- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-28
- Bylos Nr.
- 2A-882/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Gailiūnas, Danutė Gasiūnienė, Konstantinas Gurinas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Rovė“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Acumen“
- Advokatai
- Kęstutis Virketis
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Algirdo Gailiūno, Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Rovė“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1284-159/2010 pagal
ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Rovė“ patikslintą ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Acumen“ dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
2005 m. liepos 7 d. tarp UAB „Rovė“ (pardavėjo), UAB „Merko statyba“(pirkėjo) ir UAB „Marganda“ (įkaito davėjo) sudaryta preliminarioji sutartis, kuria būsimas pirkėjas UAB „Merko statyba“ įsipareigojo už UAB „Rovė“ nuosavybės teise priklausančio turto – automašinų stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), teisės išsinuomoti valstybei priklausantį žemės sklypą, kuriame yra automašinų stovėjimo aikštelė, pardavimą sumokėti 3 500 000 Lt. Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. gruodžio 1 d. nutartimi ieškovo UAB „Acumen“ ieškinio reikalavimui užtikrinti pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovui UAB „Rovė“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas neviršijant 869 400 Lt. Atsakovui buvo uždrausta perleisti, įkeisti kitiems asmenims arba kitaip pakeisti ar apriboti nuosavybės teisę į areštuotą turtą bei sumažinti areštuoto turto vertę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartimi UAB „Acumen“ ieškinys atsakovui UAB „Rovė“ dėl 869 400 Lt nuostolių atlyginimo atmestas.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Rovė“ kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo UAB „Acumen“ 1 600 000 Lt nuostoliams atlyginti, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UAB „Merko statyba“ pagal 2005 m. liepos 7 d. preliminariąją sutartį sumokėjo 600 000 Lt avansą UAB „Rovė“ ir 900 000 Lt UAB „Rovė“ kreditorei AB „Klaipėdos keliai“, tačiau dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių negalėjo laiku sudaryti pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties, dėl ko patyrė 1 600 000 Lt nuostolių (už ginčo nekilnojamąjį turtą turėjo gauti 3 100 000 Lt, o gavo tik 1 500 000 Lt, ką patvirtina Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 14 d. nutartis, kuria patvirtinta taikos sutartis tarp UAB „Rovė“ ir UAB „Merko statyba“).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad pagrindinė sutartis iki nustatyto termino ir iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalėjo būti sudaryta dėl ieškovo UAB „Rovė“ delsimo pradėti derinti detalųjį planą, nevykdant preliminariosios sutarties 22 punkte prisiimto įsipareigojimo. Be to teismas pažymėjo, kad minima pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis apskritai nebuvo sudaryta, o teismui nėra pagrindo remtis Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-11322-777/2010, kurioje patvirtinta taikos sutartis tarp UAB „Rovė“ ir UAB „Merko statyba“, nes taikos sutartimi pačios šalys, nepriklausomai nuo atsakovo veikimo ar neveikimo, susitarė dėl nekilnojamojo turto perleidimo kainos. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nenustatytas ieškovo nurodytų nuostolių realumas ir jų priežastinis ryšys su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Rovė“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo šiuos argumentus:
1. Aplinkybė, jog iki 2006 m. gruodžio 1 d. nebuvo parengtas bei patvirtintas detalusis planas, savaime negali reikšti, kad atsakomybė už tai turi tekti tik apeliantui, nes svarbiausius sprendimus šioje procedūroje priima savivaldybė.
2. Detalusis planas buvo patvirtintas 2007 m. rugsėjo 27 d., o tik 2008 m. birželio 3 d. UAB „Rovė“ ir UAB „Marko statyba“ pasirašė „Susitarimą Nr. 5 dėl 2005 m. liepos 7 d. sutarties pakeitimo“, kuriuo sutarties vykdymo terminas nukeliamas iki 2008 m. liepos 30 d., o sutarties objekto kaina mažinama iki 3 100 000 Lt (atsižvelgiant į tai, kad turtas areštuotas ir negalės būti parduotas laiku, bei pakeistos sutartyje numatytos sankcijos). Todėl vienintelė priežastis, dėl ko nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis, buvo atsakovo prašymu žemės sklypui pritaikytas areštas.
3. Taikos sutarties sudarymo būtinybė kilo būtent dėl atsakovo kaltės, nes būtent dėl jo iniciatyva pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apeliantas negalėjo parduoti žemės sklypo ir buvo priverstas jį perleisti už itin žemą kainą (Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 14 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartis), kad išvengtų didesnių nuostolių ir bankroto.
4. Apeliantas, pagrįsdamas savo reikalavimą dėl negautų pajamų priteisimo, pateikė teismui įrodymus, pagrindžiančius realias apelianto galimybes gauti tokias pajamas, o taip pat patvirtinančius apelianto veiksmus, kurių jis ėmėsi, siekdamas gauti tokias pajamas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Acumen“ prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad detaliojo teritorijų planavimo sutartis tarp Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (detaliojo plano organizatoriaus), UAB „Rovė“ (užsakovo) ir UAB „Andrijauskas ir partneriai“ buvo sudaryta tik 2006 m. liepos 28 d. Taigi apeliantas beveik vienerius metus nesiėmė jokių veiksmų preliminariąja sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymui. Sprendimas dėl detaliojo plano tvirtinimo nagrinėjamu atveju buvo priimtas 2007 m. rugsėjo 27 d., t. y. praėjus 14 mėnesių po detaliojo teritorijų planavimo sutarties sudarymo, todėl, jeigu UAB „Rovė“ būtų tinkamai vykdžiusi įsipareigojimus pagal preliminariąją sutartį, pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis būtų buvusi sudaryta dar iki 2006 m. gruodžio 1 d., kuomet buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atitinkamai, jeigu apeliantas mano, kad jis pagal taikos sutartį perleido turtą už pernelyg žemą kainą, tai jis galėjo nesutikti su tokios taikos sutarties sąlygomis ir turto neperleisti, grąžindamas UAB „Merko statyba“ gautą avansą. Be to, susitarimai dėl 2005 m. liepos 7 d. preliminariosios sutarties pakeitimo, kuomet buvo koreguojami pagrindinės sutarties pasirašymo terminai, buvo pasirašomi tuo metu, kai UAB „Merko statyba“ buvo žinoma apie taikomas laikinąsias apsaugos priemones, todėl UAB „Merko statyba“ privalėjo įvertinti realią galimybę įvykdyti 2005 m. liepos 7 d. preliminariosios sutarties sąlygą dėl pagrindinės sutarties sudarymo ir kartu prisiėmė su tuo susijusią riziką.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė visas šalių ginčo išsprendimui reikšmę turinčias aplinkybes, byloje surinktus įrodymus vertino nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė materialiosios bei procesinės teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.).
Nesutikdamas su sprendimu apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog pagrindinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties nesudarymą, visų pirma, nulėmė paties apelianto neveikimas, netinkamai vykdant su detaliuoju planavimu susijusius įsipareigojimus. Savo teiginį ieškovas grindžia, jo nuomone, visuotinai žinomu faktu, kad detaliųjų planų rengimas yra sudėtingas, daug sunkumų keliantis procesas, kuriame svarbiausius sprendimus prima savivaldybė. Tačiau taip teigdamas apeliantas niekaip nepaaiškina, kodėl jis, būdamas profesionalas nekilnojamojo turto srityje, bei akivaizdžiai žinodamas apie tai, kad detaliųjų planų rengimas yra sudėtingas ir atitinkamai nemažai laiko užimantis procesas, nors preliminarioji sutartis buvo sudaryta dar 2005 m. liepos 7 d. ir ja šalys sutarė pagrindinę pirkimo - pardavimo sutartį sudaryti ne vėliau kaip iki 2006 m. rugsėjo 1 d., tik 2006 m. liepos 28 d., t. y. likus vos kelioms dienoms daugiau negu mėnesiui iki pagrindinės sutarties sudarymo, sudarė su Klaipėdos miesto savivaldybės administracija (detaliojo planavimo organizatoriumi) ir UAB ,,Andrijauskas ir partneriai“ Klaipėdos architektų biuru (detaliojo plano rengėjas) Detaliojo teritorijos planavimo sutartį. Taigi ieškovas, kuris pagal preliminarios sutarties 22 punkto sąlygas prisiėmė įsipareigojimą per metus nuo sutarties sudarymo (t. y. iki 2006 m. liepos 7 dienos) užsakyti ir gauti projektavimo sąlygas sklypo detaliajam planui, organizuoti detaliojo plano rengimą ir, jį patvirtinus, įregistruoti VĮ Registrų centras, tačiau neprotingai delsdamas pradėti nurodytus veiksmus, prisiėmė riziką dėl pagrindinės sutarties nesudarymo. Tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir tai, kad pagrindinė pirkimo - pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2006 m. rugsėjo 1 d., t. y. ne tik iki automašinų stovėjimo aikštelės arešto (Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. gruodžio 1 d. nutartis), bet ir iki bendrovės ,,Acumen“ ieškinio UAB ,,Rovė“ dėl nuostolių atlyginimo, kurio užtikrinimui ir buvo areštuotas apelianto turtas, padavimo (1 t., 37, 38 b. l.). Pastebėtina ir tai, kad sprendimas dėl detaliojo plano patvirtinimo buvo priimtas 2007 m. rugsėjo 27 d., t. y. praėjus 14 mėnesių po Detaliojo teritorijos planavimo sutarties sudarymo. Ši aplinkybė iš esmės patvirtina, kad jeigu apeliantas savalaikiai pradėtų detaliojo plano rengimo procedūras, pagrindinė sutartis būtų sudaryta nustatytu laiku.
Tiesa, 2007 m. kovo 14 d., t. y. po preliminarioje sutartyje nustatyto termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pasibaigimo(CK 6.165 str. 5 d.), sutarties šalys susitarė pagrindinės sutarties terminą pratęsti iki 2007 m. rugsėjo 28 d., o vėliau šį terminą dar kelis kartus pratęsinėjo (paskutinį kartą iki 2008 m. liepos 30 d.). Tačiau nagrinėjamam ginčui svarbu yra tai, kad susitariant dėl preliminariosios sutarties pakeitimo, jos šalys tiek 2007 m. kovo 14 d., tiek ir 2007 m. rugsėjo 24 d. ir 2008 m. sausio 7 d. (t. 1, b. l. 16, 18,22) pagrindu nukelti pagrindinės sutarties sudarymo datą nurodė sutarties 22 punkte nustatytų įsipareigojimų (šiuo punktu ieškovas buvo įsipareigojęs organizuoti detaliojo plano rengimą ir įregistravimą Registrų centre) ir kartu su jais susijusių įsipareigojimų neįvykdymą. Minėtos aplinkybės parodo, kad pačios preliminarios sutarties šalys (tame tarpe ir apeliantas) tai, kad sutartis laiku nebuvo sudaryta, sieja ne su trečiųjų asmenų veiksmais, bet su paties apelianto netinkamu įsipareigojimų įvykdymu. Dar daugiau, 2008 m. sausio 7 d. sudarant susitarimą Nr. 4 preliminariosios sutarties šalys susitarė pagrindinę sutartį sudaryti iki 2008 m. kovo 30 d., bet ne vėliau kaip per 5 dienas nuo daiktinių teisių į parduodamą turtą apribojimų ir kitokių suvaržymų panaikinimo dienos, kuri gali būti ir vėlesnė nei nurodoma anksčiau (1 t., 22 b. l.). Minėta aplinkybė parodo, kad pačios preliminariosios sutarties šalys parduodamam turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės nelaikė priežastimi atsisakyti nuo ketinimų sudaryti pagrindinę sutartį. Tuo tarpu preliminarioji sutartis buvo nutraukta 2008 m. rugsėjo 4 d., t. y. prasidėjus neigiamoms tendencijoms nekilnojamojo turto rinkoje.
Taigi visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp, jo nuomone, patirtų nuostolių ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Be to, pažymėtina, kad ieškovas nesiėmė adekvačių veiksmų tikslu išvengti nuostolių ir juos sumažinti. Taigi apeliaciniame skunde, kaip jau nustatyta anksčiau, neteisingai teigiama, kad vienintelė priežastis pagrindinės pirkimo - pardavimo sutarties nesudarymui buvo atsakovo prašymu žemės sklypui pritaikytas areštas. Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovas, kreipdamasis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jo pareikštam ieškiniui užtikrinti, nenurodė, kokį konkrečiai ieškovo turtą prašo areštuoti ieškinio sumos ribose (1 t., 37, 38 b. l.). Be to, areštavus ginčo automobilių stovėjimo aikštelę, ieškovas, esant reikalui, CPK 148 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka galėjo sumokėti į teismo sąskaitą reikalaujamą sumą arba pateikti atitinkamą laidavimą. Tačiau, kaip matyti iš Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-523/2008, UAB „Rovė“ teismui pateiktas UAB „Marganda“ laidavimas pripažintas netinkamu.
Tuo tarpu duomenų apie tai, kad į teismo sąskaitą ieškovas įnešė atitinkamą pinigų sumą, byloje nėra, nors, kaip matyti iš bendrovės ,,Rovė“ 2008 m. spalio 11 d. rašto bendrovei ,,Merko statyba“, apeliantas tokią galimybę turėjo (1 t., 25 - 26 b. l.). Todėl darytina išvada, kad ieškovas ne tik tinkamai neįvykdė sutarties 22 punktu prisiimtų įsipareigojimų (dėl detaliojo plano parengimo), bet ir neįvykdė sutarties 24 punkto, kuriuo jis įsipareigojo užtikrinti, kad sudarant pagrindinę pirkimo -pardavimo sutartį, turtas nebus įkeistas, areštuotas. Būtent pastarąją aplinkybę, kaip pagrindą nutraukti sutartį, nurodė UAB ,,Merko statyba“ savo raštuose (1 t., 24, 27 b. l.).
Tokiu būdu teigti, kad atsakovas yra atsakingas už ieškovo patirtus nuostolius, nesant priežastinio ryšio tarp patirtų nuotolių ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, nėra pagrindo (CPK 147 str. 3 dalies, 178 str.). Atitinkamai teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su, pasak apelianto, jo patirtų nuostolių dydžiu, nepasisako.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.
Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartimi apeliantui UAB „Rovė“ atidėtas 19 000 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki teismo procesinio sprendimo priėmimo (2 t., 18 b. l.), todėl atmetus apeliacinį skundą, minėtos išlaidos priteistinos iš ieškovo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Rovė“ (į. k. 140745686) 19 000 Lt (devyniolika tūkstančių litų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybei.