Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. B., G. A. , V. R. G. , V. G. , A. K. , G. R. , R. V. , V. S. ir A. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-302-260/2007 pagal likviduojamos žemės ūkio bendrovės „Žemyna“ ieškinį atsakovams V. B. , G. A. , V. R. G. , W. G. , A. K. , G. R. , L. M. , R. V. , V. S. , A. Š. ir A. M. , tretiesiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, akcinei bendrovei Turto bankui ir akcinei bendrovei „Kretingos grūdai“ dėl darbo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovams V. B. , G. A. , V. R. G. , W. G. , A. K. , G. R. , L. M. , R. V. , V. S. , A. Š. ir A. M. kreipėsi ieškovas LŽŪB „Žemyna“ ir prašė pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento darbo sutartis, ŽŪB „Žemyna“ sudarytas: 2001 m. gruodžio 10 d. su A. K. (Nr. 01), V. R. G. (Nr. 02), su L. M. (Nr. 03), 2001 m. gruodžio 17 d. su V. B. (Nr. 04), 2001 m. gruodžio 18 d. su W. G. (Nr. 05), 2001 m. gruodžio 19 d. su G. A. (Nr. 06), 2001 m. gruodžio 20 d. su V. S. (Nr.07), 2002 m. vasario 8 d. su A. Š. (Nr. 08), 2002 m. vasario 21 d. su G. R. (Nr. 09), su A. M. (Nr. 10) ir 2002 m. vasario 25 d. su R. V. (Nr. 11).

1. Nepagrįsta teismo išvada, kad darbo sutartys prieštarauja gerai moralei. Sudarydami darbo sutartis ir nežinodami įmonės finansinės būklės, atskovai pasitikėjo darbdaviu, kartu buvo sąžiningi, o jo ketinimus atnaujinti veiklą, formuoti naują darbuotojų komandą, išsireikalauti kreditorinį reikalavimą vertino kaip padorius, teisingumo, gėrio siekiančius veiksmus. Darbdavys darbo sutarčių sudarymo metu taip pat buvo sąžiningas ir tai įrodo pagrįstas įmonės tikėjimas gauti finansinę paramą ir taip išspręsti finansines problemas. Įmonė turėjo pakankamai pagrįstų ketinimų tęsti ir atnaujinti veiklą, jeigu lėšos iš Žemės ūkio ministerijos būtų pervestos į įmonės sąskaitą laiku. Darbuotojai turėjo teisėtų lūkesčių dirbti pagal darbo sutartis ir gauti atlyginimą. Teismo argumentą, kad atsakovai tik 2005 m. liepos 19 d. kreipęsi į teismą dėl jų kreditorinių reikalavimų, yra nesąžiningi, paneigia Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. spalio 27 d. nutartis ŽŪB „Žemyna“ bankroto byloje, kurioje konstatuota, kad atsakovai nebuvo tinkamai informuoti apie galimybę ir terminus kreditoriniams reikalavimams pareikšti.

2. Byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigia teismo išvadą, kad bendrovė, sudarydama darbo sutartis su dideliais atlyginimais, nesusitarė su kreditoriais dėl skolų grąžinimo atidėjimo ir neturėjo garantijų, jog įmonė tęs veiklą, o ne bankrutuos. Teismas, spręsdamas apie įmonės ketinimus sumažinti įsiskolinimą, netinkamai vertino susirašinėjimų su įvairiomis institucijomis turinį. Teismas nenurodė įrodymų, kuriais remiantis padarė išvadą, kad įmonė tesiekė mokėti atlyginimus darbuotojams ir vengti atsiskaityti su kreditoriais. Nei vienas raštas nepatvirtina, kad įmonė turėjo tikslą vengti atsiskaityti su kreditoriais ir tik mokėti atlyginimus darbuotojams. Prašymas leisti disponuoti einamąja sąskaita buvo susijęs su galimybe investuoti.

3. Nepagrįstas teismo motyvas, jog atsakovai sudarinėjo sutartis dėl neaiškaus darbo, su realios veiklos nevykdančia, buveinės patalpų neturinčia įmone, nenustačius darbuotojui darbo vietos. Remiantis DSĮ 8 straipsniu, kiekvienoje darbo sutartyje buvo nurodyta darbuotojų darbo vieta, darbo funkcijos ir apmokėjimo sąlygos. Tai, jog bendrovėje nebuvo vedama darbo laiko, darbų apskaita, gali sukelti administracinę ar drausminę atsakomybę. Joks teisės aktas neįpareigoja įmonėje vesti darbų apskaitą. Tai, kad iškėlus įmonei bankroto bylą, darbuotojai nebuvo atleisti, toliau dirbo ir buvo laikomi darbuotojais, įrodo byloje esantys rašytiniai įrodymai.

4. Darbo sutarties šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (DSĮ 8 str.), todėl susitarimas dėl darbo užmokesčio dydžio yra darbo sutarties šalių prerogatyva. Darbuotojų darbas prilygo analitiniam, rinkos tyrinėjimo, inžinieriniam, gamybiniam, rinkodaros, finansinio planavimo darbui. Šalys sutarė dėl teisingo apmokėjimo už konkretų darbą, atsižvelgdamos į darbo rinkos dėsnius. Darbo sutarčių sudarymo metu buvo nustatytas atlyginimas, kuris kai kuriems darbuotojams vėliau buvo padidintas. Tai, kad sutartas darbo užmokestis buvo ekonomiškai pagrįstas ir realus, įrodo byloje esanti 2006 m. vasario 3 d. technikos mokslų daktaro V. M. išvada dėl vieno įmonės projektuoto modelio - vieno-dviejų korpusų pakabinamo plūgo projektavimo, gamybos bei lauko bandymų finansinio įvertinimo. Teismas neįvertino byloje esančių įrodymų, patvirtinančių realiai darbuotojų atliktus darbus (CPK 185 str.), o kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepaneigė šių rašytinių įrodymų.

5. DK nenumato galimybės pripažinti negaliojančia visą darbo sutartį (DK 139 str.), nebent visos darbo sutarties dalys prieštarautų įstatymų draudžiančioms nuostatoms. Teismas nesivadovavo LAT 2002 m. sausio 21 d nutartimi, civ. b. Nr. 3K-3-134/2002 m., nustatančia, jog darbo sutarties sudėtinių dalių, prieštaraujančių draudžiančioms nuostatoms, pašalinimo tvarką reguliuoja ne civilinės, bet darbo teisės normos. Pritaikęs CK nuostatas, teismas negalėtų taikyti restitucijos (CK 1.81 str. 2 d.). Teismas padarė išvadą, kad tik įmonė ir jos administracija galėjo žinoti tikrąją įmonės finansinę veiklą, o darbuotojai nelaikomi kaltais dėl darbo sutarties sudarymo darbo sutartyje numatytomis sąlygomis.

6. Teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senaties terminą, nepagrįstai taikė bendrą, t.y. 10 metų, ieškinio senaties terminą. Ieškinio senačiai pagal DK taikomos CK 1.126 - 1.135 straipsnių nuostatos, CK 1.125 straipsnis netaikomas. Teisiniams santykiams, kylantiems iš darbo sutarties, yra taikomas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 str., 3 str., DK 27 str., 2 d., 93 str.). Ieškinio senaties terminas prasidėjo 2002 m. balandžio 5 d., t.y. nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, ir baigėsi 2005 m. balandžio 5 d. Teismas nepagrįstai nurodė, kad dėl sutarčių nuginčijimo į teismą kreipęsis 2003 m. lapkričio mėnesį, administratorius nepraleido senaties termino, o 2006 m. ieškiniu konkretizavo reikalavimus. Kauno apygardos teismui atsisakius administratoriaus prašymą patenkinti, pažeidus ieškinio padavimo procedūrą, toks prašymas negali būti laikomas tinkamai pareikštu ieškiniu ir tai nesustabdo ieškinio senaties termino. Ieškinio senatis taip pat taikytina remiantis CK 6.66 straipsniu, nes, atsižvelgiant į faktinį ieškinio pagrindą, įtvirtintą ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p., administratorius reiškė actio Pauliana ieškinį, gindamas įmonės kreditorių teises ir taip ginčydamas įmonės sudarytus sandorius, kuriais pažeidžiamos kreditorių teisės. Todėl taikytinas 1 metų ieškinio senaties terminas, prasidėjęs 2002 m. balandžio 5 d. (CK 6.66 str. 3 d.).

7. Darbo sutartys buvo sudarytos likus trims mėnesiams iki bankroto bylos iškėlimo, t.y. per mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo. Todėl pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą teismas privalėjo atsisakyti revizuoti tokius sandorius.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Vienas iš pagrindų, kuriems esant sandoriai pripažįstami niekiniais ir negaliojančiais, yra nurodytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.81 straipsnyje. Pagal šio straipsnio pirmosios dalies nuostatą viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Tačiau, nustatęs šį sandorių negaliojimo pagrindą, įstatymų leidėjas neatskleidė formuluotės „viešoji tvarka ar gera moralė“ turinio. Šios formuluotės turinys yra įvairialypis ir sietinas tiek su atliekamais veiksmais, tiek ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis. Sprendžiant, ar sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, būtina įvertinti, kokie padariniai dėl tokio sandorio gali atsirasti ar atsiranda ne tik visuomenei, valstybei, bet ir atskiriems asmenims ar asmenų grupei.

Ieškovo likviduojamos žemės ūkio bendrovės „Žemyna“ teigimu, ginčijamos darbo sutartys su atsakovais buvo sudarytos tik su tikslu įmonės bankroto atveju neteisėtai ir nepagrįstai gauti lėšų iš Garantinio fondo, taip pat pasisavinti gautinas lėšas iš UAB „Mularda“, kurios kreditoriumi buvo ŽŪB „Žemyna“. Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovai bendrovėje faktiškai nedirbo ir darbo santykių su jais nebuvo ketinama sukurti, todėl darbo sutartys yra niekinės nuo pat jų sudarymo momento.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, byloje surinktų faktinių duomenų pagrindu padarė išvadą, kad ieškovo ginčijamos darbo sutartys prieštarauja gerai moralei. Tokią išvadą teismas grindė aplinkybėmis, kad ginčijamos darbo sutartys buvo sudarytos 2001 m. gruodžio – 2002 m. vasario mėnesiais, kada žemės ūkio bendrovė „Žemyna“, kuri nuo 1996 metų nevykdė veiklos, jau buvo nemoki, bendrovės administracija nebuvo susitarusi su kreditoriais dėl skolų grąžinimo atidėjimo, nebuvo garantijų, jog įmonė galės iš viso tęsti veiklą, o ne bankrutuos, ginčijamose sutartyse numatyti labai dideli atlyginimai darbuotojams, o įmonė konkrečios veiklos toliau nevykdė. Su šiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis nėra pagrindo nesutikti, nes jos pagrįstos faktiniais bylos duomenimis.

Bankroto bylą žemės ūkio bendrovei ,,Žemyna“ Kauno apygardas iškėlė 2002 m. kovo 25 d. nutartimi, pripažinęs, kad bendrovė yra nemoki (t. 1, b.l. 5). Iš byloje esančių Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos bei Kauno apskrities viršininko administracijos raštų (t. 1, b.l. 175-178) matyti, kad ŽŪB ,,Žemyna“ nuo 1996 m. spalio 1 d. Žemės ūkio skyriui neteikė jokių duomenų apie savo ūkinę veiklą bei finansinių ataskaitų, nuo 1998 m. Mokesčių inspekcijai neteikė balansų, jokios gamybinės veiklos nevykdė, jos turtas ir einamoji sąskaita buvo areštuoti skoloms AB Turto bankui išieškoti. Iš ŽŪB ,,Žemyna“ bankroto byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad 2001 m. sausio 22 d. turto, į kurį būtų galima nukreipti skolų išieškojimą, ŽŪB ,,Žemyna“ neturėjo, o 2002 m. spalio 29 d. nutartimi patvirtintų jos kreditorių finansinių reikalavimų suma viršijo 11,8 mln. Lt sumą. Vien bendrovės veiksmai, nusprendžiant tęsti (atnaujinti) įmonės ūkinę finansinę veiklą bei kreipiantis į kreditorius su prašymais atidėti įsiskolinimų mokėjimus ar išieškojimą, negalėjo būti pakankamu pagrindu tikėtis, kad visų bendrovės įsiskolinimų ar bent didesnės jų dalies mokėjimai bus atidėti. Byloje nėra jokių duomenų, jog didžiausią reikalavimo teisę turintis kreditorius AB Turto bankas būtų ketinęs įsiskolinimo mokėjimą atidėti ir apie tokius ketinimus informavęs bendrovę. Atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad dalis ginčijamų darbo sutarčių, tarp jų sutartys su atsakovais G. R. ir R. V. , buvo sudarytos 2002 m. vasario 21 ir 25 dienomis, t.y. jau po to, kai 2002 m. sausio 25 d. AB Turto banko raštu (bankroto byla Nr. 2-478/2002, b.l. 23) bendrovė jau buvo įspėta apie galimą kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir jai duotas 30 d. terminas grąžinti 8 390 399,81 Lt skolą.

Taigi, ginčijamos darbo sutartys su atsakovais buvo sudarytos tuo metu, kai bendrovė jokios veiklos nevykdė ir jos finansinė būklė buvo itin sunki ir tai darbdaviui negalėjo būti nežinoma. Pažymėtina, kad, pasirašant didesnę dalį ginčijamų darbo sutarčių, darbdaviui atstovavo vienas iš atsakovų, buvęs bendrovės administracijos vadovas A. K. , kuris tuo pačiu yra ir vienos iš ginčijamų darbo sutarčių antroji šalis – darbuotojas.

Niekuo nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad įmonė pagrįstai tikėjo gauti finansinę paramą, atnaujinti veiklą ir taip išspręsti įmonės finansines problemas. Kaip matyti iš byloje esančių susirašinėjimo dokumentų (t. 1, b.l. 154, 155, 175, 176, 177, 178), būtent dėl to, kad bendrovė ilgą laiką nevykdė jokios veiklos bei turi didelius įsiskolinimus ir todėl valstybės finansinė parama prarado savo paskirtį, jai nebuvo skirta finansinė parama ir įmonė neturėjo pagrindo tokios paramos tikėtis. Pažymėtina ir tai, kad atsižvelgiant į įmonės įsiskolinimų apimtį bei tai, kad ji ilgą laiką veiklos nevykdė, net ir finansinės paramos (686 150 Lt, kaip tai nurodoma apeliaciniame skunde) suteikimo tikimybė negalėjo duoti pagrindo bendrovės administracijai tikėtis atnaujinti veiklą, kuri bus tokia pelninga, kad būtų pagrindas priimti tiek naujų darbuotojų, išmokant jiems tokius didelius atlyginimus, kokie buvo nustatyti ginčijamomis darbo sutartimis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, negalima sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad, sudarydamas darbo sutartis, darbdavys buvo sąžiningas ir pagrįstai tikėjosi atnaujinti veiklą.

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad atsakovai realiai dirbo įmonėje ir atliko konkrečius darbus, o bylos priede Nr. 1 pateikti duomenys neįrodo, kad bendrovė atnaujino savo ūkinę veiklą. Iš tiesų, iš šių bylos duomenų negalima padaryti išvados, kad darbai buvo atlikti, atsakovams vykdant darbines funkcijas pagal su jais sudarytas ir šioje byloje ginčijamas darbo sutartis, nes negalima identifikuoti dalies šių darbų autorių - jie nėra nurodyti, nėra nurodyta, kada darbai yra atlikti, nėra nurodyta, kad juos atliko ŽŪB ,,Žemyna“. Nors darbo sutartyse ir nurodytos priimamų į darbą darbuotojų pareigų pavadinimai bei darbdavio buveinės vieta, tačiau, nesant jokios darbo laiko apskaitos (kaip tai pripažįstama ir apeliaciniame skunde) bei duomenų apie konkrečią įmonės veiklą, nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovai vykdė kokias nors konkrečias pareigas ir atliko konkrečius darbus.

Byloje taip pat nėra jokių kitų duomenų, kad bendrovė, sudariusi darbo sutartis su atsakovais ar iki šių sutarčių sudarymo, savo veiklą atnaujino, kaip tai teigiama apeliaciniame skunde. Priešingai, iš bankroto bylos duomenų matyti, kad netrukus po ginčijamų darbo sutarčių sudarymo, 2002 m. kovo 7 d. teismui buvo pateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo (bankroto byla Nr. 2-478/2002 m., b.l. 1) ir 2002 m. kovo 25 d. buvo iškelta bankroto byla. Nutartyje iškelti bylą, be kita ko, konstatuota, kad įmonės nurodytu adresu (Kauno raj. Užliedžių km.) nėra jau penkeri metai. Iš Kauno apskrities viršininko administracijos 2002 m. balandžio 15 d. rašto Nr. 09-959 (t. 1, b.l. 177) matyti, kad nuo 1996 m. bendrovė neteikia jokių duomenų apie savo veiklą, o nuo 1998 m. – balansų. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog bankroto byloje buvo pateiktas tik 1996 m. liepos 1 d. ŽŪB ,,Žemyna“ balansas. Taigi apeliacinio skundo teiginys, kad, sudarius darbo sutartis, įmonės veikla buvo atnaujinta ir atsakovai atliko konkrečias darbines funkcijas, nepagrįstas faktiniais bylos duomenims ir faktiškai jiems prieštarauja.

Negalima nesutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad susitarimas dėl darbo užmokesčio dydžio yra darbo sutarties šalių prerogatyva. Iš tiesų, sudarydamos darbo sutartį, jos šalys turi teisę susitarti dėl darbo užmokesčio dydžio ir ši jų teisė nekvestionuojama. Tačiau vertinant sudarytų darbo sutarčių galiojimą, būtina nustatyti ir jose numatytų darbo užmokesčių dydžio pagrįstumą, jį siejant su sutarčių sudarymo metu buvusia įmonės būkle, taip pat įvertinti šalių veiksmus po sutarčių sudarymo. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad atsakovams nustatyti darbo užmokesčiai, nuo keleto iki keliolikos kartų viršiję vidutinį darbo užmokestį Lietuvoje (išskyrus darbo sutartyje, sudarytoje su atsakove R. G. ), būtų ekonomiškai pagrįsti. Apeliantų nurodyta V. M. išvada nepagrindžia darbo užmokesčio dydžio: joje tik kalbama apie galimus kaštus plūgo gamybos programai. Tačiau duomenų, kad toks plūgas buvo projektuojamas būtent žemės ūkio bendrovėje ,,Žemyna“, atsakovams vykdant darbo sutartyse nurodytas pareigas, nėra. Todėl atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, kad sutartys buvo sudarytos įmonei esant nemokiai ir jau eilę metų nevykdant veiklos, jos neatnaujinus, taip pat nesant duomenų, kad po sutarčių sudarymo veikla buvo atnaujinta ir buvo atlikti konkretūs darbai, kuriais siekiama atsiskaityti su kreditoriais ir atkurti įmonės pelningumą, faktas, kad darbo sutartimis buvo nustatyti itin dideli darbo užmokesčiai, leidžia daryti išvadą, kad sutartys buvo sudarytos, neveikiančiai įmonei nepagrįstai siekiant gauti valstybės paramą, o atsakovams nepagrįstai siekiant tapti bendrovės kreditoriais, turinčiais pirmumo teisę prieš esančius kitus bendrovės kreditorius, ir gauti lėšas, kurias galėtų gauti bankrutuojanti įmonė. Tokią išvadą patvirtina ir kita aplinkybė: byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovams darbo užmokestis buvo mokamas. Taip pat nėra duomenų, kad atskovai įstatymo nustatyta tvarka būtų kreipęsi dėl darbo užmokesčio išmokėjimo net ir po to, kai teismo paskirtas bankroto administratorius juos įspėjo apie galimą darbo sutarčių nutraukimą (t. 1, b.l. 43-53). Nors Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. spalio 27 d. nutartimi ir nustatyta, kad teismo paskirtas administratorius atsakovams laiku nepranešė apie galimybę pareikšti kreditorinius reikalavimus, tačiau šia nutartimi taip pat nustatyta, kad apie bankroto bylos iškėlimą pareiškėjai buvo informuoti 2002 m. rugpjūčio 7 d. Taigi, negaudami darbo užmokesčio bei žinodami apie tai, kad bendrovei iškelta bankroto byla, iki 2005 m. liepos-rugsėjo mėnesių laikotarpio, kada buvo pateikti prašymai atnaujinti terminą finansiniams reikalavimams pareikšti, atsakovai nesikreipė į darbdavį dėl darbo užmokesčio išmokėjimo.

Aukščiau išdėstytos šios bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad dėl ginčijamų darbo sutarčių sudarymo atsirado neigiamos pasekmės žemės ūkio bendrovės ,,Žemyna“ kreditoriams, kurių teisė reikalauti iš šios bendrovės įsiskolinimo apmokėjimo atsirado iki sutarčių sudarymo, nes, pagal sudarytas darbo sutartis patvirtinus atsakovų finansinius reikalavimus pirmąja eile, kitų kreditorių galimybė gauti savo reikalavimų patenkinimą žymiai sumažėtų arba tokią galimybė jie prarastų. Todėl pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėti sandoriai, kuriais buvo siekiama tokių neteisėtų tikslų, prieštarauja gerai moralei, yra niekiniai ir negaliojantys. O tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei pagrįstai nustatė ginčijamų sandorių negaliojimo pagrindą, numatytą CK 1.81 straipsnio 1 dalyje.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamo pagrindo pripažinti niekine darbo sutartį, sudarytą su atsakove V. R. G. . Kaip matyti iš byloje esančio šios rašytinės darbo sutarties nuorašo (t. 1, b.l. 7), o taip pat ir originalo (priedas prie šios bylos t. 1), R. G. buvo priimta į darbą buhalterės pareigoms 0,5 etato, nustatant 200 Lt darbo užmokestį, mokamą vieną kartą per mėnesį. Iš kitų byloje esančių duomenų matyti, kad bendrovėje, nors ir faktiškai veiklos nevykdančioje, buvo vedama buhalterinė apskaita. Tai rodo byloje esantys darbo užmokesčio žiniaraščiai, darbuotojų asmens sąskaitos, valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo lėšų finansinės apskaitos bei kiti apskaitos dokumentai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į tai, kad darbo sutartimi V. R. G. buvo nustatytas nedidelis darbo užmokestis, nėra pakankamo pagrindo teigti, kad ir šios sutarties sudarymu buvo nepagrįstai siekiama gauti bei išmokėti lėšas iš valstybės ar garantinio fondo. Todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikinama, nes, tenkindamas ieškinio dalį, kuria buvo prašoma pripažinti niekine ir negaliojančia su R. G. sudarytą darbo sutartį, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino faktinių bylos aplinkybių, susijusių su šia ieškinio dalimi, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl šios darbo sutarties negaliojimo, tuo pažeisdamas proceso teisės normas ir dėl šio pažeidimo minėta bylos dalis buvo išspręsta neteisingai (CPK 329 str. 1 d.).

Pagal CK 1.1 straipsnio 3 dalis nuostatą Civilinio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Nei iki 2003 m. sausio 1 d. galiojusiame Darbo sutarties įstatyme, nei Darbo kodekse darbo sutarties negaliojimo pagrindų nenumatyta. Sandorių negaliojimą reglamentuoja civilinės teisės normos. Todėl sprendžiant darbo sutarties galiojimo ar negaliojimo klausimus, turi būti taikomos sandorių negaliojimo klausimus reglamentuojančios civilinio kodekso normos, tarp jų ir CK 1.78-1.96 straipsniuose numatyti sandorių negaliojimo pagrindai, atsižvelgiant į tokios sutarties specifiką. Tokia nuostata įtvirtinta ir teismų praktikoje, kasacine tvarka priimtose nutartyse, sprendžiant darbo sutarčių galiojimo klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 26 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-225/2004, 2004 m. birželio 28 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-353/2004). Todėl apeliacinio skundo teiginys, kad Darbo kodeksas nenumato galimybės pripažinti negaliojančia visą darbo sutartį, nesudaro pagrindo atmesti ieškinį dėl darbo sutarčių pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis.

Kaip jau minėta, pagal CK 1.81 straipsnio pirmosios dalies nuostatą viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Tokie sandoriai laikomi negaliojančiais nepriklausomai nuo juos sudariusių asmenų valios ir nuo to, ar yra pareikštas reikalavimas pripažinti juos negaliojančiais. Jie negalioja nuo pat sudarymo momento, todėl nesukuria juos sudariusiems asmenims jokių subjektinių teisių. Ieškinio senatis reikalavimams dėl niekinio sandorio pripažinimo negaliojančiu negali būti taikoma, nes tokiais sandoriais padaryti teisės pažeidimai objektyviai negali įsisenėti. Niekinis sandoris negalioja vadovaujantis įstatymu, todėl ieškinio senatis reikalavimams dėl niekinio sandorio pripažinimo negaliojančiu, jeigu toks sandoris dar nepradėtas vykdyti ir nesukėlė jokių teisinių padarinių, negali būti taikoma. Šiuo atveju niekinio sandorio teisinių padarinių įsisenėjimas objektyviai neprasideda, kadangi tokių padarinių nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga – „Teismų praktika“ Nr. 18, p. 241-243). Reikalavimams dėl niekinio sandorio pasekmių ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada toks sandoris pradėtas vykdyti ir asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie niekinio sandorio vykdymą, t. y. apie jo pasekmes (CK 1.127 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 8.4 p). Kadangi ieškinys šioje byloje pareikštas tik dėl niekinių sandorių pripažinimo negaliojančiais, bet ne dėl šių sandorių pasekmių, tai tokiam ieškiniui ieškinio senatis negali būti taikoma, nes, kaip jau minėta, tokiais sandoriais padaryti teisės pažeidimai objektyviai negali įsisenėti. Todėl negalima sutikti ir su apeliacinio skundo teiginiu, kad teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį.

Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostatą bankrutuojančios įmonės administratorius yra įpareigotas patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės tikslams ir (arba) turėjusių įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Ginčijami sandoriai – darbo sutartys – sudaryti 2001 m. gruodžio 10 d. – 2002 m. vasario 25 d. laikotarpiu. Bankroto byla ŽŪB ,,Žemyna“ iškelta 2002 m. kovo 25 d. Taigi šioje byloje ginčijami sandoriai patenka į įstatyme numatytą 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, per kurį įmonės sudarytų sandorių teisėtumą administratorius įpareigotas patikrinti. Todėl apeliacinio skundo teiginys, kad teismas privalėjo atsisakyti revizuoti tokius sandorius, kadangi jie sudaryti per mažesnį negu 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, prieštarauja įstatymui ir taip pat negali būti pagrindas teismo sprendimą panaikinti bei ieškinį atmesti.

Remdamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylą, išskyrus jos dalį dėl darbo sutarties, sudarytos su R. G. negaliojimo, iš esmės išsprendė teisingai, ginčijamas darbo sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis pripažino pagrįstai ir pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis turėtų būti naikinama apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, taip pat ir CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šios sprendimo dalies negaliojimo pagrindų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies trečiuoju punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti šio sprendimo dalį, kuria pripažinta niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2001 m. gruodžio 10 d. žemės ūkio bendrovės „Žemyna“ su V. R. G. sudaryta darbo sutartis Nr. 2, ir šią ieškinio dalį atmesti.

Kitą Kauno apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.