- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-24
- Bylos Nr.
- e2A-1601-855/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-04533-2019-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Renata Volodko, Giedrė Čėsnienė
- Atsakovas
- S. Ž.
- Kategorijos
- 2.1.2.4.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) S. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios žemės ūkio bendrovės „Dagvijara“ ieškinį atsakovui S. Ž. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi žemės ūkio bendrovė (toliau - BŽŪB) „Dagvijara“, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Audata“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti 2015 m. rugsėjo 1 d. teisinių paslaugų teikimo sutartį Nr. DGV/50901 (toliau ir Teisinių paslaugų teikimo sutartis, Sutartis) ir 2016 m. kovo 1 d. ieškovės atsiskaitymą su atsakovu tariamais ir nuo sudarymo momento negaliojančiais sandoriais; taikyti restituciją ir priteisti ieškovės naudai iš atsakovo 24 800,00 Eur sumą, 3 655,45 Eur kompensacinių palūkanų sumą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo visos ieškinio sumos (28 455,45 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinį grindė šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Bankroto administratorius UAB „Audata“, vykdantis Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi paskirtą BŽŪB „Dagvijara“ bankroto administravimą, nustatė, kad 2015 m. rugsėjo 1 d. tarp ŽŪB „Dagvijara“ ir advokato S. Ž. buvo sudaryta Teisinių paslaugų teikimo sutartis ir 2016 m. kovo 1 d. buvo atliktas ieškovės atsiskaitymas su atsakovu. Ieškovės nuomone, šie sandoriai yra akivaizdžiai tariami ir negaliojantys ab initio (nuo sudarymo momento).
2.2. Atsakovui 2019 m. sausio 15 d. buvo pateiktas reikalavimas dėl pateiktų teisinių paslaugų ataskaitų pagrindimo, tačiau nepaisant to, kad reikalavimo terminas jau seniai suėjo, atsakymo į reikalavimą ieškovė iki šiol negavo, kas įrodo, kad ginčo Teisinių paslaugų teikimo sutarties pagrindu atsakovas jokių teisinių paslaugų nesuteikė, t. y. nevykdė ginčo teisinių paslaugų teikimo sutarties, kas savo ruožtu patvirtina teisinių paslaugų teikimo sutarties tariamumą ir negaliojimą.
2.3. Tiek 2016 m. vasario 12 d. sąskaitoje faktūroje, tiek pagal ją 2016 m. kovo 1 d. atliktame mokėjimo pavedime yra nurodyta, jog ieškovei iš viso buvo suteikta paslaugų už 24 800,00 Eur, tuo tarpu 2018 m. gruodžio 17 d. atsakovo ieškovės bankroto administratoriui pateiktose ataskaitose nurodytų teisinių paslaugų bendra vertė sudaro 24 804,00 Eur. Šis neatitikimas atsirado dėl atsakovo bandymo pagrįsti post factum teisinių paslaugų suteikimą.
2.4. Atsakovo pateikta ataskaita buvo parengta ne laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo mėnesio iki 2016 m. vasario mėn., t. y. ne laikotarpiu, kai ginčo paslaugos tariamai buvo suteiktos, bet 2016 m. liepos 26 d., t. y. sekančią dieną po to, kai Lietuvos bankas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai (toliau – FNTT) pateikė pranešimą apie galimas nusikalstamas veikas. Ši aplinkybė sudaro pagrindą manyti, jog atsakovo pateiktos ataskaitos buvo parengtos tam, kad išvengtų galimų įtarimų tuo metu jau pradėtame ikiteisminiame tyrime ir visa tai dar kartą patvirtina, jog ginčo teisinių paslaugų teikimo sutartis niekada nebuvo vykdoma.
2.5. Ieškovei teisinės paslaugos niekada nebuvo suteiktos, o pati sutartis buvo panaudota neteisėtam ieškovo lėšų pasisavinimui pagrįsti. Atsižvelgiant į tai, 2016 m. kovo 1 d. įvykęs ieškovės atsiskaitymas su atsakovu taip pat laikytinas tariamu ir negaliojančiu ab initio. Kadangi ieškovė negalėjo objektyviai įvykdyti pareigos atsiskaityti už teisines paslaugas, kadangi jokios teisinės paslaugos ieškovei nebuvo suteikta, todėl neatsirado ir teisinis pagrindas ieškovei atsiskaityti su atsakovu.
2.6. Kadangi nagrinėjamu atveju tiek 2015 m. rugsėjo 1 d. teisinių paslaugų teikimo sutartis, tiek 2016 m. kovo 1 d. ieškovės atsiskaitymas su atsakovu yra tariami ir negaliojantys ab initio, atsakovas neturėjo teisės jų pagrindu gauti 24 800,00 Eur, o kadangi gavo, privalėjo grąžinti ieškovei. Atsakovui neįvykdžius šios pareigos ir taip apribojus galimybę ieškovei šias pinigines lėšas naudoti savo veikloje bei iš to gauti papildomų pajamų, iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio kompensacinės palūkanos už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2019 m. vasario 10 d.
Atsiliepimas
3. Atsakovas S. Ž. pateikė atsiliepimą, kuriame su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Atsakovas 2016 m. vasario 12 d. pateikė ieškovei sąskaitą faktūrą už teisines paslaugas, dėl kurių ieškovė tuo metu jokių pretenzijų nereiškė, taip pat neprašė detalizuoti paslaugų ir sąskaitą apmokėjo.
4.2. Ginčo teisinių paslaugų sutartyje nustatyta, kad klientui prašant su sąskaita advokatas pateikia klientui ataskaitą. O kadangi ataskaita yra formaliai neprivalomas dokumentas, todėl buvo paruošta po to, kai klientas jos pareikalavo.
4.3. Ieškinio pagrindai iš esmės grindžiami aplinkybėmis, kurios susijusios su atsakovo kliento reputacija ir elgesiu, tačiau visiškai neteikiamos jokios aplinkybės, paneigiančios ginčijamų paslaugų atlikimo faktą. Teikiamos aplinkybės neturi ryšio su įrodinėjimo dalyku, todėl darytina išvada, kad ieškovė nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, jog paslaugos nebuvo suteiktos. Priešingai, po ginčo sutarties sudarymo atsakovas kartu su tuo metu buvusiu ieškovės vadovu A. K. vyko apžiūrėti nekilnojamojo turto objektus, buvo susipažinta su dokumentacija ir nuomos sutartimis, vyko derybos. Tame tarpe ieškovė užsakė paruošti negyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutartį bei negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Ieškovei buvo teikiamos žodinės konsultacijos.
4.4. Atsakovui pateikus paslaugų ataskaitas, ieškovės bankroto administratorius kreipėsi į atsakovą su prašymu neteisėtai paveikti buvusį ieškovės vadovą A. K., kad jis bendradarbiautų su ieškovės bankroto administratoriumi. Kadangi atsakovas yra lojalus A. K., atsakovas susidūrė su interesų konfliktu ir dėl šios priežasties nutraukė bet kokį bendradarbiavimą su ieškove.
Šalies argumentai
5. Ieškovė pateikė dubliuką, kuriame prašo ieškovės ieškinį tenkinti pilna apimtimi. Dublike nurodė, kad:
Atsiliepimas
5.1. Atsakovas kartu su atsiliepimu nepateikė nei vieno dokumento ar kito įrodymo, kuris bent preliminariai įrodytų, jog atsakovas iš tiesų teikė ieškovei teisines paslaugas.
5.2. Nors yra pateikta 2015 m. rugsėjo 1 d. tarp ieškovės ir atsakovo sudaryta Teisinių paslaugų teikimo sutartis, tačiau ji sudaryta akivaizdžiai atbuline data ir nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neįrodo teisinių paslaugų suteikimo fakto.
5.3. Teisinių paslaugų ataskaitos, kurios buvo parengtos praėjus daugiau nei 5 mėnesiams nuo paslaugų teikimo pabaigos, ne todėl, jog ieškovė tuo metu jos paprašė, o todėl, kad FNTT neturėtų pagrindo susidomėti A. K. ir atsakovo tarpusavio santykiais.
5.4. Ieškovei nėra suprantamas atsakovo profesinės etikos supratimas, kai atsakovas, gindamas ieškovei daug nuostolių padariusio asmens interesus, atsisako pateikti ieškovei, t. y. subjektui, kuriam tariamai teikė teisines paslaugas, prašomus dokumentus.
6. Atsakovas pateiktu tripliku prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad:
6.1. Ieškovas neteikia jokių faktinių aplinkybių apie tai, kad A. K., kaip ieškovo atstovas, nebuvo konsultuojamas, nebuvo atstovaujamas Latvijoje derybose, nebuvo rengiami dokumentų projektai, t. y. ieškovė iš esmės ignoruoja pareigą įrodyti ir pagrįsti savo reikalavimą.
Šalies argumentai
6.2. Ieškovė, teigdama, kad sutartis yra suklastota, privalo pateikti suklastojimo įrodymus, tačiau konkrečiu atveju ieškovė teikia tik prielaidas, kurias paneigia teismui pateikti dokumentai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 4 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies ir pripažinti negaliojančia ab initio 2015 m. rugsėjo 1 d. ieškovės ŽŪB „Dagvijara“ ir atsakovo S. Ž. sudarytą teisinių paslaugų sutartį bei taikyti restituciją – priteisti iš atsakovo S. Ž. ieškovės bankrutavusios ŽŪB „Dagvijara“ naudai 24 800,00 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitoje dalyje ieškinį atmetė.
8. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog teisinių paslaugų ataskaitose nesant jokios informacijos apie tai, jog atsakovas teisinių paslaugų teikimui pasitelkė L. V., leidžia abejoti, ar ieškovas atsiskaitė su atsakovu už būtent atsakovo suteiktas paslaugas.
9. Teismui kėlė abejones sutarties tikslas teikti konsultacijas investavimo klausimais, kadangi tiek atsakovas, tiek liudytojas L. V. pagal savo funkcijas kredito unijoje „Vilniaus kreditas“ organų struktūroje turėjo pareigą konsultuoti potencialius kredito unijos narius (pajininkus), taip pritraukdami lėšas į kredito uniją ir atitinkamai gerindami kredito unijos turtinę būklę, bei gaudami už tai pačios kredito unijos piniginį atlyginimą tantjemų pavidalu. Teismas pažymėjo, kad be to, jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad ieškovė ketino tapti kredito unijos nariu ir dėl to jai buvo reikalingos konsultacijos investavimo klausimais, nepateikė.
10. Teismas pažymėjo, kad teismui pateiktos sutartys yra nekilnojamojo turto nuomos ir pardavimo sutarčių šablonai, be jokių konkrečiai ŽŪB „Dagvijara“ pritaikytų sąlygų, jos atitinka Lietuvos Respublikoje esančio nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo ir nuomos sutartims taikomas nuostatas, tad šie įrodymai, teismo vertinimu, nepatvirtina ŽŪB „Dagvijara“ ketinimų įsigyti nekilnojamąjį turtą Latvijoje.
11. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas byloje turėjo įrodyti aplinkybę, kad sudarant sutartį šalys turėjo tikslą teisines paslaugas teikti ir konsultuoti būtent ieškovę ŽŪB „Dagvijara“, kad būtent ieškovė pagal sutartį gavo naudą, tačiau teismas nustatė, jog nei viename iš atsakovo pateiktų į bylą įrodymų nė karto nėra paminėtas teisinių paslaugų užsakovas ŽŪB „Dagvijara“, nėra nurodomi užsakovo poreikiai, ketinimai įsigyti nekilnojamąjį turtą ar investuoti.
12. Teismas sprendė, kad šalys tik siekė sudaryti vaizdą, jog tarp šalių susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu šalims atsirado teisės ir/ar pareigos, todėl padarė išvadą, kad tikroji šalių valia nagrinėjamu atveju neatitiko išoriškai deklaruojamų sutarties tikslų vertinimo. Teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad sutarties pagrindinis tikslas buvo lėšų iš ŽŪB „Dagvijara“ išėmimas, mažinant ŽŪB „Dagvijara“ bendrą turto masę.
13. Nustatęs teismų praktikoje suformuluotus tariamojo sandorio požymius, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ŽŪB „Dagvijara“ ir advokato S. Ž. 2015 m. rugsėjo 1 d. sudaryta teisinių paslaugų teikimo sutartis yra tariamas sandoris ir atitinkamai 2016 m. kovo 1 d. ieškovės atsiskaitymas su atsakovu už nesuteiktas paslaugas, kurias nei teikti, nei jų teikimo reikalauti nebuvo ketinama, negali būti pripažįstamas sandorio įvykdymu. Nurodytu pagrindu teismas sprendė taikyti restituciją ir iš atsakovo ieškovės naudai priteisti 24 800,00 Eur sumą.
14. Teismas sprendė, kad ieškovės nurodomas argumentas, kad atsakovas 2016 m. kovo 1 d. neturėjo teisės gauti 24 800,00 Eur sumos, o gavęs privalėjo nedelsiant ją grąžinti, nėra pagrįstas, kadangi atsiradusi prievolė neapibrėžta konkrečiu terminu, todėl tampa privalomai vykdytina tik po reikalavimo ją vykdyti, o nagrinėjamu atveju reikalavimas taikyti restituciją pareikštas teisme, todėl atmetė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 3 655,45 Eur dydžio kompensuojamąsias palūkanas už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2019 m. vasario 10 d., kaip nepagrįstą.
I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Apeliantas (atsakovas) S. Ž. pateikė apeliacinį skundą, dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 4 d. sprendimo ir prašė šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
16. Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Tarp šalių buvo susiklostę teisinių paslaugų teikimo santykiai, kurių dalį atliko pats atsakovas, o kitą dalį, - jo pasitelktas konsultantas L. V.. Tuo metu buvęs ieškovės vadovas A. K. žinodamas, kad jam konsultacijas teikia ne vien atsakovas, su kuriuo buvo sudaręs teisinių paslaugų teikimo sutartį, bet ir išorinis konsultantas L. V., sutiko, kad jos būtų teikiamos; nei dėl jų kokybės, nei dėl apimties niekada jokių pretenzijų nei atsakovui, nei L. V. nereiškė. Vien aplinkybė, kad ši situacija teisinių paslaugų sutarties 3.2 punkte buvo apibrėžta kitaip, nesudaro pagrindo teigti, kad šios paslaugos nebuvo suteiktos. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, pagrįstai įvertinęs faktines aplinkybes, padarė iš bylos duomenų nesekančią išvadą, kad tarp šalių sudarytas ginčo sandoris buvo tariamas.
Atsiliepimas
16.2. Atsakovas nuosekliai teigė, jog sudarius teisinių paslaugų sutartį su ieškove, teisinės paslaugos buvo teikiamos būtent jai, ieškovę atstovaujant A. K.. Aplinkybė, kad vėliau ieškovė netapo kredito unijos nare, o ja tapo kita A. K. atstovaujama įmonė, neturi teisinės reikšmės, nes teisinės paslaugos sudaromos dėl jų teikimo, bet ne dėl rezultato pasiekimo. Advokatas negali garantuoti klientui konkrečios teisminio ginčo ar teikiamų paslaugų proceso baigties, tačiau tai neatleidžia advokato nuo pareigos kvalifikuotai ir laiku atlikti visus pagal proceso įstatymo reikalavimus būtinus veiksmus. Dėl to advokato suteiktų paslaugų fakto negali eliminuoti aplinkybė, jog ieškovė netapo minėtos kredito unijos nare.
16.3. Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad šalys sudarė įprastinę teisinių paslaugų sutartį, pagal kurią buvo teikiamos universalios teisinės paslaugos, todėl nėra aišku, kaip turėtų būti suprantamas teismo argumentas, kad „nėra paminėtas teisinių paslaugų užsakovas, nėra nurodomi jo poreikiai“. Šalių sudarytos sutartys gali būti aiškinamos tik pagal jų sudarymo metu turėtus tikruosius šalių ketinimus, todėl pirmosios instancijos teismo vertinimai negali būti pripažįstami teisėti, tarp šalių susiklosčius nurodyto pobūdžio universaliems teisiniams santykiams.
16.4. Atsakovui nėra ir negali būti žinomi ieškovės neteisėti veiksmai, niekuo nesusiję su atsakovo teiktomis paslaugomis, juolab, kad ieškovės faktinio vadovo veiksmų neteisėtumas pripažintas tik praėjus keliems metams po teisinių paslaugų sutarties pasirašymo.
17. Ieškovė bankrutavusi ŽŪB „Dagvijara“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašė netenkinti apeliacinio skundo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš apelianto ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
17.1. Atsiliepimą grindė tuo, kad apeliantas nepateikė teismui nei vieno patikimo įrodymo, kuris patvirtintų, jog ginčo sutarties pagrindu atsakovas suteikė teisines paslaugas ir šios paslaugos buvo suteiktos būtent ieškovei.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
18. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
19. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
20. Nagrinėjamu atveju apeliantas iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo teismas 2015 m. rugsėjo 1 d. tarp ieškovės ŽŪB „Dagvijara“ ir atsakovo S. Ž. sudarytą teisinių paslaugų sutartį pripažino negaliojančia ab initio ir taikė restituciją, priteisdamas iš atsakovo S. Ž. ieškovės bankrutavusios ŽŪB „Dagvijara“ naudai 24 800,00 Eur sumą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliantas nurodo, kad teismas, vertindamas į bylą pateiktas įrodinėjimo priemones ne tik nepagrįstai rėmėsi prielaidomis, bet ir padarė priešingas išvadas, kartu nukrypdamas nuo kasacinės instancijos teismo praktikos analogiško pobūdžio bylose. Taigi, apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2020 m. birželio 4 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
21. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. rugsėjo 1 d. tarp ieškovės ŽŪB „Dagvijara“ ir atsakovo S. Ž. buvo sudaryta Teisinių paslaugų teikimo sutartis GDV-50901; 2016 m. vasario 12 d. išrašyta sąskaita faktūra Serija ASZ Nr. 000007, kurios pagrindu 2016 m. kovo 1 d. iš ŽŪB „Dagvijara“ sąskaitos atliktas mokėjimas 24 800,00 Eur sumai.
22. Ieškovė bankrutavusi ŽŪB „Dagvijara“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Audata“, ginčija minėtą tarp ieškovės ŽŪB „Dagvijara“ ir atsakovo S. Ž. 2015 m. rugsėjo 1 d. sudarytą Teisinių paslaugų teikimo sutartį kaip tariamą sandorį (CK 1.86 straipsnis), t. y. sudarytą tik dėl akių, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių, nes jokios teisinės paslaugos bendrovei nebuvo suteiktos, o pati sutartis buvo panaudota neteisėtam ieškovės lėšų pasisavinimui pagrįsti. Atitinkamai prašo pripažinti negaliojančiu ir minėtos Sutarties pagrindu 2016 m. kovo 1 d. ieškovės atliktą atsiskaitymą (24 800,00 Eur sumai) atsakovui bei taikyti restituciją.
23. Situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo, reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas. Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017). Tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2003). Taigi tariamasis sandoris neturi esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas. Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, tad neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2006; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008).
24. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008).
25. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės ieškinį dalyje dėl sutarties tarp šalių pripažinimo negaliojančia ab initio bei restitucijos taikymo, nustatęs, jog atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, iš kurių būtų galima daryti objektyvią išvadą, jog teisines paslaugas pagal 2015 m. rugsėjo 1 d. tarp ieškovės ir atsakovo sudarytą teisinių paslaugų teikimo sutartį teikė būtent atsakovas ir šios paslaugos būtų suteiktos būtent ieškovei.
26. CPK 12 ir 178 straipsniuose įtvirtinta, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ši norma numato proceso šalių įrodinėjimo naštos (lot. onus probandi) paskirstymo taisyklę, pagal kurią įrodinėti turi tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, suformuotoje aiškinant ir taikant nurodytas normas, nuosekliai akcentuojama, kad neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015; 2017 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-969/2017, ir kt.). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi iš esmės analogiškos pozicijos, kad tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo pareiga (negatyvusis įrodinėjimo pareigos aspektas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-833-798/2019; 2019 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-933-798/2019, ir kt.).
27. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš tikrųjų nurodė, kad įvykdytas sandorius negali būti laikomas tariamuoju, tačiau kaip nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo atsakovas, teismas nepripažino byloje pakankamai įrodyta aplinkybę, jog atsakovo pasitelktas išorinis konsultantas L. V. iš tikrųjų ginčijamos sutarties pagrindu suteikė teisines paslaugas (teisines konsultacijas) ieškovei ŽŪB „Dagvijara“. Vien liudytojo parodymai bei paties atsakovo paaiškinimai apie tai teismo buvo laikyti nepakankamais įrodymais atsakovo pozicijai pagrįsti, o kiti byloje esantys duomenys ir teismo nustatytos aplinkybės – tiek dėl atsakovo ir L. V. buvimo Kredito Unijos (toliau – KU) „Vilniaus kreditas“ organų nariais, pagal savo funkcijas ir taip turėjusiais konsultuoti potencialius kredito unijos narius, tiek dėl buvusio ieškovės vadovo A. K. buvimo KU „Amber“ faktiniu vadovu ir jų visų tarpusavio santykių, tiek iš esmės jokių rašytinių įrodymų šiuo aspektu nebuvimas - suteikė pirmosios instancijos teismui pakankamą pagrindą abejoti tiek L. V. realių teisinių paslaugų ieškovui teikimu ir veikimu ieškovo naudai bei interesais, tiek ir atsakovo tokio pobūdžio paslaugų teikimu ir veikimu ieškovės naudai bei interesais.
28. Kaip matyti iš bylos medžiagos, byloje iš esmės nėra jokių rašytinių įrodymų dėl L. V., kaip išorinio konsultanto pasitelkimo, teisinėms paslaugos ieškovei teikti – nei atsakovo parengtose ir byloje esančiose atliktų darbų išklotinėse nėra jokių duomenų apie konsultanto pasitelkimą bei dalies advokatui priklausančio honoraro skyrimo būtent L. V. suteiktoms konsultacijoms; nei nėra pateikta jokių susitarimų tarp atsakovo ir L. V. ar tiesiogiai tarp ieškovo ir L. V. dėl vienokių ar kitokių teisinio pobūdžio paslaugų teikimo; nei nėra pateikta jokių įrodymų dėl sąskaitų už L. V. neva suteiktas teisines paslaugas pateikimo atsakovui arba tiesiogiai ieškovui, kaip tai numato ginčijamos Teisinių paslaugų teikimo sutarties 3.2. punktas (juo labiau, jei, kaip teigia atsakovas, tokios paslaugos suteiktos kliento sutikimu); nei nėra duomenų ir įrodymų apie L. V. galimai gauto už teisines paslaugas atlyginimo (honoraro) konkretų dydį, laiką, formą ir pan.
29. Atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybę, jog ieškovo netapimas Kredito Unijos nariu, t. y. konkretaus teisinių paslaugų rezultato nepasiekimas, negali eliminuoti atsakovo suteiktų paslaugų fakto. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė nebuvo vienintelė ir esminė teismui konstatuojant ginčo sandorio tariamumą, o vertinta kompleksiškai su kitomis teismo nustatytomis aplinkybėmis ir jas pagrindžiančiais įrodymais ar tam tikrų įrodymų nebuvimo faktu, teismui darant vienokias ar kitokias teisiškai reikšmingas išvadas. Juk atsakovo nurodytas neva ieškovei suteiktų teisinių paslaugų spektras buvo pakankamai platus ir įvairus tiek savo pobūdžiu, tiek laiko aspektais (kaip teigė atsakovas, konsultacijos dėl nekilnojamojo turto Latvijoje įgijimo, konsultacijos dėl narystės unijoje ir t.t.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas itin detaliai ir išsamiai pasisakė dėl visų įrodymų, kruopščiai ir kompleksiškai įvertino tiek šalių (atstovų) paaiškinimus, tiek liudytojų parodymus, tiek byloje esančius rašytinius įrodymus, tiek tiesioginius, tiek netiesioginius įrodymus ir jų pagrindu, vadovaudamasis įrodymų tikėtinumo ir pakankamumo principais bei taisyklėmis civiliniame procese, pozityvios ir negatyvios įrodinėjimo naštos doktrinomis, padarė pagrįstą bei motyvuotą išvadą tiek dėl sandorio tariamumo, tiek dėl tikrųjų šalių ketinimų formaliai dėl akių sudarant ginčo sutartį, kurios keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais teismas neturi jokio pagrindo.
30. Apeliantas nurodo, jog kadangi šalys sudarė įprastinę teisinių paslaugų sutartį, pagal kurią buvo teikiamos universalios teisinės paslaugos, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo išvadas motyvavo ta aplinkybe, kad joje nėra paminėtas teisinių paslaugų užsakovas, nėra nurodomi jo poreikiai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėtą argumentą pirmosios instancijos teismas panaudojo ne apskritai vertindamas pačios teisinių paslaugų teikimo sutarties tekstą, o vertindamas tam tikrus atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus, kuriais atsakovas įrodinėjo konkrečių teisinių paslaugų ieškovei suteikimą, o būtent atsakovo pateiktų nekilnojamojo turto nuomos ir pardavimo sutarčių šablonus, kurie anot atsakovo, turėjo įrodyti suteiktas paslaugas, susijusias su nekilnojamojo turto Latvijoje įsigijimu. Aplinkybė, jog buvo pateikti tik pakankamai tipinės formos, standartiniai ir galimai lengvai prieinami viešojoje erdvėje sutarčių šablonai/formos, jose nesant jokių tokių sutarčių projektų, jose esančių sąlygų pritaikymą/koregavimą individualaus subjekto (ieškovės) naudai, poreikiams patvirtinančių duomenų, advokato atlikto intelektualaus pobūdžio darbo su šiais šablonais požymių, pagrįstai buvo teismo vertinta, kaip nepakankama atsakovo nurodytų teisinių paslaugų realiam suteikimui pagrįsti.
31. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylose, kuriose yra sprendžiami atsiskaitymo už suteiktas paslaugas pagrįstumo klausimai, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek kiti teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.722 straipsniu, yra suformulavę aiškią įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, vadovaujantis kuria būtent paslaugų teikėjas privalo įrodyti, jog jis realiai suteikė paslaugas, už kurias buvo su juo atsiskaityta, ir šios paslaugos buvo suteiktos būtent tam subjektui, kuris su paslaugų teikėju atsiskaitė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015; 2019 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1120-464/2015, ir kt.).
32. Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovas, ieškovės bankroto administratoriui pareikalavus, privalėjo pateikti duomenis apie tai, kokias paslaugas jis buvo įsipareigojęs atlikti ir kokis konkrečius veiksmus atliko ar kokią veiklą ieškovės pavedimu vykdė, o kilus teisminiam ginčui – pateikti šiuos duomenis ir įrodymus teismui. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą bei nurodytą teismų praktiką, darytina išvada, jog nagrinėjamoje situacijoje atsakovas neįrodė teisinių paslaugų realaus suteikimo, kadangi įvertinus atsakovo neva suteiktų paslaugų mąstą, laiką bei pobūdį (Teisinių paslaugų ataskaitose nurodomos 190,8 valandos už suteiktas teisines paslaugas: kelionės į Latviją, nekilnojamojo turto apžiūra, kliento konsultavimas įvairiais teisiniais klausimais, sutarčių ir išvadų ruošimas ir pan.), nėra suprantama, kodėl paslaugų, juo labiau - teisinių paslaugų teikėjas (advokatas), tokių duomenų ir įrodymų negalėjo pateikti teismui, jeigu iš tikrųjų, kaip atsakovas teigia, tokios paslaugos realiai buvo suteiktos. Šiuo atveju sutiktina su ieškovės argumentais, jog teisinių paslaugų teikimą atsakovas turėjo bei galėjo teisę įrodinėti ir išvestiniais rašytiniais įrodymais, kurių, atsižvelgiant į nurodomų teisinių paslaugų teikimą vienaip ar kitaip įsitraukusių asmenų kiekį, turėjo būti.
33. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės teisingam klausimo – išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-98-687/2015; 2011 m. birželio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011 ir kt.).
34. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti įrodymai, šalių paaiškinimai, liudytojo parodymai patikimai neįrodo, dėl kokių teisinių paslaugų šalys buvo susitarusios, kokius konkrečiai veiksmus atsakovas buvo įsipareigojęs atlikti ir realiai atliko, kokius dokumentus rengė ir teikė kaip ieškovės advokatas, kokiais klausimais ir kokias bei kada teikė teisines konsultacijas ieškovei. Kadangi atsakovas netinkamai įvykdė pareigą įrodyti, kokias teisines paslaugas suteikė ieškovei, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą - pripažino sandorį tariamu bei priteisė ieškovei jos sumokėtas atsakovui lėšas, todėl keisti ar naikinti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo.
35. Kadangi apeliacinis skundas atmestinas, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos. Ieškovė nepateikė teismui duomenų ir įrodymų apie patirtas apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apelianto (atsakovo) S. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.