- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-18
- Bylos Nr.
- 1A-255-785/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-69-3-00096-2016-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Dambrauskienė, Ramūnas Antanavičius, Algerdas Urbšys
- Kaltinamasis
- R. D., A. M.
- Pareiškėjas
- A. A.
- Advokatai
- Mindaugas Skruibis, Vytautas Sirvydis, Ramutė Budrytė, Vaidutis Paliukas
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Editos Dambrauskienės, Algerdo Urbšio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo A. A. atstovo advokato Mindaugo Skruibio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 10 d. nutarties, kuria nutrauktas privataus kaltinimo procesas pagal pareiškėjo A. A. skundą, kaltinant R. D. ir A. M. nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Kauno apylinkės teisme gautas privataus kaltintojo A. A. skundas, kuriuo jis privataus kaltinimo tvarka kaltina R. D. ir A. M. nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 5 d. pagal (duomenys neskelbtini) pareigūno R. D. kvietimą telefonu buvo atvykęs į (duomenys neskelbtini) policijos komisariato patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Dėl kokios priežasties buvo kviečiamas į policijos įstaigą, jam nebuvo žinoma. Policijos įstaigos antrame aukšte esančioje patalpose praleido nemažai laiko. Kartu su juo buvo vyriausieji tyrėjai R. D. ir A. M.. Pokalbio metu pareigūnai jo klausinėjo apie jo pažįstamą A. A.. Viso pokalbio metu nebuvo pildomi apklausos protokolai. Jam paklausus, kodėl taip yra, jie atsakė: „mes dabar tik kalbamės, po to surašysim“. Jam pasidomėjus, kokia yra jo procesinė padėtis, pareigūnai atsakė: „jų akimis, jis yra įtariamasis“. Jam paprašius pateikti įtarimą, pareigūnai atsakydavo: „palauk, pateiksim“. Viso pokalbio jam nebuvo įvardinta jo procesinė padėtis, nebuvo išaiškintos teisės, nebuvo sudaryta galimybė jomis pasinaudoti. Be to, viso pokalbio metu pareigūnai jį šmeižė, kaltino nebūtais dalykais, vagystėmis ir pan., visą laiką gąsdino, jog bus uždarytas į areštinę, jog jam ten bus „blogai“ ir greitai iš ten neišeis. Abu pareigūnai jį vis vadino įžeidžiančiai (tai „žuliku“, tai „nusikaltėliu“). Dėl pareigūnų gąsdinimo ir jų neteisėto elgesio viso bendravimo su jais metu juto įtampą, stresą, jam pynėsi kalba, jis buvo sumišęs ir sutrikęs, tuo labiau jog A. M. bendravo ypač nepagarbiai, šaukė ant jo, įvardijo jį „asilu‘ ar „avinu“ pareiškė, jog norėtų jam užvožti. 2015 m. gruodžio 9 d. dėl neteisėtų (duomenys neskelbtini) pareigūnų veiksmų ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) su prašymu kreipėsi į šį ikiteisminį tyrimą kontroliuojančią (duomenys neskelbtini) prokurorę J. B.. Prokurorė J. B. 2015 m. gruodžio 31 d. jį informavo, kad dėl galimai pareigūnų padarytų pažeidimų pavesta aiškintis (duomenys neskelbtini). 2016 m. kovo 8 d. iš (duomenys neskelbtini) gavo 2016 m. kovo 2 d. raštą Nr. 20-S-35584 (1.16 K), kuriame buvo nurodyta, kad pagal jo prašymą buvo atliktas tarnybinis patikrinimas. Jame taip pat buvo nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) vyriausieji tyrėjai R. D. ir A. M. ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-05847-15 netinkamai vykdė procesinę veiklą ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK), Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo ir pareigybės aprašymo reikalavimus. Dėl neteisėtų pareigūnų R. D. ir A. M. veiksmų jis juto įtampą bei stresą, jautėsi sumišęs ir sutrikęs. Šie negatyvūs pojūčiai nepraėjo ir po jo išvykimo iš policijos įstaigos. Jo emocinė būsena ir psichinė sveikata ilgainiui tik blogėjo. Jam tapo vis sunkiau susikoncentruoti, jį pradėjo kankinti miego sutrikimai, jautė nuolatinį energijos trūkumą. Jo psichinei sveikatai nuolatos blogėjant, 2016 m. balandžio 14 d. kreipėsi į UAB (duomenys neskelbtini), kur jam buvo diagnozuotas vidutinio sunkumo depresijos epizodas (F32.10). Tyrėjų veika atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėtį. Nurodytų asmenų veikoje yra visi būtini šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Prieš jį minėti pareigūnai tyčia atliko neteisėtus veiksmus, neabejotinai suprasdami jų pavojingumą ir sąmoningai leido atsirasti BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytiems padariniams. Dėl jų tyčinių neteisėtų veiksmų buvo sutrikdyta jo sveikata, ko pasekoje jam buvo diagnozuotas susirgimas.Kauno apylinkės teismas 2017 m. sausio 10 d. nutartimi nutraukė privataus kaltinimo procesą pagal pareiškėjo A. A. skundą, kaltinant R. D. ir A. M. nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu.Apeliaciniame skunde A. A. atstovas advokatas Mindaugas Skruibis prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 10 d. nutartį. Nurodo, kad privataus kaltinimo skundas yra grindžiamas tuo, jog dėl A. M. ir R. D. veiksmų buvo sutrikdyta A. A. sveikata. Tuo tarpu 2016 m. balandžio 12 d. prašymas pradėti ikiteisminį tyrimą pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje, buvo grindžiamas tuo, kad A. M. ir R. D. nesilaikė proceso normų, viršijo tarnybinius įgaliojimus ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamas A. A. teises. Baudžiamasis procesas apskritai nebuvo vykdomas. Manoma, kad skundžiamą nutartį priėmęs teismas neproporcingai išplėtė draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principo aiškinimą ir tuo pačiu nepagrįstai suvaržė A. A. teisę į pažeistų interesų teisminę gynybą. Medicinos dokumentų išrašas patvirtina, kad dėl neteisėtų A. M. ir R. D. veiksmų galėjo būti sutrikdyta A. A. sveikata. Tačiau A. A. sveikatos sutrikdymo faktas niekada nebuvo tirtas ir vertintas, dėl šio fakto joks asmuo nebuvo persekiojamas, dėl šio fakto nėra priimta jokio procesinio sprendimo. Privataus kaltinimo bylos proceso metu A. A. kilo abejonių dėl skundžiamą nutartį priėmusio teismo objektyvumo ir šališkumo. Būtent šios sudėties teismas 2016 m. spalio 17 d. nutartimi atsisakė pradėti privataus kaltinimo procesą pagal A. A. skundą. Ši nutartis buvo panaikinta Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi Nr. 1S-1392-245/2016. Remdamasis šiomis aplinkybėmis A. A. teisėjui pareiškė nušalinimą, tačiau 2016 m. gruodžio 8 d. nutartimi teisėjas A. A. pareiškimo netenkino, o vėliau priėmė nepagrįstą ir galimai šališką sprendimą. Atsiliepime į A. A. atstovo advokato Mindaugo Skruibio apeliacinį skundą A. M. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad dvigubo persekiojimo principas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos Respublikos teismų praktikoje aiškinamas taip, kad, priėmus baigtinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti (tęsti) baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų (Gradinger v. Austria, no. 15963/90, judgement of 23 October 1995; Franz Fisher v. Austria, no. 37950/97, judgement of 29 May 2001; Sergey Zolotukhin v. Russia, no 14939/03, judgement of 10 February 2009, kasacinės nutartys Nr. 2K-152/2006, 2K-686/2007, 2K- 102/2008, 2K-7-68/2009). Pareiškėjas išnaudojo visas apskundimo galimybes, skųsdamas tiek Kauno apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyr. tyrėjos 2016 m. gegužės 5 d. nutarimą, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, tiek vėlesnį Kauno apygardos prokuratūros ONKTS prokuroro 2016 m. gegužės 26 d. nutarimą bei Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2016 m. birželio 16 d. nutartį. Jeigu jau nesutiko su priimtu galutiniu sprendimu – Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 26 d. nutartimi byloje Nr. 1S-933-397/2016, galėjo skųsti priimtą galutinį sprendimą Europos Žmogaus Teisių Teismui. Jau pats asmens persekiojimas ne tik baudžiamojo proceso tvarka, bet net ir administracinio, tarnybinio ar kitokios proceso tvarka yra teisiškai reikšmingas, kas konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Šis Teismas yra nurodęs, kad non bis in idem principo įtvirtinimo tikslas yra uždrausti ne tik nubaudimą už tą pačią veiką, dėl kurios baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu, bet ir baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimą. Taip pat nurodoma, kad nėra jokio pagrindo teigti apie galimą pirmosios instancijos teismo šališkumą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui jau buvo reiškiamas nušalinimas, kuris buvo tinkamai išspręstas ir atmestas motyvuota 2016 m. gruodžio 8 d. nutartimi. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu privatus kaltintojas A. A. ir jo atstovas advokatas Mindaugas Skruibis apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, o kaltinamieji R. D., A. M. ir jų gynėjai advokatai Vaidutis Paliukas, Vytautas Sirvydis prašė apeliacinį skundą atmesti.Privataus kaltintojo A. A. atstovo advokato Mindaugo Skruibio apeliacinis skundas atmetamas.Privataus kaltinimo bylų procesą reglamentuoja BPK XXX skyriaus nuostatos. Šių kategorijų bylų procesas pasižymi tuo, kad jame nedalyvauja valstybinis kaltintojas, o kaltinimą palaiko privatus kaltintojas. Privataus kaltinimo proceso ypatumas yra tas, kad byla nagrinėjama teisme be ikiteisminio tyrimo, todėl privataus kaltintojo skunde turi būti nuosekliai, aiškiai ir konkrečiai nurodytos veikos, kuriomis yra kaltinamas baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo. BPK 412 straipsnio 2 dalyje apibrėžtas nukentėjusiojo skundo privataus kaltinimo tvarka turinys – skunde ar pareiškime turi būti nurodyta: teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės; duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes; nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta. Skundas turi būti pasirašytas nukentėjusiojo, o BPK 408 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju pareiškimas – nukentėjusiojo teisėto atstovo. Iš privataus kaltinimo skundo turinio matyti, jog jame prašoma pripažinti kaltais pagal BK 140 straipsnio 1 dalį R. D. ir A. M., kadangi 2015 m. rugpjūčio 5 d. vykusios apklausos metu tyrėjai tyčia atliko neteisėtus veiksmus, neabejotinai suprasdami jų pavojingumą ir sąmoningai leido atsirasti BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytiems padariniams, nes A. A. buvo diagnozuotas vidutinio sunkumo depresijos epizodas.Pirmos instancijos teismas, nutraukdamas privataus kaltinimo procesą pagal pareiškėjo A. A. skundą, konstatavo, jog dėl to paties įvykio jau yra priimtas galutinis ir neskundžiamas Kauno apygardos teismo sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas nutarimo, atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl 2015 m. rugpjūčio 5 d. įvykio, pagrįstumas ir teisėtumas.Iš bylos ir informacinės teismų sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog Kauno apygardos teismas 2016 m. liepos 26 d. nutartimi A. A. skundą atmetė. Minėtoje nutartyje nustatyta, jog Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus vyr. tyrėja 2016 m. gegužės 5 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal A. A. prašymą dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato KP NNTV 2-ojo skyriaus vyriausiųjų tyrėjų R. D. ir A. M. veikų prieš pareiškėją ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-05847-15 pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Taigi privataus kaltintojo A. A. skunde nurodytos aplinkybės buvo įvertintos ir dėl jų yra priimta galutinė ir neskundžiama Kauno apygardos teismo nutartis. Apeliaciniame skunde teigiama, jog A. A. sveikatos sutrikdymo faktas niekada nebuvo tirtas ir vertintas, dėl šio fakto joks asmuo nebuvo persekiojamas, dėl šio fakto nėra priimta jokio procesinio sprendimo. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog yra priimta galutinė ir neskundžiama Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 26 d. nutartis būtent dėl tų pačių R. D. ir A. M. veiksmų. Minėtoje nutartyje nustatyta, jog pareigūnai padarė tarnybinius nusižengimus dėl aplaidumo, tačiau nėra pasisakoma, jog jų veiksmuose buvo nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tai, jog A. A. nesutinka su Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 26 d. nutartimi ir tuos pačius R. D. bei A. M. veiksmus prašo vertinti pagal kitą BK straipsnį, nesudaro pagrindo kartoti baudžiamąjį procesą ir tenkinti jo apeliacinį skundą.Pažymima, jog draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principas (non bis in idem), įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7. 4 straipsnyje, BK 2 straipsnio 6 dalyje, BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte, reiškia ne tik reikalavimą laikytis formalios procedūros pradedant, vykdant, taip pat atnaujinant baudžiamąjį procesą dėl nusikalstamos veikos, bet ir draudimą vykdyti pakartotinį baudžiamąjį persekiojimą už nusikalstamą veiką remiantis identiškais arba iš esmės tais pačiais teisiškai reikšmingais faktais, t. y. visuma konkrečių faktinių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu kaltinamuoju ir neatsiejamai susijusių tarpusavyje laiko bei erdvės aspektu, kurių buvimas turi būti įrodomas siekiant nuteisti ar pradėti baudžiamąjį persekiojimą (Sergey Zolotukhin v. Russia,no. 14939/03,judgment of 10 February 2009).Tiek EŽTT, tiek Lietuvos Respublikos teismų praktikoje šis principas aiškinamas taip, kad, priėmus baigtinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų (Sergey Zolotukhin v. Russia,no. 14939/03, judgment of 10 February 2009,kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-570/2010, 2K-121-677/2015, 2K-276-976/2015.)Aukščiau pateikta teismų praktikos analizė patvirtina, jog apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmos instancijos teismas neproporcingai išplėtė draudimo persekioti ir bausti už tą patį nusikaltimą principo aiškinimą ir tuo pačiu nepagrįstai suvaržė A. A. teisę į pažeistų interesų teisminę gynybą. Nagrinėjamu atveju privataus kaltinimo skunde R. D. ir A. M. kaltinami būtent dėl tų pačių teisiškai reikšmingų faktų, kas užkerta kelią ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą.Apeliantas taip pat teigia, kad A. A. kilo abejonių dėl skundžiamą nutartį priėmusio teismo objektyvumo ir šališkumo, kadangi būtent šios sudėties teismas 2016 m. spalio 17 d. nutartimi atsisakė pradėti privataus kaltinimo procesą pagal A. A. skundą. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad Kauno apylinkės teisme 2016 m. gruodžio 7 d. taikinamojo posėdžio metu privatus kaltintojas pareiškė nušalinimą bylą nagrinėjančiam teisėjui A. Purvainiui, prašydamas šį teisėją nušalinti nuo privataus kaltinimo skundo tolimesnio nagrinėjimo. Nurodė, kad tos pačios sudėties teismas jau nagrinėjo jo privataus kaltinimo skundą ir atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylą. Kauno apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 8 d. nutartimi netenkino privataus kaltintojo A. A. pareiškimo dėl Kauno apylinkės teismo teisėjo A. Purvainio nušalinimo. Minėtoje nutartyje konstatuota, jog susiklosčiusioje situacijoje nėra pagrindo išvadai, kad teisėjas A. Purvainis jau yra iš esmės išsprendęs kaltės klausimą (priėmęs nuosprendį) ar nagrinėjęs kitus proceso dalyvių klausimus toje pačioje byloje, dėl ko būtų reikalinga nusišalinti (BPK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Jokių kitų reikšmingų aplinkybių, galinčių būti pagrindu nusišalinti teisėjui, nustatyta nėra. Jų nenurodė ir pareiškėjas. Taigi iš 2016 m. gruodžio 8 d. nutarties matyti, jog nušalinimo klausimas buvo išspręstas motyvuota nutartimi. Aukštesnysis teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog byloje nėra pateikta duomenų, kurie suteiktų pagrindą abejoti skundžiamą nutartį priėmusio teisėjo šališkumu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
privataus kaltintojo A. A. atstovo advokato Mindaugo Skruibio apeliacinį skundą atmesti.