- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-20
- Bylos Nr.
- 1A-903-491-2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Petras Meidaus (pirm.), Sigitas Bagdonavičius, Pranas Šimkus
- Advokatai
- Kęstutis Rakauskas
- Kategorijos
Pranešėjas Valdas Petras Meidus Baudžiamoji byla Nr. 1A-903-491/2013
Teisėja Laima Dumskienė Teisminio proceso Nr. 1-50-3-00006-2013-1
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2013 m. gruodžio 20 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo P. K. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo O. V. buvo išteisinta iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 1 d., 154 str. 2 d., 155 str. 1 d., jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
O. V. buvo kaltinama tuo, kad ji, savo namuose (duomenys neskelbtini), interneto naujienų portale (duomenys neskelbtini) perskaičiusi straipsnį pavadinimu (duomenys neskelbtini), kuris minėtame portale buvo publikuotas (duomenys neskelbtini), turėdama tikslą P. K. viešai raštu įžeisti, apšmeižti, užgauliai pažeminti ir paniekinti, linkėdama ir ragindama jam blogo, susidorojimo su juo, skatindama neapykantą jam, paskleisdama apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją (vadindama jį „aferistu“), 2012 m. sausio 10 d., 19.30 val. ir 20.00 val. parašė du vienas kitą papildančius komentarus, kurie kartu vertinami kaip vientisas sakinys (frazė) „tegul kalėjime kaliniai patvarko šį aferistą“.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu privatus kaltintojas P. K. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį, O. V. pripažinti kalta pagal BK 154 str. 1 d., 2 d., 155 str. 1 d., skirti jai bausmę ir tenkinti jo civilinį ieškinį. Nepatraukus O. V. baudžiamojon atsakomybėn P. K. prašo nepriteisti iš jo gynybos išlaidų arba sumažinti iš jo priteistas gynybos išlaidas. Apeliantas teigia, kad teisiamajame posėdyje O. V. gynėjas tiesiogiai įtakojo jos atsisakymą duoti parodymus, o apylinkės teismas į tai nekreipė dėmesio. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį apylinkės teismas neįvertino to, kad ikiteisminio tyrimo metu O. V. prisipažino, jog būtent ji parašė komentarus, ji gailisi dėl to ir norėtų atsiprašyti, neįvertino prokuratūros 2013 m. gegužės 27 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą ir tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą. Apylinkės teismas neteisingai interpretavo O. V. komentaruose įvardytą žodį „aferistas“, todėl pripažindamas, kad šiuo žodžiu O. V. nepaskleidė apie jį tikrovės neatitinkančios informacijos, įteisino galimybę visus asmenis, nuteistus už sukčiavimą, vadinti aferistais. Taip pat apeliantas mano, kad apylinkės teismas turėjo vertinti O. V. komentarą kaip vientisą, iš kurio seka, kad ji skatino asmenis, atliekančius bausmes laisvės atėmimo vietose, ne perauklėti jį, o fiziškai susidoroti su juo, pažeminti jį, paniekinti ir išžaginti. Apeliantas mano, kad O. V. neabejotinai suvokė, jog skleisdama tokio pobūdžio informaciją per žiniasklaidos priemones neišvengiamai paniekino, pažemino ir viešai įžeidė jį, kad ji aiškiai suvokė ir suprato savo veiksmų tiesioginę tyčią, todėl ji padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas. Taip pat apeliantas mano, kad paviešinęs visus teismų nuosprendžius, kuriais jis buvo nuteistas, žurnalistų straipsnius apie jį, apylinkės teismas pasielgė šališkai ir neobjektyviai. Apelianto manymu, apylinkės teismas netinkamai įvertino jo patirtą turtinę žalą. Be to, teismas nepagrįstai iš jo O. V. priteisė 1000 litų gynybos išlaidų, nes advokatas nepateikė teismui įrodymų dėl O. V. suteiktos teisinės pagalbos, o pinigų paėmimo kvitas neatitinka tikrovės ir kelia pagrįstas abejones, todėl apeliantas mano, kad kaltinamosios gynėjas nori suklaidinti teismą ir paprasčiausiai iš jo pasipelnyti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje privatus kaltintojas ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintosios gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 str. gina asmens teisę laisvai laikytis savo nuomonės, skleisti informaciją bei idėjas, tačiau įgyvendinant šias teises neturi būti pažeistos kito žmogaus teisės. Tiek Konvencijoje, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. nustatyta, kad tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė gali būti apribota. Tokie apribojimai galimi tais atvejais, kai jie įtvirtinti įstatyme ir yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę santvarką. Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma yra baudžiamoji atsakomybė už netinkamą šios laisvės įgyvendinimą, kuria siekiama apginti kitas dėl netinkamo minėtos laisvės įgyvendinimo pažeidžiamas žmogaus teises bei viešuosius interesus. Vienas aktualiausių saviraiškos laisvės apribojimo tikslų yra asmens garbės bei orumo gynimas, kai kuriais atvejais kartu ginant ir kitas vertybes. Iš esmės, kiekvieną kartą ginant vieną šių vertybių (saviraiškos laisvę bei asmens garbę ir orumą), neišvengiamai apribojama kita, todėl nagrinėdamas bylą teismas privalo priimti tokį sprendimą, kuris konkrečioje situacijoje užtikrintų šių dviejų vertybių apsaugos pusiausvyrą.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) suformuotą praktiką saviraiškos laisvės apribojimas, nuteisiant asmenį už nusikalstamas veikas kito asmens garbei ir orumui, yra būtinas demokratinėje visuomenėje, tačiau atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį baudžiamoji atsakomybė turi būti proporcinga priemonė, siekiant apsaugoti nukentėjusiojo teises ir reputaciją (EŽTT sprendimas Almeida Azevedo prieš Portugaliją). Apie būtinybę paisyti protingumo, proporcingumo ir pusiausvyros tarp teisinių apribojimų bei atsakomybės už teisės pažeidimus principų ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Dėl to pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės (pvz., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 str. ir kt.). Baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje yra tik kraštutinė, paskutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai išnaudojus visas kitas galimas teisinės gynybos priemones, švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti.
Atsižvelgiant į šioje byloje analizuojamų O. V. teiginių turinį, atsiradusias pasekmes, išteisintosios tyčios turinį, darytina vienareikšmiška išvada, kad O. V. veika negali būti pripažinta nusikalstama.
Dėl BK 154 str. 1 d. ir 2 d. taikymo
BK 154 str. 1 d. ir 2 d. numato atsakomybę asmeniui, kuris apšmeižė kitą žmogų, t. y. paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Informacija suprantama kaip žinia, t. y. faktų ir duomenų konstatavimas apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 str., svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos Nr. 2A-9/2012, Nr. 2K-171/2013).
Teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme P. K. nurodė, kad O. V. apšmeižė jį interneto naujienų portale parašytuose komentaruose pavadinusi „aferistu“, nes tai tikrovės neatitinkanti informacija (2 t., 23 b.l.). Tačiau su tokia P. K. pozicija sutikti negalima. Visų pirmiausia pažymėtina, kad pagal byloje esančią Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rašto ((duomenys neskelbtini)) kopiją žodis „aferistas“ reiškia asmenį, darantį aferas, sukčių (1 t., 118 b.l.). Iš byloje esančių Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m balandžio 26 d. nuosprendžių kopijų matyti, jog P. K., be kita ko, 2010 m. liepos 2 d., tarp 15 ir 16 val., sukčiaudamas pasikėsino savo naudai įgyti svetimą turtą – 19000 litų (1 t., 196–204 b.l.). Minėtas P. K. elgesys – pasikėsinimas užvaldyti svetimą turtą sukčiaujant – buvo aprašytas interneto naujienų portale (duomenys neskelbtini), straipsnyje (duomenys neskelbtini) (publikuotas (duomenys neskelbtini)) ir straipsnyje (duomenys neskelbtini) (publikuotas (duomenys neskelbtini)) (2 t., 12–17 b.l.). Be to, toks P. K. elgesys buvo aprašytas ir interneto naujienų portale (duomenys neskelbtini), straipsnyje (duomenys neskelbtini) (publikuotas (duomenys neskelbtini)) (1 t., 13–17 b.l.). Todėl po visų šių straipsnių, iš esmės parodžiusių P. K. ne tik kaip sukčiavusį, bet ir kaip kitas nusikalstamas veikas padariusį asmenį, publikavimo visuomenės informavimo priemonėse, 2012 m. sausio 10 d. 19.30 val. ir 20.00 val. savo parašytuose paskutiniojo straipsnio komentaruose O. V. nepateikė jokių naujų, iki tol visuomenei dar nežinomų faktų ar duomenų. Komentaruose pavadindama P. K. „aferistu“ O. V. pateikė savo nuomonę apie P. K. – savąjį minėtame straipsnyje aprašyto P. K. elgesio vertinimą, neperžengdama bendražmogiškos moralės reikalavimų ir išsakydama savo poziciją, kuriai galima pritarti arba nesutikti su ja. Pažymėtina, kad tokia O. V. nuomonė, priešingai, nei apylinkės teisme teigė P. K., iš esmės atitiko realybę.
Įvertinusi šiuos duomenis teisėjų kolegija daro išvadą, kad P. K. pateiktų duomenų visuma nepatvirtina, jog interneto naujienų portale (duomenys neskelbtini), straipsnyje (duomenys neskelbtini) parašytuose komentaruose pateikdama savo nuomonę ir pavadindama P. K. „aferistu“ O. V. paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, pažeminusią P. K. garbę ir orumą. Todėl apylinkės teismas pagrįstai išteisino O. V. iš kaltinimo pagal BK 154 str. 1 d. ir 2 d., jos veikoje nesant šių nusikaltimų požymių.
Dėl BK 155 str. 1 d. taikymo
BK 155 str. 1 d. numatyta atsakomybė už viešą asmens įžeidimą. Įžeidimas suprantamas kaip užgaulūs, nepadorūs atsiliepimai apie kitą asmenį, žeminantys jį jo paties arba kitų akyse, nepaisant to, ar toks asmens, jo elgesio įvertinimas atitinka tikrovę ar ne. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Įžeidimas gali būti kvalifikuotas atsižvelgiant ne tik į privataus kaltintojo, bet ir į visuomenės nuomonę, ar veiksmai bei teiginiai pagal savo pobūdį yra užgaulūs ir nepadorūs. Užgaulumas reiškia, kad kaltininko veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams. Nors ir sukėlęs neigiamų emocijų, tačiau padoria forma išsakytas neigiamas žmogaus vertinimas teismų praktikoje nepripažįstamas įžeidimu BK 155 str. 1 d. prasme.
P. K. apylinkės teisme nurodė, kad jis buvo įžeistas, nes O. V. jį pavadino „aferistu“ dar neįsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Be to, nuteistieji Lietuvoje turi galimybę neteisėtai naudotis ryšio priemonėmis, todėl su O. V. komentarais, kuriais ji ragino kitus nuteistuosius susidoroti su juo fiziškai, galėjo susipažinti ir kalinamieji (2 t., 22–23 b.l.). Tačiau ir šie apelianto argumentai, kolegijos vertinimu, yra nepagrįsti.
Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad O. V. parašė apie P. K. du komentarus, kartu vertinamus kaip vientisas sakinys „tegul kalėjime kaliniai patvarko šį aferistą“. Kaip ir minėta pirmiau, minėtuose komentaruose O. V. parašyta nuomonė apie P. K., kaip apie „aferistą“, atsižvelgiant net į tai, kad ji buvo išsakyta dar neįsiteisėjus tai pripažinusiam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui, iš esmės atitiko realybę ir tokios nuomonės pareiškimas negali būti laikomas neteisėtu ir įžeidžiančiu baudžiamosios teisės prasme. O. V. parašytuose komentaruose nėra jokių kitų frazių ar išsireiškimų, kuriuos būtų galima vertinti kaip užgaulius ir žeminančius – ji neatsiliepė neigiamai ir užgauliai apie P. K. asmenybę, jo savybes ar bruožus. P. K. suprastas O. V. palinkėjimas, kad kiti kalinamieji panaudotų prieš P. K. fizinį smurtą ar kitokią prievartą, negali būti laikomas įžeidžiančiu, juolab, kad byloje nėra jokių duomenų nei apie O. V. ryšius su kalinimo įstaigose laikomais asmenimis, nei apie tai, kad susipažinęs su O. V. komentarais kuris nors iš kalinamųjų iš tiesų būtų atlikęs neteisėtus veiksmus prieš tuo metu laisvės atėmimo vietoje laikytą P. K.. Minėti komentarai negalėjo itin šokiruoti paties P. K., nes, kaip pats nurodė savo pareiškime, tiek interneto naujienų portale (duomenys neskelbtini) publikuotą straipsnį (duomenys neskelbtini), tiek ir šio straipsnio komentarus jis perskaitė 2012 m. gegužės pradžioje, t. y. po to, kai jis buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietos (1 t., 3, 91 b.l.). Pati O. V. niekada neneigė parašiusi šiuos komentarus, tačiau nurodė, kad jais nesiekė įžeisti P. K., juolab, kad jo nepažinojo.
Atsižvelgdama į šiuos duomenis teisėjų kolegija konstatuoja, jog O. V. savo komentarais nesiekė paniekinti ar užgauliai pažeminti P. K. ir jos parašytų komentarų turinys nesiekia tokio pavojingumo lygio, kad būtų taikomos baudžiamosios teisės priemonės. Todėl nesant pagrindo išvadai, jog P. K. dėl O. V. komentarų galėjo pasijusti labai įžeistas ir pažemintas, apylinkės teismas pagrįstai išteisino O. V. iš kaltinimo pagal BK 155 str. 1 d., jos veikoje nesant šios nusikalstamos veikos požymių.
Dėl BPK 105 str. 6 d. taikymo
Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas nevisiškai tinkamai išsprendė proceso išlaidų atlyginimo klausimą.
Pagal BPK 105 str. 6 d. kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas baudžiamasis procesas. Ši baudžiamoji byla buvo pradėta privataus kaltinimo tvarka pagal nukentėjusiojo P. K. pareiškimą. O. V. procese, kuriame ji buvo pagrįstai išteisinta, turėjo 1500 litų išlaidų (gynėjui ji sumokėjo 1000 litų už pagalbą jai pirmos instancijos teisme ir 500 litų – už dalyvavimą apeliacinės instancijos teisme). Tai, BPK 105 str. 6 d. prasme yra proceso išlaidos.
Tačiau, kolegija čia sutinka su apelianto skundo argumentais, kad proceso išlaidos turėtų būti protingos, teisingos ir proporcingos teisinės pagalbos procese apimčiai. Iš bylos matyti, kad taikinamasis procesas 2013-09-05 vyko 1 valandą laiko, į nutarties perduoti bylą teisiamajam posėdžiui paskelbimą kitą dieną proceso dalyviai neatvyko. 2013-09-19 baudžiamoji byla buvo išnagrinėta per vieną pusdienį, kitų proceso dalyvių be nukentėjusiojo ir išteisintosios bei jų atstovų byloje nebuvo. Sudėtingesni ir teisinės kvalifikacijos reikalingi dokumentai atstovaujant nukentėjusiąją taip nebuvo rengiami nei pirmos instancijos teisme ir dalyvaujant apeliacinės instancijos teisme. Esant tokioms aplinkybėms, kolegijos vertinimu, teisingas ir protingas atlyginimas išteisintajai teisinę pagalbą suteikusiam gynėjui būtų 300 litų už darbą pirmos instancijos teisme ir 200 litų – už dalyvavimą apeliacinės instancijos teisme.
Todėl skundžiamas teismo nuosprendis keičiamas BPK 328 str. 4 d. pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., teismas
NUTARĖ:
Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 2 d. nuosprendį pakeisti.
O. V. iš P. K. priteistą sumą proceso išlaidoms (išlaidoms už teisinę pagalbą) atlyginti sumažinti iki 300 (trijų šimtų) litų.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Išieškoti iš P. K. 200 (du šimtus) litų O. V. jos turėtų proceso išlaidų (išlaidų už teisinę pagalbą) apeliacinės instancijos teisme.