- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-12
- Bylos Nr.
- 1A-418-72-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-45-1-00744-2010-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Pranas Šimkus
- Nukentėjusysis
- A. L.
- Nuteistasis
- D. Š.
- Advokatai
- Antanas Cemnolonskas
Teisėja Danutė Švitinienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-418-72/2012
2012 m. birželio 12 d. 2010 m. Procesinio sprendimo kategorija
1.2.14.5.3;2.4.8.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant N. A., dalyvaujant prokurorui Sauliui Daunoravičiui, gynėjai advokatei R. K., nukentėjusiajam A. L., nukentėjusiojo atstovui advokatui Antanui Cemnolonskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d., 138 str. 1 d. ir nuteistas: pagal BK 284 str. 1 d. – dešimties mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, pagal BK 138 str. 1 d. – vienerių metų trijų mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., tęsti mokslą arba dirbti ir be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. Š. paskirta galutinė subendrinta vienerių metų trijų mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., tęsti mokslą arba dirbti ir be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Tenkinta nukentėjusiojo A. L. civilinio ieškinio dalis ir priteista iš D. Š. A. L. naudai 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. Š. nuteistas už tai, kad 2010 m. birželio 25 d. apie 23 val. 20 min. viešoje vietoje, parke, esančiame Panevėžio mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, konflikto su A. L. metu įžūliu elgesiu, tai yra tyčia suduodamas kumščiais A. L. ne mažiau kaip keturis smūgius į veidą bei iššaudamas iš dviejų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų ginklų ne mažiau kaip septinis šūvius A. L. į pilvą ir nugarą, šiais savo veiksmais padarydamas A. L. nesunkų sveikatos sutrikdymą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. Š. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-03-19 nuosprendį ir vadovaujantis BK 28 str., Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 327 str. 1 p., bylą nutraukti, A. L. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, procesinių teisės normų pažeidimo vertinant įrodymus, teismo išdėstytų išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių, neteisingai išspręsto civilinio ieškinio. Teismas tinkamai neišanalizavo ir neįvertino nusikaltimo metu įvykio vietoje susiklosčiusios situacijos, neatsižvelgė į byloje esančių įrodymų visumą ir nepagrįstai konstatavo, kad jis vartojo fizinį smurtą ir šiuo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. aiškinosi dėl papurkštų dujų su A. L. viešoje vietoje, miesto parke, aplinkinių žmonių – liudytojų akivaizdoje, stumdėsi ir mušėsi, šaudė iš ginklo be jokios rimtos dingsties, neva nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis pavojingo kėsinimosi prieš jį nebuvo, todėl jo veiksmus vertinti kaip būtinosios ginties atvejį nėra pagrindo. Jo specialisto išvada nustatyti septyni šūviai vertinti kaip neadekvati reakcija į nukentėjusiojo stumdimąsi, suduotus smūgius, necenzūrinius žodžius ir grasinimus, neva jam po susistumdymo jau pavojus nebegrėsė, nes penki šūviai buvo paleisti nubėgančiam nukentėjusiajam į nugarą. Nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai besąlygiškai rėmėsi A. L. parodymais. Mano, jog teismas turėjo atsižvelgti į prieštaravimus tarp jo pirminių parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kada jis nurodė, jog parke ginklą turėjo, ir parodymų, duotų teisme, kada neigia turėjęs ginklą. Be to, A. L. parodymai akivaizdžiai neteisingi ir prieštarauja liudytojų R. Š. ir T. P. parodymams apie konflikto tarp jo ir A. L. priežastis ir atliktus veiksmus. Tiek R. Š., tiek T. P., patvirtindami jo, I. E. ir P. R. parodymus, kad dėl A. L. atliktų veiksmų – dujų purškimo į veidą I. E., su A. L. jis pasiaiškinti atėjo tik su I. E.. Būtent A. L. pirmas jį pastūmė ir jam smogė, o ne kaip nurodė nukentėjusysis, kad jis jam liepė klauptis, grasino ginklu ir smogė į veidą. Atkreipia dėmesį, kad A. L. apskritai neigia purškęs dujas I. E. į veidą, o tokius jo parodymus paneigia ne tik I. E. ir P. R. parodymai, bet ir R. Š. bei T. P. parodymai, todėl tikėti A. L. parodymais, jais remtis ir vadovautis teismas neturėjo jokio pagrindo. Mano, kad A. L., siekdamas sumenkinti savo vaidmenį dėl kilusio konflikto, kurio iniciatoriumi buvo jis pats, neigia turėjęs ginklą ir iš jo į jį šovęs. Vertindamas A. L. parodymus teismas turėjo atsižvelgti ir į tą aplinkybę, kad jis kitoje byloje dėl I. E. papurkštų dujų buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nevertino I. E. parodymų, jog A. L. pirmas išsitraukė ginklą ir šovė, o tik po to ginklą išsiraukė jis. Teismas rėmėsi šios liudytojos parodymais įrodinėdamas jo kaltę, kad jis turėjo ginklus. Tačiau nieko nepasisakė dėl kitos dalies jos parodymų. Mano, kad toks įrodymų vertinimas negali būti laikomas tinkamu, nes jis neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų. Taip pat teismas nepagrįstai, tik iš dalies vadovavosi liudytojo R. Š. parodymais. Teismas kelis kartus pabrėžė, kad R. Š. nurodė, jog pas A. L. ginklo nematė. Tačiau visiškai neatsižvelgė ir nevertino kitų šio liudytojo parodymų, jog susistumdymo tarp A. L. ir jo metu jis išgirdo šūvius, po ko jis suglumęs atšoko nuo A. L.. R. Š. kelis kartus pakartojo šiuos savo parodymus, kurie patvirtina jo parodymus, jog pirmas ginklą išsiraukė ir jį panaudojo būtent A. L., o tik tada, jis, suglumęs dėl tokių agresyvių ir netikėtų A. L. veiksmų, išsitraukė ginklą ir bėgdamas nuo A. L. pradėjo į jį šaudyti. Kad šaudė ne į nubėgantį A. L. patvirtina jam padaryti sužalojimai pilve. Mano, kad byloje yra pakankamai duomenų, jog jis su savimi turėtus ginklus išsitraukė ir panaudojo tik po to, kai A. L. į jį pradėjo šaudyti, t. y. ne jį puldamas, o nuo jo gindamasis. Viskas įvyko labai greitai, sutrikęs dėl agresyvių ir įžūlių neteisėtų A. L. veiksmų, nubėgdamas į jį šovė ne vieną, o keletą kartų. Nematė, kur pataikė ir aš iš viso pataikė. Kadangi šaudė nubėgdamas, todėl pataikė A. L. ir į nugarą. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tokius jo parodymus, jų nevertino ir nelygino su kitų byloje apklaustų liudytojų parodymais, o nepagrįstai, visiškai patikėdamas A. L. parodymais, pripažino jį kaltu. Mano, kad teismas visiškai nepagrįstai tenkino dalį A. L. civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas, svarstydamas A. L. ieškinį, visiškai neatsižvelgė į jo pripažintą atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo A. L. elgesys. A. L. sužalojo tik atsakydamas į jo paties neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu. Šias aplinkybes pripažino ir teismas. Mano, kad A. L. ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti atmestas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.282 str. ir CK 6.269 str. nuostatos). Nurodo, kad iš bylos duomenų matyti, kad teismas išsamiai ir nešališkai neištyrė byloje esančių duomenų, su įvykiu susijusių asmenų parodymus vertino vienpusiškai, nelygino jų su byloje esančiais visais reikšmingais dokumentais, išanalizavo ir vertino tik tuos liudytojų parodymus, kurie jį apkaltina, nepagrįstai A. L. parodymams suteikė pranašumą, todėl padarė nepagrįstas išvadas ir nepagrįstai pripažino jį kaltu. Mano, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, todėl jo atžvilgiu byla turi būti nutraukta.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistojo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras, nukentėjusysis bei jo atstovas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.
Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo D. Š. padarytas nusikalstamas veikas, pagrįstai pripažino jį kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir A. L. nesunkaus sveikatos sutrikdymo pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 1 d., paskyrė teisingas bausmes už juos bei galutinę subendrintą bausmę, taip pat teisingai išsprendė civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. Š. nesutinka su žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįsta jo kaltė, vertinimu, jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu. Tačiau kolegija pažymi, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas – išimtinė teismo teisė ir pareiga. Kiekvienu atskiru atveju teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti (BPK 20 str. 2 d.). Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymų, kuriais buvo grindžiamas apkaltinamas nuosprendis, teisėtumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai apelianto tvirtinimui, vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Apie visus surinktus bei įvertintus įrodymus teismas išsamiai pasisakė nuosprendyje. Patikrinęs pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam D. Š. inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybes ir tinkamai jas įvertino. Nuteistojo kaltė įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisme ištirtais, nuosprendyje aptartais įrodymais. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos. Kaip jau buvo minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų darymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis visiškai sutinka.
Apeliaciniame skunde nuteistasis D. Š. teigia, kad jo nusikalstama veika turėtų būti vertinama kaip padaryta būtinosios ginties sąlygomis, kadangi jis nukentėjusįjį A. L. sužalojo gindamasis nuo jo.
Baudžiamasis įstatymas nustato, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį, o ji apibrėžiama kaip tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą ir pan. Teisė į būtinąją gintį gali būti realizuota nepriklausomai nuo galimybės išvengti pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant ir t. t., tačiau būtinoji gintis turi atitikti ginties teisėtumo sąlygas – turi būti ir kėsinimasis (pavojingas, akivaizdus ir realus), ir gynyba, kuri turi atitikti šiuos požymius: žala padaroma tik besikėsinančiajam, žala padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi ir žala padaryta neperžengiant būtinosios ginties ribų.
Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančių į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai, bandoma pavogti ar atimti jų daiktus, prievarta įsitempti į automobilį, brautis į svetimą butą ir t. t. Jeigu pavojingo kėsinimosi realiai nebuvo, tačiau, klaidingai įvertinęs aplinkybes, asmuo jį įžvelgia ir pradeda gintis, susidaro tariamosios būtinosios ginties situacija. Tariamoji būtinoji gintis neužtraukia baudžiamosios atsakomybės ir traktuojama kaip būtinoji gintis, jeigu, nors realaus pavojingo kėsinimosi ir nebuvo, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės leido pagrįstai manyti, kad kėsinimasis prasidėjo ar tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ir negalėjo numatyti, kad šias aplinkybes suvokė klaidingai. Jeigu besiginantysis turėjo ir galėjo numatyti, kad klysta vertindamas šias aplinkybes, jo veiksmai, esant kitiems būtiniems požymiams, gali būti kvalifikuojami kaip neatsargi nusikalstama veika. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei tariamosios būtinosios ginties, nei būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuotina kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Pagaliau kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo praeities (teistumo, nuobaudų už administracinius teisės pažeidimus, polinkio konfliktuoti, smurtauti ir pan.) gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Menka abstraktaus pobūdžio tikimybė, kad asmuo galėtų būti užpultas, negali būti vertinama kaip akivaizdus kėsinimasis į jį. Tačiau tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Be to, nors paprastai teisė į būtinąją gintį išnyksta kartu su kėsinimosi pabaiga, tam tikrais atvejais, priklausomai nuo aplinkybių, besiginančiajam šis pabaigos momentas gali nebūti aiškus. Jeigu besiginantysis dar kurį laiką tęsia savo veiksmus, pagrįstai laikydamas juos gynybai būtinais, jie lieka teisėti, nes teisė į būtinąją gintį dar negali būti laikoma išnykusia.
Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Paprastai užpuolikui suduodami smūgiai, atimamas ginklas, tam tikromis aplinkybėmis į jį gali būti netgi šaunama ir pan. Įstatymo nereikalaujama, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni, pavyzdžiui, panaudojant šaunamąjį ginklą net ir prieš neginkluotą, tačiau kovinius veiksmus įvaldžiusį užpuoliką. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam, yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kokybės, nei kiekybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis. Vis dėlto ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos.
Vertinant faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra teisinio pagrindo teigti, kad D. Š. gynėsi nuo A. L. kėsinimosi, t. y. nėra pagrindo pripažinti apeliantą veikus, esant būtinajai ginčiai. Tiek liudytoja I. E., tiek ir nuteistasis D. Š., taip pat kartu su nukentėjusiuoju A. L. įvykio metu buvę liudytojai T. P. ir R. Š. parodė, kad nukentėjusysis A. L. pirmas ėmėsi neteisėtų veiksmų D. Š., norėjusio su nukentėjusiuoju išsiaiškinti dėl dujų I. E. purškimo į akis aplinkybių, atžvilgiu – vartojo necenzūrinius žodžius, įžeidžiamai vadino merginas, pirmas pradėjo muštynes, grasino nuteistajam fiziniu susidorojimu. Nuteistasis D. Š. patvirtino, kad jie su nukentėjusiuoju A. L. vienas kitam sudavė smūgius į įvairias kūno vietas. Kad abu mušėsi patvirtina ir specialistų išvados Nr. G 757/10(05), Nr. G 754/10(05), Nr. G 754a/10(05), kuriomis tiek nukentėjusiajam A. L., tiek ir nuteistajam D. Š. nustatyti sužalojimai, galėję būti padaryti suduodant smūgius kietais bukais daiktais, galimai kumščiais ar spardant. Taigi byloje nustatyta, kad pretenzija dėl papurkštų dujų merginai į akis iš pradžių išsirutuliojo į žodinį konfliktą, o vėliau peraugo į muštynes tarp dviejų asmenų D. Š. ir A. L., kurių iniciatoriumi buvo pats nukentėjusysis. Kiti asmenys, buvę parke, į jų žodinį konfliktą bei muštynes nesikišo ir tai matyti iš liudytojų I. E., R. Š., T. P., nukentėjusiojo A. L. parodymų, nuteistojo D. Š. paaiškinimų. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde ir tvirtina, kad šaunamąjį ginklą turėjo ir pirmas į jį šaudyti pradėjo nukentėjusysis A. L., o tik po to ginklą išsitraukė jis, teisėjų kolegija visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta teismo išvada, jog byloje nėra patikimų duomenų apie tai, jog šaunamąjį ginklą turėjo ir į nuteistąjį šaudė nukentėjusysis A. L.. Liudytojai R. Š. ir T. P. pas A. L. ginklo nematė, pats nukentėjusysis A. L. parodė, kad ginklo su savimi neturėjo (tik pirminėje apklausoje nukentėjusysis nurodė, kad bėgdamas nuo jį užpuolusių vaikinų pargriuvo ant ginklo, tačiau, kad ginklą būtų išsitraukęs ir iš jo būtų šaudęs, minėtos apklausos metu nenurodė). Be to, iš nuteistojo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų paaiškinimų matyti, kad jis taip pat nenurodė pas A. L. konkrečiai matęs ginklą. Nuteistasis paaiškino, kad muštynių metu A. L. pasimuistė, kažką išsitraukė, išgirdo panašų į šūvio garsą, pokštelėjimą, galvojo, kad jį peršovė. Mano, kad A. L. galėjo turėti dujinį pistoletą. Aplinkybę, kad A. L. D. Š. atžvilgiu nenaudojo ginklo, patvirtina ir specialisto išvada Nr. G 754a/10(05), iš kurios matyti, kad ant D. Š. kūno šautinių sužalojimų nerasta. Įvykio vietoje buvusi liudytoja I. E. pirminės apklausos metu taip pat nenurodė, kad A. L. rankose būtų mačiusi ginklą. Šią aplinkybę ji nurodė tik vėlesnės savo apklausos metu, t. y. po trijų mėnesių. Tačiau minėtos apklausos metu liudytoja taip pat parodė, kad įvykio metu jos akys buvo pripurkštos dujų, perštėjo ir ašarojo, ji buvo nutolusi nuo įvykio vietos, buvo išsiėmusi kontaktinius lęšius. A. L. ginklo neturėjimo bei jo nepanaudojimo faktas smulkiai aptartas ir ikiteisminio tyrimo teisėjo 2011-05-17 nutartyje ITS - 56, kurioje panaikinti prokurorų nutarimai dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo D. Š. atžvilgiu dėl būtinosios ginties. Be to, šiuo metu jau įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nukentėjusysis A. L. yra pripažintas kaltu ir nuteistas dėl dviejų nusikalstamų veikų pagal BK 284 str. 1 d. padarymo, t. y. dėl viešosios tvarkos pažeidimo, kurio metu nukentėjo I. E., ir viešosios tvarkos pažeidimo, kurio metu nukentėjo D. Š.. A. L. pirmosios instancijos teismo sprendimu iš kaltinimo, kaip visiškai paneigta bylos įrodymais, buvo pašalinta aplinkybė, kad jis šovė į D. Š. ne mažiau kaip tris kartus. Minėtoje byloje nukentėjusiuoju pripažintas D. Š. šios iš kaltinimo pašalintos aplinkybės apeliacine tvarka neginčijo. Tuo tarpu pas nuteistąjį D. Š. ginklą matė ir patvirtino jį panaudojus nukentėjęs A. L., liudytoja I. E., to neneigia ir pats nuteistasis. Iš nuteistojo D. Š. paaiškinimų matyti, kad jis ginklus pasiėmė iš anksto numanydamas, kad gali jų prireikti, nes iš I. E. suprato, kad A. L. turi dujų balionėlį. Tačiau kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, du ginklai, užtaisyti guminėmis kulkomis, prieš dujų balionėlį – gynybinės situacijos niekaip nepateisina. Kaip ir vien ta aplinkybė, kad A. L. pirmas pavartojo smurtą prieš nuteistąjį, kolegijos nuomone, šiam nedavė pagrindo akivaizdžiai neadekvačiai sureaguoti į A. L. kad ir netinkamus veiksmus, juolab kad nuteistasis turėjo visas galimybes tinkami įvertinti jo ir nukentėjusiojo A. L. fizinių jėgų neatitikimą, nes nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus ir tai matyti iš jo paties, liudytojų P. R., R. Š., T. P., I. E. parodymų, nuteistojo paaiškinimų, taip pat VšĮ Panevėžio ligoninės pažymos, kad 2010-06-26 A. L. buvo konstatuoti sužalojimai ir girtumas, nenustatinėjant girtumo laipsnio. Taigi pirmiau paminėti duomenys pirmosios instancijos teismui leido daryti išvadą, kad tiek nuteistasis, tiek ir nukentėjusysis smurtą vienas kito atžvilgiu vartojo kilus tarp jų abipusiam konfliktui, kuris išsirutuliojo į muštynes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad muštynėms, kilusioms tarpusavio konflikto metu, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Muštynėse nėra besiginančiųjų, todėl teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš konfliktuojančių pusių muštynes nutraukia, o kita toliau puola (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2 K-684/1999, Nr. 2K-394/2007 Nr. 2K-76/2011). Nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusysis A. L. pirmas pradėjo konfliktą bei muštynes, tačiau tai nelaikytina pavojingu kėsinimusi, dėl kurio nuteistajam atsirado teisė į būtinąją gintį. Byloje nustatyta, kad šioje situacijoje abi pusės buvo puolančios, abi elgėsi agresyviai ir nebuvo besiginančiųjų. Taigi abipusės muštynės negali būti vertinamos kaip kurios nors pusės teisė į būtinąjį gintį. Nukentėjusysis parodė, kad po smūgių jam sudavimo jis pradėjo bėgti, išgirdo šūvius už nugaros ir nugaroje pajuto skausmą. Liudytojai R. Š. ir T. P. parodė, kad muštynių metu, išgirdo šūvio garsą, po ko, liudytojo R. Š. parodymais, D. Š. nuo A. L. atsitraukė. Minėtų liudytojų parodymais, po šūvio visi išsibėgiojo į skirtingas puses, bėgdami dar girdėjo šūvius, kas šaudė, nematė. Kaip jau minėta, byloje nėra patikimų duomenų, kad nukentėjusysis A. L. turėjo ginklą ir šaudė į nuteistąjį D. Š.. Nuteistojo D. Š. iš ginklo paleisti ne mažiau kaip septyni šūviai į nukentėjusįjį, kaip nustatyta specialisto išvada Nr. G 757/10(05), teko į pilvą (nustatytos dvi šautinės žaizdos pilvo sienoje šalia bambos) ir nugarą (nustatytos 5 šautinės žaizdos su aplinkine nudegimo zona nugaroje). Specialisto išvadoje taip pat nurodoma, kad A. L. marškinėlių šautiniai pažeidimai buvo padaryti šaudant iš atstumų, kuriuose nepasireiškia artimo šūvio pėdsakai. Tai patvirtina, kad nuteistasis D. Š. šaudė į jau nubėgantį A. L. iš neartimų atstumų. Be to, ir pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad šaudė į nubėgantį A. L.. Šią aplinkybę paneigęs pirmosios instancijos teisme nuteistasis negalėjo paaiškinti, kodėl ikiteisminio tyrimo metu tvirtino priešingai. Taigi sprendžiant iš teismo nuosprendyje nustatytų bylos aplinkybių, baudžiamojo kodekso nuostatų prasme nebuvo pavojingo kėsinimosi, kuris nuteistajam D. Š. sukeltų teisę į būtinąją gintį. Nukentėjusiajam A. L. net penki šūviai buvo paleisti į nugaros sritį iš atstumų, kuriuose nepasireiškia artimo šūvio pėdsakai, kas pagrįstai leidžia teigti, jog nuteistajam D. Š. joks pavojus tuo metu jau negrėsė ir jam aiškiai nebuvo jokio reikalo gintis. Kolegijos nuomone, toks nuteistojo D. Š. veikimas buvo skirtas ne užpuolimui atremti, o labiau sąlygotas subjektyvių ketinimų, kilusių tarpusavio konflikto metu ir nukreiptas ne gynybai, o sąmoningam asmens žalojimui, t. y. D. Š. tiesiogine neapibrėžta tyčia siekė sužaloti A. L.. Nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių, sužalojimų padarymo pobūdį bei mechanizmą patvirtina teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 757/10 (05), kuria nustatyta, kad dėl šautinių žaizdų pilve ir nugaroje bei muštinių žaizdų veide ir dešinėje alkūnėje A. L. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nuteistasis su A. L. aiškinosi dėl I. E. į akis papurkštų dujų, su juo mušėsi bei šaudė iš ginklo, viešoje vietoje, miesto parke, aplinkinių žmonių, t. y. liudytojų akivaizdoje. Liudytojai pasijuto nesaugiai, buvo išgąsdinti tokio nuteistojo elgesio, buvo priversti bėgti iš įvykio vietos. Esant šioms aplinkybėms, kolegija mano, kad apelianto veiksmai negali būti vertinami kaip būtinoji gintis, todėl apylinkės teismas teisingai juos kvalifikavo pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 1 d.
Teisingai kvalifikavęs nuteistojo D. Š. padarytas nusikalstamas veikas pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai jam paskyrė bausmes už jas bei galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas bausmes apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis. D. Š. padarė dvi nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos prie nesunkių nusikaltimų. Nusikalstamos veikos tyčinės, baigtos, padarytos esant idealiai sutapčiai. Nuteistasis kaltu prisipažino iš dalies, anksčiau teistas, tačiau teistumas išnykęs, nedirbantis, baustas administracine tvarka, pagal gyvenamąją vietą nusiskundimų jo elgesiu negauta, psichikos sveikatos centro įskaitoje neregistruotas. Nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, kad nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo A. L. elgesys. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgęs į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai D. Š. už jo padarytas nusikalstamas veikas parinko ir paskyrė bausmės rūšį – laisvės apribojimą, kurio dydžius nustatė atitinkamai: už BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą - artimą įstatyme numatytam vidurkiui, o už nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d. padarymą – nežymiai viršijantį įstatyme numatytą vidurkį. Tokias bausmes bei galutinę subendrintą bausmę, pripažinti aiškiai per griežtomis ir dėl to neteisingomis nėra pagrindo.
BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.
Sprendimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas pagrindė tuo, kad neturtinė žala nukentėjusiajam A. L. pasireiškė fiziniu skausmu, išgąsčiu, patirtais emociniais išgyvenimais, o nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į žalos pasekmes (nukentėjusysis dėl patirtų sužalojimų gydėsi trumpai, dėl patirtų sumušimų ir šautinių žaizdų pasekmių nebejaučia, dirba), žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį (nedirbantis, duomenų apie jo gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas bankų sąskaitose, byloje nėra), į tai, kad nebuvo padaryta turtinė žala, taip pat sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus ir patenkino dalį nukentėjusiojo reikalavimo, jo pareikštą 10 000 Lt ieškinį neturtinei žalai atlyginti sumažindamas iki 3000 Lt. Esant šioms aplinkybėms, kolegija neturi pagrindo keisti apylinkės teismo sprendimo dėl civilinio ieškinio priteisimo nukentėjusiajam, net ir atsižvelgusi į nuteistojo pripažintą atsakomybę lengvinančią aplinkybę - kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo A. L. elgesys.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas advokatas A. Cemnolonskas pateikė 2012-05-28 pinigų priėmimo kvitą Nr. 547942 ir prašė iš nuteistojo D. Š. priteisti A. L. naudai turėtas 800 Lt atstovavimo išlaidas. Šis prašymas pagrįstas, todėl tenkintinas ir priteistina iš nuteistojo D. Š. 800 Lt A. L. atstovavimo išlaidoms atlyginti (BPK 106 str. 2 d.).
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog sprendžiant nuteistojo D. Š. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar apeliantui įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta. Apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš D. Š. 800 Lt A. L. atstovavimo išlaidoms atlyginti.