Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aleno Piesliako, teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Gintaro Dzedulionio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. B. apeliacinį skundą dėl 2017 m. balandžio 18 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo R. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė. Tuo pačiu nuosprendžiu R. B. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos taikant dalinį bausmių sudėjimą ir R. B. paskirta galutinė subendrinta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį: visu laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar lankymųsi sveikatos priežiūros įstaigose (BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punktas); visu laisvės apribojimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotam darbo biržoje (BK 48 straipsnio 6 dalies 3 punktas), per 6 mėnesius nuo laisvės apribojimo vykdymo pradžios atlyginti nukentėjusiajai ne mažiau kaip pusę, t. y. ne mažiau kaip 250 eurų turtinės žalos, o iki bausmės vykdymo pabaigos – likusią turtinės žalos dalį (BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktas). R. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

R. B. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui fizinį skausmą, o būtent:

Taip pat R. B. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už tai, kad pagrobė svetimą turtą, o būtent:

Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. B. prašo panaikinti 2017 m. balandžio 18 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.Skunde nurodo, kad nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžiu, kuris yra prieštaringas ir paremtas prielaidomis. Teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.Pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą galima tik nustačius, jog kaltininkas neabejotinai atliko įstatymo dispozicijoje nurodytus veiksmus, kurie įstatymų leidėjo pripažįstami kaip sukeliantys fizinį skausmą. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį.Pirmos instancijos teismas nesivadovavo aktualia teismų praktika ir netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Nukentėjusioji davė melagingus parodymus apie fizinio skausmo sukėlimą. Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus pranešime nurodyta, kad 2016 m. birželio 5 d. centro informacinėje sistemoje yra užregistruoti du pranešimai dėl įvykių (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Policijos įvykių registre nurodyta, kad apie įvykį pranešta 2016 m. birželio 5 d., 15.19 val. Pagalbos centro pateiktuose garso įrašuose užfiksuota, kaip T. N. pirmą kartą skambino į bendrąjį pagalbos centrą ir pranešė apie tai, kad jos buvęs sugyventinis R. B., su kuriuo ji gyveno trejus metus, ją sumušė ir smaugė. Nurodė, kad ant kaklo pas ją yra smaugimo žymės. Paskambinusi bendrajam pagalbos centrui antrą kartą T. N. nurodė, kad skambino prieš pusvalandį, policijos pareigūnai dar neatvažiavo. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji paaiškino, kad smaugiama buvo streso būsenoje, bet ištrūko ir iškvietė policiją, o R. B. išgirdęs, kad ji iškvietė policiją, iš karto išbėgo iš buto. Jam išėjus atėjo jos mama ir po to greitai atvyko policijos pareigūnai. Pasak nukentėjusiosios R. B. iš jos buto buvo išėjęs prieš 5-10 minučių prieš atvykstant pareigūnams. Apeliantas pabrėžia, kad neįtikinama, kaip pirmojo pokalbio metu nukentėjusioji bendrosios pagalbos centro operatoriui galėjo nurodyti, kad ant jos kaklo smaugimo žymės, jei ji objektyviai nebūtų turėjusi laiko apžiūrėti save veidrodyje ir pamatyti tariamas smaugimo žymes. Pasak nukentėjusiosios, policijos pareigūnai atvyko 5-10 minučių po R. B. išėjimo, o šie jos parodymai visiškai nesutampa su aplinkybėmis išdėstytomis Bendrojo pagalbos centro pranešime, kuriame užfiksuota, kad antrasis skambutis buvo po pusvalandžio. Taigi, nuo jo išėjimo iš buto iki policijos pareigūnų atvykimo turėjo praeiti apie 40-50 minučių, o ne 5-10 minučių, kaip teigia nukentėjusioji. Apeliantas pažymi, kad parodymai apie smurto žymių užfiksavimą yra neatitinkantys tikrovės. T. N. teismui tvirtino, kad atvykus pareigūnams jos kaklas buvo paraudęs, todėl pareigūnai ją nufotografavo, bet jokios nuotraukos apylinkės teismui nebuvo pateikta, o liudytojai fotografavimo fakto teisme nepaliudijo. T. N. parodymai nenuoseklūs, o nesant patikimų įrodymų, patvirtinančių T. N. nurodytas aplinkybes, apylinkės teismas neatsižvelgė į kitas aplinkybes, kurios leidžia abejoti įrodymų patikimumu.Skunde teigiama, kad liudytojų parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, nes liudytojai gerai nepamena įvykio aplinkybių. Liudytojas A. N. neatsimena tikslios įvykio datos bei neatsimena, ar buvo daromos nuotraukos. Liudytoja I. K. –P. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad neatsimena nagrinėjamo įvykio. Nepatikimas bei netikslus ir tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad 15.38 val. gautas pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje, o atvykę pareigūnai nustatė, kad apie 12.00 val. T. N. sugyventinis R. B. ją smaugė. Nurodytas laikas yra netikslus, nes teismas konstatavo, jog konfliktas vyko apie 15.15 val. Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad nukentėjusioji buvo blaivi, bet tokia išvada yra niekinė, nes pareigūnai to nenustatinėjo. Tarnybiniame pranešime pažymėta, kad aplinka tvarkinga, tačiau nukentėjusiosios buvo akcentuota, jog bute buvo netvarka. Nors nukentėjusiosios motina matė R. B. einantį į autobusų stotelę, tarnybiniame pranešime pažymėta, kad R. B. pasišalino iki policijos pareigūnų atvykimo automobiliu. Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad ant nukentėjusiosios kūno matėsi sužalojimai, tačiau ši aplinkybė nepatvirtina fakto, kad minėti sužeidimai atsirado būtent dėl nuteistojo veiksmų. Kadangi nėra nei sužalojimo nuotraukų, nei medikų išvados dėl sužalojimų, todėl lieka nepaneigta abejonė, kad sužalojimai galėjo atsirasti ir kitu metu, nei kaltinime nurodyta, o sužalojimus galėjo pasidaryti ir pati nukentėjusioji. Tiek apelianto, tiek nukentėjusiosios pateikiamos įvykių aplinkybės nesutampa su tarnybiniame pranešime užfiksuotais duomenimis.Apeliantas nesutinka ir su veikos kvalifikavimu. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad R. B. ir T. N. gyveno kartu, vedė bendrą šeimos ūkį, todėl pripažino, kad jie laikytini sugyventiniais, t. y. konflikto metu jie dar buvo šeimos nariai. Apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Konstitucinio Teismo praktika, kurioje nurodyta šeimos samprata ir šeimos santykių egzistavimo sąlygos. Apeliantas pažymi, kad iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad jau iki tariamojo įvykio R. B. ir T. N. kartu nebegyveno, bendro ūkio nebevedė, jų nesiejo artimas emocinis ryšys, nebuvo santykių, kurie galėjo būti vertinami kaip pagrįsti tarpusavio atsakomybe, savanoriškais abipusiais įsipareigojimais, emociniu prieraišumu, todėl savo turiniu nebuvo būdingi šeimos nariams. Taigi teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Veika negalėjo būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nes šeimyninių santykių tarp nukentėjusios ir nuteistojo jau nebebuvo. Pabrėžia, kad sveikatos sutrikdymą ar fizinį skausmą nustato ne policijos pareigūnai, o medicinos ekspertai. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 1 dalies 2 ir 8 punktuose įtvirtinta, kad sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą nustato teismo medicinos ekspertai, o išvadą medicinos ekspertai daro remdamiesi bylos medžiagos duomenimis.Apeliantas nesutinka su BK 178 straipsnio 1 dalies kvalifikavimu Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendyje. Nurodo, kad nukentėjusioji pinigų paėmimo fakto nematė, taip pat nepateikė įrodymų, kad ne visą sumą, kurią buvo gavusi kaip avansą, o tik 1500 eurų ji jau buvo atidavusi kaip avansą už butą, kurį ketino pirkti, nepateikė įrodymų, kad 500 eurų buvo spintoje. Tai, kad nukentėjusioji atidavė ne visą avanso sumą, nereiškia, kad 500 eurų laikė namuose ar juos turėjo. Preliminari sutartis, kurios pagrindu T. N. gavo 2000 eurų, buvo sudaryta 2016 m. gegužės 20 d., taigi kelioms savaitėms iki tariamo įvykio. Per šį laikotarpį pinigus nuketėjusioji galėjo išleisti. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pagalbos centro pateiktuose garso įrašuose užfiksuota, kad pirmą kartą skambindama į BPC T. N. pranešė, kad R. B. pavogė iš jos 500 eurų ir pabėgo. Šios aplinkybės nesutampa su nukentėjusiosios parodymais, kuriuose paaiškinta, kad ji nematė, jog nuteistasis paimtų jos pinigus ir pinigų dingimo faktą pastebėjo tik vėliau. Taigi neaišku, kaip skambindama į BPC nukentėjusioji galėjo įvardyti, kad iš jos buvo pavogti pinigai. Apeliantas neneigia, kad jo apsilankymo metu įvyko konfliktas, bet jis buvo žodinis. Nukentėjusioji vedama vidinių ambicijų ir keršto sukūrė istoriją siekdama pakenkti apeliantui.

Apeliacinis skundas atmestinasApeliantas savo skunde kelia įrodymų vertinimo klausimą ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi nepatikimais nukentėjusiosios parodymais. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išanalizavo nukentėjusiosios parodymus ir pagrįstai juos pripažino patikimais. Teisminiame procese įrodymai yra vertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas preciziškai laikėsi šių taisyklių. Vertinant parodymus siekiant išsiaiškinti, ar jie yra patikimi, svarbūs du aspektai – parodymų nuoseklumas ir jų atitikimas kitiems byloje esantiems įrodymams. Nuosprendyje detaliai išanalizuoti nukentėjusiosios T. N. parodymai duoti įvairiu ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Nuosprendyje nukentėjusios parodymai sulyginti su policijos pareigūnų parodymais ir nustatyta, kad jie iš esmės atitinka vieni kitus. Analizės rezultate pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiosios parodymai yra patikimi ir priimdamas nuosprendį teismas pagrįstai jais vadovavosi. Šių įrodymų visuma leido teismui daryti išvadą dėl nusikalstamų veiksmų buvimo R. B. veiksmuose. Kai kurie apelianto argumentai, jo nuomone grindžiantys nukentėjusiosios parodymų nepatikimumą, yra nepagrįsti. Argumentas, kad jo neįtikina, kaip pirmojo pokalbio metu nukentėjusioji bendrosios pagalbos centro operatoriui galėjo nurodyti, kad ant jos kaklo smaugimo žymės, jei ji objektyviai nebūtų turėjusi laiko apžiūrėti savęs veidrodyje ir pamatyti tariamas smaugimo žymes, yra neparemtas jokiais įrodymais ir susijęs su apelianto bendro pobūdžio pamąstymais . Tuo tarpu teismo išvados yra paremtos patikimais pripažintais nukentėjusiosios parodymais. Apeliantas teigia, kad nuo jo išėjimo iš buto iki policijos pareigūnų atvykimo turėjo praeiti apie 40-50 minučių, o ne 5-10 minučių, kaip teigia nukentėjusioji. Apklausta teisme nukentėjusioji paaiškino, kad nuteistasis išgirdo, kaip ji iškvietė policiją ir paėmęs daiktus iš namų išėjo. Nuteistajam išėjus atėjo mama ir paskui greitai atvažiavo policija. Policijos įvykių registre nurodyta, kad nukentėjusioji į policiją skambino apie 15:19 val., o patrulis atvyko 15:55 val., praėjus 36 minutėms po pranešimo. Jau pranešimo metu nukentėjusioji sakė, kad nuteistasis pabėgo, tai maždaug toks pats laiko tarpas praėjo nuo nuteistasis pabėgimo iki patrulio atvykimo. Šioje vietoje nukentėjusiosios parodymai iš tiesų neatitinka faktinių aplinkybių, tačiau tai paaiškinama stresine nukentėjusiosios būsena po patirto smurto, kuomet laiko supratimas išsikreipia dėl streso, pergyvenimo, baimės. Akivaizdu, kad nuteistajam pabėgus nukentėjusioji netikrino ir nefiksavo įvykių laiko atžvilgiu, ir jų neužsirašinėjo, todėl jos įvykių vertinimas laiko požiūriu gali skirtis nuo techninėmis priemonėmis fiksuotų įvykių. Kitą vertus, šie neatitikimai neturi lemiamos reikšmės nei nukentėjusiosios parodymų vertinimui, nei teisiniam įvykio vertinimui, nei nuteistojo kaltės pagrindimui. Apeliantas skunde nurodė, kad T. N. teismui tvirtino, kad atvykus pareigūnams jos kaklas buvo paraudęs, todėl pareigūnai ją nufotografavo, bet jokios nuotraukos apylinkės teismui nebuvo pateikta, o liudytojai fotografavimo fakto teisme nepaliudijo. Iš tiesų, apklausta teisme nukentėjusioji paaiškino, kad atvykus pareigūnams jos kaklas buvo paraudęs, todėl pareigūnai ją nufotografavo. Pareigūnas A. N. paaiškino, kad galbūt nukentėjusiosios nuotraukos buvo darytos, bet tiksliai pasakyti negalėjo. Pareigūnė I. K. – P. paaiškino, kad jei pareigūnas fotografuoja, paskui nuotraukos įkeliamos į kompiuterį ir prisegamos prie bylos. Jei byloje nėra nuotraukų, reiškiasi ji nefotografavo. Policijos pareigūnų tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje nėra nurodyta, kad atvykus į įvykio vietą buvo fotografuota. Nei vienas teisme apklaustas policijos pareigūnas negalėjo patvirtinti, kad įvykio vietoje nukentėjusioji nebuvo fotografuojama. Liudytojas A. N. negalėjo tiksliai paaiškinti, ar nuotraukos buvo darytos. Tiksliai šių aplinkybių įvardinti negalėjo ir liudytoja I. K. – P., kuri išvadas darė ne atsiminusi įvykį, o pagal turimą rezultatą, t. y. jei nuotraukų nėra, tai jos darytos nebuvo, tačiau tokie vertinimai nėra patikimi. Kitą vertus, ši aplinkybė irgi nėra lemianti kitokį teismo sprendimą. Tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje netiksliai nurodytas laikas vertintinas kaip techninė klaida, visuose procesiniuose dokumentuose užfiksuota, kad įvykis įvyko apie 15:15 val. ir tai nekelia abejonių. Tiek pati nukentėjusioji, tiek liudytojas A. N. paaiškino, kad T. N. įvykio metu buvo blaivi. Policijos pareigūnams nekilo abejonių dėl nukentėjusiosios blaivumo, todėl jos blaivumas nebuvo tikrintas techninėmis priemonėmis. Tiek iš policijos pareigūnų parodymų, tiek iš prie apžiūros protokolo pridėtų nuotraukų matyti, kad butas iš esmės yra tvarkingas, išskyrus paties kaltinamojo išmėtytus dokumentus. Patrulio tarnybiniame pranešime nurodyta, kad R. B. iš įvykio vietos pasišalino iki jiems atvykstant automobiliu, tačiau iš kur policijos pareigūnai gavo tokių duomenų, nėra aišku, nes tokių aplinkybių niekas nepaaiškino. Kitą vertus, nukentėjusioji paaiškino, kad jos mama matė R. B. iš karto po įvykio einant į stotelę, tačiau T. N. mama nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme apklausta nebuvo. Šios aplinkybės nėra esminės įvykio vertinimui. R. B. nuteistas už tai, kad sukėlė nukentėjusiajai skausmą. Skausmo sukėlimas nėra konstatuojamas specialistų ar ekspertų, tai subjektyvus nukentėjusiosios vertinimas. Teismas turi nustatyti, ar nukentėjęs asmuo patyrė fizinį smurtą ir jo patirtas fizinis smurtas galėjo sukelti skausmą. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nukentėjusioji patyrė fizinį smurtą ir jis sukėlė jai skausmą. Nors nuteistasis teigia, kad su nukentėjusiąja nebuvo šeimos nariai, tačiau jo motyvai dėl šio teiginio nėra teisingi. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad jie kartu gyveno nukentėjusiajai priklausančiame bute. Nuteistasis turėjo buto raktus, įvykio dieną bute buvo jo daiktai, grįžęs į butą jis išsimaudė. Tik po šio konflikto jis paliko raktus ir išėjo nutraukdamas su nukentėjusiąja artimus santykius. Pats nuteistasis apklaustas teisme paaiškino, kad naktį jis nenakvojo namuose, todėl skambino nukentėjusiajai apie tai pranešti, įvykio dieną spintoje ieškojo savo rūbų. Jei, kaip teigia nuteistasis, jis su nukentėjusiąja nebuvo šeimos nariai, jis nepaaiškino, kodėl nukentėjusiosios namuose jis elgėsi kaip šeimininkas, skambino nukentėjusiajai pranešti, kad namuose nenakvos. Tai akivaizdžiai rodo, kad nuteistasis su nukentėjusiąja buvo šeimos nariai (partneriai), kurie bendrai gyveno neįregistravę santuokos (BK 248 straipsnio 2 dalis). Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu pripažinti jį kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį motyvuodamas tuo, kad nukentėjusioji nematė pinigų paėmimo fakto, nepateikė įrodymų, jog ne visą kaip avansą gautą sumą ji sumokėjo už naują butą, taip pat, kad pinigai buvo spintoje, jų neišleido. Šie argumentai nėra pagrįsti. Nors nukentėjusioji nematė, kaip nuteistasis paėmė pinigus, tačiau baudžiamajame procese nusikalstama veika įrodinėjama ne vien tik tiesioginiai įrodymais – įvykį mačiusių asmenų parodymais, bet ir netiesioginiais įrodymais. Apklausta tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji savo patikimais parodymais paaiškino, kad pinigai buvo spintoje, o nuteistajam išėjus, pinigų jų saugojimo vietoje nebuvo. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įtikinamai motyvavo savo sprendimą dėl BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos buvimo nuteistojo veiksmuose. Įvertinusi pirmos instancijos teismo nuosprendžio motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, kad byla išnagrinėta tinkamai, R. B. kaltė ir tyčia padarant jam inkriminuotas veikas tinkamai nustatyta remiantis byloje esančiais įrodymais. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos dėl teismų praktikoje nurodomų argumentų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų nepriteisti.