- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-21
- Bylos Nr.
- eI-1937-342/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00211-2014-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Eglė Kiaurakytė, Vida Stonkuvienė, Aušrelė Mažrimienė
- Pareiškėjas
- V.N.
- Atsakovas
- Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio, Palangos miesto savivaldybės tarybos, Palangos miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, Kultūros paveldo departamentui prie KM
- Trečiasis asmuo
- Palangos miesto savivaldybės administracijos, Palangos miesto savivaldybės tarybai
- Advokatai
- Saulius Tamošaitis
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušrelės Mažrimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Kiaurakytės, Vidos Stonkuvienės,
atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio atstovui Arūnui Umbrasui,
trečiojo suinteresuoto asmens Palangos miesto savivaldybės administracijos atstovui Vytautui Korsakui,
2015 m. gruodžio 2 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.N. skundą atsakovams Palangos miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, Kultūros paveldo departamentui prie KM, Palangos miesto savivaldybės tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Palangos miesto savivaldybės tarybai dėl 2014 02 06 akto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
pareiškėjas V.N. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. rugpjūčio 13 d. pateikė patikslintą skundą atsakovams Palangos miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, Kultūros paveldo departamentui prie KM, Palangos miesto savivaldybės tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Palangos miesto savivaldybės tarybai dėl akto panaikinimo, kuriame prašo panaikinti Palangos miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2014 m. vasario 6 d. aktą Nr. PL-RM-16 (toliau – ir skundžiamasAktas);
Nurodo, jog jis nuomos sutarties pagrindu valdo ir naudoja valstybinės žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), kuriame stovi jam nuosavybės teise priklausantis pastatas, atsakovės sprendimu įrašytas į Kultūros vertybių registrą, kuriam suteikta teisinė apsauga. Pažymi, jog buvo parengtas žemės sklypo detalusis planas, kurio nederino Kultūros paveldo departamentas dėl detaliojo plano prieštaravimo Palangos miesto centrinės dalies specialiajam paminklosauginiam planui. Pabrėžia, jog buvo kilę teisminiai ginčai ir sudarius taikos sutartį su institucijomis buvo suderintas žemės sklypo detalusis planas, išskyrus Palangos miesto savivaldybės taryba 2012-11-29 sprendimu Nr. T2-305 detalųjį planą atsisakė derinti. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 22 d. sprendimu (administracinė byla Nr.I-325-609/2013) patenkino pareiškėjo skundą, pripažino šį sprendimą neteisėtu ir įpareigojo Palangos miesto savivaldybės administraciją per 20 dienų priimti naują sprendimą dėl detalaus plano tvirtinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savivaldybės apeliacinį skundą atmetė, o Klaipėdos apygardos administracinis teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Įsiteisėjus šiam Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimui, pareiškėjas 2013 m. lapkričio 29 d. prašymu kreipėsi į Palangos miesto savivaldybės merą, prašydamas užtikrinti minėto teismo sprendimo vykdymą per nustatytą terminą. Palangos miesto savivaldybės taryba 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr.T2-328 vėl atsisakė tvirtinti detalųjį planą. Motyvavo tuo, kad detalusis planas prieštarauja Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano, patvirtinto 1999 m. liepos 29 d. 29 d. sprendimu Nr.134 (toliau - ir Specialusis planas), aprašomosios dalies 6.22 punktui, esą detaliajame plane numatytas medžių rovimas, kopų naikinimas, užstatymo tankumo ir intensyvumo didinimas, be to, nėra galiojančio teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto. Pareiškėjas šį Palangos miesto savivaldybės tarybos atsisakymą tvirtinti suderintą detalųjį planą 2014 m. sausio 9 d. apskundė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui. Pabrėžia, jog savivaldybės administracija nesibaigus teisminiam procesui, siekdama apsunkinti teismo sprendimo vykdymą, šioje byloje ginčijamu aktu nustatė, kad jo nuosavybės teise valdomas pastatas yra nekilnojamoji vertybė, registruojama Kultūros vertybių registre kaip pavienis kultūros paveldo objektas. Mano, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2014-02-06 aktas Nr. PL-RM-16 yra neteisėtas, todėl prašo jį panaikinti. Akto neteisėtumą grindžia dviem kriterijais, pirma, sprendimo priėmimo procedūra buvo pažeista, kadangi jis, kaip nekilnojamojo turto savininkas, nebuvo kviečiamas į posėdį ir antra, materialinės teisės normos buvo pažeistos. Mano, kad atsakovas pažeidė gero administravimo principą, Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų 17 punkto nuostatas. Argumentuoja, kad dėl pastato architektūrinės vertės nebuvo atlikti jokie tyrimai dėl amžiaus cenzo ir autentiškumo. Paaiškina, jog ginčo pastatas buvo Daugą kartų rekonstruotas, paskutinė rekonstrukcija atlikta 2001 m., kurios metu sukurtas naujas daiktas su nauja, niekada neturėta savo išvaizda ir vidiniu perplanavimu. Teigia, jog atsakovas siekia apeiti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatas, kadangi ginčas dėl detaliojo plano tvirtinimo nėra pasibaigęs.
Pareiškėjas ir jo atstovas teismo posėdžio metu palaiko patikslintą skundą jame išdėstytų motyvų pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovas Palangos miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba atsiliepimu nesutinka su pareiškėjo skundo reikalavimu. Nurodo, jog sklypas (duomenys neskelbtini), yra nekilnojamoje kultūros vertybėje Palangos miesto istorinėje dalyje, griežčiausio paminklosauginio režimo zonoje. Argumentuoja, jog savivaldybės tarybos 199-07-29 sprendimu Nr. 134 patvirtinto Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano aiškinamojo rašto 13 lape nurodyta, kad pastatą (duomenys neskelbtini), siūloma įtraukti į vietinių nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Pažymi, jog byloje skundžiamu aktu buvo realizuotas galiojantis Palangos miesto centrinės dalies specialusis paminklosauginis planas. Argumentuoja, jog ginčijamą aktą priėmė kompetentingi specialistai, kultūros vertybių specialistai, todėl specialių mokslo žinių reikalaujančios srities ekspertų pozicijos pagrindu priimti sprendimai atspindi tikrąsias faktines aplinkybes. Argumentuoja, jog ginčo pastato vertingosios savybės yra architektūra, fasadų architektūrinis sprendimas – XX a.pr. medinė kurortų vilų stilistika, medinių balkono turėklų medžiagiškumas, profiluotų vėjalenčių tipas. Pabrėžia, jog (duomenys neskelbtini) dauguma pastatų yra Nekilnojamosios kultūros vertybės, todėl p[pareiškėjo įsigytas 1930 m. statytas medinis pastatas turi architektūrinė vertę taip pat. Akcentuoja, jog papildomų autentiškumo požymių patikra nebuvo reikalinga atlikti, kadangi pastatas pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą yra pastatytas 1932 metais, todėl akivaizdu, jog yra autentiškas. Pabrėžia, jog Palangos miesto istorinė dalis į laikiną apskaitą įrašyta 1992-01-28 nutarimu Nr. 99, o į kultūros vertybių registrą – 1995 m., todėl jokių esminių pastato pakeitimų be Kultūros vertybių apsaugos departamento žinios negalėjo būti atlikta. Akcentuoja, jog ginčijamas aktas buvo išviešintas ir Palangos miesto savivaldybės interneto tinklapyje ir Kultūros vertybių registre.
Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie KM atsiliepime prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir nurodo, kad jis įtrauktas atsakovu į procesą nepagrįstai. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra aiškiai nustatyta valdytojo teisė teikti pasiūlymus, pastabas, pretenzijas dėl turto įregistravimo Kultūros vertybių registre, paskelbimo saugomu kultūros paveldo objektu ar kultūros paminklu, o 5 punkte nustatyta teisė kreiptis į teismą tik tada, jei kultūros paveldo objektas paskelbtas saugomu ir veiklos sąlygos ar apribojimai nustatyti ar pakeisti neatsžvelgus į valdytojo pretenzijas arba jei valdytojo netenkina kompensacijos už veiklos apribojimus dydis, tačiau pareiškėjas jokių duomenų apie pasiūlymų, pastabų ir pretenzijų teikimą ir nagrinėjimą nepateikė.
Atsakovo atstovas prašo skundą atmesti atsiliepime nurodytais pagrindais.
Atsakovas Palangos miesto savivaldybės taryba atsiliepime prašo skundą atmesti. Nurodo, kad skundžiamą aktą priėmė kompetentingi specialistai, pareiškėjo nurodytas teiginys, kad jo įsigytas pastatas nėra kultūros vertybė yra nepagrįstas, nes pastatas yra vertingas architektūrine prasme. Nuostatų 17 punkte nėra numatyta, kad privalo dalyvauti pastato savininkas.
Tretysis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime su skundu nesutinka ir nurodo, kad pastatas (duomenys neskelbtini), yra nekilnojamoje kultūros vertybėje-Palangos miesto istorinėje dalyje, griežčiausioje paminklosauginio režimo zonoje, skundžiamą aktą priėmė kompetentingi specialistai, pareiškėjo nurodytas teiginys, kad jo įsigytas pastatas nėra kultūros vertybė yra nepagrįstas, Palangos miesto centrinė dalis į kultūros vertybių registrą įrašyta 1995 metais, pastatas pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, kurie nenuginčyti, yra 1930 metų statybos.
Kadangi byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, atsakovas apie posėdį informuotas, todėl byla nagrinėtina iš esmės atsakovo Palangos miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (pasibaigusi kadencija tarybos nariams) atstovui nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalis).
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Byloje kilęs ginčas dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Vertinimo taryba) 2014-02-06 akto Nr. PL-RM-16 teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (toliau – ir Įstatymas) nustato įstatyminius nagrinėjamo ginčo sprendimui aktualių sąvokų apibrėžimus. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 21 dalį nekilnojamoji kultūros vertybė – tai kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso. To paties straipsnio 26 dalis įtvirtina, jog pradinė apsauga – tai šiame įstatyme nustatyti į Kultūros vertybių registrą įrašytų, bet saugomais nepaskelbtų kultūros paveldo objektų, taip pat statybos ar kitokių darbų metu naujai aptiktų nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos reikalavimai. Šio straipsnio 31 dalyje nustatyta, kad saugomas objektas – kultūros paveldo objektas, šio įstatymo nustatyta tvarka paskelbtas saugomu objektu ar kultūros paminklu. Pagal šio straipsnio 40 dalį vertingoji savybė – tai kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu.
Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą sudaro: apskaita; skelbimas saugomu; saugojimas – tvarkyba ir naudojimas; pažinimas, jo sklaida; atgaivinimas (reabilitacija) (1-5 punktai). Kitaip tariant, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą sudaro keletas atskirų etapų.
Vertinimo tarybos 2014 m. vasario 6 d. aktu Nr. PL-RM-16 (forma patvirtinta Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-568 (redakcija Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. ĮV-568)) nustatyta, kad ginčo pastatas yra vietinio reikšmingumo lygmens pavienis kultūros paveldo objektas, vertingųjų savybių pobūdis architektūrinis (lemiantis reikšmingumą, tipiškas), vertybės apibrėžtos teritorijos plotas – 2036 kv. m. Vertingosios savybės – XX a. 4 deš. medinė kurortų architektūra: aukštingumas – 1 aukštas su pastoge – 2 aukštai; tūrinė erdvinė kompozicija – tūris – sudėtinis, netaisyklingos „T“ raidės formos plano, sudarytas iš 2 aukštų šiaurės vakarų korpuse bei 1 aukšto su pastoge ir ertikiu pietryčių korpuse; stogo forma – dvišlaitė; dangos medžiaga – molio čerpių tipas; kapitalinės sienos – išorinių kapitalinių sienų tinklas; sienų angos – stačiakampės durų, langų angos; fasadų architektūrinis sprendimas – XX a. pr. medinė kurortų vilų stilistika; fasadų architektūros tūrinės detalės – šiaurės rytų fasado uždara veranda su balkonu virš jos; šiaurės vakarų fasado 2 aukštų priestatas; šiaurės rytų fasado mezoninas; fasadų apdaila ir puošyba – fasadų apkalimo lentomis tipas; frontonų ir ertikio apkalimas kiaurapjūviu pjaustinėtų galų lentomis tipas; langų apvadų tipas; pastato kampų medinių apvadų tipas; šiaurės rytų ir pietryčių fasado frontono dekoras; konstrukcijos – medinės sijinės perdangos profiliuotais galais tipas; medinės profiliuotų galų gegninės konstrukcijos tipas; stalių ir kitų medžiagų gaminiai – medinių durų tipas; medinių balkono turėklų medžiagiškumas; profiluotų vėjalenčių tipas. Taip pat nurodyta: artimiausios kultūros paveldo objekto teritoriją ar vietovę supančios aplinkos kultūrinio kraštovaizdžio vertingosios savybės – patenka į Palangos miesto istorinę dalį unikalus kodas (duomenys neskelbtini), vakarų pusėje ribojasi su pastatu unikalus kodas (duomenys neskelbtini), rytų pusėje ribojasi su vila (duomenys neskelbtini) unikalus kodas (duomenys neskelbtini). Nurodyta, kad prieš atliekant tvarkymo darbus reikia atlikti istorinius fizinius tyrimus. Šio akto 13 punkte taip pat nurodyti šaltiniai ir literatūra, kuria remiantis nustatytos minėtos aplinkybės.
Įstatymo 3 straipsnis nustato, kad nekilnojamasis kultūros paveldas skirstomas pagal sandarą ir pagal reikšmingumą lemiantį vertingųjų savybių pobūdį (1 dalis). Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagal sandarą nekilnojamasis kultūros paveldas gali būti pavienis objektas – vieta, statinys, ar kitas nekilnojamasis daiktas, turintis vertingųjų savybių (1 punktas). Šio straipsnio 3 dalis nustato, kad nekilnojamasis kultūros paveldas pagal reikšmingumą lemiantį vertingųjų savybių pobūdį ar jų derinį gali būti architektūrinis – reikšmingais pripažinti architektūrinės kūrybos statiniai, jų dalys, priklausiniai ir tokių statinių vientisos architektūrinės kompozicijos ir (ar) vietų kompleksai, ansambliai, vietos bei vietovės (5 punktas).
Įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitą sudaro inventorizavimas, konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimas ir registravimas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nekilnojamasis kultūros paveldas inventorizuojamas surašant visus galimus jam priskirti kūrinius ir kitus daiktus. Pagal šio straipsnio 3 dalį, nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti reikia atlikti istorinius ir fizinius tyrimus; remiantis šių tyrimų duomenimis, nustatomas kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumas. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad konkrečių nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuoja Departamentas ir savivaldybių institucijos. Įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad savivaldybės ar kelių savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendžia dėl savivaldybės teritorijoje esančio vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamojo kultūros paveldo vertingųjų savybių ir vietinio reikšmingumo lygmens nustatymo, vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamojo kultūros paveldo teritorijos ribų apibrėžimo ir apsaugos reikalingumo, apsaugos vietinio reikšmingumo lygmens nekilnojamosioms kultūros vertybėms netaikymo ar tokių vertybių apskaitos duomenų tikslinimo. Pagal šio straipsnio 6 dalį nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo atrankos ir reikšmingumo lygmens nustatymo kriterijus, šių vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimtį ir vertinimo tarybų pavyzdinius nuostatus tvirtina kultūros ministras. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga apsauga.
Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą aktą, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju, vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, buvo atlikta nekilnojamojo kultūros paveldo apskaita. Iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio 2014 m. vasario 12 d. rašto Nr. (1.27.-Kl)2KL-285 „Dėl (duomenys neskelbtini) įrašymo į Kultūros vertybių registrą“ (b. l. 57) matyti, kad Vertinimo tarybai nusprendus, kad nekilnojamajai kultūros vertybei – ginčo pastatui – reikalinga teisinė apsauga, ši nekilnojamojo kultūros paveldo vertybė buvo registruota Kultūros vertybių registre (unikalus kodas (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjas teigia, kad nebuvo atlikti jokie tyrimai dėl pastato amžiaus cenzo ir autentiškumo, be to, ginčo pastatas buvo keletą kartų rekonstruotas ir yra 2001 metais sukurtas daiktas su nauja, niekada neturėta savo išvaizda ir vidiniu perplanavimu.
Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimą, atranką, reikšmingumo lygmens nustatymą, jų kriterijus bei šių kriterijų taikymą, nustatant kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes ir jų reikšmingumą, atrenkant nekilnojamąsias kultūros vertybes, kurioms reikalinga apsauga, apibrėžiant kultūros paveldo objektų teritorijų ar vietovių ribas ir teikiant juos įregistruoti į Kultūros vertybių registrą bei tikslinant duomenis registre įrašytoms nekilnojamosioms kultūros vertybėms reglamentuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150 patvirtintas Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašas (toliau – ir Vertinimo ir atrankos kriterijų aprašas). Šio aprašo 5 punkte nustatyta, kad objektų ar vietovių vertinimas tiesiogiai susijęs su laikmečio kultūriniu tapatumu – poreikiu išsaugoti kultūros paveldo objektą ar vietovę; vertinimas atliekamas vadovaujantis ne vyraujančiais įsitikinimais, bet remiantis pagarba ir pakantumu kitoms kultūrinio tapatumo formoms. Šio aprašo 6 punktas nustato, kad vertinimo procesas susideda iš: amžiaus cenzo ir autentiškumo požymių patikros; reikšmingumo nustatymo; teritorijos apibrėžimo; reikšmingumo lygmens nustatymo (6.1-6.4 punktai).
Vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo 7.4 punkte nustatyta, kad vertintiniems architektūrinio vertingųjų savybių pobūdžio objektams amžiaus cenzas yra daugiau nei 50 metų. Šio aprašo 10 punkte nustatyta, kad autentiškumo požymių patikra atliekama remiantis istoriniais ir fiziniais tyrimais; autentiškumo požymių patikra reikalinga nustatyti objekto ar vietovės amžių, kai jis nėra aiškus, kai kyla abejonių dėl objekto ar vietovės dalių ir elementų atitikties amžiaus cenzui. Kaip matyti iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2014 m. vasario 5 d. išrašo (registro Nr. 25/2366) (b. l. 50-52), ginčo pastatas pastatytas 1930 metais, todėl nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog tai 2001 metais naujas sukurtas daiktas ir kad dėl jo atitikimo amžiaus cenzui turėjo būti atlikti kokie nors tyrimai. Šio aprašo 11 punkte nustatyta, kad reikšmingumas, atsižvelgiant į vertingųjų savybių visumą, objektui ar vietovei nustatomas pagal šiuos kriterijus: tipiškumo, svarbumo, retumo, unikalumo (11.1-11.4 punktai). Nagrinėjamu atveju pasirinktas tipiškumo kriterijus – charakteringumo kriterijus, geriausiai iliustruojantis vystymosi etapus ar atskirą konkretų objekto ar vietovės tipą (11.1 punktas) ir nustatyta, kad ginčo pastatas yra tipiškos XX a. 4 deš. medinės kurortų architektūros. Vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo 16 punkte nustatyta, kad objekto teritorijos ir vietovės ribos apibrėžiamos remiantis istoriniais ir fiziniais tyrimais, atsižvelgiant į objekto užimamą plotą, objekto, jo teritorijos, vietovės nustatytas vertingas savybes ir jų naudojimui reikalingą plotą taip, kad sutaptų su esamų sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis arba kitokiomis nekilnojamųjų daiktų, gamtinių ar antropogeninių elementų ribomis. Nagrinėjamu atveju nekilnojamojo kultūros paveldo objekto nustatyta teritorija sutampa su esamo sklypo, kuris yra daiktinės teisės objektas, ribomis. Vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo 18 punkte nustatyta, kad tipiškumo, svarbumo ar retumo kriterijų atitinkantiems objektams ir vietovėms yra nustatomas vienas iš šių reikšmingumo lygmenų: nacionalinis, regioninis ar vietinis. Nagrinėjamu atveju nustatytas vietinis lygmuo – objektai ar vietovės pripažįstami reikšmingais vietos bendruomenei (savivaldybės administruojama teritorija) (18.3 punktas). Duomenų, reikalingų nustatyti kultūros paveldo objektų ar vietovių ir jų vertingųjų savybių reikšmingumą, apimtį reglamentuoja bei duomenims gauti reikalingų istorinių ir fizinių tyrimų skirstymą nustato Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. ĮV-259 patvirtintas Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašas (toliau – ir Duomenų apimties aprašas). Šio aprašo 4 punkte nustatyta, kad duomenų apimtį apsprendžia Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-150, priede nurodytoms vertinamų objektų ar vietovių, jų dalių ir elementų vertingųjų savybių atskleidimui reikalingi duomenys, pagrindžiantys: sukūrimo, pastatymo, įrengimo, suformavimo laiką; pradinę paskirtį ir vėlesnį naudojimo būdą bei trukmę; autorystę, fundaciją; istorinę sudėties, apimties raidą; meninį stilių, kompoziciją; tipologinį, geografinį ir chronologinį paplitimą; medžiagos, konstrukcijos, atlikimo būdo autentiškumą; sąsajas su reikšmingais visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos įvykiais, asmenybėmis ir (ar) literatūros ar kitais meno kūriniais; reikšmingumą religinėms bendruomenėms, bendrijoms ir centrams; sąsajas su tautosakoje minimais senovės kulto ar kitos žmonių veiklos objektais; reikšmingumą etninei kultūrai; gamtinės ir istorinės aplinkos dermę; individo ar individų grupės kūrybinių netradicinių ieškojimų reikšmingumą; reikšmingumą kultūriniam kraštovaizdžiui; kultūros paveldo objekto kompleksiškumą pagal pradinę paskirtį ir (ar) vėlesnį naudojimo būdą, istorinę sudėties, apimties raidą (4.1-4.15 punktai). Duomenys, nurodyti šio Aprašo 4 punkte, pagrindžiami istoriniais ir (ar) fiziniais tyrimais (5 punktas). Šio aprašo 6 punkte nurodyta, kad tyrimai skirstomi pagal atliekamų darbų pobūdį ir metodų poveikį nekilnojamosioms kultūros vertybėms. Pavyzdžiui šio aprašo 7.1 punkte apibūdintas tyrimas – fiksavimas – įvairiais būdais (schemomis, brėžiniais, nuotraukomis, fotogrametrija, aktais ir kitokiais dokumentais) užfiksuojama nekilnojamųjų kultūros vertybių esama padėtis; fiksavimą sudaro: fotofiksacija, apmatavimai, fotogrametrija, topografiniai geodeziniai darbai, saugomų elementų sąrašas, techninės būklės aktas, medžių taksacija, vertybės sunykimo laipsnio nustatymo aktas, sudėtingumo kategorijos nustatymo aktas, apimties (tūrio, ploto) skaičiavimas. Duomenų apimties aprašo 10 punkte nustatyta, kad konkrečius reikalingus tyrimus pasirenka nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantys ir vykdantys juridiniai ir fiziniai asmenys.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Duomenų apimties aprašas reikalauja atlikti reikalingus ir pakankamus objekto kultūrinei vertei nustatyti tyrimus, tačiau nėra pagrindo šio teisės akto nuostatų aiškinti kaip įpareigojančių kiekvienu atveju atlikti visus jame įvardintus tyrimus. Teisė spręsti dėl reikalingų tyrimų rūšies ir apimties yra suteikta nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantiems ir vykdantiems subjektams (žr., pvz., 2007 m. gruodžio 17 d. nutartį adm. byloje Nr. A14-1139/2007, 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį adm. byloje Nr. A662-1444/2010, 2011 m. birželio 27 d. nutartį adm. byloje Nr. A63-2346/2011).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga. Taigi kultūros vertybių apsauga yra valstybės konstitucinė priedermė. Teismas, įvertinęs skundžiamo akto turinį, jo priėmimo pagrindu buvusius šaltinius, kitus byloje pateiktus įrodymus – foto nuotraukas, šalių paaiškinimus ir kt., daro išvadą, kad atsakovo turima ir priimant šį sprendimą naudota informacija sudarė pagrindą, remiantis Įstatymo normomis, kvalifikuoti ginčo pastatą kaip architektūrinę nekilnojamąją kultūros vertybę.
Administracinio teismo kompetencija sprendžiant ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Tokiu būdu administracinis teismas privalo patikrinti administravimo subjekto kompetenciją priimant atitinkamą aktą, akto teisėtumą, tai yra, ar jį priimant nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, ar priimtas aktas yra pagrįstas teisės normomis, o akto turinys atitinka teisės normų reikalavimus. Taip pat teismas privalo tikrinti, ar administravimo įgaliojimai yra įgyvendinami siekiant tų tikslų, dėl kurių jie buvo suteikti atitinkamais įstatymais (LVAT 2009 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-225/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-794/2011).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t.y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Pareiškėjas aktą ginčija tuo pagrindu, kad neteisėtos sudėties Taryba priėmė šį administracinį aktą.
Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-149 patvirtintų Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdinių nuostatų (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai) 11 punkte tarybose turi būti ne mažiau kaip 5 nariai; tarybų nariais turi būti kultūros ministro nustatyta tvarka atestuoti archeologinio, povandeninio, mitologinio, etnokultūrinio, architektūrinio, urbanistinio, inžinerinio, istorinio, memorialinio, dailės, sakralinio ir želdynų nekilnojamojo kultūros paveldo specialistai, turintys ekspertizės specialisto kvalifikacinę kategoriją, bei atitinkamos srities mokslininkai. Iš Palangos miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo T2-135 „Dėl Palangos miesto savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sudarymo“ (b. l. 94), kuriuo patvirtinta vertinimo tarybos sudėtis, matyti, kad į ją įeina įvairių sričių specialistai, įskaitant ir architektūrinio nekilnojamojo kultūros paveldo srities specialistus ir kitus mokslininkus. Teismas laiko, kad Taryba priėmusi ginčijamą aktą buvo teisėtos sudėties, pareiškėjas šios aplinkybės nenuginčijo.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Vertinimo taryba surengė posėdį, kurio metu priėmė aktą, kuris turi įtakos nuosavybės teisei nepranešusi ginčo pastato savininkui, todėl mano, kad priimdama skundžiamą aktą Vertinimo taryba pažeidė pareiškėjo teisę dalyvauti posėdyje ir išsakyti savo nuomonę svarstomu klausimu. Pavyzdinių nuostatų 3 punkte numatyta, kad šiais nuostatais rekomenduojama vadovautis savivaldybėms, o 4 punkte nurodyta, kad Tarybos savo veikloje vadovaujasi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu, Kultūros vertybių registro nuostatais, Nekilnojamojo kultūros vertybių vertinimo ir atrankos kriterijų aprašu bei Pavyzdiniais nuostatais. Nuostatų 17 punktas nustato, kad vertinimo tarybų posėdžiuose gali dalyvauti ir pasisakyti valstybės ir savivaldybės institucijų atstovai bei objektų, kurių nekilnojamųjų kultūros vertybių registravimo ar vertingųjų savybių patikslinimo klausimas įtrauktas į tarybos posėdžio darbotvarkę, valdytojai, tačiau nei viename iš minėtų teisės aktų, tame tarpe ir Pavyzdiniuose nuostatuose bei jų pagrindu priimtuose Palangos miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nuostatuose, nėra nustatytas privalomas informavimas asmens, kurio turimai nekilnojamojo turto vertybei sprendžiamas klausimas dėl teisinės apsaugos. Liudytoja K.L. patvirtino, kad teisės aktai nenumato Tarybos pareigos savininkus informuoti apie posėdžius.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t.y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Įvertinus ginčijamo administracinio akto turinį, konstatuotina, jog jis atitinka esminius Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, tačiau 2014 02 06 atsakovo akte Nr. PL-RM-16 nėra nurodyta jo apskundimo tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad apskundimo tvarkos nenurodymas sprendime, nevertintinas kaip esminis procedūrinis pažeidimas, tuo atveju, kai jis neapriboja pareiškėjo galimybės pasinaudoti apskundimo teise. Įvertinus, kad apskundimo tvarkos nenurodymas nesutrukdė pareiškėjui realizuoti savo teisę į teisminę gynybą, nes teismas terminą skundui paduoti atnaujino, todėl naikinti ginčijamą administracinį aktą dėl šio procedūrinio pažeidimo nėra teisinio pagrindo.
Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad skundžiamas 2014 02 06 aktas Nr. PL-RM-16 trukdytų jam naudotis ginčo pastatu pagal jo pagrindinę naudojimo paskirtį (poilsio) bei ribotų jo nuosavybės teises arba kitaip pažeistų pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.
Sistemiškai aiškinant ir analizuojant aukščiau išdėstytų teisės aktų normas, vertinant faktinę bylos situaciją, darytina išvada, kad skundžiamas administracinis aktas priimtas kompetentingo viešojo administravimo subjekto, jo pasirašytas, akte išsamiai ir aiškiai išdėstyti ginčo situacijos faktiniai ir juridiniai aspektai.
Išdėstytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2014 02 06 aktas Nr. PL-RM-16 pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, nes teismas nenustatė ginčijamo akto panaikinimo pagrindų, kuriais šis aktas turėtų būti naikinamas, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjo V.N. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui