Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2011-11-25 · Byla Nr. Ik-938-480/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2011-11-25Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-07-02Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-11-25
Bylos Nr.
Ik-938-480/2011
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00406-2011-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Albina Rimdeikaitė, Jolanta Medvedevienė, Algis Markevičius
Atsakovas
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Pareiškėjas
V. T.
Administracinė byla Nr. I-938-480/2011Teisminio proceso Nr.3-62-3-00406-2011-8 Procesinio sprendimo kategorija 22.
(S)KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. lapkričio 25 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Jolantos Medvedevienės ir Algio Markevičiaus, sekretoriaujant Ingai Šagamogienei,

dalyvaujant atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Edgarui Tankevičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo, oficialaus perspėjimo panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu (b.l. 5-10) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti 2011-05-09 Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko nutarimą Nr. 20-6-1-20 bei 2011-05-09 Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato oficialų perspėjimą Nr. 20-6-1-20.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo atžvilgiu priimtas individualus administracinis aktas – Nutarimas, kurio pagrindu pareikštas Oficialus perspėjimas, yra abstraktaus pobūdžio, motyvai formalūs, jokių duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, jog jis palaiko ryšius su organizuotomis grupuotėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, atsakovas neturi. Atsakovo galimai turimi duomenys apie pareiškėjo epizodinį ir formalaus pobūdžio bendravimą su asmenimis, kurie yra policijos vykdomų operatyvinių veiksmų objektai, nesudaro teisinio pagrindo taikyti prevencinės priemonės – oficialaus perspėjimo. Slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, atsižvelgiant į formuojamą Lietuvos teismų bei EŽTT praktiką, negalėjo lemti oficialaus perspėjimo taikymo.

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko. Apie posėdžio vietą, laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka (b.l. 45). 2011-09-22 teismo posėdis buvo atidėtas ir pareiškėjui sudaryta galimybė turėti tinkamą atstovą byloje. Pareiškėjas pateikė prašymą nagrinėti bylą jam nedalyvaujant. V. T. neatvykimas į teismo posėdį, kuriam apie teismo posėdį pranešta tinkamai, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str. 1, 3 d.).

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 20-21) ir jo atstovas teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, taip pat atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad oficialus perspėjimas yra pagrįstas ir teisėtas, pareikštas griežtai laikantis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintų principų ir 4 straipsnyje numatytų pagrindų. Pareiškėjo paminėtuose EŽTT sprendimuose skundo objektu buvo ne prevencinio poveikio priemonės taikymas. Duomenys, dėl kurių V. T. pritaikyta prevencinio poveikio priemonė, yra gauti operatyvinių veiksmų atlikimo metu bei užfiksuoti teisės aktų nustatyta tvarka, kaip tai numatyta Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje. Oficialaus perspėjimo Lietuvos Respublikos Įstatymo vardu forma yra nustatyta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr.5-V-314 „Dėl Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatų taikymo taisyklių patvirtinimo" 3 priede; oficialaus perspėjimo tekstą sąlygoja ne tik 5 straipsnis, apibrėžiantis oficialaus perspėjimo sąvoką, bet ir šio įstatymo 4 straipsnis, numatantis prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindus.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas patvirtino 2011 m. gegužės 9 d. nutarimą Nr. 20-9-1-20, kuriuo nutarta pareiškėjui V. T. taikyti prevencinę poveikio priemonę- oficialų perspėjimą (b.l. 22). Vykdydamas nutarimą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-jo skyriaus pareigūnas, vadovaudamasis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau -ONUĮ) 1, 4, 5 straipsniais, 2011 m. gegužės 9 d. pareiškė V. T. (a.k. (duomenys neskelbtini) oficialų perspėjimą, kadangi jo veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms (b.l.12).

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. gegužės 9 d. pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo Nr. 20-6-1-20, kuris priimtas vykdant Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko patvirtintą 2011 m. gegužės 9 d. nutarimą Nr. 20-6-1-20 bei šio nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo.

2011 m. gegužės 9 d. nutarime Nr. 20-6-1-20 dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo nurodyta, kad prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą – V. T. nutarta taikyti atsižvelgiant į įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis apie tai, kad jis gali priklausyti „Kalpokinių“ nusikalstamai grupuotei.

Oficialiame perspėjime nurodyta, kad jis priimtas remiantis nutarimu, esant pakankamam pagrindui manyti, kad V. T. veiksmai varžo kitų asmenų teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms. Oficialiame perspėjime pareiškėjui aiškiai nurodyti aspektai, kad jam, savo elgesiu tiesiogiai ar netiesiogiai remiant organizuotas grupes ar nusikalstamus susivienijimus, priklausant jiems, teikiant finansinę ar materialinę paramą, naudingą informaciją nusikalstamai veiklai plėtoti, turint tikslą padaryti nusikaltimus ir kitą neteisėtą veiklą, keliančią žalą valstybės, visuomenės ir asmenų interesams, slepiant ir apie tai nepranešant teisėsaugos institucijoms, bus taikomos teisinio poveikio priemonės, asmenį traukiant administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn.

Oficialus perspėjimas yra viena iš ONUĮ 3 str. įtvirtintų prevencinio poveikio priemonių rūšių. Oficialus perspėjimas - tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis (ONUĮ 5 str.). Pagal ONUĮ 4 str. tokia prevencinio poveikio priemonė gali būti taikoma asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra pažymėjęs, kad asmenų ryšiai su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais reiškia, jog ,,vienas iš būtinų pagrindų asmeniui taikyti Įstatyme nustatytas prevencines poveikio priemones turi būti duomenys, kurie atspindi tokius minėtų asmenų veiksmus, kurie liudija ne tik tai, kad šie asmenys palaiko ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, bet ir tai, kad šie ryšiai leidžia pagrįstai manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius (ar labai sunkius) nusikaltimus“.

Aiškindamas ONUĮ 4 str. taikymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą pažymėjęs, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti (ABTĮ 86 str. taikymo prasme išaiškinti) nurodytos informacijos gavimo teisėtumą, t. y. patikrinti, ar minėta informacija buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti minėtas prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka. Kitaip tariant, teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Atsižvelgiant į šios teisės normos nuostatos blanketinį pobūdį, būtina vadovautis ir kitais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (šiuo atveju Operatyvinės veiklos įstatymu). Svarstomoje normoje nurodytos informacijos pobūdis bei turinys parodo, kad ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, t. y. ji turi turėti slaptumo elementus. Operatyvinės veiklos įstatymo taikymo požiūriu tai patvirtina Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 str. 1 d. 19 p., pagal kurį valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus. Pagal svarstomą teisės normą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į minėto oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-224/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-803/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1387/2009 ir kt.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad skundžiamas nutarimas priimtas ir jo pagrindu V. T. taikyta prevencinė poveikio priemonė - oficialus perspėjimas - grįsti įslaptinta informacija, taip pat informacija, gauta iš viešųjų šaltinių. Vieši bylos duomenys patvirtina tai, kad pareiškėjas praeityje teistas Vokietijoje Miuncheno teismo už pinigų padirbinėjimą. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 3 d. sprendimu, motyvuodamas tuo, kad Ž. Ž. gali priklausyti „Kalpokinių“ nusikalstamai grupuotei, gali daryti tokius sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, kaip turto prievartavimas, prekyba narkotinėmis medžiagomis, todėl siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, skirdamas jam prevencinę poveikio priemonę - teismo įpareigojimus uždraudė jam bendrauti ir su pareiškėju V. T.. Minėtas teismo sprendimas paliktas galioti 2011 m. gegužės 26 d. Kauno apygardos teismo nutartimi. Viešos medžiagos visuma, nors ir leidžia spręsti apie galimus pareiškėjo ryšius su tam tikrais asmenimis, galimai susijusiais su organizuotų nusikalstamų grupuočių nariais, o tai neigiamai charakterizuoja pareiškėją, tačiau šie faktiniai duomenys nėra pakankami prevencinio poveikio priemonės taikymui. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, teisingumo įvykdymas buvo neatsiejamas nuo įslaptintos informacijos, gautos atliekant operatyvinius veiksmus, kuri buvo pateikta teismui teismo posėdžio metu susipažinti bei įvertinti. Įslaptintoje medžiagoje yra pakankamai duomenų, duodančių pagrindą spręsti, kad tam tikra pareiškėjo veika nėra suderinama su pagrindinio šalies įstatymo bei kitų teisės aktų laikymusi, ir gali kelti pavojų valstybės garantuojamiems saugiems visuomeniniams santykiams. Tokie įslaptinti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, negalėtų lemti oficialaus perspėjimo taikymo, tačiau šiuo atveju, teisėjų kolegijos nuomone, įslaptinta medžiaga nėra vienintelė ir absoliuti imperatyvaus pobūdžio padarinių – reikalavimo asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų - atsiradimui. Teismui pateikta įslaptinta operatyvinė medžiaga nagrinėjamu atveju vertinta visumoje su byloje esančiais viešais duomenimis ir įtvirtina viešus faktinius duomenis, nukreiptus prieš pareiškėją, ir padeda visiškai užtikrinti teisingumą bei sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjas V. T. palaiko ryšius su organizuotomis grupuotėmis ir gali vykdyti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, o tai yra ONUĮ numatytas pagrindas taikyti prevencinio poveikio priemonę- oficialų perspėjimą.

Reikalavimas, kad pareiškėjas laikytųsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nedarytų oficialiame perspėjime nurodytų teisės pažeidimų, nėra didesnis pareiškėjo laisvių suvaržymas nei numato ONUĮ 5 str. nuostata, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą oficialų perspėjimą vien dėl to, kad pareiškėjas yra įspėtas nedaryti konkrečių teisės pažeidimų.

Pabrėžtina, kad slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, įvertinus Europos žmogaus teisių teismo formuojamą praktiką, negalėtų nulemti oficialaus perspėjimo taikymo. Ginčo atveju pareikšto oficialaus perspėjimo teisėtumas įrodytas ne tik įslaptinta medžiaga, bet ir kitais papildomais neįslaptintais duomenimis, kurių pagrindu taip pat galima vertinti pareiškėjo veiksmus kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui, spręsti apie jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veikla. Taigi tiek slaptų, tiek neslaptų įrodymų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad oficialus perspėjimas pareiškėjui taikytas pagrįstai ir teisėtai.

Aiškinant ONUĮ 5 straipsnio taikymą, pažymėtina, kad, atsižvelgiant į ONUĮ 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat į 5 straipsnio konstrukciją, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija. Oficialaus perspėjimo forma yra nustatyta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr.5-V-314 „Dėl Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nuostatų taikymo taisyklių patvirtinimo" 3 priede. Oficialaus perspėjimo tekstą sąlygoja ne tik ONUĮ 5 straipsnis, apibrėžiantis oficialaus perspėjimo sąvoką, bet ir šio įstatymo 4 straipsnis, numatantis prevencinių poveikio priemonių taikymo pagrindus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo motyvai, jog Oficialus perspėjimas yra abstraktaus pobūdžio, motyvai formalūs, ir toks individualus administracinis aktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, atmestini.

Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų pripažintina, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. gegužės 9 d. patvirtintas nutarimas Nr. 20-6-1-20 ir jo pagrindu V. T. 2011 m. gegužės 9 d. pareikštas oficialus perspėjimas yra pagrįsti ir teisėti, taigi naikinti jų nėra pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str. – 87 str., 88 str. 1 p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo V. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Albina RimdeikaitėJolanta MedvedevienėAlgis Markevičius