Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-05-02 · Administracinė byla Nr. I-3553-320/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-05-02
Bylos Nr.
I-3553-320/2019
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00031-2019-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Varžinskienė
Pareiškėjas
N. Z.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariatui
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3567-320-2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00031-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 2 d.Panevėžys

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariatui, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas N. Z. (toliau – ir pareiškėjas, ir N. Z.) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, ir atsakovės atstovas), priteisti jam 7 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir Areštinė, ir Panevėžio AVPK areštinė), atlyginti už laikotarpį nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2019 m. (b. l. 2-6).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis periodiškai buvo laikomas Areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, Panevėžio AVPK areštinės kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis higienos sanitariniais įrenginiais. Nurodė, kad kamerose nebuvo spintelių, dušo patalpose neįrengtos lentynėlės, higienos reikmenims susidėti. Kamerų langai neatsidarė, todėl nebuvo galimybės išvėdinti gyvenamųjų patalpų. Teigė, jog kamerose buvo drėgna, šalta, buvo silpnas natūralus ir dirbtinis apšvietimas. Nebūdavo, kur džiauti rankšluosčių, neišduodamos priemonės patalpų valymui. Pareiškėjui nebuvo suteikiamas dietinis maitinimas. Pasivaikščiojimo kiemeliuose neįrengti suoliukai. Pareiškėjas savo skunde kalinimo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygas įvardijo kaip žeminančias orumą, sukėlusias jam didžiulį psichologinį bei dvasinį sukrėtimą, dėl ko sutriko visavertis gyvenimas, tai yra sukėlusias pareiškėjui neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepimu su N. Z. skundu nesutiko (b. l. 16-19). Panevėžio AVPK nurodė, kad pareiškėjas periodiškai nuo 2018 m. vasario 2 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d. buvo laikomas įvairiose Panevėžio AVPK areštinės kamerose. Tvirtino, kad sanitarinio mazgo įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus. Atkreipė dėmesį, jog veikiančioms, o ne naujai statomoms areštinėms higienos normos kitokio areštinės kamerose sanitarinio mazgo įrengimo nenumato. Nurodė, kad pareiškėjo pretenzijos, jog nebuvo užtikrintas privatumas jam naudojantis sanitariniais įrenginiais yra nepagrįstos, nes sanitarinis mazgas yra atskirtas sienele, įdėti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse kampuose, todėl pareigūnai pro stebėjimo langelį negali jų matyti. Pareiškėjas nusiskundimų dėl sanitarinio mazgo įrengimo Panevėžio AVPK administracijai nereiškė. Panevėžio AVPK areštinėje kamerų langai atsidaro, areštinė vėdinama mechaninės ventiliacijos būdu. Dar 2005 m. ir 2013 m. atlikus remonto darbus buvo sumontuota moderni vėdinimo sistema. Visose areštinės kamerose yra skaidraus stiklo langai, įrengtas dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas. Dirbtiniam apšvietimui naudojamos liuminescencinės lempos, dirbtiniam naktiniam apšvietimui – kaitrinės lempos. Panevėžio AVPK nurodė, jog teisės aktai nenustato reikalavimo areštinės kamerose įrengti mygtuką areštinės pareigūnui iškviesti. Teigė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtintos 93.3 punktas nustato, kad policijos areštinės vidaus posto postinio funkcijas atliekantis pareigūnas privalo periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min., pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose, ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekantį pareigūną. Tvirtino, kad šių reikalavimų Panevėžio AVPK areštinėje yra griežtai laikomasi. Pagal Higienos normos 37 punktą, patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Teigė, jog priemonės kamerų švarai palaikyti yra išduodamos. Nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas gaudavo įvairų visavertį ir subalansuotą maistą. Skundų ar prašymų dėl maitinimo pateikęs nebuvo. Nurodė, jog nėra duomenų, kad Panevėžio AVPK atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Manė, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės atstovas prašė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2019 m. patirtą neturtinę žalą. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas N. Z. Panevėžio AVPK Areštinėje buvo laikomas periodiškai laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d. (b. l. 29-39, toliau – ir ginčo laikotarpis).

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtinta viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą grindė aplinkybe, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas nepakankamo aukščio sienele, nebuvo net minimaliai uždengtas, kas užtikrintų jo privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais.

Higienos norma HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimui nekėlė jokių reikalavimų, t. y. nebuvo išskirti specialūs reikalavimai unitazo (klozeto) tipui.

Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. Masiulis 2019 m. vasario mėnesio tarnybiniame pranešime „Dėl N. Z. skundo“ nurodė, kad visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara (b. l. 22). 2019 m. vasario mėnesio tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerose esančių sanitarinių mazgų“ nurodė, kad, 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso kapitalinį remontą, o 2013 m. pirmojo korpuso remontą, visų kamerų sanitariniuose mazguose buvo įdėti kabliukai, ant kurių asmenys atlikdami gamtinius reikalus gali užkabinti audeklus. Asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, tačiau atlikdami gamtinius reikalus jie sanitarinius mazgus užsidengia iš jiems išduodamų arba iš savo turimų paklodžių (b. l. 26). Panevėžio AVPK Areštinės kamerų duryse esantys langeliai yra skirti stebėti Areštinės kamerose esančių asmenų elgesį. Pro kamerų durų stebėjimo langelius pareigūnai mato beveik visą kamerą, išskyrus kameroje esančius kampus. Kadangi sanitariniai mazgai yra minėtuose kampuose, pareigūnai mato tik dalį sanitarinio mazgo (b. l. 17).

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad, nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neizoliavimas nuo bendros kameros erdvės) vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovės atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Nors atsakovės atstovas tvirtino, kad buvo sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 šiuo aspektu taip pat buvo vertinama, kad tualetą atskiriantis audeklas nelaikytas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Kitoje byloje vertinta, jog pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, kai iš vienos pusės jis visiškai nebuvo atskirtas (suteikiant galimybę tik užsidengti paties pasirūpintu audiniu), nebuvo tinkamai užtikrintas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017).

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį (viso 25 paras) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, taigi yra visos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

Pareiškėjo teigimu sanitariniame mazge bei dušo patalpose nebuvo įrengtos lentynėlės, kamerose trūko spintelių, higienos reikmenims susidėti, nebuvo įrengtos rūbų džiovyklos.

Higienos norma 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimui specialių reikalavimų nenumato. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos normos „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ numatė, kad dušo patalpose turi būti įrengtos lentynėlė higienos priemonėms, kamerose – spintelės.

Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. Masiulis 2019 m. vasario mėnesio tarnybiniame pranešime „Dėl N. Z. skundo“ nurodė, kad visose kamerų sanitariniuose mazguose yra įrengtos šalto vandens tiekimo sistemos, unitazas praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Dušo patalpose yra lentynėlė tualetiniams reikmenims susidėti. Kamerose ant sienų yra sumontuotos rūbų džiovyklos (b. l. 22). Į bylą pateiktame Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamento 2017 m. gruodžio 8 d. patikrinimo akte Nr. PA.5-333(16.3.187. 5.12), pažymėta, kameroje esančios spintelės techniškai tvarkingos (b. l. 61). Teismas neturi pagrindo netikėti oficialiais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi.

Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad sanitariniame mazge bei dušo patalpose nebuvo įrengtos lentynėlės higienos reikmenims susidėti, kamerose nebuvo įrengtos rūbų džiovyklos, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo šalta, drėgna, netinkamas apšvietimas.

Pagal ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktą pareiškėjas privalo aiškiai išdėstyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, pagal 8 punktą pareiškėjas privalo aiškiai suformuluoti skundo reikalavimą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas apie šilumos nepakankamumą, buvusį drėgmės kiekį nurodė nekonkrečiai, nenurodė, kokios būtent bendros sanitarinės sąlygos nebuvo užtikrintos, nenurodė bei nepateikė jokių tai patvirtinančių duomenų. Pareiškėjas nenurodė, kokiose kamerose ir kokiu laikotarpiu įvyko jo nurodomos aplinkybės, ir kaip tai galėjo padaryti įtaką neturtinės žalos atsiradimui. Pareiškėjo minimos aplinkybės nėra aiškiai suformuluotos ir dėl to negali būti teismo įvertinta, ar buvo šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras 2018 m. kovo 2 d. patikrino kameras Nr. 1, 2, 3, 4 (b. l. 62-63), kuriose taip pat buvo laikomas pareiškėjas – kameroje Nr. 1, 2, 3. Nustatė, kad kameroje oro temperatūra, santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis atitinka Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodytus dydžius (pagal šį punktą, gyvenamosiose patalpose oro temperatūra turi būti nuo +18 iki +28° C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 procentų, oro judėjimo greitis šaltuoju metų laikotarpiu – nuo 0,05 iki 0,15 m/s), kamerose įrengtas dirbtinis ir natūralus apšvietimas, dirbtiniam apšvietimui naudojamos liuminescencinės lempos, visi šviestuvai tikrinimo metu veikė, areštinėje įrengta ištraukiamoji vėdinimo sistema ir šio patikrinimo metu Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatė (b. l. 62-63). Higienos normos HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx; 15 punktas nustato, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. Atsakovės atstovo teigimu, visose areštinės kamerose yra skaidraus stiklo langai, dirbtinis apšvietimas įrengtas kaip numatyta teisės aktuose (b. l. 17). Dėl švaros ir tvarkos kamerose pažymėtina, jog Taisyklių 67 punktas nustato, kad areštantai privalo laikytis asmens higienos, kamerose palaikyti tvarką ir švarą. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog priemonės kamerų švarai palaikyti yra išduodamos (b. l. 18). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Panevėžio AVPK areštinės administraciją su nusiskundimais dėl nepakankamo vėdinimo, apšvietimo, nesikreipė. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl nesamos ventiliacijos, nepakankamo vėdinimo, apšvietimo, tvarkos kameroje Panevėžio AVPK areštinėje atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose suimtiesiems nėra užtikrinta galimybė, pasinaudojant signalizacijos mygtuku, iškviesti budintį pareigūną.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-206 patvirtintuose Tipiniuose teritorinių policijos įstaigų pastatų, statinių ir patalpų reikalavimuose bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymo Nr. 5-V-139 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijų patvirtinimo“ patvirtintoje Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijoje reikalavimas iškvietimo mygtukus įrengti policijos įstaigos areštinės kamerose nenumatytas. Teismas pažymi, jog Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto „c“ dalis rekomenduoja aliarmo sistemą, leidžiančią kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, įrengti tik laisvės atėmimo vietoje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 ir 16.11 punktuose numatyta, jog nuteistųjų gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema.

Atsižvelgus į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, daroma išvada, jog teritorinės policijos įstaigos areštinėje, skirtingai nei laisvės atėmimo vietose, pareigūno iškvietimo sistema (signalizacijos mygtukas) neprivalo būti įrengta. Remiantis tuo, kas nurodyta, konstatuojama, kad Panevėžio AVPK teisės aktų nepažeidė. Darant šią išvadą, atsižvelgiama ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjamu klausimu (žr., pvz., 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-510-261/2015). Panevėžio AVPK atsiliepime nurodė, kad Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės apsaugos budinčios pamainos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2017 m. sausio 4 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 50-V-3, 19.3 punktas nustato, jog policijos areštinės vidaus posto postinis privalo periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min., pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose, ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtoją. Atsakovės atstovas teigė, kad nustatytų reikalavimų Panevėžio AVPK areštinėje yra griežtai laikomasi, ir pažymėjo, kad pareiškėjas skundų dėl negalėjimo išsikviesti pareigūnų nei žodžiu, nei raštu nėra pareiškęs (b. l. 17-18).

Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje pareiškėjo teisė į asmens saugumą nebuvo pažeista.

Pareiškėjas skunde teigė, kad pasivaikščiojimo nebuvo įrengti suoliukai.

Teisės aktai ginčo laikotarpiu nereglamentavo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, todėl pareiškėjo teiginiai dėl pasivaikščiojimo kiemelių netinkamo įrengimo, vertinami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas N. Z. kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių nurodė, kad jam ginčo laikotarpiu nebuvo suteiktas gydytojo paskirtas dietinis maitinimas.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Suimtieji ir nuteistieji maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 41 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. balandžio 19 d. įsakymu Nr. V-94 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr.4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo 1.2. punktą dietinis maitinimas gali būti skiriamas ligoniams, kurie gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose pagal gydančių gydytojų rekomendacijas.

Pareiškėjas byloje nėra pateikęs įrodymų, kad jam ginčo laikotarpiu buvo paskirtas specialus dietinis maitinimas. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Panevėžio AVPK administraciją su skundais ar prašymais dėl dietinio maitinimo skyrimo ar, kad tokie skundai būtų netenkinti. Pareiškėjas skunde nurodomų aplinkybių apie pablogėjusią sveikatą nepagrindžia jokiais įrodymais. Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas gaudavo įvairų, visavertį ir subalansuotą maistą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose pareiškėjas neturi pareigos pateikti įrodymus, patvirtinančius netinkamas jo kalinimo sąlygas, tačiau privalo tinkamai ir aiškiai apibrėžti aplinkybes, kuriomis grindžia skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nedetalizavo savo argumentų dėl netinkamo maisto, nenurodė, kada konkrečiai ir kaip šis pažeidimas pasireiškė, todėl pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti Panevėžio AVPK veiksmų neteisėtumo fakto. Darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovės atstovas nagrinėjamame kontekste savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, jog visą ginčo laikotarpį (viso 25 paras) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, taigi yra visos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1281/2013; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012 ir kt.).

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų (teisės į privatumą pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (teisė į privatumą buvo pažeista 25 paras, tačiau pažeidimų laikotarpis nebuvo nepertraukiamas), bei į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl, atsižvelgęs į išdėstytą bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 75 Eur priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo N. Z. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti N. Z. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 75 Eur (septyniasdešimt penkis eurus) neturtinei žalai, atsiradusiai 2018 m. liepos 2 d. – 2018 m. gruodžio 21 d. laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja Irena Varžinskienė