įsėdo į jo automobilį ir kažkuris pasakė „greičiau važiuok“. Šiuos vaikinus jis išvežiojo po namus, juos vežant iš nusikaltimo vietos, jokių daiktų pas juos nematė. Kitą dieną iš G. V. gavo 50 Lt už vakarykštę paslaugą (t. 22, b. l. 163-164).

11. Parodymų patikrinimo vietoje metu M. B. parodė namą, esantį (duomenys neskelbtini), prie kurio G. V. nurodymu laukė atbėgančių D. A., G. V. ir V. M. (t. 22, b. l. 157-161).

12. Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų matyti, kad M. B. atpažino G. V., D. A. ir V. M. kaip asmenis, dalyvavusius E. K. turto pagrobime (t. 22, b. l. 69-170, 171-173).

13. Nukentėjusysis E. K., apklaustas teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-145/2007, parodė, kad 2003 m. gruodžio 18 d., apie 19 val., automobiliu Volvo sugrįžo namo. Matė prie laiptinės stovintį jaunuolį, kuris, jam įeinant į laiptinę, ėjo artyn. Įėjo į laiptinę, uždegė šviesą ir pamatė priešais save dviejų jaunuolių siluetus. Jaunuoliai puolė ir stipriai kietu daiktu sudavė smūgius į galvą, o vienas stūmė iš užpakalio. Sudavė apie penkis smūgius. Jie pagrobė striukę, kurioje buvo piniginė su kelių automobilių dokumentais ir pinigais – 2 000 Lt, 200 JAV dolerių, rankinę su asmeniniais dokumentais. Nuo užpuolikų pabėgo. Striukės vertė – 300 Lt, rankinės vertė – 70 Lt.

14. Parodymų patikrinimo vietoje metu E. K. nurodė analogiškas aplinkybes (t. 5, b. l. 33-138).

15. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini) pirmos laiptinės pirmame aukšte (t. 5, b. l. 121-123).

16. Iš specialisto išvados Nr. 2351 matyti, kad E. K. nustatyta muštinės žaizdos galvoje, galvos smegenų sukrėtimas. Sužalojimai padaryti bukais kietais daiktais, ne mažiau dvejų smūgių kontaktų į kairio momens sritį poveikyje. R. K. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 5, b. l. 140-141).

Dėl pasikėsinimo apiplėšti V. G.

17. Kaltinamasis V. M. teismo posėdyje kaltu dėl pasikėsinimo apiplėšti V. G. neprisipažino ir parodė, kad pamena, jog sėdėjo automobilyje ant galinės sėdynės ir iš nugaros buvo paėmęs už kaklo V. G., kurį pažinojo iš matymo, tačiau norėjo jį tik pagąsdinti, telefono iš jo nereikalavo. V. G. smaugė nestipriai, o kiti jį gąsdino žodžiais. Tuo metu buvo jis, O. R., V. Š. ir galbūt dar kažkas, tačiau tarp jų nebuvo jokio susitarimo užpulti V. G. ir ką nors iš jo atimti, viskas vyko ekspromtu. Atiduoti telefoną reikalavo O. R. ir V. Š.. V. G. atžvilgiu buvo naudojamas psichologinis smurtas. Jei buvo naudojamas fizinis smurtas, tai jis buvo nežymus. Nemano, kad kiti rimtai norėjo atimti telefoną, nes jei būtų norėję – būtų tai padarę. Mano, kad visi norėjo tik pagąsdinti V. G.. Apie padangų subadymą sužinojo tik iš nukentėjusio parodymų, pats to nematė.

18. V. Š., apklaustas teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-145/2007, parodė, kad su V. M. ir dviem merginomis iš pramogų centro „N.“ nuvažiavo iki N. J. namų bei laukė N. J. prie laiptinės. Į kiemą atvažiavo pažįstamas V. G. su J. V.. Norėjo pasiskambinti, todėl priėjo prie V. G. automobilio ir paprašė telefono. V. G. pasakė, kad telefonas automobilyje. Ieškojo telefono, tačiau nerado ir niekam nepaskambino. Jokių muštynių nematė.

19. O. R., apklaustas teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-145/2007, parodė, kad V. G. mato pirmą kartą, iš pramogų centro „N.“ grįžo, berods, taksi automobiliu. Neprisimena, kad būtų buvęs prie V. G. automobilio.

20. Nukentėjusysis V. G., apklaustas teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-145/2007, parodė, kad, išėjęs iš pramogų centro „N.“, atsisėdo prie automobilio vairo, o J. V. – šalia. Iki (duomenys neskelbtini) gatvės pavežė tris jaunuolius, vieno iš jų vardas buvo V. Kai nuvažiavo iki (duomenys neskelbtini) gatvės, prie automobilio priėjo senas pažįstamas V. ir paprašė telefono paskambinti, jam pasakė, jog telefonas yra automobilyje. Tuo metu kažkokie du asmenys prabėgdami pradūrė automobilio padangas. Jokių daiktų iš jo nepagrobė.

21. Teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-145/2007 BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka buvo pagarsinti V. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kad kažkas iš automobilyje sėdėjusių trijų vaikinų pradėjo prašyti duoti mobilųjį telefoną pasiskambinti. Jis pasakė, kad neturi, nors telefoną turėjo. Tuo pat metu vienas iš vaikinų, apkabinęs per kaklą, jį smaugė. Jis iššoko iš mašinos ir, jam bandant pabėgti, kažkas sugriebė už peties ir pradėjo jį mušti. Mušė lyg tai vienas asmuo, spyrė porą kartų į galvą, kas spyrė – nematė. Vėliau V. ir vaikinas, pravarde „K.“, pasakė, jog muša „už senus laikus“. Kažkas paklausė, ar jis rašys pareiškimą policijai, o kai jis atsakė, kad nerašys, pasiūlė nuvažiuoti pas meistrus, kur jo padangos bus sutvarkytos. Vėliau jau dienos metu jam paskambino pažįstamas A. ir pradėjo domėtis, ar jis parašė policijai pareiškimą. Kai pasakė, jog nerašė, dar kitą dieną vaikinas, vardu M., jam davė padangas. Dėl incidento jokių pretenzijų neturi, nukentėjusiuoju būti nenori (t. 4, b. l. 122-123).

22. Pagarsinus šiuos parodymus, V. G. parodė, kad neatsimena aplinkybių dėl mušimo, gal kažkas ir spyrė į galvą. Jam kažkas tik pasakė, jog spyrė į galvą. Telefono iš jo lyg ir prašė, jis sakė, jog telefonas mašinoje. Jis prokurorui sakė, kad nieko nerašys dėl vagystės ir prokuroras pagrasino uždaryti jį 2 paroms. Jis jokių pretenzijų neturi. V. Š. jis pažinojo iš seniau, su juo niekada nesipyko. Jis niekam nesiskundė, prokuroras jam grasino ir sakė, jog „būsi priešas ir man, ir tiems“. Jis tiksliai neprimena, ar jį smaugė.

23. Teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-145/2007 BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka buvo pagarsinti liudytojos V. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kad, jai su draugais iš „N.“ atvažiavus prie N. J. namų, kieme ji pamatė automobilį BMW, kuris buvo ir prie „N.“. Vienu metu O. R. pasigyrė, jog pradūrė tam automobiliui vieną padangą, tuo pat metu kažkas iš kitų vaikinų traukė iš mašinos vairuotoją (t. 2, b. l. 98).

24. Teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-145/2007 BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka buvo pagarsinti liudytojos Ž. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kad „N.“ matė vaikiną, pravarde „G.“. Po muštynių „N.“, kieme ji matė, kaip prie „G.“ pradėjo kabinėtis O. R. ir kiti vaikinai, lyg tai bandė jį ištraukti iš mašinos, ar bandė suduoti – nematė, o kai „G.“ jau buvo su savo automobiliu prie N. J. namų, O. R. pasigyrė, kad pradūrė „G.“ mašinos padangas. Po to matė, kaip iš automobilio iššoko „G.“ ir pradėjo su kažkuo muštis. Kodėl „G.“ iššoko iš automobilio ir pradėjo muštis, nežino, gal jam trūko kantrybė dėl to, kad prie jo kabinėjasi. Matė, kaip vėliau atvažiavo džipas, jai pasirodė, jog tai buvo „G.“ draugai (t. 2, b. l. 107-108).

25. Teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-145/2007 BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka buvo pagarsinti liudytojos J. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kad ji yra V. G. draugė. Jiems po muštynių išėjus iš „N.“, prie automobilio pribėgo O. R. su kokiais 8-10 draugų ir reikalavo pavežti, taip pat reikalavo V. G. telefono pasiskambinti, bandė V. G. ištempti iš automobilio, o po to lyg tai du vaikinai įsėdo į jų automobilį, vienas iš įsėdusių buvo O. R. ir V. G. juos nuvežė iki vaikų darželio. Čia ji matė, kaip vienas vaikinas, panašus į čigoną, pradėjo reikalauti iš V. G. telefono (sekančioje apklausoje J. V. nurodė, kad „paprašė V. G. telefono pasiskambinti“, vaikinas, panašus į čigoną iš V. G. nieko nereikalavo), paėmęs už kaklo bandė smaugti, sudavė 2-3 smūgius kumščiu į galvą, vėliau maždaug šeši vaikinai V. G. ištraukė iš mašinos, sudavė jam apie 5-6 smūgius. Dar vėliau vienas žemas vaikinas jau iš jos pradėjo reikalauti V. G. telefono, jis ieškojo telefono automobilyje. Po to mažasis vaikinas jai atidavė V. G. piniginę, matė, kaip V. G. kalbėjosi su mažuoju vaikinu, čigoniškio gymio vaikinu ir O. R. (t. 4, b. l. 130-131, 136-137).

26. Teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-145/2007 BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka buvo pagarsinti liudytojo T. Ž. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kad kaltinamuosius jis pažįsta. Jiems būnant tardymo izoliatoriuje, su jais bendraudavo telefonu. O. R. prašė jo sužinoti, ar „G.“, t. y. V. G., važinėjantis 3 klasės BMW automobiliu, yra parašęs pareiškimą dėl jo sumušimo. Jis su V. G. susitikęs nebuvo (t. 13, b. l. 34-35).

27. Liudytojas A. P., apklaustas teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-145/2007, parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausė V. K., kuri nurodė, kad kai iš pramogų klubo „N.“ nuvyko pas N. J., prie jo namo stovėjo automobilis BMW ir vaikinas iš to automobilio buvo mušamas. Prie jos ir Ž. J. pribėgo O. R. ir pasakė, kad pradūrė minėto automobilio padangas. Apklausos metu Ž. J. minėjo, kad V. G. sumušė jaunuoliai, buvę su ja. T. Ž. buvo apklaustas tuo metu, kai paaiškėjo, kad jis telefonu bendravo su kaltinamaisiais, tuo metu buvusiais Šiaulių tardymo izoliatoriuje. T. Ž. bendravo su A. A. ir O. R.. Pokalbiuose buvo minimas V. G., jo automobilis, A. A. pokalbyje buvo minimas O. R. prisipažinimas, kad jis pradūrė V. G. automobilio padangas. Apklausos metu T. Ž. patvirtino, kad jis bendravo su O. R., parodymus davė sava valia. Kelis kartus apklausė J. V., kuri atpažino V. Š. ir V. M. kaip asmenis, mušusius V. G.. Po to su minėtais asmenimis dalyvavo akistatoje. J. V. minėjo, kad V. G. automobilyje kartu važiavo ir kaltinamieji. Kažkuris iš kaltinamųjų iš V. G. telefono rašinėjo žinutes. Po to V. G. ištraukė iš automobilio ir sumušė. V. G. parodymus davė savo valia. Jis V. G. grasinti ar jį sulaikyti neturėjo jokio pagrindo.

28. Iš asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų protokolo matyti, kad nukentėjęs V. G. atpažino R. V., D. G., V. Š., O. R., V. M. kaip asmenis, 2004 m. gegužės 1 d., apie 2 val., buvusius prie (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 125-128).

29. Iš asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų protokolo matyti, kad liudytoja J. V. atpažino D. G., V. M., V. Š., R. V., O. R. kaip asmenis, 2004 m. gegužės 1 d., apie 2 val., buvusius prie (duomenys neskelbtini), V. Š. – kaip asmenį, reikalavusį iš V. G. mobiliojo ryšio telefono, V. M. – kaip asmenį, kuris mušė V. G. (t. 4, b. l. 132-135).

30. Iš parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad liudytoja J. V. parodė vietą, esančią prie (duomenys neskelbtini), kur 2004 m. gegužės 1 d., apie 2 val., buvo sumuštas V. G., sugadintas jo turtas, reikalaujama atiduoti mobiliojo ryšio telefonas (t. 4, b. l. 143-147).

31. Kaltinamasis V. M. teisiamajame posėdyje kaltu dėl R. C. nužudymo prisipažino visiškai ir parodė, kad su D. A. ėjo bulvaru nusipirkti cigarečių ar alkoholio. Šalia pavėsinėse buvo du vaikinai ir dvi merginos. Jiems praeinant, įvyko žodinis konfliktas. Tada jis (V. M.) priėjo prie R. C. ir su juo prasidėjo muštynės. Smūgiavo jam į veidą, bet nepataikė ir tada jie įsikibo vienas kitam į drabužius, smūgiavo vienas kitam į galvą, po to stumdėsi, parvirto ant suoliuko. D. A. buvo jam už nugaros ir pradėjo muštynes su kitu vaikinu. Tuo momentu, kai jis (V. M.) dar buvo susikibęs su R. C., D. A. paskambino draugams, kad jie ateitų padėti. Tada jį ir R. C. kažkas išskyrė, gal tai buvo D. A.. Po to vėl susikibo su R. C.. D. A. taip pat vartojo smurtą R. C. atžvilgiu. Tada atlėkė trys vaikinai – R. V., D. G. ir N. J.. Tuo metu jis su R. C. buvo susiėmę. R. C. buvo jį (V. M.) parvertęs ir davė „į kailį“. Kai atbėgo tie trys vaikinai, jie prisidėjo prie R. C. mušimo. Kažkuriuo momentu buvo atsitraukęs, bet nepamena, kad būtų vijęsis D. L.. Negali pasakyti, kur sudavė R. C., pradžioje taikė į galvą, o po to – kur papuolė. Kai atbėgo tie trys vaikinai, R. C. buvo mušamas gulintis. Jam spyrė ne vieną kartą, bet kur pataikė – negali pasakyti, mano, kad koja spyrė jam į galvą. Niekas negalvojo jo nužudyti, norėjo jį tik sužaloti. Kai R. C. nebesipriešino, tada nustojo jį mušti ir visi nuėjo, jis galvojo, kad R. C. yra tik netekęs sąmonės. Tuo metu buvo truputį išgėręs, bet tarp visų buvo vienas iš blaiviausių ir vienintelis nevartojęs narkotikų. Jį slegia kaltės jausmas, kad, būdamas blaiviausias, jų nesustabdė. Muštynės prasidėjo dėl pasakytų žodžių, bet dabar negali suvokti, kodėl tada taip sureagavo, jo reakcija buvo neadekvati. Tuo metu jam buvo (duomenys neskelbtini) metai, nelabai susimąstė, kokias pasekmes jo veiksmai gali sukelti. Kai juos suėmė, negalėjo patikėti, kad nužudė žmogų. Kai susilaukė savo vaikų, tada suprato nusikaltimo siaubą. 18 metų kiekvieną dieną apie tai galvojo. Kaltina save, nes buvo muštynių iniciatorius. Teismo proceso metu išvyko, nes jam buvo daromas psichologinis spaudimas, visi kiti dalyvavę nužudyme tikėjosi, kad, jam išvykus, kitiems bus skirtos lengvesnės bausmės. Pradžioje buvo pradėjęs duoti parodymus ir norėjo prisipažinti, bet nebuvo pilnai apklaustas. Po trijų dienų jį nuvežė į areštinę, į kamerą buvo įvestas žmogus, kuris pažinojo sulaikytuosius ir jam (V. M.) praėjo noras duoti parodymus, nes buvo pagrasinta.

39. Nukentėjusieji L. L. ir S. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad gavo V. M. jiems pervestus pinigus. L. L. papildomai nurodė, kad jai gaila kaltinamojo vaikų. Jis jau suprato, kad blogai padarė. Jie (nukentėjusieji) atleidžia V. M.. Norėtų, kad jam būtų skirta mažesnė bausmė. Jis pabėgo, bet tikrai suprato savo kaltę.

40. Liudytojas Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, apklaustas teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-145/2007, parodė, kad 2004 m. gegužės 1 d., apie 3 val., gal po 3 val., buvo netoli pavėsinių, esančių (duomenys neskelbtini) pėsčiųjų bulvare. Vienoje iš pavėsinių ji sėdėjo su mergina bei dviem iš matymo pažįstamais vaikinais D. ir R. Pro šalį ėjo du vaikinai, iš kurių vienas buvo didesnis (D. A.), kitas buvo žemesnis (V. M.). Tuo metu mergina, buvusi pavėsinėje, kažką pasakė, tačiau savo žodžių niekam konkrečiai neadresavo ir tikrai nepasakė nieko įžeidžiančio. Tada žemesnis vaikinas padavė savo striukę aukštesniajam vaikinui ir priėjo prie R., kuris pro šalį ėjusiems vaikinams iš viso nieko nesakė, bei pradėjo su juo stumdytis. Ji suprato, kad prie R. priėjęs vaikinas nori pradėti konfliktą, jis elgėsi agresyviai. Iš pradžių žemesnis vaikinas su R. tik stumdėsi, mosikavosi rankomis, tačiau ar smūgiai buvo suduoti, ji negali pasakyti, nematė. Tai pamatęs, aukštesnis vaikinas pradėjo eiti link R. į pagalbą mažesniajam, tačiau iš pavėsinės išėjo D. ir pradėjo su tuo aukštesniu vaikinu kažką aiškintis. Taip pat ji matė, kaip aukštesnis vaikinas su kažkuo kalbėjo telefonu, jokio skambučio negirdėjo, tik girdėjo, kad jis pokalbio telefonu metu prašė kažko ateiti į bulvarą. Po to, kai aukštesnis vaikinas pakalbėjo telefonu, ji matė, kaip jis vėl kažko susiginčijo su D. D. jį pradėjo vytis ir jie abu nubėgo prie šalia esančio daugiaaukščio namo. Tuo metu R. ir žemesnis vaikinas stumdėsi, kumščiavosi, tačiau kur buvo suduodami smūgiai ir kiek smūgių ji negali pasakyti, nes nematė. Tuo metu R. ir žemesnis vaikinas buvo paėję prie suoliukų kitoje bulvaro pusėje. Po kiek laiko į muštynių vietą grįžo aukštesnis vaikinas, D. su juo negrįžo. R. buvo nukritęs ant žemės. Pamena, kad žemesnis vaikinas ir aukštesnis vaikinas pradėjo gulintį R. spardyti. R. pradžioje gulėjo susirietęs ant šono. Kuris spardė į kurias kūno vietas, dabar neprisimena, tačiau, jei ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad žemesnis vaikinas spyrė apie 3-5 kartus R. į galvą, viršutinę krūtinės dalį, o aukštesnis vaikinas spardė R. į kojas, pilvą gal 3-4 smūgius, jis į galvą nespyrė, tai taip ir buvo, nes šiuos parodymus ji davė iš karto po įvykio ir jos parodymai buvo teisingi. Ji tiksliai neatsimena, tačiau jai atrodo, jog nuo šio spardymo R. jau buvo praradęs sąmonę, nes matė, jog jis nebereagavo į smūgius ir nebesigynė. Tuo metu nuo (duomenys neskelbtini) pusės, praėjus apie 5 minutėms nuo konflikto pradžios, į pagalbą R. mušusiems vaikinams atbėgo dar trys vaikinai, kurie pripuolę prie R. taip pat pradėjo jį spardyti. R spardė visi penki, tačiau kur, kas ir kiek kartų spyrė R. negali pasakyti. Užpuolikai buvo R apsupę, daugiausiai stovėjo ties galva ir visi spardė. Jie R. spardė apie tris minutes. R. tada jau gulėjo ant nugaros. Po to kažkuris iš užpuolikų paragino savo draugus eiti, tada užpuolikai nuo R. pasitraukė ir, jai atrodo, kad vienas iš jų dar pasiliko ir toliau spardė R. Tada ji pribėgo prie to vaikino ir jį nustūmė.

41. Liudytojas Nr. 2, kuriam taikomas anonimiškumas, apklaustas teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-145/2007, parodė, kad 2004 m. gegužės 1 d., apie 4 val., jai su drauge bei R. C. ir jo draugu būnant pavėsinėje, esančioje bulvare, R. C. stovint šalia pavėsinės, pro šalį pėsčiųjų taku link (duomenys neskelbtini) pro juos praėjo vienas jaunuolis (D. A.), kuriam ji pasakė „kažkam karšta“. Tai pasakė pamačiusi, kad pirmas vaikinas buvo apsirengęs palaidinę trumpomis rankovėmis. Tada tas vaikinas jai kažką pasakė. Kai šis jaunuolis praėjo pro juos, ji išgirdo, kaip iš paskos jam ėjęs kitas vaikinas (V. M.) pašaukė pirmąjį, jau pro juos praėjusį vaikiną, sakydamas „palauk“. Tada pirmas vaikinas sustojo ir pradėjo laukti antrojo vaikino. Priėjęs prie aukštesnio, jis padavė jam savo striukę. Po to tas mažesnis vaikinas priėjo prie R. C., kuris nei vienam iš vaikinų tikrai nieko nesakė. Tik priėjęs prie R. C., mažesnis vaikinas lyg pykdamas kažką pasakė, pastūmė R. C.. Po gana trumpo laiko tarpo ji pastebėjo, kaip šis žemesnis vaikinas pradėjo kumščiais abiem rankomis smūgiuoti R. į galvos sritį. Iš viso į veido, galvos sritį, kaip jai pasirodė, smūgiavo ne mažiau kaip du kartus, tačiau ar pataikė, ar ne, ji nematė, nes dalį vaizdo jai užstojo šalia buvę žmonės. Po to R. C. ir jį užpuolęs mažesnis vaikinas susikibo vienas į kito atlapus, nesuduodami vienas kitam smūgių. Taip besigrumdami jie abu atsidūrė priešingoje tako pusėje, nei pavėsinės. Mažesnis vaikinas, stumiamas R., neišlaikęs pusiausvyros nugara krito ant suoliuko, o ant jo užkrito R. C.. Tuo metu didesnis vaikinas pribėgo prie jų abiejų ir lyg tai sudavė R. C. į nugaros viršutinę dalį, bet paties smūgio ji neįsidėmėjo. Gal jis bandė R. atitraukti nuo savo draugo, kurį R. C. buvo užgulęs ant suoliuko. Dabar neatsimena, kuriuo konflikto momentu, nes buvo labai išsigandusi, bet matė ir tai, kaip R. C. konfliktuojant su mažesniu užpuoliku, mažasis vienu momentu atsitraukęs nuo R. C. pradėjo grasinti, pradėjo kažkam skambinti ir kvietėsi pagalbos. Tuo pačiu metu, kai mažesnis užpuolikas pakalbėjo telefonu su kažkuo, ar jam dar bekalbant, tiksliai nepamena, kažkas paskambino į mobilųjį telefoną didesniajam užpuolikui ir jis taip pat kalbėjo su kažkuo, kvietėsi pagalbos. Vienu momentu D. L. pradėjo bėgti link (duomenys neskelbtini) prekybos centro. Tuo metu prie R. C. grįžo didesnis užpuolikas ir likę dviese prieš R. C., užpuolikai pradėjo jį mušti. R. C. nelabai begalėjo apsiginti nuo suduodamų smūgių, nes jį vienu metu užpuolė abu, todėl rankomis tik dengėsi galvą, traukėsi atbulas. Mažesnis vaikinas, stovėdamas arčiau pavėsinių, R. C. sudavė kumščiais į galvos sritį ne mažiau dviejų smūgių, matė, kad pataikė į galvą. R. C. dengėsi galvą rankomis. Po to ji buvo labai trumpai nusisukusi, kai vėl atsisuko, pamatė, kad R. C. guli ant nugaros, o vienas iš užpuolikų, kuris negali pasakyti, spardo R. C. galvą. Išgąsčio apimta ji automatiškai sukoncentravo dėmesį tik į R. C. galvą, matė kad smūgiuojama kojomis į galvą, R. C. gulėjo nesipriešindamas, net nesidengė galvos rankomis. Jai pasirodė, kad R. C. tuo metu gulėjo be sąmonės. Po to prie R. C. pribėgo dar keli vaikinai. Jie visi apsupę ant žemės gulintį R. C. pradėjo jį spardyti į galvą ir kitas kūno vietas. Tai pamačiusi, ji nusisuko, nes jie žiauriai elgėsi su be sąmonės gulinčiu R. Po to visi užpuolikai, kurių buvo iš viso penki, tačiau netrukus vėl sugrįžo du konfliktą pradėję užpuolikai ir mažasis spyrė R. C. gulinčiam ant nugaros iš dešinės apie tris kartus į dešinę galvos pus bei apie tris kartus koja smūgiavo padu iš viršaus į apačią į veidą. Didesnysis tuo metu stovėjo šalia ir pradėjo mažesnįjį tempti į šalį. Po to ir tie du užpuolikai pabėgo.

42. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad 2004 m. gegužės 1 d., 4 val. 15 min. – 4 val. 58 min., buvo apžiūrėta įvykio vieta, esanti (duomenys neskelbtini), pėsčiųjų bulvare. Įvykio vietos apžiūros metu rasta į kraują panaši dėmė, medžiagos skiautė, striukė (t. 1, b. l. 48-54).

43. Iš Lietuvos teisės universiteto teismo medicinos instituto Šiaulių ekspertinio skyriaus specialisto H. D. išvados Nr. M264/04(04) matyti, kad R. C. mirtis įvyko nuo galvos smegenų dešinės smilkininės skilties sumušimo su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš dešinės momeninės ir dešinės smilkininės skilčių. Mirusiojo R. C. kūne rasti sužalojimai: galvos smegenų dešinės smegeninės skilties sumušimas, kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš dešinės momeninės ir dešinės smilkininės skilčių, kraujosruvos galvos minkštuosiuose audiniuose abiejose kaktos pusėse ir dešiniajame smilkinyje, poodinės kraujosruvos dešiniajame momenyje, kaktoje, kairės akies vokuose, nosies nugarėlėje, dešiniajame žande, dešinės ausies kaušelyje, dešinėje smakro pusėje, odos nubrozdinimai kairėje kaktos pusėje, kairiajame skruoste, abiejose smakro pusėse, dešinėje plaštakoje ir abiejų alkūnių užpakaliniuose paviršiuose. Sužalojimai gavosi kontaktuojant su kietais bukais paviršiais ne mažiau 12 trauminių poveikių pasekoje netrukus prieš mirtį (t. 1, b. l. 65-71).

44. Iš Lietuvos teisės universiteto teismo medicinos instituto Šiaulių ekspertinio skyriaus specialistų J. R. ir J. P. išvados Nr. KM 18(106)/05(01) matyti, kad R. C. mirė nuo galvos smegenų dešinės smilkininės skilties sumušimo, kuris galėjo būti padarytas dviem smūgiais (bet kurio iš jų): a) į viršugalvio sritį, padarant poodinę kraujosruvą dešinio momens srityje; b) į dešinės ausies kaušelį-dešinio smilkinio sritį, padarant poodinę kraujosruvą dešinės ausies kaušelio priekiniame paviršiuje ir kraujosruvą dešinio smilkinio minkštuose audiniuose (t. 1, b. l. 95-101).

45. Specialistas H. D., apklaustas teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-145/2007, parodė, kad trauminiai poveikiai atitinka smūgių skaičių. R. C. mirtį galėjo lemti ir vienas trauminis poveikis, įvyko sumušimas ir jo pasekoje išsiliejo kraujas. Išvadoje nurodyti du smūgiai, kurie galėjo įtakoti mirtį – tai tokia tikimybė. Tiesioginis smūgis, sukėlęs mirtį, yra į dešinį smilkinkaulį, pagal sužalojimų lokalizaciją mirtį sukėlęs smūgis buvo suduotas į dešinį smilkinkaulį. Jei jo nebūtų buvę, nebūtų įvykusi mirtis. Po šio smūgio žmogus galėjo iš karto prarasti sąmonę, o praradęs sąmonę nebesigina. Smūgis į nosį ir dešinę kaktos sritį galėjo turėti netiesioginės įtakos mirčiai, nes smegenys nuo tokių smūgių, taipogi judėjo. Neatmetama galimybė, kad buvo suduotas ne vienas smūgis į tą pačią vietą. R. C. pomirtinių sužalojimų nerasta, visi sužalojimai padaryti iki mirties.

46. Specialistas J. P., apklaustas teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-145/2007, patvirtino savo bei H. D. išvadas ir papildomai paaiškino, kad nuo R. C. padarytų sužalojimų dešiniame smilkinyje ir dešiniame momenyje į vyko smegenų sumušimas. Kiti sužalojimai galėjo turėti netiesioginės įtakos mirčiai. Griūvant šiuo atveju nukentėjusysis negalėjo susižaloti. Atskirti nuo kurio vieno sužalojimo įvyko mirtis negalima, tai galėjo įvykti tiek nuo kurio vieno, tiek suduodant du smūgius į viršugalvio sritį ir dešinio smilkinio sritį, nes tai yra gretimos sritys. Didesnė tikimybė, kad mirtinas sužalojimas padarytas nukentėjusiajam gulint.

47. Iš teismo medicinos specialisto Antano A. G. specialisto konsultacinės išvados Nr. A-KI-29-21 matyti, kad R. C. mirė nuo galvos smegenų dešinės smilkininės srities sumušimo su kraujo išsiliejimu po dešinės momeninės ir dešinės smilkininės skilčių minkštaisiais dangalais, išsivysčius galvos smegenų pabrinkimui. Lemiamos reikšmės R. C. mirtimi pasibaigusių galvos smegenų pažeidimų padarymui turėjo 10-12 smūgių, suduotų kumščiais bei spardant kojomis į dešiniojo smilkinio-momens, dešinio ausies kaušelio, kaktos ir nosies sritis (t. 1, b. l. 78-93).

49. Kaltinamasis V. M. teisiamajame posėdyje pripažino visas jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes ir nurodė, kad apiplėšti E. K. buvo G. Z. idėja. Kaltinamasis paaiškino, kad su D. A. ir G. V. prieš nusikaltimą pasiskirstė vaidmenimis – jis (V. M.) pasiūlė suduoti E. K. beisbolo lazda, o tada pasiimti pinigus, po ko M. B. juos visus nuvežė iki įvykio vietos, kur laiptinėje jis (V. M.) sudavė E. K. beisbolo lazda per pakaušį bei su D. A. ir G. V. nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo smurtą. Kaltinamasis patvirtino, kad įvykio metu jie pagrobė nukentėjusiojo rankinę bei striukę, iš kurios E. K. išsinėrė, po to M. B. vairuojamu automobiliu pasišalino iš įvykio vietos, o kitą dieną lygiomis dalimis pasidalino iš E. K. pagrobtus pinigus. Šie kaltinamojo parodymai esminėmis detalėmis sutampa su D. A. ir G. V. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-145/2007, kad dienos metu jie su V. M. susitarė E. K. apiplėšti prie laiptinės, aptarė nusikaltimo aplinkybes ir pasiruošė beisbolo lazdą, po ko vakare D. A. laukė E. K. prie namo laiptinės, o V. M. ir G. V. – laiptinėje. D. A. ir G. V. patvirtino, kad, E. K. pradarius laiptinės duris, G. V. jį suėmė už striukės ir sudavė smūgį, V. M. sudavė beisbolo lazda, o D. A. laikė E. K. už nugaros. D. A. nurodė, kad G. V. išplėšė nukentėjusiajam iš rankų bei rankinę, o E. K. išsinėrė iš striukės ir pabėgo, po ko jie visi nubėgo į kitą kiemą, kur jų laukė M. B. ir automobiliu išvežiojo juos į namus, o kitą dieną jie visi pasidalino iš E. K. pagrobtus pinigus (nurodytas aplinkybes dėl V. M., D. A. ir G. V. pasišalinimo iš įvykio vietos patvirtino ir M. B.). Pats nukentėjusysis parodė, kad, jam įėjus į laiptinę, puolė du jaunuoliai, kurie kietu daiktu sudavė smūgius į galvą, o vienas jaunuolis jį stūmė iš užpakalio, jie sudavė apie penkis smūgius ir pagrobė jo striukę, kurioje buvo piniginė su kelių automobilių dokumentais ir pinigais, bei rankinę su asmeniniais dokumentais. E. K. nustatyti sužalojimai (muštinės žaizdos galvoje, galvos smegenų sukrėtimas) bei specialisto išvadoje nurodytas jų padarymo mechanizmas iš esmės atitinka nukentėjusiojo, V. M., D. A. ir G. V. parodymus.

50. Taigi, byloje surinktų įrodymų pagrindu konstatuojama, kad V. M., veikdamas kartu su D. A., G. V. ir asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, pasitelkę padėjėją M. B., panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą specialiai žmogui sužaloti pritaikytu daiktu – beisbolo lazda ir pagrobė E. K. turtą. Įvertinus tai, kad V. M. su bendrininkais šį nusikaltimą kruopščiai suplanavo, buvo jam iš anksto pasiruošę, nes stebėjo E. K., taip pat aptarė veikos detales, pasitelkė padėjėją – M. B., iš anksto pasirūpino nusikaltimo įrankiu, tarpusavyje pasiskirstė atliekamas užduotis, kas rodo aukštą jų organizuotumo lygį, daroma išvada, kad V. M. nusikaltimą įvykdė veikdamas organizuotoje grupėje, kurioje, atsižvelgiant į jo indėlį nusikaltime bei atliktų nusikalstamų veiksmų pobūdį, jis buvo vykdytojas. Esant šioms aplinkybėms, V. M. veika kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnio 3 dalį.

52. V. M. šioje byloje pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad pirmiau aptarto plėšimo metu pagrobė iš E. K. kaltinime nurodytus dokumentus.

54. Nagrinėjamu atveju iš esminėmis detalėmis tarpusavyje sutampančių V. M., D. A. ir G. V. parodymų matyti, kad jų tyčia buvo nukreipta pagrobti iš nukentėjusiojo E. K. tik pinigus, kurių, kaltininkų žiniomis, E. K. turėjo, nes jais „švaistėsi“ automobilių aikštelėje. Šią išvadą patvirtina tai, kad po nusikaltimo G. V. visus dokumentus išmetė. Taigi, V. M. neturėjo tiesioginės tyčios pagrobti kaltinime nurodytus dokumentus, todėl jis pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį išteisinamas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

55. Byloje surinktų įrodymų visetu neginčijamai įrodyta, kad V. M., veikdamas bendrininkų grupėje su R. V., D. G., N. J., dėl chuliganiškų paskatų nužudė R. C..

58. Kaltinamasis V. M. teisiamajame posėdyje kaltu dėl R. C. nužudymo prisipažino visiškai ir parodė, kad 2004 m. gegužės 1 d., nakties metu, su D. A. eidamas bulvaru, sukėlė konfliktą su pavėsinėje sėdėjusia kompanija bei pradėjo muštis su R. C., o D. A. mušėsi su kitu vaikinu. V. M. nurodė, kad kažkas jį su R. C. išskyrė, tačiau vėl ėmė su juo muštis, taikė R. C. į galvą, vėliau – kur papuolė, smurtą vartojo ir D. A., po to atbėgo N. J., R. V., D. G. ir prisidėjo prie gulinčio R. C. mušimo. Kaltinamasis patvirtino, kad visi mušė gulintį R. C., pamena, kad jis spyrė koja į galvą, o kai R. C. nebesipriešino, nustoji jį mušti. V. M. parodymus patvirtina liudytojo D. L., įslaptintų liudytojų Nr. 1 ir Nr. 2, taip pat D. A. parodymai, kurie buvo vienodi nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios skirtingų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo metu.

59. Liudytojai Nr. 1 ir Nr. 2, kuriems taikomas anonimiškumas, parodė, kad prie R. C. be jokios priežasties prikibo žemesnis (V. M.) ir aukštesnis (D. A.) vaikinai, po ko žemesnis vaikinas buvo susikibęs su R. C. ir su juo mušėsi, vėliau aukštesnis vaikinas pribėgo prie jų ir taip pat smurtavo prieš R. C., kuris nukrito ant žemės, o žemesnis vaikinas ir aukštesnis vaikinas pradėjo jį spardyti. Įslaptinti liudytojai patvirtino, kad, praėjus kelioms minutėms nuo konflikto pradžios, į pagalbą R. C. mušusiems vaikinams atbėgo dar trys vaikinai, kurie pripuolė prie gulinčio R. C. ir, stovėdami ties galva, pradėjo jį spardyti, tai truko apie 3 minutes. Šie parodymai esminėmis detalėmis sutampa su D. A. parodymais, kad kai V. M. buvo susikibęs su R. C., tuo metu jis (D. A.) paskambino D. G. ir paprašė pagalbos, o po pokalbio bėgo padėti V. M., sudavė R. C. du smūgiu, nugriuvusiam spyrė į smakrą, tada atbėgo N. J., R. V. ir D. G., jie ir V. M. kojomis spardė R. C., kuris bandė keltis, gynėsi, ranka dengė galvą. Parodymų patikrinimo vietoje metu D. A. patvirtino šiuos parodymus bei parodė vietą, kur buvo mušamas R. C., apibūdindamas kiekvieno iš jį mušusių asmenų veiksmus.

60. D. A. ir įslaptintų liudytojų parodymai nesutampa dėl R. C. sąmonės netekimo momento – įslaptinti liudytojai nurodė, kad R. C. buvo praradęs sąmonę dar prieš atbėgant N. J., D. G. ir R. V., o D. A. nuosekliai aiškino, kad, šiems asmenims atbėgus, R. C. dar bandė keltis ir gintis, tačiau šiuos parodymų neatitikimus pašalina specialisto J. P. paaiškinimai teisiamajame posėdyje, kad visi R. C. sužalojimai padaryti iki mirties, o kelioms sekundėms prarasti sąmonę žmogus gali nuo bet kurio smūgio į veidą. Pažymėtina ir tai, kad įslaptinti liudytojai nurodė, kad nuolat nestebėjo mušamo R. C., nes dengėsi akis, negalėdami žiūrėti žiauraus elgesio su juo, todėl, vertinant šiuos parodymus su specialisto paaiškinimais, daroma išvada, kad D. A. ir V. M. smurtaujant prieš R. C., jis dar buvo gyvas, o mirtini smūgiai jam buvo suduoti atbėgus N. J., D. G. ir R. V., jiems kartu su V. M. nepertraukiamai spardant R. C. apie 3 minutes.

62. Nagrinėjamu atveju nėra galimybių atskirti, kuris ar kurie asmenys sudavė mirtinus smūgius R. C.. Iš paties kaltinamojo, įslaptintų liudytojų ir D. A. parodymų matyti, kad V. M., N. J., D. G. ir R. V. be pertraukos spardė puslankiu apsuptą ir nebesiginantį R. C. į pavojingą gyvybei vietą – galvą, todėl konstatuojama, kad kiekvieno iš jų pasirinktas veikos būdas, smūgių intensyvumas, kiekis ir nepertraukiamumas, taip pat bendras pasišalinimas iš įvykio vietos rodo jų visų veiksmų bendrumą, pritarimą vienas kito veiksmams ir siekį kuo sunkesnių padarinių, įskaitant ir R. C. mirtį. Taigi, V. M., būdamas nusikaltimo bendravykdytoju, veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, nužudė R. C..

63. Kadangi V. M. iki tol nepažinotą R. C. nužudė be jokios aiškiai išreikštos ir suvokiamos priežasties, kaip pretekstu pasinaudodamas tuo, kad įslaptintas liudytojas Nr. 2 replikavo apie D. A. aprangą, taip pat įvertinus aplinkybę, kad nusikaltimas padarytas viešoje vietoje, matant kitiems asmenims ir V. M. neabejotinai tai suvokiant, tačiau vis tiek brutaliai spardant be sąmonės gulintį R. C. į gyvybiškai svarbius organus, akivaizdu, kad savo veiksmais V. M. siekė priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į visuomenės tvarką, todėl daroma išvada, kad jis nužudė R. C. dėl chuliganiškų paskatų ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

64. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. M. pareikštas kaltinimas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį dėl pasikėsinimo apiplėšti V. G. nepasitvirtino.

65. Kaltinamasis V. M. teisiamajame posėdyje kaltu dėl pasikėsinimo apiplėšti V. G. neprisipažino ir nurodė, kad įvykio metu jis, V. Š., O. R. ar kiti asmenys nenorėjo atimti V. G. telefono, jų tikslas buvo tik pagąsdinti nukentėjusįjį. Pats nukentėjusysis V. G. teisiamajame posėdyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-145/2007 nurodė, kad (duomenys neskelbtini) prie jo priėjo senas pažįstamas V. Š. ir paprašė telefono paskambinti, jam atsakė, kad telefonas yra automobilyje, tačiau neatsimeta, kad jį būtų mušę. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad kažkas pradėjo prašyti duoti telefoną pasiskambinti, vienas iš vaikinų buvo jį apkabinęs per kaklą, smaugė, o vėliau jis buvo mušamas sakant, kad tai daroma už senus laikus, tačiau V. G. dėl šio epizodo atsisakė būti pripažintas nukentėjusiuoju ir niekam neturėjo pretenzijų. Svarbu ir tai, kad V. G. atpažino R. V., D. G., V. Š., O. R., V. M. kaip asmenis, 2004 m. gegužės 1 d., apie 2 val., buvusius prie (duomenys neskelbtini), o ne kaip prieš jį smurtavusius ar reikalavusius telefono asmenis. Taigi, V. G. parodymai yra nenuoseklūs ir esminėmis aplinkybėmis prieštaringi, todėl jų negalima laikyti patikimais įrodymais ir grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie galimus V. G. sužalojimus, todėl nėra galimybės vertinti, ar prieš jį buvo panaudotas fizinis smurtas, kaip tai nurodoma kaltinamajame akte. Kaltinime nurodytų aplinkybių nepatvirtina ir liudytojų V. K., Ž. J., T. Ž. parodymai, kadangi šie asmenys nurodė tik tai, kad įvykio metu buvo pradurtos V. G. automobilio padangos, o liudytojo A. P. parodymai yra išvestiniai iš kitų asmenų parodymų ir šiuo atveju neturi jokios įrodomosios reikšmės dėl pasikėsinimo apiplėšti V. G..

66. Nors liudytoja J. V. ikiteisminio tyrimo metu pirmojoje apklausoje teigė, kad telefono iš V. G. reikalavo žemo ūgio, tamsių plaukų vaikinas, kurį ji tą pačią dieną iš vaizdo įrašo atpažino kaip V. Š., tačiau vėliau ji aiškino, kad V. G. buvo prašoma duoti telefoną paskambinimui, todėl iš jos parodymų taip ir lieka neaišku, kokiu tikslu buvo ieškoma V. G. telefono ir kodėl, jo neradus, šio telefono nebuvo toliau reikalaujama, nors, kaip teismo posėdyje nurodė V. M., visiems įvykio metu buvusiems jaunuoliams dėl jėgos persvaros buvo reali galimybė šį telefoną iš V. G. atimti. Pažymėtina ir tai, kad Ž. J. nurodė, kad pirmas pradėjo muštis V. G., kas leidžia tikėti V. M. versija, kad įvykio vietoje tarp V. G. ir kitų vaikino kilo konfliktas dėl ankstesnių nesutarimų, kuriame V. G. pats aktyviai dalyvavo.

68. Nors kaltinamajame akte V. M. buvo inkriminuota aplinkybė, kad jis su bendrininkais pradūrė V. G. automobilio padangas, tačiau baudžiamosios atsakomybės klausimas pagal BK 187 straipsnio 3 dalį klausimas gali būti sprendžiamas tik esant nukentėjusiojo skundui ar prokuroro reikalavimui. Šiuo atveju V. G. atsisakė būti pripažintas nukentėjusiuoju bei pareiškė, kad žala jam yra atlyginta, prokuroro reikalavimo patraukti V. M. ar kitus asmenis nepareikštas, todėl teisėjų kolegija V. M. atsakomybės pagal BK 187 straipsnio 3 dalį klausimo nesprendžia.

69. Pagal veikų padarymo metu galiojusią BK 129 straipsnio 2 dalies redakciją (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) baudžiama laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos, o pagal BK 180 straipsnio 3 dalies redakciją (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakcija) – laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų.

73. Nors kaltinamajame akte nurodyta, kad V. M. atsakomybę dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo sunkina tai, kad šį nusikaltimą jis įvykdė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau pažymėtina, kad iškart po nusikaltimo V. M. neblaivumas nebuvo nustatytas. Pats kaltinamasis teismo posėdyje nurodė, kad buvo blaiviausias iš visų įvykyje dalyvavusių asmenų (ši versija nėra paneigta), o nusikaltimo padarymui esminės įtakos turėjo tuometinės jo nuostatos ir gyvenimo būdas, o ne suvartoto alkoholio kiekis. Esant visoms šioms aplinkybėms, V. M. apsvaigimas nuo alkoholio nelaikytinas jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

75. Skirdamas bausmę, teismas vertina V. M. įvykdytų nusikaltimų pobūdį ir aplinkybes (smurtiniai nusikaltimai, įvykdyti bendrininkaujant; V. M. iniciavo smurto panaudojimą prieš R. C.; jis pasiūlė naudoti beisbolo lazdą apiplėsiant E. K., kas rodo, kad jo indėlis į įvykdytus nusikaltimus buvo pakankamai svarus) bei atsižvelgia į tai, kad iki šioje byloje nagrinėjamų nusikaltimų padarymo jis buvo teistas už plėšimą, charakterizuojamas neigiamai.