Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-07-02 · Administracinė byla Nr. A-146-1846-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2011-11-25Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-07-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-07-02
Bylos Nr.
A-146-1846-12
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00406-2011-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Anatolijus Baranovas
Pareiškėjas
V. T.
Atsakovas
Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Administracinė byla Nr. A146-1846/2012Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00406-2011-8Procesinio sprendimo kategorija 22 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. liepos 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas V. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 5-10), prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK, atsakovas) viršininko 2011 m. gegužės 9 d. nutarimą Nr. 20-9-1-20 (toliau – ir Nutarimas Nr. 20-9-1-20) ir Kauno AVPK 2011 m. gegužės 9 d. oficialų perspėjimą Nr. 20-6-1-20 (toliau – ir Oficialus perspėjimas Nr. 20-6-1-20).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžiamas Nutarimas Nr. 20-9-1-20 yra individualus administracinis aktas, todėl jis turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Nutarimas Nr. 20-9-1-20 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos, kuri įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus sprendimus, t. y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-990/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-964/2007). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi tiksliai žinoti, kokią teisei priešingą veiką įvykdė ir kokiu teisiniu pagrindu jam skiriamos poveikio priemonės. Akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A444-203/2005, Nr. A556-549/2007, Nr. A63-994/2008, Nr. A556-1395/2008). Nutarimas Nr. 20-9-1-20, kuriuo remiantis pareikštas Oficialus perspėjimas Nr. 20-6-1-20, yra abstraktus, motyvai formalūs, jokių duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad pareiškėjas palaiko ryšius su organizuotomis grupuotėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir jog gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, atsakovas neturi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmeniui taikant prevencinę priemonę – oficialų įspėjimą, būtina, jog policijos įstaiga turėtų duomenų apie tai, kad asmens, kurio atžvilgiu ketinama taikyti prevencinę priemonę, veiksmai aiškiai atitinka Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – ir ON užkardymo įstatymas) 4 straipsnyje nurodytų veiksmų pobūdį. Kita privaloma sąlyga yra ta, kad tokie duomenys policijos pareigūnų buvo surinkti įstatymų nustatyta tvarka. Nepaisant to, kad minėtos informacijos turinio ir jos rinkimo būdų prasme Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad asmuo, kuriam taikomas oficialus perspėjimas, turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ir jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys: 2008 m. spalio 6 d. Nr. A525-224/2008, 2008 m. lapkričio 11 d. Nr. A442-1859/2008). Pareiškėjas teigė, kad atsakingi policijos pareigūnai galėjo jam pareikšti oficialų perspėjimą tik turėdami tokių duomenų, kokius turėti imperatyviai įpareigoja įstatymas. Pareiškėjo nuomone, Oficialus perspėjimas Nr. 20-6-1-20 jam pareikštas nesant tokių duomenų, t.y. nepagrįstai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. gegužės 15 d. nutarime nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tuo pačiu nutarime pažymėta, jog toks draudimas nėra absoliutus ir teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, sprendžia, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog pareiškėjo negalėjimas ar neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų bei atsakovo nekomunikavimas su pareiškėju dėl turimos informacijos pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo principą (EŽTT sprendimai: 2009 m. balandžio 21 d. Miran prieš Turkiją,; 2009 m. balandžio 21 d. Topai prieš Turkiją). 2008 m. gruodžio 16 d. EŽTT sprendime Gulijev prieš Lietuvą taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad administraciniai teismai savo sprendimuose rėmėsi „įslaptinta“ išvada, nors pareiškėjas su jos turiniu supažindintas nebuvo, taip buvo suvaržyta pareiškėjo teisė į gynybą. Atsižvelgiant į minėtą EŽTT praktiką, galima teigti, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 straipsnis). Pareiškėjas pažymėjo, kad jis nėra įrašytas į policijos operatyvinę įskaitą, jo atžvilgiu nėra taikomi jokie operatyvinės veiklos metodai, jis nėra pažįstamas ir nebendrauja su jokiais asmenimis, kurie priklauso ar galėtų priklausyti organizuotai nusikalstamai grupei ar nusikalstamam susivienijimui, nepalaiko aktyvių ryšių su asmenimis, kurie vykdo (galėtų vykdyti) ar rengiasi vykdyti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, niekada nebuvo teistas, jo atžvilgiu niekada nebuvo ir nėra vykdomas joks baudžiamasis persekiojimas, jam niekada nebuvo pareikšti jokie įtarimai dėl dalyvavimo nusikalstamoje veikloje. Jis yra vedęs, turi verslą. Mano, kad atsakovo galimai turimi duomenys apie jo epizodinį ir formalaus pobūdžio bendravimą su asmenimis, kurie yra policijos vykdomų operatyvinių veiksmų objektai, nesudaro teisinio pagrindo taikyti prevencinės priemonės – oficialaus perspėjimo. Įvertinus tai, kad atsakovas rėmėsi vien tik neviešo pobūdžio informacija, atsižvelgiant į formuojamą Lietuvos teismų ir EŽTT praktiką, Nutarimas Nr. 20-6-1-20 ir Oficialus perspėjimas Nr. 20-6-1-20 turi būti panaikinti kaip neteisėti ir nepagrįsti.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 20-21) rėmėsi Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimu, kuriame pažymėta, jog prevencinės poveikio priemonės asmenims gali būti taikomos tik esant visiems ON užkardymo įstatymo 4 straipsnyje išvardytiems šių priemonių taikymo pagrindams. Nagrinėjamu atveju ginčijamas Oficialus perspėjimas Nr. 20-6-1-20 pareikštas griežtai laikantis ON užkardymo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintų principų ir 4 straipsnyje numatytų pagrindų, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Duomenys, dėl kurių pareiškėjui pritaikyta prevencinio poveikio priemonė, yra gauti operatyvinių veiksmų atlikimo metu ir užfiksuoti teisės aktų nustatyta tvarka, kaip yra numatyta ON užkardymo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje. Oficialaus perspėjimo Lietuvos Respublikos įstatymo vardu forma yra nustatyta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. 5-V-314 „Dėl Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatų taikymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir ONUĮ taikymo taisyklės) 3 priede. Oficialaus perspėjimo tekstą sąlygoja ne tik ON užkardymo įstatymo 5 straipsnis, apibrėžiantis oficialaus perspėjimo sąvoką, bet ir šio įstatymo 4 straipsnis, numatantis prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindus. Atsižvelgiant į ON užkardymo įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat į 5 straipsnio konstrukciją, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2008 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008, 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-803/2008). Duomenys dėl kurių pareiškėjui pritaikyta prevencinio poveikio priemonė, yra gauti operatyvinių veiksmų atlikimo metu ir užfiksuoti teisės aktų nustatyta tvarka, kaip yra numatyta Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (toliau – ir Operatyvinės veiklos įstatymas) 3 straipsnio 4 dalyje. Operatyvinių veiksmų metu gauta informacija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas) 7 straipsnio 1 dalies 19 punktu ir 2 dalies 20 punktu, sudaro valstybės arba tarnybos paslaptį. Tokiai informacijai taip pat netaikomos Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatos (1 straipsnio 3 dalies 6 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1859/2008 yra nurodęs, jog reikalavimas, kad pareiškėjas nedarytų oficialiame perspėjime nurodytų teisės pažeidimų, nėra didesnis pareiškėjo laisvių suvaržymas nei numato ON užkardymo įstatymas. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo nurodytuose EŽTT sprendimuose skundo objektu buvo ne prevencinio poveikio priemonės taikymas.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimu (b. l. 51-54) pareiškėjo V. T. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Kauno AVPK viršininkas patvirtino 2011 m. gegužės 9 d. nutarimą Nr. 20-9-1-20, kuriuo nutarta pareiškėjui V. T. taikyti prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą (b. l. 22). Vykdydamas Nutarimą Nr. 20-9-1-20, Kauno AVPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-jo skyriaus pareigūnas, vadovaudamasis ON užkardymo įstatymo 1, 4, 5 straipsniais, 2011 m. gegužės 9 d. pareiškė V. T. oficialų perspėjimą Nr. 20-9-1-20 (b. l. 12). Nutarime Nr. 20-9-1-20 nurodyta, kad prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą – nutarta taikyti atsižvelgiant į įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis apie tai, kad pareiškėjas gali priklausyti „Kalpokinių“ nusikalstamai grupuotei. Oficialiame perspėjime Nr. 20-9-1-20 nurodyta, kad jis priimtas remiantis Nutarimu Nr. 20-9-1-20, esant pakankamam pagrindui manyti, kad pareiškėjo veiksmai varžo kitų asmenų teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms. Oficialiame perspėjime Nr. 20-9-1-20 yra aiškiai nurodyta, kad pareiškėjui, savo elgesiu tiesiogiai ar netiesiogiai remiant organizuotas grupes ar nusikalstamus susivienijimus, priklausant jiems, teikiant finansinę ar materialinę paramą, naudingą informaciją nusikalstamai veiklai plėtoti, turint tikslą padaryti nusikaltimus ir kitą neteisėtą veiklą, keliančią žalą valstybės, visuomenės ir asmenų interesams, slepiant ir apie tai nepranešant teisėsaugos institucijoms, bus taikomos teisinio poveikio priemonės, traukiant pareiškėją administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn.

Oficialus perspėjimas yra viena iš ON užkardymo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų prevencinio poveikio priemonių rūšių. Oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis (ONUĮ 5 str.). Pagal ON užkardymo įstatymo 4 straipsnį tokia prevencinio poveikio priemonė gali būti taikoma asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra pažymėjęs, kad asmenų ryšiai su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais reiškia, jog ,,vienas iš būtinų pagrindų asmeniui taikyti Įstatyme nustatytas prevencines poveikio priemones turi būti duomenys, kurie atspindi tokius minėtų asmenų veiksmus, kurie liudija ne tik tai, kad šie asmenys palaiko ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, bet ir tai, kad šie ryšiai leidžia pagrįstai manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus“.

Aiškindamas ON užkardymo įstatymą 4 straipsnį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą pažymėjęs, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti (ABTĮ 86 straipsnio taikymo prasme išaiškinti) nurodytos informacijos gavimo teisėtumą, t. y. patikrinti, ar minėta informacija buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti minėtas prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka. Kitaip tariant, teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Atsižvelgiant į šios teisės normos nuostatos blanketinį pobūdį, būtina vadovautis ir kitais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (šiuo atveju Operatyvinės veiklos įstatymu). Svarstomoje normoje nurodytos informacijos pobūdis bei turinys parodo, kad ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, t. y. ji turi turėti slaptumo elementus. Operatyvinės veiklos įstatymo taikymo požiūriu tai patvirtina Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas, pagal kurį valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus. Pagal svarstomą teisės normą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į minėto oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (žr.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose:2008 m. spalio 6 d. Nr. A525-224/2008, 2008 m. liepos 11 d. Nr. A63-1338/2008, 2008 m. gegužės 20 d. Nr. A143-803/2008, 2009 m. gruodžio 11 d. Nr. A662-1387/2009 ir kt.).

Teismas ištyręs įrodymus nustatė, kad Nutarimas Nr. 20-9-1-20 priimtas ir jo pagrindu pareiškėjui taikyta prevencinė poveikio priemonė – Oficialus perspėjimas Nr. 20-9-1-20 – grįsti įslaptinta informacija, taip pat informacija, gauta iš viešųjų šaltinių. Vieši bylos duomenys patvirtina tai, kad pareiškėjas praeityje teistas Vokietijos Miuncheno teismo už pinigų padirbinėjimą. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 3 d. sprendimu, motyvuodamas tuo, kad Ž. Ž. gali priklausyti „Kalpokinių“ nusikalstamai grupuotei, gali daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, tokius kaip turto prievartavimas, prekyba narkotinėmis medžiagomis, todėl siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, skirdamas jam prevencinę poveikio priemonę – teismo įpareigojimus, uždraudė jam bendrauti ir su V. T.. Minėtas teismo sprendimas 2011 m. gegužės 26 d. Kauno apygardos teismo nutartimi paliktas galioti.

2011 m. lapkričio 25 d. sprendime teismas konstatavo, kad viešos medžiagos visuma, nors ir leidžia spręsti apie galimus pareiškėjo ryšius su tam tikrais asmenimis, galimai susijusiais su organizuotų nusikalstamų grupuočių nariais, o tai neigiamai charakterizuoja pareiškėją, tačiau šie faktiniai duomenys nėra pakankami prevencinio poveikio priemonės taikymui, todėl teisingumo įvykdymas neatsiejamas nuo įslaptintos informacijos, gautos atliekant operatyvinius veiksmus, kuri buvo pateikta teismui teismo posėdžio metu susipažinti bei įvertinti. Susižinęs su įslaptinta medžiaga teismas konstatavo, kad šioje medžiagoje yra pakankamai duomenų, duodančių pagrindą spręsti, kad tam tikra pareiškėjo veika nėra suderinama su pagrindinio šalies įstatymo bei kitų teisės aktų laikymusi ir gali kelti pavojų valstybės garantuojamiems saugiems visuomeniniams santykiams. Atsižvelgdamas į EŽTT praktiką, teismas akcentavo, kad įslaptinti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai negalėtų lemti oficialaus perspėjimo taikymo, tačiau šiuo atveju įslaptinta medžiaga nėra vienintelė ir absoliuti imperatyvaus pobūdžio padarinių – reikalavimo asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų – atsiradimui. Teismas pateiktą įslaptintą operatyvinę medžiagą vertino visumoje su byloje esančiais viešais duomenimis ir nusprendė, kad ji įtvirtina viešus faktinius duomenis, padeda visiškai užtikrinti teisingumą ir sudaro pagrindą teigti, jog atsakovas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas palaiko ryšius su organizuotomis grupuotėmis bei gali vykdyti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, o tai yra ON užkardymo įstatyme numatytas pagrindas taikyti prevencinio pobūdžio priemonę – oficialų perspėjimą. Pareikšto Oficialaus perspėjimo Nr. 20-9-1-20 teisėtumas įrodytas ne tik įslaptinta medžiaga, bet ir kitais papildomais neįslaptintais duomenimis, kurių pagrindu taip pat galima vertinti pareiškėjo veiksmus kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui, spręsti apie jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veikla. Teismas nusprendė, kad tiek slaptų, tiek neslaptų įrodymų visuma leidžia konstatuoti, kad Oficialus perspėjimas Nr. 20-9-1-20 pareiškėjui taikytas pagrįstai ir teisėtai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad reikalavimas, jog pareiškėjas laikytųsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nedarytų Oficialiame perspėjime Nr. 20-9-1-20 nurodytų teisės pažeidimų, nėra didesnis pareiškėjo laisvių suvaržymas nei numato ON užkardymo įstatymo 5 straipsnio nuostata, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą Oficialų perspėjimą Nr. 20-9-1-20 vien dėl to, kad pareiškėjas yra įspėtas nedaryti konkrečių teisės pažeidimų. Atsižvelgiant į ON užkardymo įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą ir šio įstatymo 5 straipsnio konstrukciją, darytina išvada, jog oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija. Oficialaus perspėjimo forma yra nustatyta ONUĮ taikymo taisyklių 3 priede.Oficialaus perspėjimo tekstą sąlygoja ne tik ON užkardymo įstatymo 5 straipsnis, apibrėžiantis oficialaus perspėjimo sąvoką, bet ir šio įstatymo 4 straipsnis, numatantis prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindus. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, esą Oficialus perspėjimas Nr. 20-9-1-20 yra abstraktus, jo motyvai formalūs, ir kad jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

Remdamasis išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Kauno AVPK viršininko 2011 m. gegužės 9 d. patvirtintas nutarimas Nr. 20-9-1-20 ir jo pagrindu pareiškėjui 2011 m. gegužės 9 d. pareikštas oficialus perspėjimas Nr. 20-9-1-20 yra pagrįsti ir teisėti, naikinti jų nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str.1 p.)..

III.

Pareiškėjas V. T. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 59-64) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Skundas pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas dėl dviejų individualių administracinių aktų - Nutarimo Nr. 20-9-1-20 ir Oficialaus perspėjimo Nr. 20-9-1-20. Skundą teismui pareiškėjas nurodė, kad Nutarimas Nr. 20-9-1-20 yra abstraktus ir turi būti panaikintas kaip neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, tačiau neginčijo Oficialaus perspėjimo turinio atitikimo Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms. Teismas sprendime konstatavo, kad Oficialus perspėjimas Nr. 20-9-1-20 atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, tačiau neaptarė ir neanalizavo skundo argumentų dėl Nutarimo Nr. 20-9-1-20 turinio atitikimo minėtam įstatymui. ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nepasisakė dėl reikalavimo panaikinti Nutarimą Nr. 20-9-1-20, bet ėmėsi ex officio nagrinėti klausimą dėl Oficialaus perspėjimo Nr. 20-9-1-20 atitikimo Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams, nors toks klausimas skunde nebuvo keliamas. Apeliantas mano, jog teismo sprendimas priimtas neįsigilinus į skunde keliamus reikalavimus bei pateiktus argumentus, neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrus bylą (ABTĮ 86 str.).ON užkardymo įstatymo 2, 4 straipsnių nuostatos reiškia, kad asmuo neabejotinai turi būti susijęs su organizuotu nusikalstamumu. Nutarime Nr. 20-9-1-20 nurodyta, kad pareiškėjas gali priklausyti „Kalpokinių“ nusikalstamai grupuotei. Iš Nutarimo Nr. 20-9-1-20 turinio aišku, kad atsakovas tik mano, jog ryšiai gali būti, tačiau jie nėra nustatyti, todėl vien dėl šios priežasties pareiškėjui negalėjo būti taikomos prevencinės priemonės, nes atsakovas nėra surinkęs duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti apie pareiškėjo ryšius su nusikalstamu pasauliu. Be to, nei Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas, nei ONUĮ taikymo taisyklės nenumato sąvokos „nusikalstama grupuotė“, kokia yra minima Nutarime Nr. 20-9-1-20. Apelianto manymu, atsakovas neturi duomenų apie jo ryšius su organizuotomis grupėmis ar nusikalstamais susivienijimais ir tik abstrakčiai naudodamas jam vienam suprantama sąvoką „nusikalstama grupuotė“ nepagrįstai priėmė Nutarimą Nr. 20-9-1-20 ir pareiškė Oficialų perspėjimą Nr. 20-9-1-20, nors tokią prevencinę priemonę galima taikyti tik nustačius neginčijamus asmens ryšius su organizuotomis grupėmis ar jų nariais. Apeliantas pabrėžia, jog, nesant duomenų apie jo ryšius su nusikalstamo susivienijimo ar organizuotos grupės nariais, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad jis rengiasi vykdyti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus.

Atsakovo į bylą pateikti dokumentai, kurie neva patvirtina, kad pareiškėjas praeityje yra teistas Vokietijoje, neatitinka įrodymams keliamų leistinumo reikalavimų – t. y. surašyti užsienio (ne valstybine) kalba, be to, nežinia kieno parengti, todėl teismas negalėjo jais remtis priimdamas sprendimą (ABTĮ 9, 57 str.). Pateikti duomenys yra keturiolikos metų senumo, t. y. veika, dėl kurios padarymo, pirmosios instancijos teismo teigimu, pareiškėjas buvo nuteistas, įvykdyta dar 1997 m. Per šį keturiolikos metų laikotarpį pareiškėjo atžvilgiu niekada nebuvo taikytos jokios baudžiamojo persekiojimo priemonės, jis nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jam nebuvo pareikšti jokie įtarimai dėl nusikalstamos veikos padarymo ar dalyvavimo nusikalstamuose susivienijimuose. Pareiškėjas neturi galiojančių administracinių nuobaudų ir apskritai administracine tvarka yra baustas tik vieną kartą prieš septynerius metus už Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Jis yra vedęs, turi verslą. Pirmosios instancijos teismas, net ir neturėdamas neginčijamų duomenų apie pareiškėjo teistumą, konstatavo, kad jis charakterizuotinas neigiamai. Tokios teismo išvados leidžia apeliantui manyti, kad jis yra antrą kartą persekiojamas dėl nusikalstamos veikos, už kurios padarymą jau yra atlikęs bausmę, o teistumas išnykęs (remiantis atsakovo pateiktais duomenimis). Teigia, kad teismas, iš naujo vertindamas galimą jo teistumą praeityje kaip reikšmingą aplinkybę ir pagrindą taikyti jam prevencinę priemonę – oficialų perspėjimą, pažeidė konstitucinę nuostatą, kuri nustato, jog niekas negali būti teisiamas du kartus už tą patį nusikaltimą. Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 3 d. sprendimu ir Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 26 d. nutartimi prevencinė priemonė – teismo įpareigojimai skirta Ž. Ž., kuriam uždrausta bendrauti su eile asmenų, tarp jų su V. T. (apeliantu), o ne priešingai. Šiuose teismų sprendimuose nėra pasakyta apie pareiškėją. Aplinkybė, kad asmeniui, kuriam taikomi teismo apribojimai, uždrausta bendrauti su apeliantu, negali turėti įtakos jo paties teisėms ir pareigoms, taip pat neįgalina teigti, kad jis yra susijęs su organizuotu nusikalstamumu ir kad rengiasi daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Taigi, anot apelianto, jokie vieši duomenys nepatvirtina ir negali patvirtinti, kad jis yra kaip nors susijęs su asmeninis, kurie susiję su nusikalstama veikla, ar kad jo paties veiksmai kaip nors varžo kitų asmenų teises ir laisves.Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju buvo pažeista pusiausvyra tarp būtinybės apsaugoti valstybės paslaptį sudarančią (ar kitą įslaptintą) informaciją (viešojo intereso) ir jo teisių apsaugos. Teismo sprendimas atmesti jo skundą pagrįstas vien įslaptintais duomenimis, su kuriais susipažinti jam ir jo atstovui nebuvo galimybės, todėl mano, jog prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas Nr. 20-9-1-20 (taip pat ir Nutarimas Nr. 20-9-1-20) pritaikyta nesant ON užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytų pagrindų.ABTĮ 82 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad baigiant bylą nagrinėti yra paskelbiami rašytiniai įrodymai. Pirmosios instancijos teismas baigiamajame teismo posėdyje nepaskelbė, kad priimdamas sprendimą remsis įslaptinta (operatyvine) informacija, nors pateiktus slaptus duomenis apie tai, kad pareiškėjas neva susijęs su nusikalstamu pasauliu, pripažino tinkamu įrodymu. Todėl apeliantas mano, kad teismas nesivadovavo Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimais dėl objektyvaus bylos aplinkybių ištyrimo, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju yra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 142 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą (b. l. 72-73) grindžiamas šiais argumentais:

Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra nurodęs, jog tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes.EŽTT 2010 m. liepos 6 d. sprendime byloje Pocius prieš Lietuvą yra pažymėjęs, kad teisė susipažinti su reikšmingais įrodymais nėra absoliuti. Kai kuriose bylose gali būti būtina nepateikti gynybai tam tikrų įrodymų tam, kad būtų užtikrintos kitų asmenų fundamentalios teisės arba apsaugotas svarbus viešas interesas. Pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį leistinos tik tokios gynybos teises apribojančios priemonės, kurios yra neišvengiamai būtinos. Be to, siekiant užtikrinti asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, bet kokius sunkumus, su kuriais susiduria gynyba dėl teisių apribojimo, turi pakankamai atsverti teisminių institucijų taikomos procedūros.Skundžiamas teismo sprendimas nėra pagrįstas išimtinai tik įslaptinta informacija, nes teismas taip pat rėmėsi ir viešo pobūdžio medžiaga, apibūdinančia pareiškėjo ryšius bei elgesį, kurie visiškai atitinka ON užkardymo įstatymo 4 straipsnyje nurodytus pagrindus. Atsakovo manymu, tai paneigia apelianto argumentus, esą Kauno AVPK neturi šioje įstatymo normoje numatytų duomenų, suteikiančių pagrindą pareikšti jam oficialų perspėjimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas apskundė teismui Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. gegužės 21 d. nutarimą Nr.20-9-1-20, kuriuo atsakovas, vadovaudamasis ON užkardymo įstatymo 1,3,4 straipsniais, nutarė taikyti V. T. prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą, taip pat vykdant šį nutarimą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos vyriausiojo tyrėjo vadovaujantis ON užkardymo įstatymo 1,4,5 straipsniais pareikštą V. T. 2011 m. gegužės 9 d. oficialų perspėjimą Lietuvos Respublikos vardu Nr.20-9-1-20.

Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo, kuris nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (ONUĮ 1 str.), 3 ir 4 straipsniuose (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1486 redakcija) įtvirtinta, kad prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas gali būti taikoma asmenims esant tokiems pagrindams: 1) jei įstatymų nustatyta tvarka yra gauti duomenys apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais; 2) iš nurodytų duomenų yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus; 3) prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Oficialaus perspėjimo sąvoka yra atskleista šio įstatymo 5 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

Konstitucinis Teismas, svarstydamas kai kurių Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme įtvirtintų normų konstitucingumą, 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime, be kita ko, pažymėjo, kad pagal Konstituciją valstybė – visos visuomenės organizacija, privalanti garantuoti viešąjį interesą, turi ne tik teisę, bet ir priedermę imtis įvairių teisėtų priemonių, užkertančių kelią nusikaltimams, ribojančių bei mažinančių nusikalstamumą. Valstybės nustatytos ir taikomos priemonės turi būti veiksmingos. Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime pabrėžė veiksmingai įgyvendinamų įvairių prevencinių priemonių sistemos svarbą užkertant kelią nusikaltimams. Nurodė, kad prevencinėmis priemonėmis siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, kurių padarymo tikimybė būtų didesnė, jeigu tokių priemonių nebūtų imtasi.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ir taikant įstatymus (ABTĮ 13 str. 1 d.) dėl Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnio nuosekliai laikomasi pozicijos, kad šios įstatymo normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu policijos įstaigoje bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Teismas kiekvieno konkretaus ginčo dėl prevencinio poveiklio priemonių taikymo pagrindų buvimo (nebuvimo) turi patikrinti nurodytos informacijos gavimo teisėtumą (ar minėta informacija buvo renkama įstatymų nustatyta tvarka) (žr.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2008 m. gegužės 20 d. Nr. A143-803/2008; 2008 m. liepos 11 d. Nr. A63-1338/2008; 2008 m. spalio 6 d. Nr. A525-224/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. Nr. A442-1859/2008; 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis Nr.A662-1387/2009; 2009 m. lapkričio 30 d. Nr.A662-1094/2009; 2010 m. gruodžio 9 d. Nr.A146-1134/2010;2011 m. gruodžio 20 d. Nr.A143-3254/2011 ir kt.). Patikrinusi bylą teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas nenukrypstant nuo šiose administracinėse bylose suformuotos praktikos. Pirmosios instancijos teismas, kaip matyti iš bylos medžiagos, susipažino su visa (įslaptinta ir neįslaptinta medžiaga), t.y. patikrino, ar policijos įstaiga turėjo informacijos (duomenų), gautos įstatymų nustatyta tvarka, kuri buvo pagrindas taikyti pareiškėjui oficialų perspėjimą.

ON užkardymo įstatymo 4 straipsnio konstrukcija yra blanketinė. Šioje įstatymo normoje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinkta vadovaujantis specialiaisiais tokio pobūdžio informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (Operatyvinės veiklos įstatymu). Tokios informacijos turinys nėra viešas. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos veiksmų metu gautą informaciją bei jos pagrindu parengtą analitinę informaciją. Atsižvelgdamas į šį teisinį reguliavimą bei remdamasis ON užkardymo įstatymo 5 straipsnyje pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2010 m. balandžio 19 d.A756-162/2010, 2010 m. liepos 30 d. Nr. A146-816/2010 ir kt.). Dėl minėtų įstatymų normų taip pat yra išaiškinta, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. spalio 6 d. Nr. A523-224/2008, 2008 m. liepos 11 d. Nr. A63-1338/2008, 2008 m. gegužės 20 d. Nr.A143-803/2008, 2008 m. lapkričio 17 d. Nr. A442-1859/2008, 2009 m. gruodžio 11 d. Nr. A662-1387/2009, 2009 m. lapkričio 30 d. Nr. A662-1094/2009 ir kt.).

Apeliantas pagrįstai nurodo, kad nutarimas skirti asmeniui oficialų perspėjimą, kaip ir oficialus perspėjimas, yra individualus administracinis aktas, tačiau pažymėtina tai, kad įstatymu nustatyta informacijos apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais rinkimo specifika lemia tai, kad, kaip jau buvo minėta, oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija. Tie patys reikalavimai taikytini ir nutarimo taikyti prevencinę priemonę, kurio pagrindu priimamas oficialus perspėjimas, turiniui. Pirmosios instancijos teismas sprendime dėl šių abiejų individualių aktų pasisakė apibendrintai ir konstatavo, kad šie aktai yra pagrįsti ir teisėti. Apeliantas, teigdamas, kad Nutarimas Nr. 20-9-1-20 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nepagrįstai rėmėsi teismų praktika, suformuota bylose, kurių faktinės aplinkybės visiškai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, o dėl Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų taikymo pasisakyta kitų įstatymų, nesusijusių su valstybės ir tarnybos paslaptimis, taikymo kontekste.

Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, be kita ko, pabrėžė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, kurio jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos nacionalinės teisės aiškinimui bei taikymui (ABTĮ 4 str. 3 d.), savo sprendimuose ne kartą yra pažymėjęs, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudenciją, laikosi pozicijos, kad teismo sprendimas, kuris priimtas remiantis vien tik įslaptinta medžiaga, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu (žr. LVAT sprendimus administracinėse bylose Nr.A756-425/2009), Nr. A822-326/2009 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, rėmėsi viešos ir įslaptintos informacijos visuma, todėl pareiškėjo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą nebuvo pažeista. Pažymėtina tai, kad pačiame Nutarime Nr.20-9-1-20 dėl prevencinės priemonės taikymo pareiškėjui atsakovas atskleidė turimą informaciją dėl pareiškėjo ryšių su konkrečiai įvardyta („Kalpokinių“) nusikalstama grupuote. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais (Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. sprendimu byloje Nr.U-5-888/2011 ir Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 26 d. nutartimi, kuria šis sprendimas buvo paliktas nepakeistas), kuriais teismas, vadovaudamasis ON užkardymo įstatymu, taikė Ž.Ž. atitinkamus prevencinio pobūdžio įpareigojimus, tarp jų – nepalaikyti ryšio su konkrečiai išvardytais asmenimis (tarp jų V. T.) tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ir kitomis priemonėmis. Iš šių teismo sprendimų turinio matyti, kad teismas, skirdamas Ž.Ž. atitinkamas prevencines priemones, be kita ko, susipažino su operatyvine medžiaga, ir nustatė, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog minėtas asmuo yra „Kalpokinių“ nusikalstamos grupuotės narys, gali daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Minėtose bylose teismas neišbraukė pareiškėjo iš sąrašo asmenų, su kuriais Ž.Ž. uždraudė palaikyti ryšius. Šie įsiteisėję teismo sprendimai, kuriuose yra duomenų apie tą pačią nusikalstamą grupuotę, kuri nurodyta ir pareiškėjo atžvilgiu priimtame Nutarime Nr.20-9-1-20, yra vieša bylos medžiaga ir susipažinti su šia medžiaga pareiškėjui nebuvo jokių kliūčių. Apelianto argumentas, kad teismas rėmėsi neišverstu į valstybinę kalbą dokumentu apie pareiškėjo teistumą užsienio valstybėje, yra pagrįstas, tačiau tai nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kadangi nesiremiant šiuo įrodymu byloje yra pakankamai kitų įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas turėjo pakankamą pagrindą taikyti pareiškėjo atžvilgiu ON užkardymo įstatyme numatytą prevencinę priemonę – oficialų perspėjimą.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo V. T. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėAnatolijus Baranovas