Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Virginijaus Kairevičiaus, Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Tatjanos Žukauskienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (pareiškėjo) L. S. W. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 5 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal pareiškėjo L. S. W. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas L. S. W. kreipėsi į teismą pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo senelė G. Š. (taip pat žinoma kaip G. (G.) S. (S.), santuokinė pavardė – C.), gimusi Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

2. Nurodė, kad Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, užpildydamas specialią formą. Pareiškėjas prašyme nurodė bei Migracijos departamentui pateikė turimus dokumentus, patvirtinančius, jog pareiškėjo senelė G. Š. (taip pat žinoma kaip G. (G.) S. (S.), santuokinė pavardė – C.), gimusi Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Migracijos departamentas 2019 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. (15/3-14)10K-44168 informavo pareiškėją, kad pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, kad pareiškėjo senelė iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl, neturėdamas kitos galimybės įrodyti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyto Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagrindo buvimo, pareiškėjas kreipėsi į teismą pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

3. Pasak pareiškėjo, jo giminystės ryšį su senele tiesiogiai patvirtina šie dokumentai: 1) pareiškėjo L. S. W. Pietų Afrikos Respublikoje išduotas nesutrumpintas gimimo liudijimas Nr. A4158859, patvirtinantis, kad L. S. W. yra M. C. (gim. (duomenys neskelbtini)) sūnus; 2) pareiškėjo motinos M. C. (gim. (duomenys neskelbtini)) Pietų Afrikos Respublikoje išduotas nesutrumpintas gimimo liudijimas Nr. F3904177, kuris patvirtina, kad M. C. motina yra G. S.. Taip pat nurodė, kad jo senelės iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės faktą patvirtina šie įrodymai: 1) C. K. – Johanesburgo žydų pagalbos ir laidojimo bendruomenės informacija apie pareiškėjo senelę G. (G.) C., paraiškos G. (G.) C. laidojimui kopija bei antkapio kopija. Paraiškoje laidojimui nurodyta, kad pareiškėjo senelė G. (G.) C. gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje. Minėti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjo senelė mirė Pietų Afrikoje (duomenys neskelbtini), kad jos vyro vardas buvo S. L. C.. Pareiškėjo senelės antkapyje esanti informacija hebrajų kalba patvirtina, kad pareiškėjo senelės hebrajiškas vardas buvo „G. E. H. dukra“; 2) pareiškėjo senelių Pietų Afrikos Respublikoje išduotas nesutrumpintas santuokos liudijimas Nr. 3899372, patvirtina, kad pareiškėjo senelės vardas ir mergautinė pavardė buvo – G. S. (taip dokumente) bei, kad ji gimė (duomenys neskelbtini), vyro vardas – S. L. C.; 3) pareiškėjo motinos M. C. (gim. (duomenys neskelbtini)) nesutrumpintas gimimo liudijimas Nr. F3904177, patvirtina, kad jos motina yra G. S., kurios amžius dukros gimimo metu nurodytas „28“, kas reikštų, jog G. S. gimimo metai yra apie 1908 m.; 4) Pietų Afrikos Respublikoje, Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) 2017 m. spalio 27 d. išduotas raštas, patvirtinantis, kad Pareiškėjo senelė gimė Lietuvoje, kad Pareiškėjo senelės tėvai buvo E. S. (taip dokumente) ir C. S. (taip dokumente), sesuo – R. E. (anksčiau žinoma kaip R. S., gimusi Lietuvoje). Žydų konfesinio teismo raštu patvirtinama, kad vardai „G. S.“, „G. S.“, „G. (G.) C.“ yra to paties asmens – pareiškėjo senelės vardo variacijos, bei nurodoma, kad pareiškėjo senelės vardas Lietuvoje buvo „G. S. (S.)“. Pasak pareiškėjo, nurodyti Pietų Afrikos Respublikoje išduoti oficialūs dokumentai apie pareiškėjo senelę patvirtina, kad ji gimė 1904 arba 1908 metais Lietuvoje, jos tėvai buvo – E. S. ir C. S., sesuo – R. (R.) S.; 5) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017 m. balandžio 4 d. pažyma Nr. R4-505 „Dėl duomenų apie G. Š. (Š., S.) pateikimo“ bei kartu su minėta pažyma gautas pareiškėjo senelės tėvo (pareiškėjo prosenelio) E. Š. (taip dokumente) 1920 m. birželio 16 d. prašymas, adresuotas „Panevėžio miesto milicijai“, kuriuo pareiškėjo prosenelis prašė išduoti Lietuvos Respublikos pasus sau, savo sutuoktinei Ch., dukterims G. (pareiškėjo senelei) ir R. bei savo motinai R. G.; 6) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. kovo 23 d. pažyma Nr. R4-778, kuria patvirtinama, kad dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėjo senelė iki 1940 m. birželio 15 d. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, archyve saugomuose fonduose nerasta.

4. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė teismui atsiliepimą į pareiškimą, kuriame nurodė, kad įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus (Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017 m. balandžio 4 d. ir 2018 m. kovo 23 d. raštus, M. C., G. S. ir S. L. C. gimimo liudijimus, Beth-Din (žydų konfesinio teismo raštą), 1920 m. birželio-liepos mėn. išduotus asmens liudijimus E. Š., C. Š. ir R. Š.), Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių G. Š. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., nustatytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyje, todėl 2019 m. spalio 16 d. pareiškėjo atstovas buvo informuotas, kad pateiktų dokumentus, patvirtinančius G. Š. (G. S., G. C.), gim. (duomenys neskelbtini)Rusijoje ((duomenys neskelbtini) Lietuvoje), Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., kurie yra nustatyti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyje. Suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pareiškėjas jokių papildomų dokumentų Migracijos departamentui nepateikė. Pasak suinteresuoto asmens, nagrinėjamu atveju, Lietuvos archyvų išduoti dokumentai nepatvirtina, kad G. Š. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., t. y. iš viso nėra jokių duomenų, kad minėtas asmuo būtų gimęs, gyvenęs, mokęsis, dirbęs ir turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Suinteresuotas asmuo taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė ir netiesiogiai Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. patvirtinančių dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje: apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelė G. Š. (taip pat žinoma kaip G. (G.) S. (S.), santuokinė pavardė – C.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad jo senelė iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, t. y. nei vieno iš dokumentų, nurodytų minėtame Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje. Byloje nustatytos aplinkybės nėra pakankamos, kad leistų daryti labiau tikėtiną išvadą, jog iki 1940 m. birželio 15 d. G. Š. buvo Lietuvos pilietė (1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 straipsnis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A11-421/2005).

7. Pažymėjo, kad byloje nustatyta, kad pareiškėjas siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau neturi dokumentų, tiesiogiai patvirtinančių, jog jo senelė G. Š. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Teismas vertino, kad prašomas nustatyti faktas sukeltų pareiškėjui realių teisinių pasekmių, jog teismo sprendimu patvirtinus prašomą nustatyti juridinį faktą, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos galėtų spręsti pareiškėjų prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo senelė G. Š. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos pilietė (CPK 178 str.). Dėl nurodytų priežasčių, pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė (CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

III. Apeliacinio skundo argumentai

8. Apeliantas (pareiškėjas) L. S. W. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-05-05 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT- 2466-845/2020, išspręsti bylą iš esmės ir pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo patenkinti.

8.1. Pažymėjo, jog dokumentų, galinčių patvirtinti iki 1940 m. birželio 15 d. asmens turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, nebaigtinis sąrašas pateiktas Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse (t. y. ne tik Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje, kaip klaidingai nurodoma Sprendime). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 9 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020, pažymėjo, kad „Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatos nenurodo konkrečių dokumentų ir jų baigtinio sąrašo, kuriais remdamasis atsakovas gali nustatyti, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, atsakovui suteikta teisė įvertinti kartu su prašymu atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę pateiktus dokumentus. Akcentuotina, kad Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalies 4 punkte yra nurodyti ne tik gimimo liudijimai, bet ir kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė, o 38 straipsnio 5 dalyje yra nurodyta, jog gali būti pateikti ir kiti dokumentai“.

8.2. Nurodė, kad pareiškėjo turimi ir teismui pateikti įrodymai netiesiogiai patvirtina pareiškėjo senelės iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę ir patenka į Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje nurodytų įrodymų kategoriją, tuo tarpu iš Sprendimo turinio matyti, kad teismas byloje pateiktus įrodymus vertino išimtinai tik Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalies nuostatų kontekste ir neįvertino byloje esančių įrodymų pakankamumo pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalies nuostatas, dėl ko nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjo pateiktų įrodymų nepakanka nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą.

8.3. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes: pareiškėjas yra M. C., gim. (duomenys neskelbtini), Pietų Afrikoje, sūnus, o G. Š. - pareiškėjo senelė; Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017 m. balandžio 4 d. pažymos Nr. R4-505 nustatyta, kad pareiškėjo senelės tėvas 1920 m. birželio 16 d. kreipėsi į Panevėžio miesto miliciją, prašydamas išduoti Lietuvos Respublikos pasus sau ir savo šeimai, prašymas buvo patenkintas, pareiškėjo senelės tėvui ir jo šeimos nariams buvo išduotos pasu kortelės. Pažymėjo, kad nurodytame prašyme pareiškėjo senelė G. taip pat yra įrašyta kaip pasų prašančio E. Š. dukra. Todėl teismui konstatavus, kad šis archyvo dokumentas patvirtina, jog pareiškėjo senelės tėvui ir jo šeimos nariams (taigi ir pareiškėjo senelei G.) Lietuvos pasų kortelės buvo išduotos, tai net logiškai neįmanoma yra prieiti išvados, kad nėra duomenų apie pareiškėjo senelės G. Š. buvima Lietuvos piliete. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018-03-23 pažymos Nr. R4-778 nustatyta, kad dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo senelė iki 1940 m. birželio 15 d. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, nerasta. C. K. - Johanesburgo žydų pagalbos ir laidojimo bendruomenės paraiškoje laidojimui nurodyta, kad pareiškėjo senelė gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, mirė (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, jos sutuoktinis buvo S. L. C., senelės hebrajiškas vardas buvo „G. E. H. dukra. Pareiškėjo senelių santuokos liudijime Nr. 3899372 nurodyta, kad pareiškėjo senelė gimė (duomenys neskelbtini), pareiškėjo motinos gimimo liudijime Nr. F3904177 nurodyta, kad jos motina gimė 1908 m. Pietų Afrikos Respublikos Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) 2017 m. spalio 27 d. rašte nurodyta, kad pareiškėjo senelė gimė Lietuvoje, jos tėvai buvo E. S. ir C. S., patvirtinta, kad „G. S.“, „G. S.“, „G. (G.) C.“ yra pareiškėjo senelės vardo variacijos, jos vardas Lietuvoje buvo „G. S. (S.)“.

8.4. Nurodė, kad 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 straipsnyje 4 dalyje buvo numatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi Lietuvos piliečio vaikai. Lietuvos Respublikos pasų išdavimo pareiškėjo senelės tėvams metu (1920 metais) pareiškėjo senelė buvo nepilnametė, todėl remiantis 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės įstatymo nuostatomis, pareiškėjos senelė laikytina Lietuvos Respublikos piliete, kadangi yra Lietuvos piliečių vaikas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės ir išvados

9. Apeliacine tvarka nagrinėjant suinteresuoto asmens skundą, nustatyta, kad byloje reikalingi papildomi įrodymai, kuriuos gali pateikti proceso dalyviai, dėl to Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 20 d. nutartimi buvo nustatytas terminas proceso dalyviams pateikti papildomus įrodymus byloje. Tai, kad byloje turi būti padaryta išvada, ar pareiškėjo senelė galėjo būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės piliete, buvo pasiūlyta remiantis CPK 179 straipsnio 1 dalimi, pateikti byloje papildomus įrodymus aplinkybei, ar pareiškėjo senelė nebuvo įgijusi Pietų Afrikos Respublikos pilietybės, nustatyti. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas turi galimybę pateikti tokius įrodymus apie prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, t. y. kad pareiškėjo senelė galėjo išsaugoti Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., kad iki to laiko nebuvo įgijusi kitos valstybės pilietybės. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos buvo įpareigotas pateikti duomenis byloje apie normatyvinius aktus, galiojusius Lietuvoje aktualiu laikotarpiu - nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 2018 m. vasario 16 d. iki 1940 m. birželio 15 d. , bei pateikti išvadą, ar galėjo būti išduotas Lietuvos valstybės piliečio pasas 19 m. asmeniui ar jaunesniam, nesant jo paties pareiškimo išduoti lietuvišką pasą. Kolegija pasiūlė pareiškėjui pateikti jo senelės G. C. asmens tapatybės dokumentų, išduotų jai Pietų Afrikos Respublikoje, kopijas ar kitus duomenis iš valstybės institucijų, išduodančių asmens dokumentus pagal jos gyvenamąją vietą, bei kitus duomenis, kuriuose būtų informacija apie jos turėtą pilietybę, pateikti duomenis apie tai, ar senelė buvo kartu Lietuvos ir kitos valstybės piliete, ir kokiu laikotarpiu. Nutartyje nurodyta, kad pareiškėjas turi galimybę pateikti Pietų Afrikos Respublikos norminius aktus, reglamentavusius pilietybės suteikimą kitos valstybės piliečiams. Tai, kad byloje buvo skirtingi duomenys dėl pareiškėjo senelės gimimo datos, todėl, pašalinti šiems prieštaravimams, buvo pasiūlyta pateikti duomenis dėl pareiškėjo senelės gimimo metų. Iš pareiškėjo prosenelio rašyto 1920-06-16 prašymo išduoti lietuviškus pasus matyti, kad jis nurodė dukrą G. ir jos amžių - 19 m., tai leido daryti išvadą, kad dukra G. galėjo būti gimusi 1901 m., todėl įpareigojo pareiškėją pateikti duomenis, kokiu pagrindu Paraiškoje senelės laidojimui buvo nurodyti jos gimimo metai – (duomenys neskelbtini), jeigu tai nurodyta remiantis asmens dokumentais, pateikti šių dokumentų kopijas.

10. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė paaiškinimus, kad 1920 metais Lietuvoje galiojo Pasų įstatai. Pasų įstatai nustatė pareigą kiekvienam Lietuvos piliečiui nuo 17 metų turėti pasą, o Lietuvos piliečiai iki 17 metų amžiau, pagal Pasų įstatus, buvo įrašomi į tėvo arba motinos pasą (vaikai nuo 12 iki 17 metų amžiaus turi teisę gauti atskirą pasą tėvų prašymu). Minėtas teisinis reguliavimas nenumatė galimybės už asmenį, kuris yra vyresnis kaip 17 metų prašymą dėl paso išdavimo pateikti jo tėvams ar globėjams. Toks asmuo dėl paso išdavimo turėjo kreiptis savarankiškai. Nurodė, kad vertinant tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjo senelė G. Š., tuo metu būdama 19 metų, dėl Lietuvos paso išdavimo galėjo kreiptis tik pati. Pažymėjo, kad norminiai teisės aktai, galioję Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., nenumatė Lietuvos pilietybės išsaugojimo įgijus kitos valstybės pilietybę.

11. Pareiškėjas L. S. W. pateikė rašytinius paaiškinimus. Nurodė, kad pagal 1919 m. gruodžio 5 d. Valstybės Tarybos priimtus Pasų įstatus konkreti prašymų išduoti pasą pateikimo tvarka nebuvo reglamentuota. Pasų įstatų 9 straipsnyje buvo tik nustatyta, kad Pasus išduoda valsčiuose valsčiaus valdyba (viršaitis), o miestuose milicijos valdyba Vidaus Reikalų Ministerijos instrukcijomis.

12. Pažymėjo, kad byloje esančios - 2020 m. sausio 7 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. R4-42 „Dėl duomenų apie Ch. Š. pateikimo“ ir 2020 m. sausio 7 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. R4-40 „Dėl duomenų apie R. Š. pateikimo“ patvirtina, kad pareiškėjo senelės mamai C. Š. ir seseriai R. Š. (prašymo pateikimo ir paso išdavimo metu 1920 m. buvo pilnametė – 17 m.), Lietuvos Respublikos pasai buvo išduoti pareiškėjo prosenelio E. Š. 1920 m. birželio 16 d. prašymo pagrindu. Jokių atskirų minėtų asmenų prašymų dėl pasų išdavimo archyve saugomoje šių asmenų dokumentų vidaus pasams gauti byloje nėra. Taigi archyve saugomi dokumentai patvirtina, kad pasai pareiškėjo protėvių šeimai (net ir pilnamečiams šeimos nariams) buvo išduoti be jų savarankiško prašymo, bet jų šeimos nario – pareiškėjo prosenelio – 1920 m. birželio 16 d. prašymo pagrindu. Nurodė, kad 1921 m. liepos 5 d. prašymu S. K. prašė kreiptis į Lietuvos atstovybę Rusijoje, kad jis su dukterimis J., B. ir P. būtų grąžinti į Lietuvą, kadangi yra Lietuvos piliečiai, gimę ir iki karo gyvenę Lietuvoje. Su prašymu pateiktame 1921 m. birželio 5 d. liudijime patvirtinama, kad pil. Z. K. (59 m. amžiaus), J. (25 m. amžiaus), B. (20 m. amžiaus) ir P. (18 m.). Šias aplinkybes patvirtinanti 2018-07-26 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. R4-1785 „Dėl B. (B. R. K.) gyvenimo Lietuvoje ir pilietybės“.

13. Nurodė, kad iš byloje esančių duomenų yra labiau tikėtina, kad pareiškėjo prosenelio E. Š. 1920 m. birželio 16 d. prašyme buvo netiksliai nurodytas pareiškėjo senelės amžius: Pietų Afrikos Respublikoje išduoti oficialūs dokumentai patvirtina pareiškėjo senelę gimus Lietuvoje 1904 arba 1908 metais. Tai reiškia, kad pareiškėjo prosenelio E. Š. 1920 m. birželio 16 d. prašymo dėl pasų išdavimo pateikimo metu pareiškėjo senelei G. Š. nebuvo sukakę 17 metų, todėl pareiškėjo senelė, būdama nepilnametė, savarankiškai kreiptis dėl Lietuvos paso išdavimo negalėjo.

14. Pareiškėjas pateikė įrodymus, kad informacijos apie senelę buvo ieškoma kreipiantis į įvairias oficialias Pietų Afrikos institucijas dar nuo 2015 metų. Nurodė, kad informacijos, jog pareiškėjo senelė būtų įgijusi Pietų Afrikos pilietybę, neturima. Pareiškėjas ėmėsi visų nuo jo priklausančių priemonių informacijai apie senelės teisinį statusą Pietų Afrikoje sužinoti ir kitų galimybių gauti šią informaciją neturi.

15. Pažymėjo, kad teismas nurodė, kad pareiškėjas turi galimybę pateikti Pietų Afrikos Respublikos norminius aktus, reglamentavusius pilietybės suteikimą kitos valstybės piliečiams. Šie duomenys reikšmingi bylai, tuo atveju, jei pareiškėjo senelė turėjo Pietų Afrikos pilietybę. Pareiškėjas nurodė, kad neturi informacijos, kad jo senelė būtų įgijusi Pietų Afrikos pilietybę, todėl Pietų Afrikos Respublikos norminių aktų duomenys nėra reikšmingi. Pagal tarpukario Lietuvos Respublikos pilietybės teisinį reguliavimą asmuo buvo laikomas netekusiu Lietuvos pilietybės tik tuomet, kai sprendimą dėl Lietuvos pilietybės netekimo priimdavo Ministrų Taryba. 1939 m. rugpjūčio 8 d. Pilietybės įstatymo (paskelbtas „Valstybės žiniose“ Nr. 656) 26 straipsnis aiškiai nurodo, kad pilietybės netekimą ir atėmimą sprendžia Ministrų Taryba Vidaus R. M. siūlymu, o 27 straipsnis toliau numato, kad pilietybės netekimo ar atėmimo nutarimas skelbiamas Vyriausybės Žiniose. Jis veikia nuo paskelbtosios dienos.

16. Nurodė, kad 1920 m. birželio 16 d. E. Š. prašyme dėl pasų išdavimo nurodyti duomenys apie asmenų amžių buvo nurodyti netiksliai, todėl negalima daryti išvados, kad pareiškėjo senelė buvo gimusi 1901 m. Pareiškėjo prosenelio prašyme jo sutuoktinės Ch. amžius nurodytas 35 metai, tačiau 1920 m. liepos 21 d. išduotoje paso kortelėje C. Š. amžius nurodytas – 41. Taigi tarp šių duomenų yra net 6 metų neatitikimas. Pareiškėjo prosenelio motinos R. Š. amžius tame pačiame prašyme nurodytas – 75 metai, tačiau 1920 m. liepos 21 d. išduotoje paso kortelėje jos amžius nurodomas – 69 metai. Taigi tarp šių duomenų taip pat yra 6 metų neatitikimas. Kadangi prašyme dėl pasų išdavimo tiksli pareiškėjo senelės gimimo data nenurodyta, o Lietuvos valstybės istorijos archyve duomenys apie pareiškėjo senelės gimimą neišlikę (2019-09-04 pažyma Nr. (P1-5521) P2-9172 yra bylos medžiagoje), pareiškėjo prosenelės C. Š. ir proprosenelės R. Š. amžius neatitinka oficialiuose dokumentuose (pasų kortelėse) nurodytų gimimo datų, vertintina, kad šiame 1920 m. prašyme nurodytas pareiškėjo senelės amžius (19 m.) nėra tikslus.

17. Pažymėjo, kad oficialūs Pietų Afrikos Respublikoje išduoti dokumentai apie pareiškėjo senelę (pareiškėjo senelės santuokos liudijimas, pareiškėjo motinos M. C. gimimo liudijimas, Paraiška laidojimui), patvirtina, kad pareiškėjo senelė gimė 1904 arba 1908 metais. Iš nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad pareiškėjo senelė buvo gimusi ne 1901 m., bet 1904 arba 1908 metais. Pagal pareiškėjo senelių Pietų Afrikos Respublikoje išduotą nesutrumpintą santuokos liudijimą Nr. 3899372, kurį išdavė valstybės institucija – Vidaus reikalų departamentas, nurodyta pareiškėjo senelės gimimo data – (duomenys neskelbtini). Atitinkamai, tos pačios institucijos išduotame pareiškėjo motinos M. C. (gim.(duomenys neskelbtini)) nesutrumpintame gimimo liudijime Nr. F3904177 nurodytas jos motinos (pareiškėjo senelės) amžius dukros gimimo metu – „28“, kas patvirtintų, jog pareiškėjo senelės gimimo data yra (duomenys neskelbtini).

18. Nurodė, kad visų aukščiau nurodytų dokumentų autentiškumas yra patvirtintas teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. dokumentai legalizuoti pagal 1961 m. Hagos konvencijos dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo reikalavimus – patvirtinti dokumentų tvirtinimo pažymomis Apostille. Remdamasis turima informacija, pareiškėjas neturi objektyvių galimybių nurodyti, kurie gimimo metai (1904 m. ar 1908 m.) yra teisingi. Būtina įvertinti, kad nuo įrodinėjamo fakto yra praėję daugiau kaip 100 metų. Istoriškai neretai pasitaikydavo tokio pobūdžio netikslumų nurodant asmens duomenis, kuriuos, turimomis žiniomis, nulemdavo netikslus laiko konvertavimas iš žydų tautos naudojamo hebrajų kalendoriaus į Grigaliaus kalendorių. Taip pat to laikotarpio dokumentuose dažnai būdavo nurodoma ne konkreti gimimo data, o asmens amžius, kas taip pat galėdavo nulemti klaidas nurodant tikslią gimimo datą.

Dėl pareiškėjos senelės LR pilietybės išsaugojimo iki 1940-06-15

19. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nebuvo pateikti duomenys apie tai, kad pareiškėjo senelė G. Š. , taip pat žinoma kaip G. (G.) S. (S.), kurios santuokinė pavardė – C., iki 1940 m. birželio 15 d. išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę. Reikšminga tai, kad nuo 1920 m. iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje galioję Pasų įstatai nenumatė Lietuvos pilietybės išsaugojimo, įgijus kitos valstybės pilietybę. Tai, kad pareiškėjo senelė kartu su kitais šeimos nariais po 1920 m. išvyko gyventi į Pietų Afrikos Respubliką ir ten gyveno iki mirties (duomenys neskelbtini), leidžia daryti prielaidą, kad Pietų Afrikos Respublikos valstybinės institucijose turi būti duomenys apie tai, ar ji buvo įgijusi ir kada Pietų Afrikos Respublikos pilietybę. Tai, kad pareiškėjas turėjo galimybę pateikti šių institucijų turimus duomenis apie šį juridinį faktą, t. y. duomenis apie tai, kad ji nebuvo įgijusi valstybės, kurioje gyveno iki mirties, pilietybės, arba ją įgijo po 1940 m. birželio 15 d., arba duomenis, kad pateikė prašymus, siekdamas gauti tokius duomenis apie G. C., pareiškėjui nepateikus į bylą tokių įrodymų, darytina išvada, kad nesant įrodymų apie tai, kad pareiškėjo senelė nebuvo įgijusi Pietų Afrikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., nėra pagrindo daryti išvadai, kad ji iki šios datos buvo Lietuvos Respublikos piliete, t.y. išsaugojo turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę.

20. Juridinio fakto nustatymui yra svarbi aplinkybė, ar pareiškėjo senelė buvo įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybę. Tai, kad jos tėvas E. Š. buvo pateikęs prašymą dėl lietuviškų pasų išdavimo pareiškėjo senelės mamai C. Š. ir seseriai R. Š. ir joms šie pasai buvo išduoti, patvitrina byloje esanti 2020 m. sausio 7 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. R4-42 „Dėl duomenų apie Ch. Š. pateikimo“ ir 2020 m. sausio 7 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. R4-40 „Dėl duomenų apie R. Š. pateikimo“. Tai, kad G. Š. tėvas pareiškimu prašė išduoti pasą ir jai, tačiau archyve yra duomenys tik apie pasų išdavimą prašyme nurodytai C. Š. ir pareiškėjo senelės seseriai R. Š., tai patvirtina, kad pareiškėjo senelei pasa nebuvo išduotas. Tai, kad duomenys archyve apie pasų išdavimą vieniems asmenims, nurodytiems prašyme, yra, o kitiems asmenims jų nėra, leidžia daryti išvadą, kad šie duomenys turėjo išlikti apie visiems asmenims, nurodytiems prašyme, pasų išdavimą. Tai, kad nėra duomenų apie paso išdavimą G. Š., leidžia daryti išvadą, kad jai toks pasas nebuvo išduotas, todėl pareiškimo nurodymas jos pavardės, jos tėvui prašant išduoti pasą dukrai G., nėra pakankamu įrodymu, kad pareiškėjo senelei pasas buvo išduotas ir tai patvirtina ją buvus Lietuvos Respublikos piliete. Tai, kad pareiškėjo senelė gimė Lietuvoje, dar nėra fakto, jog ji turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę įrodymu. Pareiškėjo atstovas pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad 1921 m. liepos 5 d. prašymu S. K. prašė kreiptis į Lietuvos atstovybę Rusijoje, kad jis su dukterimis J., B. ir P. būtų grąžinti į Lietuvą, kadangi yra Lietuvos piliečiai, gimę ir iki karo gyvenę Lietuvoje. Darytina išvada, kad šiais paaiškinimais atstovas nurodo kitų pareiškėjo, kuriuos atstovauja teisme, duomenis, todėl šie paaiškinimai nevertinami.

21. Lietuvos Respublikos Aukščiausias teismas, išnagrinėjęs 2020 m. lapkričio 4 d. Migracijos departamento kasacinį skundą civilinėje byloje Nr. e3K-3-284/2020, nurodė, kad po 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę įstatymo, kuriuo rėmėsi ir bylą nagrinėję teismai, priėmimo pilietybės teisinio reguliavimo nuostatos, be kita ko, dėl pilietybės įgijimo, atėmimo ir netekimo pagrindų, taip pat buvo nustatytos bei plėtojamos ir vėlesniuose teisės aktuose (pvz., 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę papildymuose ir pakeitimuose, 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, 1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, 1938 m. vasario 11 d. Lietuvos Konstitucijoje, 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatyme). Tačiau nurodytuose teisės aktuose buvo vadovaujamasi principine nuostata, kad Lietuvos pilietis tuo pat metu negali būti ir kitos valstybės pilietis, išskyrus atskiras išimtis (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Nutartyje nurodyta, kad pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 paragrafą Lietuvos Respublikos piliečiais buvo laikomi: „1) asmens, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmens, kurie iki 1914 metų nemažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais“. Taigi, Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure (pagal įstatymą): nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu. Šis įstatymas buvo keičiamas ir papildomas, tačiau nuostatos dėl to, kas sudaro Lietuvos piliečių korpusą, nebuvo iš esmės keičiamos (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

22. Tai leidžia daryti išvadą, kad asmuo, prašantis nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad asmuo turėjo įgijęs Lietuvos pilietybę ir buvo Lietuvos Respublikos piliečiu iki 1940 m. birželio 15 d., turi pateikti įrodymus, kad jis pagal tuo metu galiojusias įstatymo nuostatas galėjo būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu ir dėl to jam turėjo būti išduotas Lietuvos piliečio pasas, bei duomenis, kad jis, turėdamas Lietuvos pilietybę, neįgijo kitos valstybės, į kurią išvyko laikotarpiu nuo 1918 m. vasario 16 d. iki 1940 m. birželio 15 d., pilietybės. Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus, pateiktus byloje dėl šių aplinkybių, todėl teismo sprendimo naikinti ir priimti naują` sprendimą, nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalis 1 punktu, 256 str., teismas

Rezoliucinė dalis

n u tarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.