Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. V. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. l–18), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 30 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skunde nurodė, kad buvo suimtas ir laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose nuo 2013-09-14 iki 2015-06-12, kurių plotas nuo 6,43 m2 iki 8,0 m2. Kamerose nuolat buvo laikoma po tris – keturis asmenis. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinama suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankamai užtikrinama kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių organizavimas, siekiant į nustatytas veiklas įtraukti suimtuosius. Nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus teritorijoje, negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir pakankami sportuoti patalpose, negalėjo lankyti įvairių renginių, dirbti ir pan. Taigi, santykinai mažą patalpų plotą, ar nežymiai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose galėjo kompensuoti suteikta judėjimo laisvė. Grįžęs iš įkalinimo įstaigos jautėsi prislėgtas, dingo noras bendrauti, užsiimti kokia nors veikla. Kreipėsi į psichiatrą, psichologą. Po patirto streso Lukiškių TI-K nuolat turi vartoti raminamuosius vaistus, įtampa ir stresas jaučiamas iki šiol. Sprendžiant gyvenamojo ploto pažeidimo faktą būtina atsižvelgti į tai, kad kameroje buvo tik dvi kėdės, o lovos ir kiti baldai, sanitarinis mazgas, praustuvė, daiktų spintelė užėmė didžiąją dalį kameros ploto, nors suimtieji gyveno trise, šios sąlygos trukdė ramiai pailsėti, išsimiegoti, būdamas tokiose patalpose buvo priverstas nuolat gulėti ar sėdėti. Kadangi turi stuburo išvaržą, jam reikia nuolat atlikti pratimus, tam, kad galėtų laisvai judėti, o tokios galimybės mažoje perpildytoje kameroje neturėjo. Dėl to pablogėjo jo sveikata, atsirado pakitimai stubure, nuolat tirpsta kojos, sunku judėti. Gultai buvo įrengti taip, kad tarp miegamojo vietų nebuvo minimalaus atstumo. Dėl didelio suimtųjų skaičiaus tekdavo valgyti atšalusį maistą. Lukiškių TI-K pirmo ir trečio korpuso gyvenamosiose kamerose kaliniams nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškvieti budintį pareigūną, o antro korpuso gyvenamosiose kamerose kaliniams yra užtikrinama galimybė signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, tačiau realiai signalizacijos mygtukai neveikia. Kiekvieną kartą, kai reikia iškviesti budintį pareigūną, tenka daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Tas pats pasakytina ir po išsimaudymo dušo patalpose – tenka ilgai laukti ir daužyti į duris, kol bus išvesti į gyvenamąsias kameras. Tokiu būdu suimtiesiems neužtikrinamas saugumas, jeigu kameroje kyla grėsmė sveikatai. Turėjo teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors tokia praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimus ir kitokį nežmonišką, žiaurų ar žeminantį elgesį ar baudimą išaiškinimui. Dėl nesuteiktos galimybės nuolat pakankamai judėti, sustingo kaulai, raumenys tapo ne tokie stiprūs, išėjus iš Lukiškių TI-K po dviejų savaičių einant lūžo kojos kaulai. Gydytojų nuomone dėl nepakankamo fizinio aktyvumo beveik du metus būnant Lukiškių TI-K sumažėjo kaulų tankis, padidėjo kaulų trapumas. Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliai neatitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr.V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) reikalavimų, kadangi juose nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių. Kiemeliuose nuolat būdavo šiukšlių, suoliukas sulaužytas, sienos pažaliavusios nuo pelėsių ir grybelių. Kiemeliai nebuvo periodiškai valomi, o tuo atveju, jei dulka – laistomi. Pasivaikščiojimo kimeliai buvo apdengti šiferiniu stogu, kuriame yra asbesto. Asbesto yra ir sienose, kanalizacijoje. Asbestas sukėlė pavojų jo sveikatai. Kamerose neveikia ventiliacija, vėdinama yra per langą, kamerose drėgna ir tamsu. Švaraus oro kiekis neatitinka norminio oro švarumo, suimtiesiems neužtikrinamas švaraus oro kiekis. Langą uždengia keturių eilių grotos, todėl ribojami vėjo ir šviežio oro srautai. Čiužiniai pūva, užsiveisia parazitai, lovos rūdija nuo drėgmės. Kamerose neužtikrinamas apšvietimas. Natūrali šviesa beveik nepatenka į patalpas. Kamerose buvo dirbtinis apšvietimas, kuris buvo labai stiprus, nuo jo skaudėjo akis ir galvą. Patys šviesos neturėjo galimybės išjungti, kadangi kamerose nėra jungiklių. Dėl silpno natūralaus apšvietimo atsirado pakitimai akių dugne, nusilpo regėjimas. Kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra. Žiemą temperatūra būdavo nuo 10oC iki 14oC, o vasarą net iki 35oC. Nebuvo leidžiama turėti ventiliatoriaus. Lukiškių TI-K administracijos ne kartą prašė kameroje išmatuoti temperatūrą, tačiau administracija tai padaryti atsisakė. Kameros nebuvo suremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, buvo drėgnos, dažai nuo sienų nusilupę, sienos nepritaikytos valymui. Dėl šių aplinkybių jam nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai, sukildavo temperatūra, taip pat atsirado grybelis, kurį gydosi iki šiol. Lukiškių TI–K laikymo laikotarpiu nebuvo aprūpintas patalyne – išduodavo vieną paklodę ir užvalkaliuką pagalvei, neišduodavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių, vėliau išduodavo vieną virtuvinį rankšluostį. Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės ant metalinių lovų čiužiniai rūdydavo, pūdavo. Apatinio trikotažo iš pradžių Lukiškių TI-K administracija neplaudavo, vėliau plaudavo tik tuo atveju, jei suimtasis turi tam specialiai skirtą skalbimo maišą, taigi, jei suimtasis neturi sąskaitoje pinigų nusipirkti specialiai skalbimui skirtą maišą, jis neturi galimybės plauti savo apatinio trikotažo. Jei suimtasis neturi sąskaitoje pinigų, jam viršutiniai drabužiai plaunami vieną kartą per du mėnesius. Teko plauti viršutinius drabužius savarankiškai, tačiau nebuvo sąlygų jų džiovinti. Tualetinio popieriaus nebuvo išduodama pakankamai – dviem savaitėms būdavo išduodama pusė rulonėlio, kurio nepakakdavo. Šiukšlių konteineriai yra prie pat gyvenamųjų kamerų langų, todėl tekdavo nuolat užuosti nemalonų kvapą. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais. Visose kamerose unitazas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas sienele, kuri neaukštesnė nei 1,35 m. Ne kartą jam naudojantis unitazu pareigūnai atidarydavo duris neįsitikinę, kad jis naudojasi sanitariniu mazgu. Kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, todėl kameroje nuo nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą. Dėl šių aplinkybių jo orumas buvo pažeistas, patyrė gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, pažeminimą, jautė diskomfortą. Lukiškių TI-K dažnai nebūna karšto vandens, dėl to nesudaroma galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Lukiškių TI-K nesiėmė veiksmų, kad sutrumpintų šios teisės suvaržymą, t. y. nekeitė grafiko, atsiradus šiltam vandeniui nebuvo vedamas nusiprausti be eilės. Dušo patalpos neatitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų – patalpos nešvarios, dušo praustuvai sulaužyti. Kamerose buvo tarakonų, pelių, vorų, utelių, blakių. Lukiškių TI-K nevykdė arba vykdė tik po daugkartinių prašymų deratizacijos ir dezinfekcijos darbus. Deratizacija ir dezinfekcija buvo neefektyvi, be to iš karto po tokios procedūros, neišvėdinus kameros, suimtieji buvo vedami atgal į kamerą ir priversti kvėpuoti nuodais. Nebuvo tinkamai užtikrinamas maitinimas, maistas buvo nekaloringas, o maisto davinio energetinė vertė nuo 1 300 iki 1 500 kcal. Maistas paduodamas pro duris į kameras nebuvo sveriamas, todėl dažnai neatitiko nustatyto kiekio. Kalėjime nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maitą atnešdavo tiesiai į gyvenamąją kamerą, kol išdalindavo jis atšaldavo. Ne kartą teko matyti, kaip maisto dalintojas dalina maistą be higieninių pirštinių. Iki sulaikymo gyveno su žmona. Jam būnant suimtam buvo palaikomas tarpusavio ryšys trumpalaikiais pasimatymais, telefoniniais pokalbiais. Viso sulaikymo metu jam nebuvo užtikrinti ilgalaikiai pasimatymai. Dėl nesudarytos galimybės pakankamai bendrauti ir palaikyti socialinius ryšius jo žmonai ir sūnui nustatyta depresija, o sūnui ir raidos sutrikimas. Visos nurodytos gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K sukėlė fizinius skausmus ir psichologinius išgyvenimus. Ribotos galimybės judėti, privatumo nebuvimas kėlė kančią, baimę ir nevisavertiškumo jausmą, kurie jį žemino ir menkino. Buvo sunku išgyventi tokioje aplinkoje, dėl to tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo orumas, reputacija, buvo dideli dvasiniai sukrėtimai, dėl kurių patyrė emocinius dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą.