Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens S. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal antstolės Nemiros Šiugždaitės pareiškimą dėl teismo sprendimo vykdymo išaiškinimo, suinteresuoti asmenys S. K., A. T., L. T..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2009-12-18 nutartimi išaiškino antstolei N. Š., jog vykdydama vykdomąją bylą Nr. 33-5070-2003 dėl skolos išieškojimo iš skolininko A. T. išieškotojo S. K. naudai, turi vadovautis CPK 667 str. nuostatomis, numatančiomis skolininko turto dalies nustatymą bendroje sutuoktinių nuosavybėje ir nustatyti skolininko A. T. turto dalį bendroje sutuoktinių A. T. ir L. T. nuosavybėje. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus rašytinius įrodymus bei byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, nurodė, kad S. K., kreipdamasis į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo iš atsakovo A. T., pats pasirinko savo prievolės įvykdymo reikalauti iš skolininko, su kuriuo buvo sudaryta paskolos sutartis, būdą, neįtraukdamas į bylą, kaip bendraatsakovės L. T., prievolės solidarumo ir bendrosios santuokinio turto prezumpcijos klausimai nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku. Todėl antstolės keliamas klausimas, ar gali ji nukreipti išieškojimą iš abiejų sutuoktinių turtą, reikštų jau priimto teismo sprendimo revizavimą, ko pirmosios instancijos teismas atlikti negali. Tiek sprendimo išaiškinimas (CPK 278 str.), tiek ir procesinio sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimas (CPK 589 str.) negali asmenims nustatyti kitokių teisių ir pareigų nei buvo nustatyta teismo sprendimu (b.l. 31-32).

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentus pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė šios bylos vykdymo stadijoje susiklosčiusią faktinę situaciją, teisingai, nekeisdamas jo turinio, išaiškino antstolei Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2002-07-12 sprendimo vykdymo tvarką, nenukrypo nuo formuojamos šiais klausimais teismų praktikos, Suinteresuoto asmens atskirajame skunde išdėstyti argumentai panaikinti skundžiamą nutartį teisinių prielaidų nesudaro.

Įstatymų leidėjo valia, tuo atveju, jeigu teismo sprendimas yra neaiškus, jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti, nekeisdamas jo turinio (CPK 278 str. 1 d.). Kasacinės instancijos teismas dėl šios procesinės teisės normos taikymo bei aiškinimo yra suformavęs savo poziciją ir ne kartą pasisakė, kad teismo sprendimas gali būti išaiškinamas, jeigu yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai) suformuota sprendimo rezoliucinė dalis ir dėl to nėra visiškai aišku, kaip turi būti vykdomas šis sprendimas. Teismas, aiškindamas sprendimą, negali keisti jo turinio ir esmės ar išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-03 nutartis c.b. 3K-7-242/2009; 2007-11-21 nutartis c.b. Nr. 3K-3-533/2007;2007-10-18 nutartis c.b. Nr. 3K-3-421/2007 ir kt.). Kitoks traktavimas akivaizdžiai prieštarautų sprendimo išaiškinimo instituto paskirčiai.

Civiliniame procese taip pat yra įtvirtinta ir antstolio teisė kreiptis į procesinį sprendimą priėmusį teismą, kad šis išaiškintų sprendimo vykdymo tvarką (CPK 589 str. 1 d.). Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad abi teisės normos (tiek CPK 278 str. 1 d., tiek 589 str. 1 d.) sudaro vieną visumą ir skirtos teismo sprendimo trūkumams pašalinti ir tais atvejais, kai teismo sprendimas yra vykdytinas ir kai kyla teismo sprendimo vykdymo neaiškumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-03-26 nutartis c.b. Nr.3K-3-238/2007). Teismas, priklausomai nuo antstolio prašymo, turi teisę aiškinti tiek teismo procesinį sprendimą ir jo vykdymo tvarką, tiek vien pačią vykdymo tvarką. Nagrinėjamoje byloje antstolė, remdamasi CPK 589 str. nuostatomis, prašė teismo išaiškinti, ar pagal vykdomąjį raštą, kuriame skolininku nurodomas vienas iš sutuoktinių, išieškojimas turi būti vykdomas iš bendro sutuoktinių turto, ar iš asmeninio skolininko turto, tačiau neprašė išaiškinti paties teismo sprendimo dėl skolos priteisimo. Tuo tarpu apelianto skundo argumentai didžia dalimi yra susiję su CPK 278 str., reglamentuojančio teismo sprendimo aiškinimą, taikymu, nors, kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas šioje byloje aiškino ne patį teismo sprendimą, o jo vykdymo tvarką, konstatuodamas prievolės pobūdį bei teisinį turto režimą, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas.

Sutuoktiniai pagal savo prievoles gali atsakyti tiek solidariai, tiek asmeniškai. Priklausomai nuo prievolės atsiradimo pagrindo, prievolės gali būti vykdomos: iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 str.); prievolei esant asmeninei iš asmeninio sutuoktinių turto, o jeigu asmeninio turto nepakanka kreditorių reikalavimams patenkinti, išieškoma iš bendro turto sutuoktinio dalies (CK 3.112 str.); iš asmeninio sutuoktinių turto, kai abu kreditoriai yra solidarieji skolininkai, o kreditorių reikalavimams patenkinti bendro sutuoktinių turto nepakanka (CK 3.113 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad prievolės atsiradimo pagrindas turi esminę reikšmę nustatant sutuoktinių prievoles ir jų dydį; tik nustačius prievolės pobūdį ir jos atsiradimo pagrindą, galima nustatyti, kas yra atsakomybės subjektai pagal prievolę – vienas ar abu sutuoktiniai, nes tai atitinkamai nulemia išieškojimo nukreipimą į skirtingo teisinio režimo turtą – į vieno sutuoktinio asmeninį turtą, jo dalį bendrame turte ar bendrą sutuoktinių turtą, jei atsakomybė pagal prievolę atsiranda abiem sutuoktiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-03 nutartis c.b. 3K-7-242/2009; 2007-12-29 nutartis c.b. Nr. 3K-3-607/2007).

Šioje vietoje svarbu pažymėti, kad sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas ir yra kiekvienu konkrečiu atveju bylos nagrinėjimo iš esmės metu kvalifikuojamas teismui identifikuojant ginčo santykį ir kreditoriaus pareikštą reikalavimą, nustatant, ar reikalavimas reikiamas vienam ar abiem sutuoktiniams kaip bendraskoliams pagal CK 3.109 str. nuostatas. Tai reiškia, jog nesant teismo sprendimo dėl antrojo sutuoktinio ne tik antstolis negali priimti patvarkymo išieškoti iš bendro turto, t.y. pakeisti teismo sprendimą, kas teismų praktikoje pripažįstama vykdymo veiksmų atlikimu be vykdomojo dokumento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-07 nutartis c.b. Nr. 3K-7-114/2008; 2009-12-23 nutartis c.b. Nr. 3K-3-567/2009), bet ir teismas, pasitelkdamas teismo sprendimo aiškinimo (CPK 278 str.) ar šių procesinių sprendimų vykdymo tvarkos išaiškinimo (CPK 589 str.) institutus, įtraukti naują skolininką (kitą sutuoktinį), nes tokiu atveju būtų pakeičiamas procesinis sprendimas, nustatant teises bei pareigas byloje nedalyvavusiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-17 nutartis c.b. Nr. 3K-3-81/2010).

Nagrinėjamu atveju Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismas 2002-07-12 sprendimu iš atsakovo A. T. ieškovo S. K. naudai priteisė 46 000 Lt negrąžintos paskolos ir 500 Lt bylinėjimosi išlaidų (prijungtos c. b Nr. 2-1491-09-2002 l. 136-138). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2010-05-20 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-P-186/2010, konstatavo, kad tuo atveju, kai kreditorius pareiškia reikalavimą vienam iš sutuoktinių, santuokos, taip pat pagal sudarytą sandorį panaudoto turto šeimos interesais faktas savaime nereiškia, kad prievolė yra bendra ir dalijama tarp sutuoktinių priteisiant kreditoriui pagal dalinės prievolės taisykles. Sandorį su vienu iš sutuoktinių sudaręs kreditorius gali remtis prievolės uždarumu (tik sandorį sudariusių šalių teisiniu ryšiu) reikalaudamas, kad ją asmeniškai įvykdytų sandorį sudaręs sutuoktinis, kaip iš esmės yra šiuo konkrečiu atveju. Ieškovas S. K., kreipdamasis į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo iš atsakovo A. T., aiškiai išreiškė savo valią remtis tik paskolos šalių teisiniu ryšiu, nei ieškinio padavimo, nei vėliau bylos nagrinėjimo teisme metu neprašydamas į bylą bendraatsakove įtraukti jo sutuoktinę L. T.. Tai reiškia, kad šioje byloje sutuoktinių prievolės pobūdžio klausimas (solidari ar dalinė sutuoktiniu prievolė) iš viso sprendžiamas nebuvo, todėl yra pagrindas kalbėti tik apie atsakovo A. T. asmeninio pobūdžio prievolę ieškovui S. K., kaip yra nurodyta 2002-07-12 sprendimo rezoliucinėje dalyje, kuri, teisėjų kolegijos nuomone, papildomų paaiškinimų nereikalauja.

Apelianto akcentuojama CK 3.92 str. 3 d. įtvirtinta prezumpcija, jog sudarydamas sandorius sutuoktinis veikia kito sutuoktinio sutikimu (išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti yra reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas), prielaidų kitaip aiškinti 2002-07-12 sprendimo vykdymą nesudaro. Pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis kaip paskolos gavėjas sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Pažymėtina, kad bendras sutuoktinių prievoles reglamentuojančiame CK 3.109 str. 1 d. 5 p. išskiriamos dvi prievolių grupės. Pirma, tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; antra, prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Taigi nagrinėjamu atveju apelianto ir atsakovo paskolos sutartis galėtų būti priskirta prie antrosios grupės prievolių pagrindų, jeigu ji būtų sudaryta šeimos interesais. Tokiu atveju apeliantas, siekdamas, kad jo prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole ir padalyta tarp sutuoktinių, turėjo procesinę pareigą bylos nagrinėjimo iš esmės metu įrodyti, jog ši paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais (CPK 178 str.), kadangi CK 3.92 str. 3 d. nustatyta sutikimo prezumpcija paskolos sutartims nėra privaloma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesijos 2010-05-20 nutartis c.b. Nr.3K-P-186/2010). Kaip matyti iš bylos medžiagos, šios aplinkybės bylą nagrinėję teismas netyrė ir nenustatinėjo, t.y. nesprendė, ar šioje byloje būtų pagrindas minėtą paskolos sutartį pripažinti bendra sutuoktinių prievole. Todėl šiuo atveju nėra prielaidų 2002-07-12 sprendimo vykdymą aiškinti plečiamai, kaip teisingai nurodo pirmosios instancijos teismas, ir nustatyti tokių teisių ir pareigų, kurių nebuvo nustatyta vykdomame sprendime. Tuo tarpu apelianto įvardintoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008-02-15 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-149/2008 išplėstinė teisių kolegija, atsižvelgdama į bylą nagrinėjusių teismų padarytą išvadą, kad pareiškėjų prievolės atsirado tvarkant bendrą šeimos turtą, o jų gaunamos pajamos buvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti, konstatavo, jog šios prievolės turi būti vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 str. 1 d. 2, 5 punktai). Taigi nagrinėjamos bylos ir apelianto nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos ratio decidendi nesutampa, todėl šioje byloje negalima remtis apeliaciniame skunde pateikiamais kasacinio teismo išaiškinimais.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad esant teismų sukurtų precedentų konkurencijai (t.y. kai yra keli skirtingi analogiškose ar panašiose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat būtina atsižvelgti į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesijos 2010-05-20 nutartyje c.b. Nr.3K-P-186/2010, aiškinant sutuoktinių prievolių ir atsakomybės pagal vienam jų teismo sprendimu nustatytas prievoles bendrumo klausimus, pažymėta, kad Lietuvos teismų praktikoje nėra vienareikšmiškos pozicijos dėl to, kokioje civilinio proceso stadijoje gali būti nustatomas bendros sutuoktinių prievolės pobūdis bei išieškojimas pagal bendrą prievolę nukreipiamas į sutuoktinio turtą. Nors ir pasisakęs, kad abu sutuoktiniai teismo procese turi dalyvauti bendraatsakoviais, kai civilinė atsakomybė pagal prievolės prigimtį tenka abiem sutuoktiniams, bei konstatavęs, kad be teismo sprendimo antstoliui nukreipus išieškojimą į sutuoktinio turtą buvo pažeistos proceso teisės normos, kasacinis teismas, vykdydamas teisingumą individualioje byloje, o ši nuostata būtent ir susijusi su apelianto įvardijama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2008-02-15 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-149/2008, yra palikęs galioti teismų sprendimus, kuriais buvo nustatytas prievolės bendrumas sutuoktiniui apskundus antstolio veiksmus Civilinio proceso kodekso XXXI skyriuje nustatyta tvarka. Todėl siekdama suvienodinti teismų praktiką, aiškinant CK 3.92 str. 3 d. ir 3.109 str. santykį bylose dėl išieškojimo pagal sutuoktinių prievoles, plenarinė sesija pabrėžė ir išaiškino, kad prievolės vykdymui iš bendro sutuoktinių turto būtina nustatyti prievolės pobūdį, t. y. ji yra asmeninė ar bendra (dalinė ar solidarioji), o tokios prievolės pobūdį ir galimybę išieškoti iš bendrosios jungtinės nuosavybės gali nustatyti tik teismas. Antstolio veiklos ribas visų pirma apibrėžia antstoliui nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Vienas iš vykdomųjų dokumentų yra vykdomasis raštas, išduotas teismo sprendimo pagrindu. Jei nėra teismo sprendimo dėl antrojo sutuoktinio, antstolis negali priimti patvarkymo išieškoti iš bendro turto, nes tai reikštų teismo sprendimo pakeitimą ir CPK 586 str. pažeidimą, t. y. vykdymo veiksmai būtų atlikti be vykdomojo dokumento.

Vykdomosios bylos Nr. 33-5070-2003 medžiagos duomenys patvirtina, kad iš skolininko išieškota 13 615,15 Lt, liko išieškoti 106 247,74 Lt skolos. Prievolei esant asmeninei ji vykdoma iš asmeninio sutuoktinių turto, o jeigu asmeninio turto nepakanka kreditorių reikalavimams patenkinti, išieškoma iš bendro turto sutuoktinio dalies (CK 3.112 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino antstolei, kad, vykdydama išieškojimą šioje vykdomojoje byloje, ji turi vadovautis CPK 667 str. nuostatomis ir nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje sutuoktinių nuosavybėje.

Pripažinus atskirąjį skundą nepagrįstu, iš apelianto valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos – 11,50 Lt (b.l. 46) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

n utarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš S. K. 11 (vienuolika) litų 50 centų pašto išlaidų valstybės naudai.